- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- e2A-311-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00333-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- UAB „KTG Agrar“
- Atsakovas
- SANI Agrar GmbH
- Kategorijos
- 2.5.10.5.1Sutartinė atsakomybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „KTG Agrar“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-450-368/2015, pagal ieškovės UAB „KTG Agrar“ ieškinį atsakovui SANI Agrar GmbH (AHD Agrar-Handels-und Dienstleistungsgesellschaft mbH) dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „KTG Agrar“ kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo SANI Agrar GmbH priteisti 72 279,70 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo prievolės neįvykdymo momento, t. y. nuo 2013-10-11 iki ieškinio teismui padavimo dienos, iš viso 3 493,18 Eur, bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad su atsakovu 2013-06-21 sudarė susitarimą, pagal jį ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui grūdinius kukurūzus, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už patiektą produkciją. Šalys susitarime numatė, kad atsakovas įsipareigoja derliaus nuėmimo pradžioje atlikti išankstinį mokėjimą lygų 2,5 t prekių kainai už kiekvieną hektarą žemės, t. y. 150 ha. Kitas dalinis mokėjimas lygus 2,5 t prekių kainai už kiekvieną hektarą žemės, t. y. 150 ha, pagal susitarimą turėjo būti atliktas 2013-12-15. Susitarime nustatyta, kad prekės atsakovui perduodamos ieškovės ūkyje. Atsakovui neatlikus išankstinio 52 875,00 Eur sumokėjimo ir pareikalavus laidavimo, ieškovė 2013-10-16 raštu pranešė atsakovui, kad nutraukia minėtą susitarimą. Naujos sutarties pagrindu ieškovė produkciją pardavė po 110 Eur už toną kitam pirkėjui – UAB „KTG Grūdai“. Bendras produkcijos kiekis sudarė 1 418,7 t, todėl bendra pardavimo kaina sudarė 156 057 Eur. Ieškovės nuostoliai, skaičiuojami kaip negauta nauda, kurią ji pagrįstai tikėjosi gauti sudariusi sutartį su atsakovu, sudaro 43 979,07 Eur, nes atsakovas už produkciją būtų sumokėjęs 200 036,70 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad neapdoroti grūdiniai kukurūzai gali būti saugomi tik labai ribotą laiką, juos teko apdoroti propiono rūgštimi, todėl papildomos išlaidos sudarė 26 100,00 Eur. Prekėms į atsakovo transportą pakrauti ieškovė įsigijo sraigtinį pakrovėją, kuris ieškovei papildomai kainavo 2 200 Eur, todėl nurodė, kad visi papildomi nuostoliai sudaro 28 300 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Teismas šalių elektroninio ryšio priemonėmis pasirašytą dokumentą, kuriuo ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovui grūdinius kukurūzus, o atsakovas įsipareigojo sumokėti 125 Eur už toną šios produkcijos, vertino kaip žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.154, 6.305 str.), tačiau pripažino, kad ieškovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė šalių susitarimą ir pažeidė informavimo apie būsimą sutarties nutraukimą tvarką.
Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl išankstinio sumokėjimo už produkciją 141 Eur už toną, iš viso 52 875 Eur, buvo nepagrįstas, nes šalys nebuvo pasirašiusios priedo prie sutarties, kuriame nurodytos perkamos – parduodamos produkcijos kainos bei kokybės reikalavimai. Šalių nepasirašytas sutarties priedas negali būti laikomas leistinu įrodymu. Teismo vertinimu, šalys turėjo susitarti ne tik dėl produkcijos kainų, bet ir konkretaus išankstinio mokėjimo termino, produkcijos atsiėmimo vietos, šalių atsakomybės už sutarties sąlygų nevykdymą ir kitų sąlygų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 str. 1 d. (CK 6.156 str.). Teismo nuomone, ieškovė, parduodama kukurūzinius grūdus, jokių nuostolių nepatyrė, nes produkciją pardavė už didesnę nei tuo metu buvusią rinkos kainą, be to, šalys dėl konkrečių produkcijos pirkimo-pardavimo kainų nebuvo susitarusios, todėl teismas ieškovės ieškinio reikalavimus vertino kaip siekį nepagrįstai praturtėti.
