Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-429-626/2014 Teisėjas Jonas Ivanauskas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. birželio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B.A.(M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo B.A. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., jai paskiriant 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant ją būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Iš B.A.(M.) nukentėjusiosios D.Z. naudai priteista 618,65 Lt nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimui, 110 Lt kelionės išlaidoms padengti ir 500 Lt nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Iš B.A.(M.) priteista Valstybės naudai 1593,38 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B.A. nuteista už tai, kad ji nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:

ji, 2013 m. vasario 4 d., ryte, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, režiminio korpuso kamerų tipo palatoje Nr. 21, kurioje gydėsi D.Z. ir B.A.(M.), sukėlė konfliktą, kurio metu D.Z. buvo sužalota, grasino jai žirklutėmis išbadyti akis, grasino, kad cigaretes gesins jai į galvą, mėtė jos daiktus, neleido jai sėdėti ant jai paskirtos lovos, pylė jai ant galvos arbatą, paėmusi jos ant lovos gulėjusius akinius sulaužė ir įmetė į tualeto kabiną, pagriebusi šepečio kotą juo ją daužė, spjovė jai į veidą ir apstumdė, tokiais savo veiksmais padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino B.A.(M.) kalta padarius Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog B.A.(M.) kaltė padarius jai inkriminuojamą nusikaltimą yra įrodyta.

Nors nuteistoji teigia, kad kad dėl konflikto kalta nukentėjusiąja pripažinta D.Z., tačiau tokia versija yra paneigta pirmos instancijos teisme duotais nukentėjusiosios D.Z. parodymais bei pirmos instancijos teisme pagarsintais liudytojų parodymais, taip pat specialisto išvada.

Iš pirmos instancijos teisme nukentėjusioji D.Z. parodė, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje į palatą atnešus pusryčius, ji nusileido pavalgyti iš jos lovos, esančios antrame aukšte ir atsisėdo ant A.V. lovos krašto. Tuo metu priėjusi kaltinamoji ėmė iš jos rankų traukti lėkštę, pasakė, kad ji ant A.V. lovos nesėdės, liepė jai sėsti valgyti ant grindų arba savo lovoje. Jai atsisėdus ant kėdės, kaltinamoji pradėjo atiminėti maistą, vėl liepė sėsti valgyti ant grindų, ištraukė iš jos kėdę. Ji liko nevalgiusi ir užlipo į savo lovą, kur gulėjo akiniai. Tuomet kaltinamoji paėmė šluotą, su kurios kotu pradėjo daužyti jai per rankas, traukti čiužinį, sudavė 3-4 smūgius į rankas, vieną kartą į koją. Ji gynėsi rankomis. Kaltinamoji taip pat pylė ant jos arbatą, apipylė patalynę, nutraukė ant žemės. Žirklutėmis grasino išbadyti akis. Grasino užgesinti cigaretę jai į galvą, mėtė jos daiktus, neleido sėdėti ant jos lovos, pylė arbatą jai ant galvos, lovos, drabužių, sulaužė akinius, daužė šluotkočiu, spjovė į veidą ir apstumdė, išvarinėjo ją iš kameros. Abu jos dilbiai iš vidinės pusės buvo mėlyni. Kaltinamoji taip pat jai buvo įkandusi į dešinę ranką, liko dantų žymė, galvoje buvo du guzai. Visi kaltinamosios smūgiai buvo suduoti tyčia.

Pirmos instancijos teisme pagarsinus liudytojos A.V. parodymus nustatyta, kad ji kaltinime nurodytu metu ir vietoje pabudo nuo palatoje kilusio triukšmo triukšmo ir pamatė, kad kaltinamoji neleidžia nukentėjusiajai pavalgyti, atėmė iš nukentėjusiosios kėdę, liepė eiti valgyti į savo lovą. Vėliau kaltinamoji ėmė traukti D.Z. iš lovos, nepavykus paėmė šluotą ir sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį į ranką. Tuomet D.Z. ėmė įžeidinėti kaltinamąją, o šį dar labiau susinervinusi nukentėjusiajai šluota vieną kartą trenkė į nugarą bei apipylė šią vandeniu. Kaltinamoji nuo nukentėjusiosios lovos paėmė šios dėklą su akiniais ir nusinešė prie savo lovos. D.Z. liepus grąžinti šiai priklausančius akinius, kaltinamoji akinius numetė ant nukentėjusiosios lovos. Kai nukentėjusioji pamatė, kad trūksta vieno akinių stikliuko, paklausė, kur jis, o kaltinamoji atsakė, kad nežino. D.Z. pasakė, kad kaltinamoji privalės atpirkti akinius, o ši, priėjusi prie nukentėjusiosios, šluota vieną kartą trenkė jai į galvą. D.Z., atėmusi šluotą iš B.A.(M.), ja trenkė jai į galvą. Konfliktui nurimus nuteistoji išsikvietė korpuso vyresnįjį ir pasiprašė perkelti į kitą kamerą.

