- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-28-185/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- V. N.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo septyniems mėnesiams bausmė, įpareigojant jį bausmės vykdymo metu nebendrauti su nukentėjusiuoju V. N.. Priteista iš G. K. nukentėjusiajam V. N. 321,82 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 250 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
G. K. nuteistas už tai, kad 2016-04-20 apie 15 val. namo, esančio Biržų m., (duomenys neskelbtini), automobilio remontų dirbtuvių kieme, tyčia, be jokios priežasties, sudavė V. N. kumščiais tiksliai nenustatytą smūgių skaičių, tačiau ne daugiau kaip 8–10 smūgių į galvos sritį, ir ne daugiau kaip 3–4 smūgius į krūtinę, taip padarė nukentėjusiajam dešinio momens, krūtinės dešinės pusės minkštųjų audinių sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2017-11-09 nuosprendį ir bylą nutraukti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, kadangi šių išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teismo posėdyje, be to, teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino dalies liudytojų parodymų, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios iš esmės galėjo paveikti šio teismo išvadas. Teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė teisingais ir patikimais, suteikė jiems išskirtinę reikšmę, nors jie prieštarauja liudytojų parodymams ir bylos rašytinei medžiagai, visiškai nevertino specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų, nepasisakė dėl prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų bei bylos rašytinių duomenų, nepagrįstai atmetė jo (nuteistojo) parodymus, dėl to padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimus, buvo šališkas, nes rėmėsi išskirtinai nukentėjusiojo parodymais, kurie prieštarauja kitiems objektyviems bylos įrodymams, nelygino ir nevertino nukentėjusiojo parodymų kartu su kitais bylos duomenimis. Apylinkės teismas buvo šališkas nustatydamas ir faktines bylos aplinkybes, nes visiškai neaišku, kokiais bylos duomenimis remdamasis skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog jis nukentėjusiajam sudavė ne daugiau kaip 8–10 smūgių į galvos sritį ir ne daugiau kaip 3–4 smūgius į krūtinę. Iš specialisto išvados matyti, kad joje ne tik nenurodyta, keliais smūgiais padaryti V. N. nustatyti sužalojimai, bet nenurodyta ir tai, ar šie sužalojimai padaryti suduodant smūgius. Tiek V. N., tiek jis bei liudytojas K. T. nurodė, jog grumtynių metu buvo parkritę ant žemės (asfalto), todėl neatmetama galimybė, jog dalis sužalojimų yra padaryti griūnant, o atsižvelgus į specialisto išvadą, kuria nukentėjusiajam nustatyti du sužalojimai, manytina, kad V. N. sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip dviem smūgiais. Teigia, kad nustatant suduotų smūgių skaičių, nėra jokio pagrindo remtis nukentėjusiojo parodymais, kurie yra akivaizdžiai melagingi, nurodant jo atliktų veiksmų apimtį, nes nukentėjusysis siekia pateisinti savo neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu ir nepagrįstai jį apkaltinti. Nukentėjusysis tvirtino, kad jis (nuteistasis) puolė jį kumščiais, pasipylė smūgiai į galvą, keli smūgiai buvo itin stiprūs, nuo kurių jis neišsilaikė ant kojų, parkrito ant žemės, kai pakilo, vėl pasipylė smūgiai į galvą ir jis vėl parkrito, tada jis (apeliantas), užgulęs rankomis, trankė jo galvą į grindinį. Trankant galvą kumščiais, o tuo labiau į grindinį, kaip nurodo V. N., jam turėjo būti padaryti daugybiniai galvos sužalojimai. Tačiau iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiojo galvoje nustatytas tik vienas sužalojimas. Mano, jog šiuo atveju svarbu ir tai, kad V. N. gydymo įstaigoje buvo tiriamas kompiuteriniu tomografu dėl smegenų sukrėtimo ir nurodyta, kad be pakitimų. Dėl to specialistas konstatavo, jog V. N. gydymosi trukmė sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti įtakos neturėjo, nes vyravo subjektyvūs nusiskundimai, nebuvo ryškių objektyvių neurologinių galvos smegenų sukrėtimo simptomų. Įvertinus tokias specialisto išvadas ir tai, jog V. N. teigė, kad jam žinoma, jog pagal gydymo trukmę (gydėsi 12 dienų ligoninėje) specialistas turėjo nustatyti nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra ne tik nepatikimi, bet ir akivaizdžiai melagingi, jo veiksmai po įvykio buvo sąmoningai nukreipti gauti įrodymus, siekiant nepagrįstai jį apkaltinti kuo sunkesnio nusikaltimo padarymu ir pačiam išvengti atsakomybės už savo atliktus neteisėtus veiksmus. Nurodo, kad teismo išvados dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo yra nelogiškos, nepagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, jas