Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-12-04 · Civilinė byla Nr. 2-2104/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-12-04Lietuvos apeliacinis teismas
  2. B2-451-661/2016Sprendimas · 2016-09-20Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-04
Bylos Nr.
2-2104/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01810-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Reikalavimas.LT“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2104/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01810-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Reikalavimas.LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarties, kuria ieškovui pasiūlyta įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, civilinėje byloje Nr. B2-5506-661/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Reikalavimas.LT“ pareiškimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „ŠTC“ iškėlimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų, reikalingų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą pagrįstumo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Reikalavimas.LT“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „ŠTC“ iškėlimo. Nurodo, kad atsakovo skola ieškovui sudaro 2 352,18 Lt, kurią atsakovas vengia grąžinti. Pasak ieškovo, tikėtina, kad bendra kreditorių reikalavimų atsakovui suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto ir atsakovui priklausančio turto vertės. Todėl yra visos Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytos prielaidos atsakovui iškelti bankroto bylą dėl jo nemokumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. nutartimi pasiūlė ieškovui ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt (b.l. 52). Teismas nurodė, kad nepateikti UAB „ŠTC“ finansinės atskaitomybės dokumentai. VĮ Registrų centro duomenimis atsakovas jau ilgiau nei 24 mėnesius šių dokumentų neteikia ir Registro centro tvarkytojui. Iš paskutinio teikto 2010 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad jau tuo metu įmonės turtas sudarė 560 418 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 648 533 Lt. Iš įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė 2010 m. dirbo nuostolingai. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorių sutikimas administruoti atsakovo bankrotą neįrodo bankroto administratoriaus sutikimo teikti minėtas paslaugas neatlygintinai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas veiklos nebevykdo, galimai yra nemokus, gali apskritai neturėti jokio turto arba jo turimo turto vertė gali būti itin maža. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės turimo turto neužteks įmonės bankroto išlaidoms apmokėti, todėl pasiūlė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusiam asmeniui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt dydžio pinigų sumą, kuri būtų naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas UAB „Reikalavimas.LT“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 55-56). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama nutartis priimta neįvertinus, kokį turtą atsakovas turi, teismas nebuvo aktyvus, nerinko ir nereikalavo įrodymų, nevertino aplinkybių viseto. Todėl nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, kad teismas, būdamas aktyvus, išvadą dėl įmonės nemokumo grindžia surinktais ir išsireikalautais įmonės turtą pagrindžiančiais dokumentais ir registrų duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166/2013).UAB „ŠTC“ nuosavybės teise turi transporto priemonę Mercedes Benz 313 (Sprinter), pagamintą 2003 metais. Viešai pateikiamais šių transporto priemonių pardavimo skelbimais minėto automobilio rinkos kaina yra 22 743 Lt. Apelianto teigimu, atsakovui iškėlus bankroto bylą, 22 743 Lt turto užteks teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Transporto priemonė yra viešai registruota kaip atsakovo nuosavybė, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad transporto priemonė yra perleista tretiesiems asmenims ar kad jos kaina (vertė) yra sumažėjusi. Teismas pažeidė įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą tvarką, nes nevertindamas atsakovo nuosavybės teise turimo turto, negalėjo padaryti pakankamai pagrįstos prielaidos, kad atsakovas neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Skundžiamoje nutartyje netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, netinkamai taikytos procesinės teisės normos, todėl ši nutartis naikintina.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantui pasiūlyta įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt, reikalingų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

