Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-661-440/2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-27
Bylos Nr.: 2A-661-440/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-25-3-01609-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas: A. S.
Atsakovas: Z. B., Vainiūnų žemės ūkio bendrovei
Trečiasis asmuo: R. B., V. B., VĮ „Registrų centras“

Kategorijos

20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
30.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-661-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01609-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 20.3.10; 21.4; 27.7; 30.3; 33; 114.4; 114.11; 121.14; 121.21; (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-392-632/2014 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei Z. B. ir Vainiūnų žemės ūkio bendrovei, tretiesiems asmenims R. B., V. B. ir VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą ieškiniu ir patikslintais ieškiniais prašydamas pripažinti, kad Vainiūnų žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) priklausė pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statinio plane pažymėta dalis „1-2“, o dalis pažymėta „1-1“ priklausė ŽŪB „Ritikiai“; pripažinti negaliojančiu 2000-07-18 susitarimą, sudarytą tarp Vainiūnų ŽŪB ir B. B. bei iš to sekančius - 2000-09-07 protokolo išrašą ir 2000-07-18 perdavimo – priėmimo aktą, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; panaikinti Z. B. paveldėjimo teisę į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir tuo pačiu įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti teisinę minėto pastato registraciją Z. B. vardu; pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, statinio plane pažymėtą „1-1“; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-02-07 likviduojamos ŽŪB „Ritikiai“ visuotinio susirinkimo metu buvo nutarta už pajus ieškovui atiduoti materialų bendrovės turtą už 46304,00 Lt sumą, tame tarpe ir ginčo objektą - trąšų sandėlį (duomenys neskelbtini). Turtas ieškovui buvo perduotas 2008-09-08 perdavimo – priėmimo aktu. 2011 metais VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti ieškovo teises į pastatą, nurodydami, kad ginčo pastatas užregistruotas atsakovės Z. B. vardu. Ieškovas remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatė, kad Vainiūnų ŽŪB sandėlį kartu su visu pastatu atidavė B. B. 2000-07-18 susitarimu ir priėmimo perdavimo aktu, o užregistruojant pastatą VĮ Registrų centre buvo remiamasi 2000-09-07 protokolo išrašu. Ieškovas pažymėjo, kad jis ilgai naudojosi trąšų sandėlio dalimi, kurią manė priklausančią jam, tačiau po pastato teisinės registracijos trečiasis asmuo R. B. pakeitė sandėlio patalpų durų spynas, tokiu būdu ieškovas nebegalėjo valdyti jam priklausančio pastato dalies. Teismui pateikta istorinė pažyma patvirtino, kad 1990-02-09 keičiant Lenino kolūkio pavadinimą į Vainiūnų kolūkį, ginčo pastatas – trąšų sandėlis, inventorizacijos Nr. (duomenys neskelbtini), atiteko Vainiūnų ŽŪB ir ŽŪB „Ritikiai“. Abi bendrovės faktiškai naudojosi tam tikra pastato dalimi, tačiau Vainiūnų ŽŪB visą pastatą neteisėtai, pažeisdami ieškovo teisę, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 4.49 straipsnio 1 dalyje, 2000-07-18 susitarimu ir priėmimo – perdavimo aktu atidavė B. B., kuris šiuo metu miręs, jo turtą paveldėjo atsakovė Z. B.. Atsižvelgiant į tai, kad Vainiūnų ŽŪB ir ŽŪB „Ritikiai“ atskiriems savo pajininkams už pajų kartu su kitu turtu atidavė tą patį trąšų sandėlį, ieškovas turi būti pripažintas teisėtu ŽŪB „Ritikiai“ turėtos trąšų sandėlio dalies savininku, o viso trąšų sandėlio perleidimas B. B. pripažintas negaliojančiu (1 t. 1-5, 110-113, 131-135 b.l.).

