- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-26
- Bylos Nr.
- eA-3818-415/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02058-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- U. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas U. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 22S9342 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus), bei įtraukti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje 24 mėnesius (2 metus) nuo sprendimo priėmimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pažeidė proporcingumo principą. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka, Tvarka) 5 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl draudimo gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Atsakovas neįvertino, ar ginčijamas Sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisių (šeiminė padėtis, vertimosi ūkine komercine veikla, asmeninė padėtis).
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad praeityje jis nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nėra siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kitokių teisės pažeidimų, nėra duomenų, kad jis keltų kokią nors grėsmę Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės šalių viešajai tvarkai ar visuomenei.
4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad 203 dienas Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pareiškėjas paaiškino, kad po to, kai jam baigėsi nacionalinės D vizos galiojimo laikas (2021 m. gegužės 10 d.), jis teisėtai gyveno Lenkijos Respublikoje (toliau – ir Lenkija). Lenkijoje buvo priimtas specialus įstatymas dėl Covid-19 ligos, todėl pareiškėjo buvimas ten buvo teisėtas.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo šeimyninių ryšių, t. y. jo ketinimų vesti Lietuvos Respublikos pilietę. Migracijos departamentas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra atvykęs iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ir jis, kaip (duomenys neskelbtini) ginkluotųjų pajėgų rezervo karininkas, turintis vyresniojo leitenanto karinį laipsnį, gali būti pakviestas tarnauti į (duomenys neskelbtini) kariuomenę tikslu kariauti (duomenys neskelbtini) teritorijoje.
6. Pareiškėjas teigė, Migracijos departamentas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos panašaus ar analogiško pobūdžio bylose (administracinė byla Nr. eI2-4075-541/2021, administracinė byla Nr. eA-2724-602/2021, administracinė byla Nr. eI-4027-331/2016, administracinė byla Nr. A-3061-858/2015, administracinė byla Nr. A-3258-624/2015, administracinė byla Nr. eI-4343-463/2019, administracinė byla Nr. eA-5091-624/2020), kurioje konstatuota, jog Migracijos departamentas turi pareigą motyvuoti priimtus sprendimus. Migracijos departamentas nenagrinėjo Kriterijų vertinimo tvarkos 19 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad prieš priimant Sprendimą jam nebuvo suteikta galimybė nurodyti faktus, pateikti įrodymus ir argumentus sprendžiamu klausimu. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir gero administravimo principo, neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir pareiškėjo teisių pusiausvyros.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi jokių ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Tai, kad pareiškėjas ketino (duomenys neskelbtini) sudaryti santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, tačiau jos nesudarė, nekeičia aplinkybės, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo jokių šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 20.2.1 papunkčiu, pareiškėjui pagrįstai buvo nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
10. Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečių buvimą Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) nuostatos, kurios nenumato pareigos vertinti kitų valstybių specialius teisės aktus dėl trečiųjų valstybių piliečių buvimo jų teritorijoje. Pareiškėjas, žinodamas, kad jo buvimas Lenkijoje yra pratęstas su išlyga (negali vykti į kitą Šengeno valstybę), šios išlygos nesilaikė ir vyko į kitas Šengeno valstybes, t. y. Lietuvą. Pareiškėjas niekaip nepaaiškina, kodėl nesikreipė dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, kad galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir teisėtai judėti jos teritorijoje. Toks pareiškėjo piktnaudžiavimas nustatytomis migracijos procedūromis, įskaitant Lenkijos specialias normas dėl Covid-19 ligos tik patvirtina, kad Sprendimas priimtas teisėtai, pagrįstai ir yra visiškai proporcingas pareiškėjo atliktų veiksmų kontekste.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo dokumentai buvo tikrinami Medininkų pasienio kontrolės punkte, kuris ribojasi su (duomenys neskelbtini) siena, t. y. pareiškėjas, būdamas neteisėtai Lietuvos Respublikoje, 2021 m. lapkričio 29 d. bandė išvykti į (duomenys neskelbtini). Todėl teiginiai, susiję su baime būti mobilizuotam į kariuomenę yra hipotetinio pobūdžio, neatitinkantys tikrovės ir vertintini kaip bandymas suklaidinti teismą.
12. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad „ketinimai vesti“ nėra registruojami jokiame registre, todėl Migracijos departamentas dėl objektyvių priežasčių to negalėjo įvertinti. Pareiškėjas skunde išvardino kelias bylas, kurios tariamai patvirtina, kad Migracijos departamentas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, tačiau nė viena iš nurodytų bylų nėra nei identiška, nei panaši nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (pareiškėjo pateiktose bylose asmenys gyveno Lietuvos Respublikoje, turėjo ekonominius ar šeimyninius ryšius, o pareiškėjo ryšiai yra Lenkijoje), todėl pareiškėjo skundo teiginiai taip pat yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.
