- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- eI-4027-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04328-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- N. J. T. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Tadas Blažys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Tadui Blažiui, atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015 m. sausio 8 d. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-61 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. J. T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08 ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį iki 2018-01-08.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-01-08 sprendimą Nr. (15/5-9)4U-61 dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. J. T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2014-12-18 buvo priimtas sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-1738 (00298), kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuojant tuo, kad jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Remiantis išimtinai tuo, kad pareiškėjui neišduotas leidimas gyventi, pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 133 str. 1 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-61 jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvą iki 2018-01-08, ir jo duomenys buvo įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą.
Tokiu būdu buvo pažeistas teisingumo ir proporcingumo principas. Tik dėl to, kad Migracijos departamento darbuotojo asmeniniu vertinimu buvo nuspręsta, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys prašant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjui neturėjo būti uždrausta net 3 metus atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, tačiau ir visą Šengeno erdvę remiantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 str. 1 d. Šis priimtas sprendimas yra perteklinis ir nepamatuotas. Buvo visiškai nesilaikyta proporcingumo principo, šis perspėjimo įvedimas į SIS II yra visiškai perteklinis ir nereikalingas veiksmas, kuriuo buvo padaryta didelė moralinė ir finansinė žala pareiškėjui. Skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta jokių teisių ir pareigų, akto apskundimo tvarka. Dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. ir 2 d. nesilaikymo ir sprendimo motyvų nebuvimo skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas, vien atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje negali būti motyvu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Ginčijamas sprendimas pareiškėjui sukėlė didžiulių nepatogumų, nes N. J. A. yra verslininkas ir darbo reikalais nuolat keliauja. Ypač glaudūs verslo santykiai jį sieja su (duomenys neskelbtini), kurioje jis ir buvo sulaikytas. Pareiškėjas turėjo 5 metų (duomenys neskelbtini) vizą, kuri buvo panaikinta po jo sulaikymo. Dėl skundžiamo sprendimo šiuo metu pareiškėjas negali vykti verslo reikalais į Šengeno zonos šalis, dėl to nukentėjo jo verslas, jis kiekvieną dieną patiria didžiulius nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-18 sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1738 (00028) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini)piliečiui A. N. J. T.“. Aplinkybės, pagrindžiančios tai, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis, yra konstatuotos galiojančiame Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-18 sprendime Nr. (15/4-1) 31-1738 (00298), kurio teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas ar nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui priimtas įvertinus visas susijusias aplinkybes ir jų visumą. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas - ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Nors Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius kreipėsi į UAB „Nibro grupė“, prašydamas pateikti įmonės veiklos aprašymą, patalpų nuomos sutartis, įmonė šių dokumentų nepateikė. Nors pareiškėjas yra vienintelis UAB „Nibro grupė“ akcininkas ir direktorius, jo pateikta informacija nepatvirtina duomenų dėl įmonės veiklos realumo. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, - viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Vertinimo tvarka) įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes/nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.
Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) nebuvo nustatyta pareiga Migracijos departamentui informuoti užsienietį apie priimtą sprendimą. Ši pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-01-07 nutarime Nr. 22 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimo Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiame 2015-01-13 (šio nutarimo 3.6 papunktis). Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas įteikė pareiškėjo atstovui ginčijamo sprendimo kopiją, o pareiškėjas pasinaudojo teise skųsti ginčijamą sprendimą teismui.
Šalies argumentai
Užsienietis turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Taisyklių 16-171 punktais duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo. Migracijos departamentas nėra gavęs pareiškėjo motyvuoto rašytinio prašymo išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo. Be to, skunde pareiškėjas akcentuoja būtent būtinybę vykti į (duomenys neskelbtini), bet ne Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Migracijos departamento atstovė prašė skundą atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015-01-08 sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08, taip pat įvestas į antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo išdavimo Lietuvos Respublikoje, 2014-12-18 sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1738 (00028) atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, konstatuodamas, kad jis pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Imigracijos reikalų skyriaus sprendimu, 2015-01-08 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08, taip pat įvedė į antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2015-01-08 sprendimu, kreipėsi į teismą, teigdamas, kad paminėtu sprendimu atsakovas pažeidė teisingumo ir proporcingumo principus, perspėjimo įvedimas trims metams yra visiškai perteklinis ir nereikalingas veiksmas.
Teismas įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, teismo posėdyje proceso dalyvių išdėstytus argumentus, sutinka su pareiškėjo argumentais, nes ginčijamas sprendimas negali būti laikomas proporcingu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.