Teismas ieškovės teiginius, jog atsakovas neketino vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir ateityje pažeis sutartį, laikė visiškai nepagrįstais. Pažymėjo, kad iš atsakovo 2013-10-14 rašto matyti, jog šiuo raštu buvo siekiama derinti su ieškove kai kuriuos klausimus, susijusius su produkcijos kokybe, prekių pristatymo vieta bei laidavimu, o to nedraudžia galiojantys įstatymai ir tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Šio rašto nėra pagrindo vertinti kaip atsakovo ketinimo nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ateityje. Atsakovas 2013-10-18 raštu ne patvirtino sutarties nutraukimą, o iš esmės išreiškė prieštaravimą dėl sutarties nutraukimo ir pareiškė pretenziją ieškovei dėl 54 750, 00 Eur žalos atlyginimo. Šiuo atveju ieškovė skubotai, iš anksto nepranešus atsakovui, t. y. 2013-10-16 raštu, sutartyje nenustačius konkretaus išankstinio mokėjimo termino, kainų, produkcijos kokybės ir kitų svarbių su sutarties vykdymu susijusių sąlygų, vienašališkai neteisėtai nutraukė sutartį visiškai nepaisydama sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų (CK 6.200 str.). Savo ruožtu, atsakovas, gavęs ieškovės įspėjimą apie ketinimą reikalauti žalos atlyginimo, siekė šalių bendradarbiavimo ir sutarties išsaugojimo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad nutraukti minėtą sutartį, remiantis CK 6.217 ir 6.219 str., nebuvo pagrindo, todėl ieškovės vienašališką sprendimą nutraukti šią sutartį laikė nepagrįstu ir neteisėtu.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė UAB „KTG Agrar“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str.), t. y. vertino, kad ieškovės teiginiai apie sutarties sudarymą yra pagrįsti, tačiau tikrųjų sutarties šalių ketinimų, šalių teisių ir pareigų, ypatingai esminių sutarties sąlygų nesiaiškino ir nenustatė. Vadovaujantis sutarties sudarymą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.162-6.187 str.), tam, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu. Į bylą pateiktas 2013-06-21 atsakovo pirkimo patvirtinimas yra akceptas CK 6.173 str. prasme, t. y. jis patvirtina šalių susitarimą ir šalių konkrečiai sutartas sąlygas, kurios, atsižvelgiant į akcepto turinį ir tai, kad šalys vieningo išsamaus susitarimo nesudarė, yra esminės (plotas, parduodamos produkcijos kiekis, sutarties galiojimo laikotarpis, bazinė produkcijos kaina, prekių pristatymas, avansinis mokėjimas). 2013-06-21 atsakovo pirkimo patvirtinimo priedas, kurio šalys nepasirašė, tačiau kurį pateikė atsakovas ir ieškovė dėl jo nereiškė prieštaravimų, akivaizdžiai patvirtina šalių susitarimo sąlygą dėl konkrečios prekės kainos. Atsižvelgiant į tai, teismas, konstatavęs, kad šalys sudarė susitarimą, tačiau nepasirašyto priedo nelaikęs leistinu įrodymu, nepagrįstai nenustatė ir nevertino esminių šalių sudaryto susitarimo sąlygų (įskaitant pardavimo kainą), kurios yra aiškiai aptartos. Šalims aiškiai aptarus kainos nustatymo tvarką (priklausomai nuo produkcijos drėgmės), o teismui ja nesivadovavus, teismas turėjo aiškintis, kokia produkcijos pardavimo kaina buvo sutarties sudarymo, o ne vėlesnio pardavimo rinkos kaina. Nenustatęs pirkimo-pardavimo sutarties kainos teismas negali objektyviai įvertinti, ar šalis dėl sutarties nutraukimo patyrė nuostolių. Teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens materialiųjų teisių (CPK 329 str.). Teismas, darydamas išvadą apie ieškovės nesąžiningą siekį praturtėti 2013-10-23 sandoriu su UAB „KTG Grūdai“ pasisakė dėl šio sandorio neteisėtumo, t. y. pasisakė dėl UAB „KTG Grūdai“ materialiųjų teisių, neįtraukęs šios įmonės į bylą trečiuoju asmeniu. Nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir jį grindžiant negautomis pajamomis, o teismui vien formalia aplinkybe dėl akcijų valdymo vertinant, jog antrasis sandoris dėl sandorio šalių sąsajų nesukelia ieškovės nurodytų teisinių pasekmių, byloje yra būtina įtraukti ir išklausyti visų sandorio šalių poziciją bei objektyviai nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su 2013-10-23 sandoriu.Teismas neteisingai pritaikė materialiąsias teisės normas (CPK 330 str.).