Atsiliepimas
13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir gero administravimo principo. Sprendime yra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pareiškėjas buvo neteisėtai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno valstybėje 203 dienas ir grąžintas į užsienio valstybę), pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo Migracijos departamentas rėmėsi priimdamas ginčijamą Sprendimą (Įstatymas, Kriterijų vertinimo tvarka, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas)), motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai, nurodyta ginčijamo sprendimo apskundimo tvarka. Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, atliko išsamų bei visapusišką situacijos vertinimą ginčijamo sprendimo kontekste ir nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas. Atsakovo teigimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo U. Z. skundą atmetė.
15. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad:
15.1. 2021 m. lapkričio 29 d. 14:52 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontroles punkte išvykstantis iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas pasų kontrolei pateikė pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris išduotas 2019 m. birželio 19 d. ir galioja iki 2029 m. birželio 19 d. Atlikus patikrinimą nustatyta, kad 2020 m. liepos 18 d. pareiškėjas teisėtai atvyko į Šengeno erdvę turėdamas pase įklijuotą daugkartinę nacionalinę (D) vizą (POL) Nr. 100149305, galiojusią nuo 2020 m. birželio 22 d. iki 2021 m. gegužės 10 d. Pareiškėjas nuo 2021 m. gegužės 11 d. (203 dienas) Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje buvo pasibaigus vizos galiojimo laikui.
15.2. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkarda 2021 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. 37324-ANR N-1465-2021 ir pareiškėjui skyrė nuobaudą – įspėjimas už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje (Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimas).
15.3. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolės punktas 2021 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini): pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos 2021 m. lapkričio 29 d.
15.4. Migracijos departamentas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 22S9342 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus), bei įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje 24 mėnesius (2 metus) nuo sprendimo priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas aptarė Įstatymo 23 straipsnio 8 dalies, 133 straipsnio 1, 7, 8 dalių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 4, 5, 15 punktų nuostatas, SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas.
17. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020, teismas pažymėjo, kad Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams (įskaitant ir Migracijos departamentą), nustatyti kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, tačiau Kriterijų vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Kriterijų vertinimo tvarka, nei Taisyklės nenustato pareigos Migracijos departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolės punkto pareigūnų 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Kriterijų vertinimo tvarkoje nėra nustatyta specialių kriterijų, skirtų draudimo atvykti užsieniečiams, kurie įpareigoti savanoriškai išvykti Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustatymui. Tačiau, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 6 punktu, tokiu atveju sprendimas turi būti priimamas įvertinus visus turimus dokumentus ir aplinkybes. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas įvertino esmines faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą priimti sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors pareiškėjas į Šengeno erdvę 2020 m. liepos 18 d. atvyko teisėtai, tačiau jo turėtos daugkartinės nacionalinės (D) vizos (POL) Nr. 100149305 galiojimas baigėsi 2021 m. gegužės 10 d., todėl 2021 m. lapkričio 29 d. pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas 203 dienas Šengeno erdvėje buvo be galiojančios vizos, t. y. neteisėtai.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, susiję su Lenkijos Respublikoje galiojusiu teisiniu reguliavimu galbūt įteisinusiu pareiškėjo buvimą Lenkijos Respublikoje ir pasibaigus vizos galiojimui, ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi reikšmės, nes užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas. Nei Įstatymas, nei jį įgyvendinantys teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui vertinti kitų valstybių nacionalinius teisės aktus.
20. Teismas nenustatė objektyvių priežasčių, galėjusių lemti neišvengiamą būtinybę nesilaikyti nustatytų ribojimų ir neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Teismas sprendė, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas sąmoningai pažeidė Įstatymo nuostatas, taip pat ir 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimą atvykimui į Šengeno erdvės valstybes ir buvimui jose turėti galiojančią vizą.
21. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas neįvertino fakto, jog jis ketino vesti Lietuvos Respublikos pilietę, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ketinimas tuoktis Įstatymo prasme nėra laikytinas šeimyniniais ryšiais (Įstatymo 2 str. 26 d.). Be to, pareiškėjo ketinimo tuoktis Migracijos departamentas objektyviai neturėjo galimybės patikrinti, nes tokio pobūdžio faktai nėra registruojami oficialiose informacinėse sistemose. Teismas pažymėjo, kad, nors kartu su skundu teismui buvo pateikta prašymo įregistruoti santuoką kopija, tačiau iš pateikto dokumento nėra galimybės nustatyti, ar šis dokumentas apskritai buvo pateiktas atitinkamai valstybės institucijai, kada jis buvo pateiktas. Teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas, tiek liudytoja S. I. teigė, kad jų santykiai tęsėsi ilgą laiką, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Liudytoja S. I. teismo posėdžio metu patvirtino, kad bendro turto su pareiškėju neturi, bendros veiklos (išskyrus pagalbą bei prekybą internetu (tačiau apie tai įrodymų byloje taip pat nepateikta)) nevykdo. Teismas vertino, kad į bylą pateiktas santuokos sudarymo įrašas, patvirtinantis, kad pareiškėjas ir S. I. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes santuoka buvo sudaryta po Sprendimo priėmimo. Teismas nurodė, kad į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymas Migracijos departamentui dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo, taigi svarstant pastarąjį pareiškėjo prašymą bus įvertintas ir (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos faktas.
22. Teismas vertino, kad skundo argumentai, susiję su pareiškėjui kylančiomis grėsmėmis (duomenys neskelbtini), nėra pagrįsti jokiais patikimais įrodymais. Tai patvirtina ir faktas, kad 2021 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas pats ketino išvykti į (duomenys neskelbtini). Be to, ir teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad nuvykęs į (duomenys neskelbtini) jis jokių realių grėsmių nepatyrė, o galimybė būti pakviestam prisijungti prie (duomenys neskelbtini) karo pajėgų kol kas grindžiama tik gandais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo argumentai nėra objektyviai pagrįsti, nurodomos tik hipotetinės grėsmės, todėl ginčijamo Sprendimo priėmimo metu tai nesudarė pakankamo pagrindo taikyti kokias nors draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nustatymo išimtis.
23. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo nustatytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra 5 metai, todėl Migracijos departamentas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir turimus duomenis, padaryto pažeidimo pobūdį, pagrįstai nustatė 2 metų terminą, kuris laikytinas adekvačiu ir proporcingu.
24. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, pakankamai išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos bylos nėra aktualios nagrinėjamu atveju, nes nurodytose bylose yra skirtingos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje – šiose bylose asmenys turėjo ryšių su Lietuvos Respublika (ekonominių, šeimyninių), siekė gauti leidimą gyventi ir (ar) dirbti Lietuvos Respublikoje.
III.
26. Pareiškėjas U. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Migracijos departamento 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 22S9342.
27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
27.1. Dėl (ne)teisėto buvimo Šengeno erdvėje pareiškėjas pažymi, kad nuo 2021 m. gegužės 10 d. iki 2021 m. lapkričio 27 d. jis teisėtai gyveno ir dirbo Lenkijos Respublikoje. Tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu jis nurodė, jog Lenkijos Respublikoje dėl Covid-19 viruso buvo priimti specialūs sprendimai užsieniečiams, t. y. 2020 m. kovo 31 d. (Journal of Laws 31.03.2020 r. 568) buvo priimtas įstatymas, numatantis specialius sprendimus, skirtus užsieniečiams faktiškai esantiems Lenkijos Respublikoje. Minėto įstatymo normos leido legaliai būti Lenkijos Respublikoje tiems, kurie nori pasilikti Lenkijoje tuo tikslu, dėl kurio čia atvyko (pvz. dirbti), taip pat tiems asmenims, kurie negali išvykti iš Lenkijos dėl Covid-19 viruso plitimo. Norint pratęsti užsieniečio legalų buvimą, naujos vizos į pasą įklijuoti nebuvo būtina. Panašūs sprendimai buvo priimti ir Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėjas nesutinka su išvada, jog jis Šengeno erdvėje neteisėtai buvo 203 dienas (Migracijos departamentas nurodo 297 dienas). Po vizos galiojimo pabaigos (2021 m. gegužės 10 d.), jis Lenkijos Respublikoje buvo teisėtai, priešingu atveju, asmeniui taikyti tam tikras ribojimo ir (ar) kitas administracines priemones turėtų Lenkijos Respublikos institucijos, tačiau tokių priemonių ar draudimų nebuvo priimta ir jis toliau oficialiai dirbo Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 27 d. atvyko iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pas sužadėtinę ir 2021 m. lapkričio 29 d. bandė iš Lietuvos Respublikos išvykti. Todėl būtent nuo 2021 m. lapkričio 27 d. ir turi būti skaičiuojamas momentas, kuomet jis neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje.