Atsakovė Z. B. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad patikslintu ieškiniu ieškovas neįtraukė į bylą ŽŪB „Ritikiai“, tačiau prašo išspręsti klausimą, susijusį su minėtai bendrovei priklausančiu turtu. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti ir neįrodyti, kadangi byloje esantys raštiniai įrodymai patvirtina tai, kad nuosavybės teisė į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2007-07-05 iki 2008-04-17 buvo teisėtu pagrindu įregistruota savininkui B. B., įregistravimo pagrindas – 2000-07-18 priėmimo – pardavimo aktas. Nuo 2008-04-17 nuosavybės teisės į pastatą – sandėlį įregistruota savininkei Z. B., paveldėjusiai turtą po savo vyro mirties. Ieškovas ieškinio dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nenurodė nei vienos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios reikalavimą pripažinti ieškovo ieškinyje nurodytus sandorius negaliojančiais. Ieškovas neįrodė, kad dokumentai, kurių pagrindu daiktinės teisės į minėtą pastatą įregistruotos atsakovei yra neteisėti, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms ar pan. Atsakovė pabrėžė, kad vadovaujantis LR CK 1.75 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, jei daiktą įgijo keli asmenys, tačiau tik vienas jų sandorį įregistravo, o kiti – ne, laikoma, kad daiktą įgijo jį įregistravęs asmuo. Pažymėjo, kad teisėtas sandoris (2000-07-18 priėmimo – perdavimo aktas) buvo sudarytas ir užregistruotas iki ieškovo nurodyto ir teismui pateikto likviduojamos ŽŪB „Ritikiai“ 2008-09-08 perdavimo – priėmimo akto, kurio pagrindu ieškovas bandė įregistruoti daiktines teises į minėtą sandėlį, surašymo. Taip pat atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes nuo ginčijamų sandorių sudarymo praėjo daugiau nei 10 metų (1 t. 47-50; 117-121, 147-151 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014-04-14 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. S. 6350,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės Z. B. naudai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teikdamas procesinius dokumentus nesukonkretino ginčo dalyko, nenurodė į kokią pastato dalį jis pretenduoja, kokiais pagrindais prašo pripažinti negaliojančiais 2000-07-18 susitarimą ir priėmimo perdavimo aktą tarp Vainiūnų ŽŪB ir B. B. bei kodėl prašo panaikinti susitarimą visoje dalyje, o ne ieškovą liečiančioje dalyje. Teismas konstatavo, kad nors ieškovas remiasi LR CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią jis teisę į turtą įgytų nuo perdavimo momento, tačiau neatskleidė teismui, kad likviduojama ŽŪB „Ritikiai“ 2008-09-08 priėmimo – perdavimo aktą surašė neturėdama pastato registracijos dokumentų, o jų ir negalėjo turėti, nes 2000-07-18 priėmimo perdavimo aktu B. B. perduotas pastatas, 2008-04-17 buvo įregistruotos nuosavybės teisės atsakovei. Taip pat teismas pažymėjo, kad LR CK 1.75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei tą patį daiktą įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, teismas pabrėžė, kad net jei dėl kokių nors priežasčių būtų pripažinta, kad ginčo pastatą įgijo ir ieškovas, būtų laikoma, kad jį įgijo pirmiau teisinę registraciją atlikusi atsakovė. Nors atsakovė teigė, kad ieškovo reikalavimams taikytina ieškinio senatis, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas nepripažino žinojęs apie 2000-09-07 protokolo ir priėmimo – perdavimo akto sudarymą, šie dokumentai viešai buvo įregistruoti tik 2008-04-17, todėl tik nuo tada būtų galima teigti, kad šie duomenys buvo viešai prieinami, taigi prieinami ir turimi žinoti ieškovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-04-14 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusius teisės normų reikalavimus tokių sandorių formai ir nepagrįstai netaikė vieno iš jos elementų - privalomos teisinės registracijos - nesilaikymo iš įstatymo kylančių padarinių. Nekilnojamojo daikto – pastato - sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinė registracija yra neteisėta, nes ji atlikta pažeidžiant nustatytą tvarką. Nagrinėjant ginčą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė 2000-07-18 Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Nagrinėjamos bylos dalykui – 2000-07-18 priėmimo - perdavimo aktui pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai netaikė 1964 metų CK (1999-02-01 galiojusios redakcijos) 225 straipsnio nuostatos dėl imperatyvaus reikalavimo nekilnojamojo turto įsigijimo sutarčiai įregistruoti per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento. Taip pat teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnį nekilnojamojo turto perleidimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalėjo atlikti aktyvų veiksmą - sutartį (šiuo atveju 2000-07-18 priėmimo-perdavimo aktą, susitarimą, 2000-09-07 protokolą) pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis galėjo sukelti civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsirasdavo nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnio 2 dalis). Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančia (CK 255 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apelianto nuomone, VĮ „Registrų centras“ negalėjo 2007-07-05 įregistruoti 2000-07-18 priėmimo-perdavimo akto ir 2000-09-07 protokolo pagrindu nuosavybės į ginčo objektą, nes privalomo registravimo per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento taisyklės nesilaikymas, 2007-07-05 B. B. buvo sukėlęs teisines pasekmes - 2000-07-18 susitarimas ir priėmimo - perdavimo aktas buvo negaliojantys (CK 255 straipsnio 2 dalis). Be to, B. B. 2007-07-05 jau buvo miręs ir pats pateikti prašymo įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą negalėjo, taip pat neturėjo atstovo, turinčio įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą.