Šalies argumentai
3.1. Dėl sutarties nutraukimo termino. Ginčo šalys nebuvo numačiusios taikytinos teisės, todėl teismas savo iniciatyva turėjo spręsti šį klausimą ir vadovautis tiesiogiai galiojančia Jungtinių tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (konkrečiai 72 str. 1 d., 2 d., 3 d.), nes teismui pateikta ginčo sutartis buvo sudaryta vokiečių kalba tarp Lietuvoje ir Vokietijoje registruotų įmonių. Teismas vertino, kad šalys nesusitarė dėl konkretaus išankstinio mokėjimo termino, tačiau šalims ir nebuvo būtinybės konkrečia data įvardinti avansinio mokėjimo termino bei konkrečios avansinio mokėjimo sumos, nes preliminarūs duomenys profesionaliems verslininkams iš sutarties teksto buvo aiškūs. Šalys nebuvo konkrečiai aptarusios, kada ir prieš kiek laiko ieškovė privalo pateikti atsakovui pranešimą apie derliaus nuėmimo pradžią, taigi, šalys nelaikė šio pranešimo termino esmine aplinkybe. Sutartyje aiškiai įvardinta, kad dalinis mokėjimas turi būti atliktas pradėjus nuimti derlių ir ši sąlyga aiškiai įtvardyta sutartyje, todėl yra esminė. Avansinis mokėjimas buvo besąlyginis, nesiejamas su jokiomis ieškovės pareigomis. Nurodydamas, kad sutartyje numatytą besąlyginį avansinį mokėjimą atliks tik ieškovei įvykdžius atsakovo vienašališkai nustatytas papildomas sąlygas, atsakovas deklaravo savo prievolės nevykdymą pagal Konvencijos 72 str. 3 d. Atsižvelgiant į tai, ieškovė pagrįstai nutraukė sutartį. 2013-10-18 atsakovo raštas neturi būti suprantamas kaip atsakovo prieštaravimas dėl sutarties nutraukimo. Atsakovas, nepranešęs ieškovei, 2013-10-18 patvirtino, kad atitinkamą prekę užsakė pas kitą tiekėją, t. y. 2013-06-21 sutarties vykdyti neketina ir tokį sprendimą priėmė nepranešęs ieškovei.
3.2. Dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.217 ir 6.219 straipsnių nuostatomis, nes šioje byloje aktualios Konvencijos nuostatos. Konvencijos 72 str. įtvirtinta, kad tuo atveju, jei iki sutarties įvykdymo datos tampa aišku, kad viena iš šalių padarys esminį sutarties pažeidimą, kita šalis gali pareikšti apie sutarties nutraukimą, todėl svarbu nustatyti, ar atsakovo atsisakymas vykdyti sutartimi prisiimtą pareigą apmokėti avansinę sumą sudaro esminį sutarties pažeidimą. Konvencijos 25 str. įtvirtintas sutarties pažeidimas iš esmės atitinka CK 6.217 normą. Avansinės įmokos sumokėjimas ieškovei buvo esminė sutarties sąlyga, o atsakovas, nurodydamas, kad avansinį mokėjimą pagal sutartį atliks tik ieškovei atlikus papildomus, sutartyje neaptartus, veiksmus, patvirtina, kad atsakovas nesiūlė alternatyvaus ir ne tokio griežto sutarties sąlygos dėl avansinio mokėjimo laikymosi, jis atsisakė vykdyti sutarties sąlygą. 2013-10-18 raštas patvirtina, kad atsakovas sutarties vykdyti neketina.
Dėl nuostolių atlyginimo. Teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl negautų pajamų neteisingai pritaikė ir pažeidė materialinės teisės normas (CK 6.249 str. 1 d., 6.251 str., Konvencijos 75 str., 74 str., 77 str.). Ieškovė, parduodama prekę UAB „KTG Grūdai“, siekė sumažinti galimus nuostolius, o tai, kad pardavimo kaina tikėtinai buvo aukštesnė, nei vidutinė rinkos kaina, palanku tik atsakovui. Ieškovė rašytiniais įrodymais pagrindė, kad pagal atsakovo pateiktą prekės kainą priklausomai nuo jos kokybės (drėgmės), remiantis šalių sudaryta 2013-06-21 sutartimi, atsakovas turėjo jam sutarties pagrindu sumokėti 200 036,7 Eur. Atsakovui neįvykdžius sutartinės prievolės ir tokiu būdu pažeidus sutartį, dėl atsakovo kaltės sutartis buvo vienašališkai nutraukta, o vietoje planuotų gauti 200 036,7 Eur, ieškovė gavo 156 057 Eur. Ieškovė įrodė visas būtinas sąlygas nuostoliams dėl negautų pajamų pagrįsti.