27.2. Dėl pareiškėjo šeimyninių ryšių ir šeiminės padėties pasikeitimo bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodo, kad jis teismo neprašė ketinimą tuoktis pripažinti ir laikyti šeimyniniais ryšiais Įstatymo prasme, tačiau ši aplinkybė yra svarbi norint visapusiškai išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Teismui kilo abejonių dėl prašymo įregistruoti santuoką kopijos (ar apskritai minėtas dokumentas buvo pateiktas institucijoms), todėl pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikia Vilniaus miesto savivaldybes administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus dokumentą, kuris patvirtina, jog pareiškėjas ir S. I. ketino įregistruoti santuoką (duomenys neskelbtini), tačiau jos įregistruoti nepavyko dėl pareiškėjo negaliojančios vizos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas ir S. I. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), todėl asmenų statusas iš esmės pasikeitė. Nesutikdamas su teismo motyvais, jog pateiktas santuokos sudarymo įrašas neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pareiškėjas nurodo, kad yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (administracinė byla Nr. eA-2392-492/2020). Taip pat nagrinėjamai bylai yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2018 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C-82/16 K. A. ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėjo galimybę ir pareigą aiškintis aplinkybes apie šeimos santykius. Šeimyninių santykių sukūrimas po to, kai pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti savaime nereiškia, kad skundas turi būti atmestas, kadangi toks aiškinimas pažeistų Europos Sąjungos šeimos gyvenimo gerbimo principą ir jo veiksmingumą.
27.3. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą, tačiau to nepadarė. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų bei apskritai nepagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumo, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės, todėl atsakovo nustatytas 2 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu ir turi būti naikintinas.
27.4. Be nutarimo dėl administracinio nusižengimo padarymo fakto, nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas keltų kokią nors grėsmę Lietuvos ar kitų ES / Šengeno erdvės šalių viešajai tvarkai ar visuomenei. Jokių kitų nusižengimų (drausminių ar kt.) pareiškėjas niekada neturėjo. Pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs nusikalstamą veiką. Nepanaikinus ginčijamo Sprendimo, jis negalės gyventi ne tik Lietuvos Respublikoje, tačiau ir Lenkijos Respublikoje, tai iš esmės sukeltų neproporcingai didelę žalą pareiškėjui bei jo šeimai, ko pasėkoje galimybės susirasti kitą darbą būtų itin komplikuotos, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas negalėtų vykdyti tiesioginio darbo pagal kvalifikaciją ir patirtį. Minėtų faktinių ir teisinių aspektų ignoravimas lėmė neobjektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir nepagrįstą sprendimą. Ginčijamas Sprendimas nelaikytinas proporcingu, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Migracijos departamentas neginčija, jog galbūt Lenkijoje buvo toks teisinis reguliavimas, tačiau, kaip ir pats pareiškėjas skunde nurodė „užsieniečiams, kurių buvimas Lenkijoje tokiu būdu buvo pratęstas, negalėjo judėti kitų Šengeno erdvės valstybių teritorijoje“. Užsieniečių buvimą Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymo nuostatos, kurios nenumato jokios pareigos vertinti kitų valstybių specialius teisės aktus dėl trečiųjų valstybių piliečių buvimo jų teritorijoje. Pareiškėjas, žinodamas, kad jo buvimas Lenkijoje yra pratęstas su išlyga (negali vykti į kitą Šengeno valstybę), šios išlygos nesilaikė ir vyko į kitas Šengeno valstybes, t. y. Lietuvą. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu įtikinamai nepaaiškino, kodėl nesikreipė dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, kad galėtų teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir teisėtai judėti jos teritorijoje. Pareiškėjo viza pasibaigė 2021 m. gegužės 10 d., tačiau pareiškėjas iki 2021 m. lapkričio 27 d. (atvykimo į Lietuvos Respubliką) niekaip nebandė įteisinti savo buvimo Lenkijos Respublikoje, t. y. 6 mėnesius. Be to, Kriterijų vertinimo tvarkoje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti, jei užsienietis yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse, t. y. nėra nustatyta, kad neteisėtas buvimas turi būti tik Lietuvos Respublikoje, bet ir (ar) kitose Šengeno valstybėse. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai apie netinkamai paskaičiuotą neteisėto buvimo terminą yra visiškai nepagrįsti.
Šalies argumentai
30. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojama ESTT byla nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju. Teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai deklaravo, kad jo interesų centras yra ne Lietuvos Respubliką, tačiau Lenkija. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos susijungimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu. EŽTT aiškiai nurodė, kad turi būti įvertinama, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena ir kt. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu aiškinosi šias aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas su sutuoktine bendro turto neturi, pareiškėjas arba jo sutuoktinė savaitgaliais (arba rečiau) lankydavo vienas kitą (nes gyveno skirtingose valstybėse), taip pat jokios bendros veiklos (išskyrus pagalbą bei prekybą internetu (tačiau apie tai įrodymų byloje taip pat nepateikta)) nevykdo. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl draudimo termino sutrumpinimo ir Migracijos departamentas, nagrinėdamas šį prašymą, įvertins naujai atsiradusias aplinkybes.
