Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovei B. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir pagal atsakovės B. G. priešieškinį ieškovui L. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Radviliškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. L2-2255-766/2013 2013 m. gruodžio 4 d. priėmė teismo įsakymą pagal kreditoriaus pareiškimą ir 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios 2013-12-19 buvo išregistruotos iš turto arešto aktų registro.

Radviliškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. L2-2255-766/20132014 m. kovo 10 d. nutartimi priėmė ieškovo L. G. ieškinį atsakovei B. G. dėl skolos priteisimo. Teismas patenkino ieškovo prašymą atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki sprendimo priėmimo, panaikino 2013 m. gruodžio 4 d. teismo įsakymą.

Radviliškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-713-766/2014 2014 m. kovo 17 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovei B. G. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo perdavė nagrinėti pagal teismingumą Šiaulių apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė B. G. pagal 2010-06-18 paskolos raštelį pasiskolino iš ieškovo L. G. 6000,00 Lt iki 2011-07-01. Nurodė, kad paskolos dengimą garantuoja savo turtu, pasižada mokėti 12 procentų metines palūkanas. Be to, ieškovė pagal 2010-07-20 paskolos raštelį pasiskolino iš ieškovo L. G. 2000,00 Lt iki 2011-12-20 su 15 procentų metinėmis palūkanomis. Atsakovė 2013-09-12 grąžino ieškovui 200,00 Lt ir 2013-12-10 – 100,00 Lt.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė ir kad skolininkas įsipareigojo grąžinti tokią pat pinigų sumą, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo.

Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys. Ieškovas ieškinio pagrindimui pateikė atsakovės pasirašytus paskolos raštelius, kuriuose nurodyta, kad atsakovė pasiskolino iš atsakovo iš viso 8000 Lt ir įsipareigojo 6000,00 Lt grąžinti ieškovui iki 2011-07-01, o 2000,00 Lt - iki 2011-12-20. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, pilnai įvykdė pagal paskolos sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

Atsakovė pripažįsta, kad paskolą gavo, tačiau ginčija ieškovo reikalavimo teisę į 4340,00 Lt skolos dalį, nurodydama aplinkybes, kad tarp šalių taip pat buvo susiklostę pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovą ir atsakovės prievolė grąžinti 4340,00 Lt skolos dalį baigėsi įskaitymu nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo momento. Ieškovas aplinkybės, kad tarp šalių buvo sudaryta avalynės pirkimo – pardavimo sutartis ir šalys susitarė dėl dalies paskolos įskaitymo nepripažįsta, nurodydamas, kad atsakovė buvo perdavusi jam avalynę, tačiau dėl avalynės pirkimo - pardavimo ir skolos įskaitymo šalys nesitarė, avalynę ieškovas yra grąžinęs atsakovei.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti, kad dalis atsakovės prievolės grąžinti paskolą baigėsi įskaitymu tenka atsakovei. Aplinkybę, kad atsakovė yra grąžinusi ieškovui 4340,00 Lt paskolos dalį atsakovė įrodinėja savo pačios paaiškinimais, kad pagal žodinį susitarimą su ieškovu pardavė jam avalynę už 4340,00 Lt, tokiu būdu grąžindama ieškovui dalį skolos ir krovinio važtaraščiu serija LJA Nr. 4013069, iš kurio kopijos matyti, kad L. G. patvirtino, jog gavo natūralios odos avalynę: 48 vnt. porų moteriškos avalynės, 35 vnt. vyriškos ir 47 vnt. vaikiškos, iš viso 124 vnt. po 35 Lt, iš viso 4340 Lt vertės. Krovinio siuntėju važtaraštyje nurodyta B. G., o gavėju - L. G., krovinio važtaraštyje nurodyta data 2011-07-01-31 (22 b. l.). Atsakovė taip pat pateikė teismui 2001-01-11, 2001-01-15 ir 2003-02-26 PVM sąskaitas – faktūras, iš kurių matyti, kad atsakovė iš LAB „Elnias“ yra gavusi moterišką, vyrišką ir vaikišką avalynę (62-64 b. l.).