2. Apelianto teigimu, B. B. nuosavybės teisė į visą 2050,14 kv.m. ploto pastatą - sandėlį, kurio unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota nesant tam pagrindo, todėl nėra teisinio pagrindo ir prielaidų spręsti dėl LR CK 1.75 straipsnio nuostatų taikymo. Apeliantas yra nekilnojamojo daikto (dalies pastato-sandėlio, kurio unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pažymėtos sandėlio plane 1-1) sąžiningas įgijėjas ir ši nekilnojamojo daikto dalis negali būti iš jo išreikalauta. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys, kad 2008-09-08 ieškovui, kaip ŽŪB „Ritikiai“ pajininkui, už turimus pajus buvo perduotas turtas - trąšų sandėlys, kad Vainiūnų kolūkiui pasidalijus į kelias mažesnes bendroves ir įmones, jo turtas pagal privatizavimo patvirtintą programą buvo padalintas susikūrusioms bendrovėms ir įmonėms ir ginčo objektas - sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), atiteko dalimis dviem žemės ūkio bendrovėms – Vainiūnų ŽŪB (didesnė sandėlio dalis) ir ŽŪB „Ritikiai“ (mažesnė sandėlio dalis). ŽŪB „Ritikiai“ atiduoto turto sąraše sandėlis buvo įvardintas kaip „trąšų sandėlis“, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 250000 rublių, o Vainiūnų ŽŪB atiduoto turto sąraše sandėlis taip pat buvo įvardintas kaip „trąšų sandėlis“, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 366545 rubliai. Teismo posėdyje liudytojai patvirtino ieškovo paaiškinimus, kad abi bendrovės buvo pastato - sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės ir kartu naudojosi šiuo sandėliu, kuris buvo padalintas į dvi dalis kapitaline siena ir, kad didesne dalimi naudojosi Vainiūnų ŽŪB, o mažesne - ŽŪB „Ritikiai“. Atsižvelgiant į tai, kad likviduojant Vainiūnų ŽŪB, šiai bendrovei priklausiusi sandėlio dalis už pajus buvo perduota B. B., o likviduojant ŽŪB „Ritikiai“, šiai bendrovei priklausiusi sandėlio dalis už pajus buvo perduota apeliantui. Todėl B. B., po kurio mirties ginčo objektas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atiteko jo sutuoktinei Z. B., negalėjo (neturėjo teisėto pagrindo) įregistruoti viso pastato-sandėlio savo nuosavybe, nes, sutinkamai su LR CK 4.48 straipsnio 2 dalimi, B. B. negalėjo įgyti daugiau teisių į jam už pajus likviduojamos Vainiūnų ŽŪB perduotą sandėlį, nei jų turėjo buvęs turto savininkas. t.y. Vainiūnų ŽŪB. Be to, nuosavybės teisės įgijimo dokumentai nesuteikė teisės B. B. įregistruoti nuosavybę į visą 2050,14 kv. m. ploto pastatą-sandėlį, nes nuosavybės teisės įgijimo dokumentuose pastato-sandėlio plotas nenurodytas. B. B., jo sutuoktinė atsakovė Z. B. ir sūnus R. B. žinojo kuri dalis pastato-sandėlio, priklauso B. B.. Žinojo, jog dalis pastato nuosavybės teise priklauso ieškovui A. S., tačiau nesąžiningai ir neteisėtai, visą pastatą - sandėlį įregistravo B. B. vardu, todėl yra nesąžiningi įgijėjai.