Atsiliepimas
31. Atsakovo teigimu, nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės priimti ginčijamo Sprendimo, o priimtas Sprendimas yra neproporcingas. Atsakovas pažymi, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi jokių ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Tai, kad pareiškėjas ketino (duomenys neskelbtini) sudaryti santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, tačiau jos nesudarė, nekeičia aplinkybės, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo jokių šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 20.2.1 punktu, pareiškėjui pagrįstai buvo nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas.
32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors pareiškėjas nurodo, jog jis anksčiau nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, tačiau pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai patvirtina, kad pareiškėjas ne tik 2021 m. lapkričio 27 d. buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, bet ir (duomenys neskelbtini), kai ketino sudaryti santuoką. Be to, teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjas teigė, kad lankė savo sutuoktinę Lietuvoje. Taigi, pareiškėjas pats paneigia savo teiginius, kad laikėsi nustatytų teisėto buvimo sąlygų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teiginys, kad jis negalės dirbti pagal savo profesiją nei Lietuvos Respublikoje, nei Lenkijoje yra nepagrįstas, nes pagal savo profesiją pareiškėjas galės dirbti ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo aktyvūs veiksmai (tarpinis atvykimas į Lietuvos Respubliką, neturint galiojančios vizos) ir neveikimas (nesikreipimas į Lenkijos migracijos institucijas dėl vizos ar leidimo gyventi išdavimo) parodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis nustatytų migracijos procedūrų, o savo neveikimą bando pateisinti tariama Covid-19 ligos pandemija ar savo teisėtais interesais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Dėl Sprendimo 27.1 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų.
33.1. Vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 23 straipsnio 8 punktu, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
33.2. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 8 dalimi, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
33.3. Pareiškėjo viza pasibaigė 2021 m. gegužės 10 d., tačiau iki 2021 m. lapkričio 27 d. (atvykimo į Lietuvos Respubliką) jis nesiėmė jokių priemonių savo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumui užtikrinti, nors tai galėjo padaryti kreipdamasis dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo ir būdamas Lenkijos Respublikoje.
33.4. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad užsieniečiai, kurių buvimo teisėtumas Lenkijoje dėl pandemijos (Covid-19) nacionaliniu teisiniu reglamentavimu buvo pratęstas, savaime neįgijo teisės būti ir / ar judėti kitų Šengeno erdvės valstybių teritorijoje.
33.5. Tačiau vertinant atsakovo argumentus dėl pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse termino, konstatuotinas faktas, jog nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl jo buvimo Lenkijos Respublikoje teisėtumo remiantis specialiomis pandemijos laikotarpiui taikytomis nacionalinėmis taisyklėmis. Todėl neteisėto buvimo terminas skaičiuotinas nuo 2021 m. lapkričio 27 d., kai pareiškėjas iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką, iki 2021 m. lapkričio 29 d., kai jis iš Lietuvos Respublikos išvyko.
33.6. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
33.7. Vadovaujantis SIS II reglamento 21 straipsniu, prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Kai 24 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.
33.8. SIS II reglamento 21 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas šiuo atveju netaikomas. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai judėdamas per Lietuvos Respubliką ir joje neteisėtai būdamas 2021 m. lapkričio 27–29 d. laikotarpiu turėjo žinomai priešingų teisei tikslų, siekė piktnaudžiauti judėjimo laisve Šengeno valstybių erdvėje ar kitaip sąmoningai pažeisti teisinę tvarką. Vertinant taikytų priemonių proporcingumą svarbu ir tai, kad 2021 m. lapkričio 29 d. pareiškėjo atžvilgiu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos priimtas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37324-ANR N-1465-2021 ir skirta nuobauda – įspėjimas, už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje (Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimas). 2021 m. lapkričio 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolės punkto priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini): pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. gruodžio 6 d. 2021 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos.
33.9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio Sprendimo 33.8 punkte nurodytas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes ir faktus, konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas nelaikytinas proporcingu, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas dėl padarytų teisės pažeidimų nubaustas administracine nuobauda ir tai yra pakankama teisinės prievartos priemonė. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjo teisės apribojamos neproporcingai dideliu mastu.
6. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.
7. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas dėl neteisingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (ABTĮ 147 str.). Nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo U. Z. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 22S9342.
Sprendimas neskundžiamas.