Teismas konstatuoja, jog atsakovės priešieškinyje nurodyti argumentai, kad ieškovas L. G., pasirašydamas krovinio važtaraštyje, patvirtino, kad atsakovė įvykdė pareigą perduoti daiktus pagal pirkimo – pardavimo sutartį ir patvirtino pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą faktą prieštarauja CK 6.305 straipsnyje įtvirtintai pirkimo - pardavimo sutarties sampratai ir CK 6.313, 6.162 straipsnių nuostatoms, nes sudarant pirkimo – pardavimo sutartį turi būti aiškiai išreikšta pardavėjo valia perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise ir pirkėjo įsipareigojimas daiktą priimti, be to, parduodamo daikto kaina yra viena esminių pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų, dėl kurios sutarties šalys privalo susitarti. Teismas sutinka su ieškovo atstovo atsiliepime į priešieškinį nurodytais argumentais, kad krovinio važtaraštis yra tik gabenimo dokumentas, kuriame nurodomos ir aprašomos gabenamos prekės. Pažymėtina, kad šis dokumentas paprastai patvirtina šalių susitarimą dėl krovinio gabenimo (CK 6.808 straipsnio 2 dalis), o ne dėl prekių pirkimo – pardavimo. Todėl atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad pasirašydamos krovinio važtaraštį šalys iš tikrųjų siekė sudaryti būtent prekių pirkimo- pardavimo sutartį.

Vertindamas atsakovės nurodytas aplinkybes, kad šalys buvo sudariusios avalynės pirkimo- pardavimo sutartį ir žodžiu susitarusios dėl skolos įskaitymo, teismas taiko protingumo kriterijų (CK 1. 5 straipsnis), t. y. šalių elgesį vertina atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad šalys yra buvę sutuoktiniai. Nors atsakovė ir nurodė, kad tikėjosi, jog ieškovas nereikalaus grąžinti jam suteiktą paskolą, nemanė, kad būtina patvirtinti skolos įskaitymą rašytiniais dokumentais, nes pakanka ir žodinio šalių susitarimo. Teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad nepaisant to, jog atsakovė yra buvusi jo sutuoktinė, ieškovas jau paskolos suteikimo metu siekė tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius įtvirtinti rašytine forma, išreiškė valią gauti palūkanas už paskolintas sumas. Paskolos rašteliai buvo surašyti ieškovo iniciatyva. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas, suteikdamas paskolą atsakovei, buvo pakankamai apdairus ir tikėjosi tinkamo sutarties įvykdymo iš atsakovės, tikėjosi paskolą atgauti pinigais. Atitinkamai ir atsakovė, būdama pakankamai apdairi ir rūpestinga, siekdama pakeisti tarp šalių rašytinės paskolos sutarties pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, turėjo pareigą rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo valią, siekdama dalį paskolos grąžinti atsakovui daiktais, o ne grąžindama pinigus, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė.

Byloje nustatyta, kad šalys pripažįsta, jog atsakovė perdavė ieškovui krovinio važtaraštyje nurodytą avalynę. Nors krovinio važtaraštyje yra nurodytas avalynės kiekis ir vertė, tačiau šalys patvirtino, kad dėl nurodyto avalynės kiekio ir vertės nesitarė. Ieškovas nurodo žinojęs, kad atsakovė verčiasi batų prekyba, taip pat kad jos finansinė padėtis nėra gera ir pasisiūlė padėti realizuoti batus. Nepavykus batų realizuoti juos grąžino atsakovei. Atsakovė patvirtino, kad perdavė ieškovui tiek avalynės, kiek tilpo į jo transporto priemonę, nors ieškovas matė koks kiekis ir kokios vertės avalynė buvo nurodyta važtaraštyje, tačiau dėl to jie nesitarė. Svarbu ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog krovinio važtaraštis buvo sudarytas ieškovo iniciatyva. Įvertinęs paties šalių pasirašyto dokumento pobūdį ir nustatytas šio dokumento surašymo aplinkybes, teismas konstatuoja, kad krovinio važtaraščio surašymas patvirtina, jog ieškovas, pasirašydamas šį dokumentą, aiškiai išreiškė valią gabenti ne jam, o kitam asmeniui (atsakovei) priklausančias prekes (avalynę). Ieškovo elgesys krovinio važtaraščio pasirašymo metu rodo, kad ieškovas neturėjo tikslo pirkti avalynę iš atsakovės. Taip pat ir atsakovė, sutikdama surašyti būtent krovinio važtaraštį, o ne kitą rašytinės formos dokumentą, neišreiškė aiškios valios perduoti avalynę ieškovui nuosavybės teise ir tokiu būdu grąžinti jam dalį paskolos. Nors byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas grąžino atsakovei avalynę, tačiau įvertinus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių elgesį ir paaiškinimus, tikėtina, kad avalynė atsakovei buvo grąžinta, nes krovinio važtaraštyje buvo nurodyta data 2011-07-01-31, kurią važtaraštyje įrašė būtent atsakovė. Ieškovas nurodė, kad tikslios datos kada grąžino avalynę atsakovei nurodyti negali, tačiau gali būti, kad avalynę vežiojosi apie mėnesį laiko, teigė, kad kartu su avalyne grąžino ir važtaraštį. Nors atsakovė krovinio važtaraščio originalo teismui nepateikė, tačiau akivaizdu, kad šį dokumentą ji turėjo, nes pateikė šio dokumento kopiją. Atsakovė, aiškindama važtaraščio surašymo aplinkybes, nurodė, kad žinojo, jog ieškovas prekes vežiosis ne vieną dieną, o ilgesnį laikotarpį, todėl išrašė važtaraštį mėnesiui, paaiškino, kad po mėnesio šalys turėjo susitikti ir tartis dėl tolimesnio skolos grąžinimo, tačiau nesusitiko. Iš šių atsakovės paaiškinimų neaišku kodėl buvo būtina nurodyti, kad ieškovas prekes turi teisę vežiotis būtent mėnesį laiko, jeigu, atsakovės teigimu, ieškovas šias prekės iš jos įsigijo. Pažymėtina ir tai, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą patvirtinančiu dokumentu paprastai laikomas pinigų priėmimo kvitas. Atsakovė patvirtino, kad ji yra dirbusi buhaltere, nustatyta, kad važtaraščio surašymo metu ji vertėsi avalynės prekyba, todėl akivaizdu, kad ji žinojo kokie dokumentai yra reikalingi siekiant tinkamai įforminti prekių pirkimą – pardavimą ir aplinkybių, patvirtinančių, kad buvo akivaizdžių kliūčių, dėl kurių atsakovė būtų negalėjusi tokių dokumentų išduoti ieškovui, nenurodė. Siekdama perduoti nuosavybės teisę į avalynę ieškovui, atsakovė galėjo pasiūlyti ieškovui išduoti ne jo reikalaujamą krovinio važtaraštį, o kitą teisės aktų reikalavimus atitinkantį prekių įsigijimą patvirtinantį dokumentą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovė aplinkybių, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudaryta avalynės pirkimo – pardavimo sutartis neįrodė.