iš esmės paneigia jo ir liudytojo K. T. parodymai, kurie buvo nuoseklūs viso proceso metu, todėl jais nesiremti, priešingai nei nukentėjusiojo parodymais, nėra jokio pagrindo. Nuo pat pirmos apklausos nuosekliai teigė, kad V. N. spyrė į jo jau sustojusį automobilį, o tuo metu, kai jis išlipo apžiūrėti automobiliui padarytos žalos, įvyko ne tik žodinis konfliktas – V. N. elgėsi agresyviai, turėjo metalinį įrankį, tačiau laikydamas šį įrankį rankoje jį puolė ir tik tada, o ne po žodinio konflikto, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jis gindamasis sudavė jam smūgius, siekdamas apginti save ir savo turtą. Tokius jo parodymus patvirtino liudytojas K. T., o jo ir minėto liudytojo parodymus ne paneigia, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje, o iš dalies patvirtino ir liudytojo E. S. parodymai. Nurodo, kad teismo išvados yra grindžiamos prieštaringais motyvais. Dėstomojoje dalyje teismas cituoja baudžiamąjį įstatymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nurodo, kad teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, o motyvuojamoje dalyje jau pažymima, kad jis, matydamas, jog egzistuoja pavojus jo gyvybei ar turtui, turėjo galimybę su automobiliu pasišalinti iš įvykio vietos ir išsikviesti pagalbą. Tačiau jau minėjo, kad jam reali grėsmė, nuo kurios gynėsi susigrumdamas su V. N., iškilo ne po to, kai V. N. spyrė į automobilį, bet po to, kai jis išlipo iš automobilio apžiūrėti, kokie apgadinimai buvo padaryti. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. N. be jokio pagrindo – tiesiog dėl pykčio spyrė į jam priklausantį automobilį ir jį įlenkė (dėl tokių veiksmų V. N. nubaustas administracine tvarka, o dėl svetimo turto sužalojimo V. N. Biržų policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas). Po šių veiksmų sekę kiti V. N. veiksmai – puolimas ant jo laikant rankoje metalinį įrankį rodo, jog kėsinimasis buvo ne tik pavojingas, bet ir realus – įvertinęs ankstesnius V. N. veiksmus turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog jis turėtu įrankiu gali dar labiau apgadinti automobilį ar net smogti jam. Taigi teismas šiuo atveju netinkamai nustatė būtinosios ginties atsiradimo momentą. Jo kaltė paremta iš esmės vien jį patį puolusio V. N. parodymais, kurie, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, negali būti vertinami kaip patikimi, be to, nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių niekas iš įvykį tiesiogiai stebėjusių asmenų nepatvirtina. Mano, jog byloje yra pakankamai duomenų, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, gynėsi nuo jį užpuolusio V. N., sužalojimai V. N. nustatyti nežymūs, todėl teismas jo veiksmus turėjo vertinti, vadovaudamasis BK 28 str. nuostatomis, kaip padarytus ginant save ir savo turtą nuo pradėto ir tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi, ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. N. prašo nuteistojo G. K. apeliacinio skundo netenkinti ir apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai aiškino baudžiamosios teisės normas ir jas teisingai taikė, baudžiamojo proceso normų nepažeidė. Teismas teisingai įvertino liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, pasisakė, kaip juos vertina, nurodydamas, kodėl daro būtent tokią, o ne kitokią išvadą, savo išvadas pagrindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismine praktika. Teismas teisingai pastebėjo, jog konfliktas prasidėjo dėl nuteistojo chuliganiško vairavimo ir jo (nukentėjusiojo) spyrio į apelianto automobilį. Tačiau, užuot pasišalinęs po spyrio į jo automobilį, nuteistasis išlipo iš automobilio, tarp jų kilo žodinis konfliktas, peraugęs į nuteistojo smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Teismas teisingai, pasiremdamas teismine praktika, konstatavo, jog jokios būtinosios ginties situacijos nebuvo, o nuteistojo argumentai dėl būtinosios ginties požymių buvimo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi nuteistasis, išlipęs iš automobilio, būdamas suirzęs, supykęs jį puolė, todėl nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 str. numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 str. 3 d. nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas tik pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nuteistojo G. K. kaltė, prašant bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes jis veikė esant būtinosios ginties situacijai. Kiti pagrindai, kuriais būtų ginčijama nuteistajam paskirta bausmė ar iš jo priteistas žalos bei atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam atlyginimas, nenurodomi, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami.
Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo skundą, daro išvadą, kad G. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.
Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingai išspręsti bylą. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta, nes jie neatitinka teismo priimto nuosprendžio turinio, yra deklaratyvaus pobūdžio, išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo motyvuotomis išvadomis, todėl teiginių dėl BPK pažeidimų nepagrindžia. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. K. inkriminuotos nusikalstamo veikos padarymo aplinkybes, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl nuteistojo padarytų konkrečių veiksmų ir šių jo veiksmų juridinės kvalifikacijos. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vientisą loginę grandinę, o teismo išvados dėl apelianto kaltės pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Skundžiamas teismo nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus, jo aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d., išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo G. K. kaltę, taip pat išsamiai aptarta nuteistojo gynybos versija dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių ir būtinosios ginties situacijos bei motyvuotai ji atmesta. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas, pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Nagrinėjamu atveju nuteistasis neneigia sudavęs V. N. smūgius, tačiau tvirtina, kad taip pasielgė gindamasis nuo jį užpuolusio nukentėjusiojo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai savo neteisėtus veiksmus apeliantas laiko padarytus esant būtinosios ginties sąlygoms. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pateikė išsamią teorinę būtinosios ginties sąvokos analizę, plačiai aptardamas būtinąsias jos sąlygas, ir padarė teisiškai motyvuotą išvadą, jog būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju nebuvo ir BK 28 str. taikyti negalima.
Pagal teismų praktiką bylose, kuriose nagrinėjamos būtinosios ginties situacijos, suformuotos nuostatos, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010). Taigi būtinosios ginties situacija turi atitikti tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Būtinosios ginties institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017).
Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu jau buvo įvertinta ir atmesta nuteistojo versija apie V. N. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą veikiant būtinosios ginties situacijoje. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo šiuo konkrečiu atveju konstatuoti BK 28 str. numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Byloje nenustatyta, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusysis puolė ir atliko nusikalstamus veiksmus nuteistojo atžvilgiu. Išvada, kad iš nukentėjusiojo pusės buvo akivaizdus pavojingas kėsinimasis, tiesiogiai kėlęs grėsmę nuteistojo sveikatai bei kitiems įstatymo saugomiems interesams ir kad dėl tokio V. N. pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi G. K. būtų turėjęs gintis, negalima. Pastebėtina, jog teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Nustatant būtinosios ginties situaciją yra reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan. Pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, kurių šaltiniai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra vien tik nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai, bet ir liudytojų parodymai, kiti rašytiniai bylos įrodymai, leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadas ne tik dėl pačios įvykio situacijos, bet ir atsižvelgus į šiame įvykyje dalyvavusių asmenų elgesį, spręsti dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo.
Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, bylos medžiaga patvirtina, kad konfliktas prasidėjo dėl nuteistojo chuliganiško vairavimo, kurį norėdamas nutraukti, nukentėjusysis spyrė į G. K. automobilį ir jį sugadino (įlenkė). Po tokių nukentėjusiojo veiksmų G. K. išlipo iš automobilio ir jie bandė vienas kitam kažką pasakyti, tarpusavyje apsižodžiavo, todėl sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad šiuo atveju galima konstatuoti, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, kad G. K. išlipus iš automobilio, V. N. iš karto būtų ant jo puolęs, priešingai, kaip jau minėta, nuteistajam išlipus, jis su nukentėjusiuoju bandė vienas kitam kažką pasakyti, nuteistasis netgi uždavinėjo klausimus nukentėjusiajam – „kas sutaisys jo automobilį, sutvarkys įlenktas duris?“, jie tarpusavyje apsižodžiavo. Nuteistasis G. K., duodamas parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tvirtino, kad nukentėjusysis rankoje turėjo metalinį įrankį ir su tuo įrankiu jį puolė. Tačiau pats nukentėjusysis kategoriškai neigė turėjęs metalinį įrankį rankoje, tokio įrankio pas jį nematė ir liudytojas E. S.. Visgi nuteistojo nurodomą aplinkybę dėl nukentėjusiojo įvykio metu rankoje turėto metalinio įrankio patvirtino liudytojas K. T.. Taigi šioje byloje dalis proceso dalyvių tvirtino matę nukentėjusiojo rankoje metalinį įrankį, kita dalis, priešingai, šį faktą paneigė. Pažymėtina, kad esant byloje prieštaringiems parodymams, jų vertinimas atliekamas visų byloje nustatytų duomenų kontekste, kadangi tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek priimtina kiekvieno proceso dalyvio nurodoma pozicija, po ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės toks vertinimas pirmosios instancijos teismo šioje byloje ir buvo atliktas. Nurodomos aplinkybės dėl galimo metalinio įrankio buvimo nukentėjusiojo rankoje jo sužalojimo metu teismo buvo vertinamos ir analizuojamos visų byloje esančių duomenų kontekste ir tiek, kiek ši aplinkybė turėjo reikšmės nuteistojo veikos kvalifikavimui, ko pagrindu buvo padarytos atitinkamos išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, nors nuteistasis su vienu iš liudytojų nurodė, jog nukentėjęs rankoje turėjo metalinį daiktą, tačiau teismas kartu įvertino ir tai, jog neįrodytas faktas, kad jis šiuo daiktu pasinaudojo ar bandė pasinaudoti sprendžiant konfliktą. Be to, pastebėtina, kad liudytojas K. T., kuris teisme tvirtino aiškiai matęs, kaip nukentėjusysis puolė su tuo metaliniu įrankiu G. K., tokių aplinkybių apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kas, atsižvelgus dar ir į tai, kad jie su nuteistuoju yra draugai, kelia tam tikrų abejonių ne tik jo, bet ir nuteistojo duotų parodymų objektyvumu ir patikimumu, juolab kad jų parodymų apie nukentėjusioje rankoje neva turėtą metalinį įrankį jokie kiti bylos įrodymai nepatvirtina, priešingai, juos paneigia. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog konflikto metu būtų buvęs sužalotas pats nuteistasis, priešingai nei nukentėjusysis, kuris analizuojamo įvykio metu buvo sumuštas, 12 dienų gydėsi ligoninėje, įvykio metu jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas. Nors G. K. teigė, kad ir jis buvo sužalotas, buvo sudraskyta jo striukė, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis, kuris nurodė, kad pas medikus nevyko, nes kitą dieną turėjo išskristi atostogauti, ką apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip jo gynybinę versiją. Atsižvelgusi į šiuos bei kitus bylos duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, jog G. K., suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvą ir krūtinę, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą ir sukeldamas jam fizinį skausmą, tai darydamas veikė nesant būtinosios ginties sąlygoms. Daryti priešingas išvadas, o būtent, kad dėl G. K. veiksmų, dėl kurių nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas, įvykio situacija buvo netinkamai įvertinta ir tai turėjo reikšmės priimant galutinį teismo sprendimą byloje, negalima. Teisėjų kolegijos nuomone, nors nukentėjusiojo veiksmai – spyris į nuteistojo automobilį ir jo sugadinimas turėjo reikšmės konfliktui, tačiau vėliau sekę įvykiai negali būti vertinami kaip nuteistojo atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį pateisinantys veiksmai BK 28 str. prasme. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad V. N. buvo sužalotas G. K. neadekvačiai sureagavus į pačią situaciją, jos tariamą grėsmę, bet nesusiklosčius būtinosios ginties situacijai. Taigi nagrinėjamos bylos duomenys pagrindžia išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi į G. K. sveikatą, gyvybę ar jo turtą nebuvo, todėl nebuvo ir būtinosios ginties situacijos. Nenustačius, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, jo veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal V. N. sukeltas pasekmes – fizinio skausmo sukėlimą, nežymų sveikatos sutrikdymą, kas atitinka BK 140 str. 1 d.
