- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-21
- Bylos Nr.
- A-542-602/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00296-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui, VĮ Registrų centras
- Trečiasis asmuo
- J. G., J.Gudėnienės firma "Evora"
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – J. G. firma „(duomenys neskelbtini)“ ir antstolė A. L.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Marijampolės filialo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą dėl daiktinių teisių išregistravimo Nr. (2070/06) MAR6-149 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. csprl; 2) įpareigoti atsakovą panaikinti įrašą apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybės teisės į pastatą – Kultūros namai, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) įregistravimą, kaip neatitinkantį pateikto dokumento.
2. Pareiškėjas nurodė, kad susipažinęs su Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašu, pastebėjo, jog antstolės A. L. 2012 m. kovo 28 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0140/11/02854 (toliau – ir Aktas) pagrindu 2012 m. gegužės 9 d. registratorius padarė įrašą apie pastato – Kultūros namai, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kultūros namai), nuosavybės teisės įregistravimą J. G. firmai „(duomenys neskelbtini)“, kuris neatitinka Akto duomenų. Akte nurodyta, kad antstolė parduoda 1,0421 ha žemės sklypą ir pastatą – kultūros namus už 83 200 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Aktas surašytas ne kiekvienam iš varžytynių parduodamam daiktui, bet dėl dviejų atskirų nekilnojamojo turto objektų pardavimo, toks nuosavybės teisės įgijimo teisinio pagrindo įforminimas prieštarauja įstatymui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 724 str. 1 d.). Kadangi registratoriaus padarytas įrašas neatitinka jam pateikto Akto duomenų, pareiškėjas prašė panaikinti šį įrašą kaip neatitinkantį registratoriui pateikto dokumento. VĮ Registrų centro Marijampolės filialas (toliau – ir teritorinis registratorius), išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (2070/06) MAR6-149 nusprendė jo prašymo netenkinti. Teritorinis registratorius nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į aukščiau minėtą nekilnojamąjį daiktą yra pasibaigusios ar jos perleistos, ar įregistravimo juridinis pagrindas yra panaikintas, todėl įstatymai nenumato galimybės išregistruoti nuosavybės teises minėtam nekilnojamajam daiktui Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas į jo pareiškimą atsakė formaliai, į nurodytas aplinkybes apie tai, kad Nekilnojamojo turto registre padarytas įrašas neatitinka pateikto dokumento, neatsakė visiškai. Komisija 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. csprl išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, tais pačiais argumentais nusprendė palikti galioti teritorinio registratoriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo priimti skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, nes registratorius nesilaikė įstatymu nustatytų registravimo tvarkos reikalavimų, nepatikrino ar pateiktas dokumentas yra jam įstatymu nustatytos formos bei ar atitinka teisės aktų reikalavimus. Registratorius nenustatė, kad registracijai pateikto dokumento įforminimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o juo įformintas sandoris pagal įstatymą laikomas nesudarytu.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovas 2012 m. balandžio 26 d. prašymu kreipėsi į teritorinį registratorių prašydamas įregistruoti Akto pagrindu J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ įgytas nuosavybės teises į kultūros namus ir žemės sklypą. Teritorinis registratorius patikrino ar nėra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje numatytų aplinkybių, trukdančių įregistruoti J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus, ir tokių aplinkybių nenustatęs 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu (sprendimas įformintas registro įrašu) jas įregistravo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde įvardinti Akto trūkumai nebuvo ir negali būti priežastimi atsisakyti įregistruoti J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus, nes Aktas nėra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu netekusiu galios. Pažymėjo, kad dėl Akto pripažinimo negaliojančiu jau yra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų, jog dokumentas, kurio pagrindu teritorinis registratorius įregistravo J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus – Aktas, būtų panaikintas, nėra, teritorinis registratorius neturėjo pagrindo priimti sprendimo netenkinti atitinkamo J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ prašymo. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad Aktas, kurio pagrindu buvo prašoma atlikti registraciją, neatitiko įstatymų reikalavimų ir teritorinis registratorius pažeidė įstatymų nustatytą tvarką registruojant nuosavybės teises, atsakovo nuomone, buvo nepagrįsti: Aktui esant nenuginčytam, nėra pagrindo manyti, kad J. G. firma „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo teisės paduoti prašymo įregistruoti nuosavybės teisės į Akte nurodytus nekilnojamuosius daiktus, o teiginys, kad Akte būtų išskirta kiekvieno nekilnojamojo daikto kaina akivaizdžiai nepagrįstas ir šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad teritorinis registratorius 2012 m. gegužės 9 d. (sprendimas įformintas registro įrašu) įregistravo J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus ir žemės sklypą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 2012 m. kovo 28 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0140/11/02854. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 24 d. pareiškimu „Dėl neteisėto įrašo apie daiktinių teisių įregistravimą panaikinimo“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Marijampolės filialą, prašydamas panaikinti įrašą apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į kultūros namus įregistravimą, kaip neatitinkantį pateikto dokumento. Teritorinis registratorius 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (2070/06) MAR6-149 „Dėl daiktinių teisių išregistravimo“ (toliau – ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas) netenkino pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 24 d. prašymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su teritorinio registratoriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, tačiau jo skundas Komisijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. csprl- (toliau – ir 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimas) buvo atmestas.
7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, nepateikė įstatymų nustatytų dokumentų, patvirtinančių, jog J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į kultūros namus ir žemės sklypą pasibaigė arba pasikeitė jų turėtojas. Minėto juridinio asmens nuosavybės teisės į nurodytus nekilnojamuosius daiktus įregistruotos 2012 m. kovo 28 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu, kuris nėra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgiant į šias aplinkybes atsakovas visiškai pagrįstai atsisakė išregistruoti J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrindu.
8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip ir kiti viešojo administravimo subjektai, negali pakeisti savo priimtų sprendimų. Turto registravimo proceso vertinimas negalėtų būti suprantamas kaip klaidos ištaisymas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį, nes viešojo administravimo subjekto klaida, kurią gali ištaisyti pats subjektas, negali būti suprantama kaip toks viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pakeitimas, kurio metu iš esmės pasikeistų asmens turimos teisės, t. y. asmeniui būtų sumažinta jo turėtų teisių apimtis arba padidinta pareigų apimtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-211/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2007, 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis (įrašas apie buvusį daiktinės teisės turėtoją pakeistas įrašu apie naują daiktinės teisės turėtoją) tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui). Šios nuostatos yra taikomos nekilnojamojo turto registratoriui, kuris, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis (įstatymų nustatytus dokumentus), kurie buvo pagrindas padaryti nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą. Taigi nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007).
9. Teismo vertinimu, pagal minėtą teismų praktiką, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis (nagrinėjamu atveju Turto pardavimo iš varžytynių aktą), kurie buvo pagrindas padaryti Nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą.
10. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju klausimas dėl pareiškėjo keliamos turto teisinės registracijos pagrįstumo bei teisėtumo yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo nurodomo varžytynių akto teisėtumu, todėl nenuginčijus minėto turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo, pareiškėjo reikalavimai atsakovo pagrįstai buvo atmesti.
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šiomis nuostatomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Iš ginčijamų atsakovo sprendimų, kuriais netenkinti pareiškėjo keliami reikalavimai, turinio buvo matyti, kuo vadovaujantis priimti pareiškėjui nepalankūs sprendimai, jais išsamiai ir laiku atsakyta į pareiškėjo keltus klausimus. Teismo vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtino, kad ginčijamuose sprendimuose neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jų priėmimo pagrindas bei motyvacija, tokie aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
III.
12. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Marijampolės filialo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą dėl daiktinių teisių išregistravimo Nr. (2070/06) MAR6-149 ir Komisijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. csprl; 2) įpareigoti atsakovą panaikinti įrašą apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybės teisės į pastatą – Kultūros namai, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) įregistravimą, kaip neatitinkantį pateikto dokumento; 3) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Marijampolės filialą patikrinti įrašo apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į 1,0421 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklypas) įregistravimą teisėtumą, o nustačius, kad įrašas neatitinka pateikto dokumento, jį panaikinti.