Teismas pažymi, kad byloje ginčijamas tik Migracijos departamento 2015-01-08 sprendimas „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. J. T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“, teisėtumas ir pagrįstumas, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija Migracijos departamento 2014-12-18 sprendimo. Pastaruoju sprendimu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuodamas, kad iš pareiškėjo pateiktų leidimui gyventi Lietuvoje gauti dokumentų matyti, jog jis konkretaus verslo plano neturi, nėra pateikęs jokių ūkinės-komercinės veiklos sutarčių, o tik siekia įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, todėl pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Kaip matyti iš ginčijamo 2015-01-08 sprendimo turinio, jis buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento 2014-12-18 sprendimo argumentus. Šias aplinkybes teismo posėdyje pripažino atsakovo atstovė, taigi, šio sprendimo priėmimo argumentai sutampa su byloje ginčijamo sprendimo priėmimo argumentais, nes ginčijame sprendime papildomų argumentų nėra pateikta.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2014-10-18 redakcija) 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 yra patvirtintos užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), o Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Vertinimo tvarka).
Pagal Vertinimo tvarkos 11 punkto nuostatas, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama: į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Taip pat atsižvelgiama į tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinimo tvarkos 12 punkto nuostatos numato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tuo tarpu Vertinimo tvarkos 5 punkte nurodyta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.
Taisyklių 4 punktas numato, kad sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C.SIS teikia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, o 5 punktas numato, jog į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu.
Kiek tai susiję su asmens duomenų įrašymu į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, bylai reikšmingos 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 1987/2006/EB Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas), nuostatos.
Pagal Reglamento 24 straipsnio nuostatas, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka (1 dalis); perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Reglamento 21 straipsnio nuostatos numato, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.
Teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, laiko, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadinasi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, aplinkybes, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, kokie siekiami tikslai, įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.
Kaip matyti iš Migracijos departamento 2014-12-18 sprendimo turinio, Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (nepateikė konkretaus verslo plano, nepateikė jokių ūkinės-komercinės veiklos sutarčių) ir taip siekė įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, kadangi vienintelis pareiškėjo tikslas yra patekti į Šengeno erdvę.
Pažymėtina, kad ginčijamame Migracijos departamento 2015-01-08 sprendime, kuriuo pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pateikti jo priėmimą pagrindžiantys argumentai, nenurodyti siekiami tikslai, todėl šiuo požiūriu ginčijamas sprendimas ydingas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl šių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo suformuotas aiškinimas, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybės tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT administracinėse bylose:Nr. A756-686/2010, Nr. A438-774/2010, Nr. A438-1744/2012, Nr. A756-856/2014 ir kt.). Todėl reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (LVAT administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas 2014-12-18 sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad užsienietis, pateikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, tokiu būdu siekė įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Iš šio sprendimo matyti, kad atsakovui abejonių sukėlė pareiškėjo kvalifikacija ir patirtis verslo srityje, taip pat neišsami informacija apie būsimus pareiškėjo verslo planus. TodėlMigracijos departamentas sprendimą priėmė siekdamas užkirsti kelią nelegaliai migracijai, tačiau ginčijamame Migracijos departamento 2015-01-08 sprendime, kuriuo pareiškėjui uždrausta tris metus atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo, pagrindų nėra nurodyta, teismas laiko, kad tokio paties tikslo siekta priimant ir šį ginčijamą aktą.
Taigi byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Į bylą pateikti įrodymai, be kita ko, pareiškėjui įvairių valstybių išduotų Šengeno zonos ir kitų valstybių vizų kopijos patvirtina, kad jis yra ne kartą keliavęs į ES valstybes nares. Ginčijamame sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės.
Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Konstitucinis Teismas 2006-03-08 nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-05 sprendime administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015 sprendžiant dėl analogiško pobūdžio Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas nesutinka su Migracijos departamento teiginiu, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į atsakovą su prašymu dėl jo duomenų išbraukimo, patvirtina ginčijamo sprendimo proporcingumą, kadangi vertinamas būtent šis teisės aktas, o ne galimi vėlesni pareiškėjo ir atsakovo veiksmai.
Esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas nelaikytinas proporcingu, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė priteisti visas jo patirtas bylinėjimo išlaidas. Tačiau pareiškėjas nepateikė tokio prašymo pagrindimo, t. y. nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo, nepridėjo jas pagrindžiančių dokumentų, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui išaiškintina teisė paduoti ABTĮ atitinkančius prašymus dėl išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjo N.J. T. A. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-01-08 sprendimą Nr. (15/5-9)4U-61 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. J. T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką“ ir klausimą dėl uždraudimo N. J. T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo perduoti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.