Šalies argumentai
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas, nors apeliacinės instancijos teismas tiek rengdamasis nagrinėti bylą, tiek nagrinėdamas, ėmėsi priemonių tinkamai informuoti atsakovą apie apeliacinį procesą (t. 3, b. l. 153-161; 187-255).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatyta.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovo priteisti 249 657,35 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas, sudarančias 12 061,28 Lt, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Savo ieškinio reikalavimą grindė ieškovės ir atsakovo 2013-06-21 sudarytu susitarimu (atsakovės siųstu pirkimo patvirtinimu) (t. 1, b. l. 12), kuriame nurodytas plotas – 150 ha, kiekis 5-10 t, sutarties galiojimo laikotarpis - 1 metai nuo 2013 m., bazinė kaina – 125 Eur, kai drėgmės ne daugiau kaip 38 proc., pristatymas – tiesiai iš pardavėjo ūkio vietos, ne vėliau kaip iki 2014-03-15, sandėliavimą ir tvarkymą perima pardavėjas, taip pat kartu su susitarimu atsakovės atsiųstu kainų sąrašu, kuriuo naudodamasi ieškovė paskaičiavo patirtus nuostolius, šalių susirašinėjimu.
2013-10-08 rašte (t. 1, b. l. 16), remdamasi 2013-06-21 pirkimo patvirtinimu, ieškovė nurodė atsakovui iki 2013-10-11 į bendrovės sąskaitą pervesti 52 875 Eur sumą, nurodant, kad 2013-10-12 planuojama pradėti nuiminėti grūdinių kukurūzų derlių, o tuo atveju, jeigu iki nurodytos datos į bendrovės sąskaitą nebus pervesta visa nurodyta suma, ieškovė pasilieka teisę į kitokio pobūdžio derliaus realizavimą.
2013-10-12 (t. 1, b. l. 19) rašte ieškovė nurodė, kad negavo atsakovo apmokėjimo, nustatė terminą iki 2013-10-16 išankstinei įmokai sumokėti. Tuo atveju, jeigu iki nurodytos datos į ieškovės sąskaitą nebus pervesta suma, nurodė, kad derlius bus realizuotas kitokiu būdu, o jei realizavus derlių pelnas būtų mažesnis, nurodoma, kad bus reikalaujama žalos atlyginimo.
2013-10-14 rašte (t. 1, b. l. 22) atsakovas nurodė, kad pagal 2013-06-21 pirkimo patvirtinimą, ieškovė turi garantuoti, kad prekė yra nepriekaištingos kokybės, atitinkanti Vokietijos įstatymų keliamus reikalavimus pašarinio maisto naudojimui, taip pat paprašė laidavimo, pabrėžė, kad pagal 2013-06-21 pirkimo patvirtinimą, sandėliavimą ir tvarkymą perima pardavėjas. Nurodė, kad mokėjimas bus atliktas gavus laidavimo sutartį.
2013-10-16 (t. 1, b. l. 25) rašte ieškovė nurodė, kad atsakovė 2013-10-16 elektroninio pašto pranešimu galutinai atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš šalių sudarytos sutarties. Taip pat pranešė, kad nutraukė aukščiau minėtą sutartį.
2013-10-18 (t. 1, b. l. 29) rašte atsakovas nurodė, kad susipažino su ieškovės vienašališku tiekimo sutarties nutraukimu, pabrėžė, kad ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį, nes nenori vykdyti įsipareigojimų, susijusių su tinkamu sandėliavimu ir tinkamu pakrovimu, pažymėjo, kad 2013-10-17 užsakė prekes iš kito prekybininko, dėl to prašė atlyginti žalą.
Ieškovė ir UAB „KTG Grūdai“ 2013-10-23 sudarė kukurūzų pirkimo-pardavimo sutartį.