13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog pareiškėjas kelia klausimą ne dėl paskelbtų duomenų teisingumo ir teisėtumo, bet dėl varžytynių akto teisėtumo. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, kad teritorinio registratoriaus padarytas įrašas apie pastato – kultūros namų įregistravimą, neatitinka Akto ir šiuo klausimu visiškai nepasisakė. Nepasisakydamas šiuo klausimu, teismas nevertino teritorinio registratoriaus padarytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo pažeidimų. Teismas neįvertino, kad teritorinis registratorius nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Be to, pateiktame dokumente (varžytynių akte) trūko duomenų apie pastato kainą, teritorinis registratorius negalėjo atlikti registracijos ir turėjo atsisakyti ją atlikti, taip kaip būtų turėjęs padaryti pirkimo-pardavimo sutarties atveju.
14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad teritorinis registratorius nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsniu. Taip pat neįvertino, kad dėl teritorinio registratoriaus neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kai Marijampolės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-488-571/2014 pagal ieškovo V. K. ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ieškinį atmetė, nurodant, kad teritorinis registratorius remiantis 2012 m. kovo 28 d. varžytynių aktu neatsisakė turto įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
15. Pareiškėjas tvirtina, kad VĮ Registrų centro Marijampolės filialas nesilaikė nekilnojamojo turto įregistravimo tvarkos, netinkamai atliko įstatymu jam numatytą funkciją dėl duomenų iš pateikto dokumento perkėlimo, savaip vertino pateikto dokumento turinį, padarė įrašą Nekilnojamojo turto registre, kuris neatitinka pateikto dokumento duomenų ir turėtų būti panaikintas. Registracija prieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatyme įtvirtintiems atsisakymo registruoti pagrindams bei Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymui.
Atsiliepimas
16. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės, analizavo tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką ir teisingai vertino, kad VĮ Registrų centras, atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo priskirtą kompetenciją, nesprendžia, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas, nes nekilnojamojo turto registro įstaigai nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą. Be to, atsakovas pažymi, kad kaip nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą, dėl Akto pripažinimo negaliojančiu jau yra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai (Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, proceso Nr. 2-28-3-03608-2012-7), kuriais reikalavimas pripažinti Aktą negaliojančiu buvo atmestas. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartyje konstatuota, kad „vieno turto pardavimo iš varžytinių akto surašymas dviem, vienu kartu, vienoje vietoje ir tarpusavyje susijusiems, objektams, nėra esminis varžytinių procedūros pažeidimas, kuris sukėlė šalims neigiamas pasekmes ar pažeidė jų teises“.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. firma „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
19. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo skundo prašymas niekuo nepagrįstas ir VĮ Registrų centras neprivalėjo teisintis dėl savo veiksmų su jokiomis sąsajomis nesiejamu su atsakovo dokumentų (varžytynių akto) priėmimu ir dėl su pareiškėju nesusijusio turto įregistravimu. Pareiškėjas neteko pagrindo ginčyti su juo nesusijusius, trečiųjų asmenų ir VĮ Registrų centro tarpusavio santykius ir ginčyti jų tarpusavyje perduodamų dokumentų teisingumo ir teisėtumo. Antstolių kontorai pardavus turtą varžytynėse ir turtą nupirkus J. G. firmai „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas neteko teisės kreiptis į administracinį teismą dėl VĮ Registro centro veiksmų, kadangi turtas jau jam nepriklausė ir jokios pareiškėjui reikšmės ar įtakos neturi, kaip jis, naujojo savininko prašymu, bus įregistruotas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VĮ Registrų centro Marijampolės filialo 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dėl daiktinių teisių išregistravimo Nr. (2070/06) MAR6-149 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. csprl, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas skunde prašė įpareigoti atsakovą panaikinti įrašą apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybės teisės į pastatą – kultūros namai, įregistravimą, kaip neatitinkantį pateikto dokumento.