CPK 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalį, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi nustatyti sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Ši suma negali viršyti teisės aktuose nustatytų 25 minimaliųjų mėnesinių algų sumos. Šioje ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje numatyti atvejai, kuomet bankroto byla atsakovui keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka inter alia kuomet teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies taikymo aspektu yra pasisakęs, kad nesant visų duomenų apie atsakovo turtą, negalima vienareikšmiškai teigti, jog jo apskritai nėra ar yra nepakankamai teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Kita vertus, pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti - vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, iš jų ir aplinkybė, kad nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti, nebent ieškovas įrodytų, kad atsakovas turi turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2766/2013, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2042/2014).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pasiūlė apeliantui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą padaręs išvadą, jog atsakovo turimo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (b.l. 52). Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad ji padaryta neįvertinus aplinkybės, jog atsakovas nuosavybės teise turi turto – transporto priemonę, kurio pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Taigi, byloje kilo ginčas dėl apelianto įpareigojimo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pakankamo pagrindo sutikti su skundžiamoje nutartyje padaryta, iš esmės vien tik remiantis atsakovo savalaikiu finansinės atskaitomybės neteikimo faktu ir 2010 m. atsakovo balanso duomenimis (beje, pagal jį įmonė tuomet turėjo daugiau kaip 500 000 Lt vertės turto), išvada, kad įmonės turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Iš apelianto pateiktų duomenų matyti, kad atsakovui UAB „ŠTC“ nuosavybės teise priklauso transporto priemonė Mercedes Benz 313 (2003 metų gamybos). Pažymėtina, kad šią aplinkybę patvirtina ir Turto arešto aktų registro duomenys, pagal kuriuos atsakovo kreditorių reikalavimų užtikrinimui yra areštuotas atsakovui priklausantis turtas – būtent minėta transporto priemonė Mercedes Benz 313 (2003 metų gamybos). Apeliantas nurodo, kad minėto automobilio rinkos kaina yra 22 743 Lt bei pagrindžia tai pateiktomis šių transporto priemonių pardavimo skelbimo kopijomis. Suprantama, kad neturint duomenų apie atsakovui priklausančios transporto priemonės realią faktinę būklę nebūtų galima neabejotinai teigti, kad jos vertė ir yra būtent tokia kaip nurodo apeliantas. Kita vertus, iš Turto arešto akto registro duomenų matyti, kad šios transporto priemonės vertė, taikant 2013 m. spalio 3 d. areštą, nurodyta 11 000 Lt. Taigi, atsakovas faktiškai turi turto, tik galima abejoti jo realia verte. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turint galvoje aplinkybę, kad atsakovas daugiau administruotino turto galimai neturi, dėl ko ir darbo apimtis nebus labai didelė, ir vadovaujantis mažesne - 11 000 Lt turto verte nebūtų pagrindo daryti pagrįstą prielaidą, kad teismo ir administravimo išlaidoms šios (ar galimai ir net šiek tiek mažesnės) sumos nepakaktų, o bet kuriuo atveju galima manyti, kad administravimo išlaidos, realizavus automobilį, gali būti padengtos netgi didesne nei teismo apeliantui pasiūlyta įmokėti 5 000 Lt suma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, kreipdamasis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „ŠTC“, prie pareiškimo pridėjo dviejų jo siūlomų bankroto administratorių UAB „Viva Lex“ ir UAB „MaxContract“ sutikimus, kuriuose bankroto administratoriai nurodė, jog jie sutinka teikti UAB „ŠTC“ bankroto administravimo paslaugas (b.l. 26, 42). Taigi, minėti bankroto administratoriai, veikdami kaip savo veiklos srities profesionalai, sutiko administruoti UAB „ŠTC“. Pastebėtina, kad teikiant sutikimus administruoti įmones daugeliu atveju pradinėje stadijoje nėra žinoma, ar administravimo išlaidos bus padengtos visa apimtimi.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus nustatydamas atsakovo UAB „ŠTC“ turtinę padėtį – savo iniciatyva nepatikrino visų teismams prieinamų registrų duomenų (CPK 179 str. 3 d.), dėl ko nepagrįstai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatą.

Remiantis išdėstytu, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis naikintina ir bankroto bylos atsakovui UAB „ŠTC“ iškėlimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ŠTC“ iškėlimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas Alvydas Poškus