Ieškovė prašomus priteisti nuostolius kildino iš negautų pajamų, kurias būtų gavusi pardavusi derlių atsakovui, o ne UAB „KTG Grūdai“ (kainų skirtumas), taip pat tiesioginiais nuostoliais, susijusiais su derliaus apdorojimu cheminėmis medžiagomis.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio netenkino nurodydamas, kad ieškovė be teisėto pagrindo, tinkamai neįspėjusi šalies apie sutarties nutraukimą, ją nutraukė, o pardavus derlių kitam juridiniam asmeniui nepatyrė jokių nuostolių.
Apeliaciniame skunde keliami sutarties aiškinimo, esminio sutarties pažeidimo, sutarties nutraukimo, taip pat šalių ginčui taikytinos teisės klausimai. Apeliacinis skundas grindžiamas ir absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu – pasisakymu dėl neįtrauktų byloje dalyvauti asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės
Iš šalių sudaryto susitarimo matyti, kad skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse veikiantys juridiniai asmenys (ieškovė – Lietuvoje, atsakovas – Vokietijoje) 2013-06-21 susitarime (pirkimo patvirtinime) nenusistatė taikytinos teisės. Atsižvelgiant į tai, ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, nurodė, kad tarp šalių kilusiam ginčui taikytina teisė nustatytina vadovaujantis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Roma I) nuostatomis, konkrečiai – 4 str. 1 d. a p., pagal kurį nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Nors pirmosios instancijos teismas dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės papildomai sprendime nepasisakė, iš taikytų materialinių teisės normų matyti, kad teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos teise.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šaliai, reiškiančiai ieškinį, įstatymas nenustato pareigos nurodyti ir juridinį ieškinio pagrindą. Jį ex officio turi identifikuoti bylą nagrinėjantis teismas. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau – Konvencija) ir, esant neatitikimams tarp CK ir Konvencijos nuostatų, taikyti pastarosios nuostatas.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji taikoma prekių pirkimo–pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vietos yra skirtingose valstybėse, (a) kai šios valstybės yra susitariančiosios valstybės arba (b) kai pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikytina susitariančiosios valstybės teisė.
Tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Vokietijos Federacinė Respublika yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Lietuvos Respublika prie Konvencijos prisijungė Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. I-51, o jos nuostatos Lietuvos Respublikai pradėjo galioti 1996 m. vasario 1 d. Vokietijai Konvencija taikoma nuo 1991 m. sausio 1 d. CK 1.13 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinės teisės aktus principas. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį konkretų ginčą, pirmiausia turėjo vadovautis Konvencijos nuostatomis. Tokios teisės aktų hierarchijos taikymo praktikos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2014). Atsižvelgiant į tai, kad spręsdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK nuostatomis, taip pat kitais nacionalinės teisės aktais (Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymu), todėl, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įvertintina, ar taikytos nacionalinės teisės aktų nuostatos atitinka Konvencijos nuostatas, ar, jas pritaikius, apeliacinis skundas galėtų būti tenkinamas.
Dėl ginčo esmės
Įvertinus bylos medžiagą, kartu ir šalių pateiktus procesinius dokumentus bei pridėtus įrodymus, taip pat ieškovės reikalavimą, kildinamą iš atsakovo atlikto sutarties pažeidimo, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar ieškovė turi teisę į nuostolių (negautų pajamų forma) atlyginimą, reikalinga teisiškai įvertinti susitarimo nutraukimo teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.217 str., 6.218 str., 6.219 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis sutarčių nutraukimą, bei jas aiškinančia teismų praktika, taip pat šalių susirašinėjimu ir padarė išvadą, jog ieškovės teiginiai, kad atsakovas neketino vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir ateityje pažeis sutartį, yra visiškai nepagrįsti, todėl ieškovės vienašališkas sprendimas nutraukti sutartį yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia privalėjo remtis Konvencijos