21. Byloje nustatyta, kad teritorinis registratorius 2012 m. gegužės 9 d. įregistravo J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus ir žemės sklypą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2012 m. kovo 28 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0140/11/02854.
22. Pareiškėjas su 2018 m. rugpjūčio 24 d. pareiškimu „Dėl neteisėto įrašo apie daiktinių teisių įregistravimą panaikinimo“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Marijampolės filialą, prašydamas panaikinti įrašą apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į kultūros namus įregistravimą, kaip neatitinkantį pateikto dokumento. Teritorinis registratorius 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu netenkino pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 24 d. prašymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su teritorinio registratoriaus 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi į Komisiją, tačiau jo skundas Komisijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu buvo atmestas.
23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju klausimas dėl pareiškėjo keliamos turto teisinės registracijos pagrįstumo bei teisėtumo yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo nurodomo varžytynių akto teisėtumu, todėl nenuginčijus minėto turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo, pareiškėjo reikalavimai atsakovo pagrįstai buvo atmesti. Teismo vertinimu, ginčijamuose sprendimuose neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jų priėmimo pagrindas bei motyvacija, tokie aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
24. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, jog teritorinio registratoriaus padarytas įrašas apie kultūros namų įregistravimą neatitinka Akto, ir, kad teismas šiuo klausimu visai nepasisakė. Pareiškėjas teigia, kad teismas padarytus Nekilnojamojo turto registro įrašus turėjo vertinti per Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalies prizmę, t. y. kad dokumentų, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. Pareiškėjas teigia, kad Aktas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jis surašytas dviem nekilnojamiesiems daiktams ir jame neišskirta kiekvieno iš parduodamų daiktų (kultūros namų ir žemės sklypo) pardavimo kaina.
25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis papildo jas, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įsiteisėjusia 2019 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimą įpareigoti teritorinį registratorių patikrinti įrašo apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistravimo teisėtumą, o nustačius, kad įrašas neatitinka pateikto dokumento, jį panaikinti laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisakys dėl apeliacinio skundo trečiojo reikalavimo.
28. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.
29. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nes priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, nepateikė įstatymų nustatytų dokumentų, patvirtinančių, jog J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės į kultūros namus ir žemės sklypą pasibaigė arba pasikeitė jų turėtojas. Minėto juridinio asmens nuosavybės teisės į nurodytus nekilnojamuosius daiktus įregistruotos Akto pagrindu, kuris nėra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Akcentuotina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.
33. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012; kt.).
34. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų (1 d.); techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus (2 d.).
35. Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: 1) kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti; 2) kai, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1262/2012; kt.). Reikalavimas, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų, gali būti pripažintas tenkintinu tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos, t. y. nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl daiktinės teisės registravimo, išregistravimo bei dokumentų, kurių pagrindu daiktinė teisė įregistruota (žr., pvz., 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3287-602/2015).
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (registratorius) nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas yra atsakingas už į viešąjį registrą įrašomų duomenų atitikimą pateiktiems dokumentams.
37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek teismas galėtų pareiškėjo reikalavimus pripažinti pagrįstais ir juos tenkinti tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos, t. y. nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisės registravimo, išregistravimo, bei dokumentų, kurių pagrindu nuosavybės teisė įregistruota.
38. Pažymėtina, kad registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys, registruojant J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teises į kultūros namus, neatitinka dokumento (Akto), kurio pagrindu šie duomenys įrašyti. Taigi nurodyti duomenys negali būti laikomi neteisingais ar netiksliais duomenimis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio prasme, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą tikslinti (panaikinti) duomenų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo suformuluotus reikalavimus atsakovui, teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde, kuriuose nurodyta kokiu būdu bei apimtimi turėtų būti patikslinti (pakeisti) Nekilnojamojo registre įregistruoti duomenys apie J. G. firmos „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisę, daro išvadą, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų.
39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
40. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.