Pirmos instancijos teisme pagarsinus liudytojos R.B. parodymus nustatyta, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje ji pabudo nuo kameroje kilusio triukšmo, kilusio konfliktuojant kaltinamajai ir nukentėjusiajai, tačiau pačių muštynių nematė.

Pirmos instancijos teisme pagarsinus liudytojos G.A. parodymus nustatyta, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje atėjęs prižiūrėtojas pasiūlė išeiti pasivaikščioti į lauką. Ji pasiūlė nuteistajai D.Z. eiti kartu su ja pasivaikščioti, ši atsisakė, nes bijo palikti daiktus. Dėl šio įvykio kameroje prasidėjo žodinis konfliktas, tada nuteistoji D.Z. pasakė nuteistajai B.A. (M.), kad ji serga vėžiu ir bus invalide, kad jos atsisakys visi artimieji ir visą gyvenimą ji praleis kalėjime. Kaltinamoji supykusi norėjo griebti nuteistąją nukentėjusiąją už atlapų, tačiau ji atitraukė pastarąją ir neleido artintis prie nukentėjusiosios. Kai įvyko konfliktas, D.Z. turėjo manikiūrines žirklutes, kuriomis ši užsimojusi kvietė nuteistąją kaltinamąją muštis. Jai laikant kaltinamąją ir neleidžiant šiai artintis prie nuteistosios nukentėjusiosios, pastaroji pagriebė iš kaltinamosios rankų šepetį ir perlaužusi per pusę norėjo suduoti jai į galvą. Tuo metu nuteistoji kaltinamoji ją atstūmė ir sugriebė nukentėjusiąją už abiejų riešų, o laikydama pasakė, kad jei nukentėjusiajai nepatinka būti su jomis kameroje, tai ji gali prašytis į kitą kamerą. Atėjęs prižiūrėtojas atėmė iš D.Z. žirkles, o nukentėjusioji netrukus buvo perkelta į kitą palatą. Ji nei 2013 m. vasario 3 d., nei 2013 m. vasario 4 d. negirdėjo, kad nukentėjusioji kam nors skustųsi dėl patirtų sužalojimų bei nematė, kad kaltinamoji gadintų nukentėjusiosios daiktus.

Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės l.e. Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas A.A. 2012 m. kovo 1 d. (kaip nutarime) nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad nuteistajai D.Z. nuteistosios B.A.(M.) padaryti veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. reikalavimus (b.l.6-10). Šiame nutarime užfiksuota, kad gydytojo V.A. 2013 m. vasario 4 d. medicininiame pažymėjime Nr. 11-35 nurodyta, jog D.Z. buvo diagnozuota dilbio srities kraujosruvos. 2013 m. vasario 23 d. gautoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 580-13(01) nurodoma, kad D.Z. padarytos kraujosruvos dešinio dilbio srityje, paveikus kietu buku daiktu, keletos parų laikotarpyje iki 2013 m. vasario 5 d. apžiūros medicines įstaigoje. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatė, jog B.A.(M.) 2013 m. vasario 4 d., ryte, Laisvės atėmimo vietų ligoninėjs palatoje Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą, kurio metu D.Z. buvo sužalota, grasino jai žirklutėmis išbadyti akis, grasino, kad cigaretes gesins jai į galvą, mėtė jos daiktus, neleido jai sėdėti ant jai paskirtos lovos, pylė jai ant galvos arbatą, paėmusi jos ant lovos gulėjusius akinius sulaužė ir įmetė į tualeto kabiną, pagriebusi šepečio kotą juo ją daužė, spjovė jai į veidą ir apstumdė ir tokiais savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nors apeliantė tvirtina, kad ji gynėsi nuo nukentėjusiosios, bet šių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. BK 28 str. 1 d. numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kaip matyti iš nukentėjusiosios bei liudytojos A.V. parodymų, ištirtų pirmos instancijos teisme, pirmoji prie nukentėjusiosios priekabiauti žodžiais pradėjo būtent kaltinamoji. Tokiu būdu apeliantės versija, jog ji gynėsi, yra atmestina.

Nors kaltinamoji nurodo, kad byloje nėra gydytojų parodymų apie tai, jog ji grasino nukentėjusiajai, ją mušė ir sudaužė akinius, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad konflikto metu palatoje gydytojų nebuvo, todėl juos apklausinėti teisiamajame posėdyje nebuvo tikslinga.

Tos aplinkybės, kad žirklės, kuriomis buvo grasinama, buvo ne manikiūrinės, o 10 cm ilgio, jos pareigūnų buvo paimtos iš D.Z., kuri nusikalstamos veikos padarymo metu atlikinėjo bausmę už sunkų kūno sužalojimą, niekaip nekeičia apeliantės teisinės padėties.

Taigi, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, todėl nuteistosios B.A.(M.) apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistosios B.A. apeliacinį skundą.