Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Noble Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autoibiza“ bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-5421-565/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Noble Group“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autoibiza“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui UAB „Autoibiza“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir vertindamas apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys). Bankroto bylų proceso taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui UAB „Autoibiza“ bankroto bylą, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nustatančiu, jog bankroto bylą atsisakoma kelti, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas padaro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti. Išimtis, kada įmonei gali būti iškelta bankroto byla jai neturint vertingo turto, iš kurio būtų galima apmokėti teismo ir administravimo išlaidas, nustato ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis. Pagal šią teisės normą teismui padarius pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka apmokėti teismo ir administravimo išlaidoms, tokiai įmonei bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama ĮBĮ 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka, tik esant vienai iš trijų alternatyvių sąlygų, pagal kurias: 1) pareiškėjas, pateikęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas įmoka į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumą (neviršijančią 25 MMA), skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punktas); 2) ĮBĮ 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius, pateikęs teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, pasiūlo bankroto administratoriaus kandidatūrą, kuris sutinka administruoti įmonę, prisiimdamas riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų apmokėti teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktas); 3) kai įmonės darbuotojas ar jo įpėdinis prašo iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe (ĮBĮ 3 straipsnio 2 punktas, 10 straipsnio 10 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies taikymo aspektu yra pasisakęs, kad nesant visų duomenų apie atsakovo turtą, negalima vienareikšmiškai teigti, jog jo apskritai nėra ar yra nepakankamai teismo ir administravimo išlaidoms padengti, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, iš jų ir aplinkybė, kad nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti, nebent ieškovas įrodytų, kad atsakovas turi turto (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2766/2013).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Autoibiza“ neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, nuo įsteigimo nėra teikusi Juridinių asmenų registrui metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, šios bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui yra 14 018,43 Lt, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje konstatavo, kad šie duomenys leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog UAB „Autoibiza“ neturi turto teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, ir įpareigojo ieškovą UAB „Noble Group“ į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt. Ieškovas teismo įpareigojimo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą, skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, neįvykdė ir, ginčydamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, įrodinėja, kad teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje padaryta išvada, jog atsakovo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms padengti, yra nepagrįsta, nes interneto tinklalapio www.creditinfo.lt duomenys patvirtina, jog UAB „Autoibiza“ turi 5 transporto priemones. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog atsakovas turi transporto priemonių, patvirtina ir Turto arešto aktų registro duomenys, kuriuose užfiksuota, kad: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 6 722 Lt dydžio reikalavimui įvykdyti areštuota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 10 213,03 Lt dydžio reikalavimui įvykdyti areštuota jau minėta transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir 11 682,88 Lt dydžio reikalavimui įvykdyti areštuotos transporto priemonės: Mercedes Benz 1514, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Renault M 230.16, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz 814, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz 814, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Be to, byloje nebuvo surinkti duomenys apie UAB „Autoibiza“ debitorius ir jų įsiskolinimus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Autoibiza“, prie pareiškimo pridėjo jo siūlomo bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ sutikimą, kuriame bankroto administratorius nurodė, jog jis sutinka teikti UAB „Autoibiza“ bankroto administravimo ir įmonės likvidavimo paslaugas ir prašo tvirtinti teisme įgaliotą asmenį M. A. Ž.. Taigi bankroto administratorius UAB „Adsum“, veikdamas kaip savo veiklos srities profesionalas, sutiko administruoti UAB „Autoibiza“, o tokia savo valia, t. y. išreikšdamas sutikimą administruoti atsakovą, kartu prisiėmė ir riziką, jog likviduojant įmonę gali būti ir negauta lėšų teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų. Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien paminėta aplinkybė apeliaciniam teismui leidžia formuoti išvadą, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo įpareigoti apeliantą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai yra bankroto administratoriaus sutikimas administruoti bendrovę, nėra pagrindo įpareigoti asmenį, kuris kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, esant ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms, įpareigoti sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą ĮBĮ nustatytą sumą, kuri gali siekti 10 000 Lt (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2322/2013; 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2746/2013; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra svarbi ir ta aplinkybė, jog atsakovo skola ieškovui (1 978,2 Lt) yra mažesnė už teismo nustatytą sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą sumą (5 000 Lt). Apeliacinio teismo vertinimu, netgi konstatavus, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pasiūlyti pareiškėjui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą tam tikro dydžio sumą, nagrinėjamu atveju teismo nustatyta 5 000 Lt dydžio suma, galėtų būti pripažįstama kaip neproporcinga, varžanti pareiškėjo, kaip būsimo kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus rinkdamas duomenis apie atsakovo UAB „Autoibiza“ turtinę padėtį – savo iniciatyva nepatikrino visų teismams prieinamų registrų duomenų, dėl ko padarė nepagrįstą prielaidą, kad atsakovas neturi turto, iš kurio būtų galima padengti teismo ir administravimo išlaidas, taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė pareiškėjas (kreditorius), kurio, nors kol kas ir nepatvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje, sudaro tik 1 978,2 Lt, pareiškėjas pateikė bankroto administratoriaus sutikimą administruoti UAB „Autoibiza“. Nesant pagrįstos prielaidos apie atsakovo turto nebuvimą, teismas negalėjo taikyti ir jau minėtos ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatos ir siūlyti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavusiam asmeniui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą nustatytą pinigų sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti bei atsisakyti iškelti atsakovui UAB „Autoibiza“ bankroto bylą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą, ieškovui neįmokėjus teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nurodytos pinigų sumos. Dėl šių priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autoibiza“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.