nuostatomis, konkrečiai – 72 str., kuriame įtvirtinta, kad 1) jeigu iki sutarties įvykdymo datos tampa aišku, kad viena iš šalių padarys esminį sutarties pažeidimą, kita šalis gali pareikšti apie sutarties nutraukimą; 2) jeigu leidžia laikas, šalis, ketinanti pareikšti apie sutarties nutraukimą, privalo nusiųsti protingą pranešimą kitai šaliai tam, kad suteiktų jai galimybę pateikti pakankamą garantiją, kad ji įvykdys savo prievoles; 3) ankstesniojo punkto reikalavimai netaikomi, jeigu kita šalis pareiškė, kad ji nevykdys savo prievolių. Pagal Konvencijos 25 str., sutarties pažeidimas, padarytas vienos iš šalių, yra esminis, jeigu jis padaro kitai šaliai tokią žalą, kad ji žymia dalimi netenka to, ko ji turėjo teisę tikėtis pagal sutartį, išskyrus atvejus, kai pažeidusioji šalis nenumatė tokio rezultato ir tokio pat statuso protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis jo nebūtų numatęs. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Konvencijos 72 str. 1 d. iš esmės atitinka CK 6.217 str. 1 p., o Konvencijos 72 str. 3 d. įtvirtinta nuostata – CK 6.219 str. įtvirtintą normą (kuriomis ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Ši nuostata skiriasi nuo CK 6.217 straipsnio tuo, kad joje įtvirtinta ne faktinio, bet būsimo, prognozuojamo sutarties pažeidimo samprata. CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normas, siejančias vienašalį sutarties nutraukimą su iš anksto numatomu sutarties neįvykdymu (CK 6.219 straipsnis) galima taikyti esant šioms sąlygoms: pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti; antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas; trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-207-943/2016).
Byloje nustatyta, kad ieškovė dviem raštais (2013-10-08 ir 2013-10-12) prašė atsakovo ieškovei sumokėti 52 875 Eur, pirmame laiške terminą nustatydama iki 2013-10-11, antrame – iki 2013-10-16 (atitinkamai 3 ir 4 dienos). Atsakovas 2013-10-14 rašte iškėlė klausimus, susijusius su perkamos produkcijos kokybės garantija, prekių pristatymu, taip pat paprašė laidavimo. 2013-10-16 rašte ieškovė nurodė, kad atsakovas galutinai atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš šalių sudarytos sutarties, taip pat pranešė, kad nutraukia anksčiau minėtą šalių sutartį. Atsižvelgiant į turimų įrodymų visetą darytina išvada, kad ieškovė šalių susitarimą nutraukė dėl to, kad atsakovas kėlė produkcijos kokybės reikalavimus, taip pat paprašė laidavimo, šias aplinkybes, sąlygojusias pavedimo neatlikimą, siejo su esminiu sutarties pažeidimu ir jo pagrindu sutartį nutraukė (Konvencijos 72 str. 1 d., CK 219 str.). Pažymėtina, kad Konvencijoje nedetalizuojamas pirkimo-pardavimo sutarties turinys, todėl šiuo atveju taikytinos nacionalinės teisės nuostatos. Pagal ginčui aktualaus laikotarpio Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo redakcijos 3 str., žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo tipines sąlygas. Pagal minėto įstatymo 4 str. 1 d., žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartyje be kitų sąlygų turi būti nurodytas ir žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos-parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina. Kokybės reikalavimas atsispindi ir įstatymo straipsniuose, kuriuose įtvirtintos su produkcijos įkainojimu susijusios nuostatos (2 str. 16 p., 5 str.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo 2013-10-14 rašte nurodytas reikalavimas (prašymas) užtikrinti perkamos produkcijos nepriekaištingą kokybę, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, patvirtinanti, jog atsakovas atsisakys vykdyti sutartį, juolab, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas 2013-10-18 rašte išreiškė nepasitenkinimą dėl vienašališkai nutrauktos sutarties ir paprašė atlyginti 54 750 Eur nuostolius, kuriuos patyrė 2013-10-17 įsigijęs prekes iš kito prekybininko. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovė neturėjo rimto pagrindo nutraukti šalių sudarytą produkcijos pirkimo sutartį. Kitoks aiškinimas neatitiktų ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į nustatytus protingumo reikalavimų neatitinkančius terminus piniginei sumai pervesti, taip pat terminą, per kurį, negavus apmokėjimo, sutartis buvo nutraukta. Net ir vertinant įnašo nesumokėjimą per ieškovės nustatytus itin trumpus terminus kaip esminį sutarties pažeidimą, tiek CK nuostatos, tiek Konvencijos 72 str. 2 d. nustatytas reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.218 str., Konvencijos 72 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė apie sutarties nutraukimą pareiškė 2010-10-16 rašte, t. y. praėjus 8 dienoms nuo pirmo rašto, kuriuo prašė atsakovės sumokėti atitinkamą pinigų sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susitarimo sąlygomis, nei kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti Konvencijos 72 str. 3 d., kurioje įtvirtinta, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą nereikalingas tuo atveju, jei kita šalis pareiškė, jog ji nevykdys savo prievolių. Šią išvadą patvirtina aukščiau išdėstyti motyvai. Apeliantė skunde kvestionuoja į bylą pateiktus šalių susirašinėjimo raštų vertimus, nurodo, kad teismas vadovavosi į bylą pateikto atsakovo dokumento vertimu, datuotu 2013-10-14, nors vertime nurodyta data akivaizdžiai neatitinka originaliame dokumente nurodytų duomenų (vokiškame tekste vietoje datos įrašyta „14.10.120/kr“, o lietuviškame šio dokumento vertime – 2013-10-14). Taip pat nurodo, kad chronologiškai po ieškovės 2013-10-12 dokumento kitas dokumentas datuotas 2013-10-16, kuriame remiamasi ne 2013-10-14 atsakovo raštu, o 2013-10-16 elektroninio laiško pranešimu. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės svarbios sprendžiant dėl Konvencijos 72 str. 3 d. taikymo. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento, pažymi, kad visus šalių susirašinėjimus kartu su jų vertimais pirmosios instancijos teismui pateikė pati ieškovė, būtent jais įrodinėjo savo ieškinio reikalavimo pagrįstumą (CPK 178 str.), jame taip pat detaliai ir chronologine tvarka išdėstė aplinkybes nuo sutarimo sudarymo iki jos nutraukimo, tačiau minėtų vertimų neatitikties, sumaišytos raštų chronologinės tvarkos klausimo nekėlė. Prieštaringa apeliantės pateikiama pozicija verčia abejoti jos pagrįstumu, juolab, kad, esant neatitikčiai, ji galėjo ir turėjo visas teises pirmosios instancijos teisme tikslinti savo reikalavimą patvirtinančius įrodymus (CPK 42 str.). Papildomai pažymėtina, kad CPK 306 str. 2 d. įtvirtinta taisyklė, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentas, jog, pagal 2013-06-21 sutartį prekę iš ieškovės kiemo turėjo pasiimti atsakovas savo kaštais, byloje esant prieštaringų įrodymų ir vertinimų, o sutartyje aiškiai nesulygus tokios nuostatos (įtvirtinta tik „pristatymas: tiesiai iš pardavėjo ūkio vietos, ne vėliau kaip iki 2014-03-15), vertintina kaip tinkamai nepagrįsta (CPK 178 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nuostolius kildina dėl sutarties nutraukimo negautų pajamų pagrindu, taip pat patirtais tiesioginiais nuostoliais, o apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančio duomenų viseto nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo rimto pagrindo nutraukti sutartį, sudarytą su atsakovu, todėl neturi teisės į nuostolių atlyginimą, plačiau dėl nuostolių atlyginimo, jų dydžio ir apskaičiavimo būdo nepasisako (CPK 185 str.).
Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą apie ieškovės nesąžiningą siekį praturtėti 2013-10-23 sandoriu su UAB „KTG Grūdai“, pasisakė dėl šio sandorio teisėtumo, t. y. pasisakė dėl UAB „KTG Grūdai“ materialiųjų teisių, neįtraukęs šios įmonės į bylą.
Pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos tikslas – užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010). Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados turės ar gali turėti įtakos UAB „KTG Grūdai“ teisėms ir pareigoms. Apeliantės pateikiami argumentai grindžiami prielaidomis, teismo motyvų ir išvadų interpretacija. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas, pasisakydamas dėl ieškovės galimo nesąžiningumo reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, išimtinai rėmėsi aplinkybe (argumentu), kad ieškovė grūdus pardavė didesne nei rinkos kaina, todėl neturi teisės į nuostolių atlyginimą, tačiau nevertino paties sudaryto sandorio teisėtumo ar šalių, sudariusių sandorį, sąžiningumo. Savo ruožtu UAB „KTG Grūdai“ buvo paminėtas tik kaip sandorį sudariusi šalis (CPK 185 str.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta darytina išvada, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netaikė Konvencijos nuostatų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie priimto sprendimo neteisėtumą (CPK 185 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.