- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-14
- Bylos Nr.
- 2A-205-368/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01911-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- B. G.
- Ieškovas
- L. G.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3648-949/2014, iškeltoje pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovei B. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir pagal atsakovės B. G. priešieškinį ieškovui L. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas L. G. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės B. G. 8000,00 Lt skolą, 3199,50 Lt palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-06-18 pagal paskolos raštelį suteikė atsakovei 6000 Lt paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti 2011-07-01 ir sumokėti palūkanas. Pagal 2010-07-20 paskolos raštelį papildomai paskolino atsakovei 2000 Lt, kuriuos atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2011-12-20 ir sumokėti palūkanas. Teigė, kad atsakovė pinigų negrąžino, tik 2013-09-12 pervedė į ieškovo sąskaitą 200 Lt ir 2013-12-10 – 100 Lt, daugiau pinigų nėra sumokėjusi.
Atsakovė B. G. pateikė teismui priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovo L. G. 4340 Lt skolą, laikotarpio nuo 2011-07-01 iki kreipimosi į teismą dienos 651 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta natūralios odos avalynės pirkimo-pardavimo sutartis, ir ji perdavė ieškovui 4340 Lt vertės avalynę, už kurią ieškovas neatsiskaitė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui L. G. iš atsakovės B. G. 8000 Lt skolą, 3199,50 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 11199,50 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1446,00 Lt bylinėjimosi išlaidas. Taip pat priteisė iš atsakovės 245 Lt žyminį mokestį ir 13,50 Lt proceso išlaidas valstybei. Nurodė, kad šalys neginčijo aplinkybių, jog tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys dėl 8000 Lt paskolos. Pažymėjo, kad atsakovė pripažino, jog paskolą gavo ir ieškovo reikalavimo teisę į 4340 Lt skolos dalį ginčijo, nurodydama aplinkybes, kad tarp šalių taip pat buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos atsakovė įgijo teisę reikalauti iš ieškovo 4340 Lt skolos. Teismo vertinimu, atsakovei teko pareiga įrodyti, kad dalis jos prievolės baigėsi įskaitymu. Sprendė, kad krovinio važtaraštis yra tik gabenimo dokumentas, ir jis nepatvirtina prekių pirkimo-pardavimo aplinkybių. Teismo nuomone, atsakovė neišreiškė aiškios valios parduoti avalynę ieškovui ir taip grąžinti jam dalį paskolos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) B. G. prašo teismo sprendimą pakeisti ir tenkinti jos priešieškinį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šalys sudarė avalynės pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ieškovas už avalynę nesumokėjo. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Atsiliepimas
Atsiliepdamas į apeliantės apeliacinį skundą, ieškovas L. G. prašo skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad prekių gabenimas nepatvirtino pirkimo-pardavimo teisinių santykių, ir apeliantė, dirbdama (duomenys neskelbtini), tai žinojo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės (atsakovės) B. G. apeliacinis skundas netenkintinas.
Iš apeliantės skundo turinio matyti, kad skunde keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo ir pirkimo-pardavimo teisinių santykių buvimo.
CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai vertinama, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.
Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė ir ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o įstatymuose arba sutartyje numatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 straipsnis).
Taigi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentas nėra siejamas su jos dalyko perdavimo momentu.
Nagrinėjamu atveju ieškovas neigė, kad tarp šalių buvo pirkimo-pardavimo santykiai, todėl atsakovei teko pareiga įrodyti savo teiginius dėl avalynės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto.
Kolegija pažymi, kad laikomasi nuostatos, jog, jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios.
Byloje nėra duomenų, kad ieškovas siekė įgyti 124 porų avalynės, ir savo teiginius atsakovė grindė tik 2011 m. liepos 01 – 31 d. krovinio važtaraščiu, pagal kurį ieškovui gabenti buvo perduota avalynė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šis dokumentas neatitinka šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo kriterijaus, kadangi jis neparodo, jog šalys susitarė dėl avalynės pirkimo-pardavimo. Krovinio važtaraštis – tai krovinio vežimą patvirtinantis dokumentas (krovinio lydraštis), o ne pirkimo-pardavimo sandorio įforminimą patvirtinantis dokumentas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pateiktas važtaraštis nesukuria prievolės ieškovui sumokėti atsakovei reikalaujamą avalynės kainą ir jokios kitos leistinumo ir sąsajumo reikalavimus atitinkančios įrodinėjimo priemonės (CPK 177 str.) nepatvirtina atsakovės teiginių dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.