Pagal CK 6.130 str. prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas. Tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, būtina, kad egzistuotų tam tikros sąlygos. Viena jų - kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai. Prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – savo skolininko skolininkas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad tarp šalių nebuvo sudaryta avalynės pirkimo – pardavimo sutartis, teismas konstatuoja, kad atsakovė (skolininkė) neįgijo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų į ieškovą (kreditorių). Taigi abipusių teisių ir pareigų tarp ieškovo ir atsakovės nėra. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nagrinėjamu atveju nėra galimas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. (duomenys neskelbtini) straipsnyje numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad atsakovės priešieškinis yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsakovei pripažinus, kad pinigai pagal paskolos sutartį jai buvo perduoti, tačiau nepateikus įrodymų, jog atsakovė yra grąžinusi paskolas ieškovui, yra pagrindas priteisti skolą bei sutartimis numatytas palūkanas iš atsakovės (CK 6.870 str. 1 d., 6.872 str. 1 d.). Iš ieškinio matyti, kad ieškovas sumažino reikalaujamų iš atsakovės palūkanų dydį ieškovės sumokėta 300,00 Lt suma. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, iš atsakovės ieškovui priteistina 8000,00 Lt skola ir 3199,50 Lt palūkanos.

Atsakovė laiku ir tinkamai nevykdžiusi piniginės prievolės, privalo mokėti ieškovui 5 procesntų metines palūkanas nuo priteistos 11199,50 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-04) iki teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas visiškai, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 91,00 Lt žyminis mokestis, 750,00 Lt išlaidų už suteiktas teisines paslaugas ir 605,00 Lt neteisminio skolos išieškojimo išlaidų (LR CPK 80 str. 1 d. 4 p., 88 str. 1 d. 6 p., 8 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Ieškinį patenkinus iš atsakovės valstybės biudžetui priteistina procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma – 13,50 Lt ir 245,00 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovui buvo atidėtas (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Atsakovės priešieškinį atmestu jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.37 str., 6.38 str., 6.59 str., 6.200 str., 6.256 str., bei remdamasis LR (duomenys neskelbtini)288 str.,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui L. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės B. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 8000,00 Lt (aštuonių tūkstančių Lt 00 ct) skolą, 3199,50 Lt (trijų tūkstančių vieno šimto devyniasdešimt devynių Lt 50 ct) palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 11199,50 Lt (vienuolikos tūkstančių vieno šimto devyniasdešimt devynių Lt 50 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-12-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1446,00 Lt (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt šešių Lt 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės B. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 245,00 Lt (dviejų šimtų keturiasdešimt penkių Lt 00 ct) žyminį mokestį valstybei ir 13,50 Lt (trylikos Lt 50 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.