Kolegija pažymi, kad nepaisant nuteistojo nubaudimo administracine tvarka už nusižengimą, kurio tam tikros aplinkybės sutampa su nagrinėjamame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, vis dėl to egzistuoja esminiai tam tikrų aplinkybių skirtumai, sąlygojantys dviejų atsakomybių taikymą, kuris beje šioje situacijoje nėra draudžiamas.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas nukentėjusiojo parodymų patikimumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija netikėti ir nesiremti V. N. parodymais neturi jokio teisinio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad viso proceso metu nukentėjusysis analizuojamo konflikto aplinkybes, įskaitant ir apelianto jo atžvilgiu atliktus veiksmus, dėstė detaliai ir nuosekliai, esminių prieštaravimų jo parodymuose aukštesnysis teismas neįžvelgia. Tai, kad analizuojamo įvykio metu nukentėjusysis buvo sumuštas, patvirtina bei kartu jo parodymus vertinti kaip patikimus leidžia ir kiti bylos duomenys, o būtent liudytojo K. T. parodymai, kuris parodė matęs, kaip nukentėjusysis su nuteistuoju tarpusavyje grūmėsi, buvo sugriuvę ant žemės. Smūgių sudavimą nukentėjusiajam neneigia ir pats nuteistasis, kuris laikėsi versijos, jog taip pasielgė gindamasis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, kurią apylinkės teismas pagrįstai atmetė kaip gynybinę. Be to, tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti, jog nukentėjusiajam nustatytas dešinio momens ir krūtinės dešinės pusės minkštųjų audinių sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, paveikus šias sritis kietu buku daiktu, galimai analizuojamo įvykio dieną. Kolegija pažymi, kad šioje specialisto išvadoje nustatyta sužalojimų lokalizacija atitinka V. N. nurodytas sritis, į kurias nuteistasis sudavė jam smūgius, kuriais visais nebūtinai nukentėjusiajam turėjo būti padaryti sužalojimai, kadangi smūgiais galima ir tik sukelti fizinį skausmą, todėl vien tai, kad nukentėjusiajam nustatytas sužalojimų skaičius neatitinka jo nurodytą jam nuteistojo suduotų smūgių skaičių, savaime jo parodymų nedaro melagingais, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, ir neleidžia jais nesiremti, nustatant apelianto veiksmų apimtį. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad apelianto veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajam padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu ir fizinio skausmo sukėlimu. Kiekvieno iš jų (nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo) pakanka išvadai, kad G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra – nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija pažymi, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-351/2009 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis kartu su atsikirtimu į apeliacinį skundą pateikė mokėjimo dokumentą Nr. 427754, patvirtinantį, jog jis už procesinio dokumento – atsikirtimo į apeliacinį skundą paruošimą advokatei sumokėjo 100 Eur. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, todėl, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiojo turėtos išlaidos yra pagrįstos, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus ir nėra aiškiai per didelės, jos išieškomos iš nuteistojo G. K.. Atitinkamai nuteistojo turėtos išlaidos už advokato pagalbą paruošiant procesinį dokumentą – apeliacinį skundą – 200 Eur ir atstovavimą jam apeliacinės instancijos teisme – 100 Eur, atmetus jo apeliacinį skundą, iš nukentėjusiojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo G. K. skundą atmesti.
Išieškoti iš G. K. V. N. 100 Eur jo turėtų išlaidų už procesinio dokumento jam paruošimą.
Iš V. N. G. K. jo turėtų atstovavimo išlaidų – 300 Eur nepriteisti.