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai tyrė ir įvertino įrodymus byloje, dalies bylai reikšmingų įrodymų iš vis nevertino, dalį įrodymų įvertino netinkamai, todėl padarė netinkamas išvadas ir neatskleidė civilinės bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių ar atsakovės Z. B. sutuoktinis B. B. visą nekilnojamąjį daiktą įgijo sąžiningai ar nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo civilinę bylą, ginčo iš esmės nesprendė ir savo sprendimo praktiškai nemotyvavo. Priimant 2014-04-14 sprendimą apsiribota bendromis įstatyminėmis nuostatomis, išvardinti įrodymai (jų nevertinant pareikštų reikalavimų atžvilgiu), tačiau nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo daromos išvados, nenurodyti argumentai, kodėl yra atmetami ieškovo pateikti įrodymai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Z. B. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagristai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo taikyti nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusio 1964 m. CK (1999-02-01 redakcija) 255 straipsnio normą, kurioje buvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas nekilnojamojo turto įsigijimo sutartį įregistruoti per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento. 1964 m. CK 255 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo turto pirkimo -pardavimo sutarties formą, o ne nekilnojamojo turto įsigijimo sutarties formą, kaip nurodyta apeliaciniame skunde bandant šią teisės normą aiškinti plečiamai. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, neginčijamai patvirtinančius, jog teisėtų sandorių pagrindu likviduojama Vainiūnų ŽŪB jos sutuoktiniui kaip bendrovės nariui B. B. už pajų perdavė, o ne pardavė visą ginčo pastatą – sandėlį. Be to apeliaciniame skunde nurodytose nutartyse kasacinė praktika suformuota bylose, kurių aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis, ginčas tose bylose buvo kilęs tarp pirkėjų ir pardavėjų, t. y. sandorio šalių dėl privalomos įregistravimo pareigos įvykdymo, dėl praleisto įstatymo nustatyto termino įregistruoti pirkimo - pardavimo sutartis atnaujinimo ir panašiai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad likviduojama Vainiūnų ŽŪB nepagrįstai už pajų B. B. grąžino visą minėtą pastatą - sandėlį, kurio tam tikra, ieškovo nenurodyta dalis galimai priklausė ŽŪB „Ritikiai“.

Atsiliepimas

2. Atsakovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad B. B. nuosavybės teisės į visą 2050,14 kv. m. ploto pastatą - sandėlį, kurio unikalus Nr. 4400-1112-3201, buvo įregistruotos be teisinio pagrindo. Šis apelianto teiginys yra nuginčytas byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino. Pažymėtina, kad ieškovas, ginčydamas sandorius, kurių pagrindu pastato - sandėlio registracija buvo atlikta, ir įrodinėdamas teisme, jog yra sąžiningas nekilnojamojo to paties daikto - pastato sandėlio dalies įgijėjas, kaip šią aplinkybę patvirtinantį įrodymą pateikė 2008-09-08 sudarytą sandorį - perdavimo - priėmimo aktą, kuriuo už pajų A. S. likviduojamos ŽŪB „Ritikiai“ likvidacinės komisijos pirmininkas A. S. (pats ieškovas) perdavė nekilnojamuosius daiktus - arkinį sandėlį, grūdų sandėlį, trąšų sandėlį, daržinę ir kiaulides su mėšlide. Minėtame perdavimo -priėmimo akte perduodamų nekilnojamųjų daiktų inventoriniai numeriai, pastatymo metai bei buveinės adresai nenurodyti. Toks rašytinis įrodymas negalėjo būti įvertintas teismo kaip patikimas ir pakankamas tam, kad juo remiantis būtų galima ieškovo ieškinį patenkinti. Pagrįstų abejonių dėl šio sandorio teisėtumo ir įrodomosios reikšmės šioje byloje kyla dėl to, kad 2008-09-08 perdavimo - priėmimo aktas sudarytas ieškovo paties su savimi; toks sandoris jau nebegalėjo būti sudarytas, nes nuosavybės teisė į visą nekilnojamąjį daiktą teisėtų sandorių - 2008-04-10 Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008-04-10 Nuosavybės teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jau buvo įregistruota atsakovei Z. B., vadinasi ŽŪB „Ritikiai“ nebegalėjo perduoti pastato - sandėlio dalies ieškovui, nes pati nebuvo tos dalies savininkė; ieškovo teismui pateiktame likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Ritikiai“ perdavimo - priėmimo akte, kurį jis pats pasirašė, nėra nurodyta trąšų sandėlio, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo ieškinyje minima ir ginčijama dalis. Yra nurodytas visas trąšų sandėlis, kurio vertė 10048,00 Lt. Todėl negalima daryti išvados, jog šiame perdavimo - priėmimo akte yra minimas būtent tas pats daiktas.

3. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai tyrė visus civilinėje byloje esančius įrodymus ir juos teisingai įvertinęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas A. S. įrodinėjo, kad likviduojama Vainiūnų ŽŪB nepagrįstai už pajų B. B. grąžino visą minėtą pastatą - sandėlį, kurio tam tikra, ieškovo nenurodyta dalis, galimai priklausė ŽŪB „Ritikiai“. Neturėdamas raštinių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių ŽŪB „Ritikiai“ nuosavybės teisę į ginčo pastato dalį, ieškovas suformulavo reikalavimą pripažinti šiai bendrovei nuosavybės teises į pastato - sandėlio patalpą, plane pažymėtą 1-1, tačiau ŽŪB „Ritikiai“ į bylos procesą neįtraukė. Šį savo reikalavimą įrodinėjo liudytojų parodymais bei savo paties pasirašytais rašytiniais įrodymais - likviduojamos ŽŪB „Ritikiai“ perdavimo - priėmimo aktu, kuriame nėra nurodytas nei ginčo statinio - trąšų sandėlio inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), nei statybos metai, nei ieškovo ieškinyje minima ir ginčijama pastato dalis - patalpa, plane pažymėta indeksu 1-1. Minėtame akte nurodytas visas trąšų sandėlis, kurio vertė 10048,00 Lt. Todėl šio įrodymo negalima laikyti patikimu, o juo remiantis, negalima daryti išvados, jog šiame perdavimo - priėmimo akte yra minimas būtent tas pats nekilnojamasis daiktas - ginčo pastatas - sandėlis. Atsakovės vertinimu, įvertinęs išdėstytas aplinkybės, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas A. S. savo ieškinio neįrodė. Be to apelianto prašymas panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, kadangi pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškovo pareikštus reikalavimus ir juos atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Atsakovė pateikė prašymą priimti papildomą įrodymą – VĮ Registrų centro 2014-05-28 Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. LR CPK 17 straipsnyje nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Pagal LR CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (LR CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju prašomas priimti papildomas dokumentas nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai ir teisingam sprendimui priimti, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, duomenys apie ŽŪB „Ritikiai“ išregistravimą iš Juridinių asmenų registro teismui buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t. 17 b.l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės pateiktus papildomus įrodymus (LR CPK 314 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl ieškovo nuosavybės teisės į ginčo turtą, kuris registruotas atsakovės vardu, pripažinimo. Byloje ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti, kad Vainiūnų ŽŪB priklausė pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statinio plane pažymėta dalis „1-2“, o dalis pažymėta „1-1“ priklausė ŽŪB „Ritikiai“; pripažinti negaliojančiu 2000-07-18 susitarimą, sudarytą tarp Vainiūnų ŽŪB ir B. B. bei iš to sekančius - 2000-09-07 protokolo išrašą ir 2000-07-18 perdavimo – priėmimo aktą, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; panaikinti Z. B. paveldėjimo teisę į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir tuo pačiu įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti teisinę minėto pastato registraciją Z. B. vardu; pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, statinio plane pažymėtą „1-1“. Ieškinį grindė aplinkybėmis, kad minėti sandoriai sudaryti neteisėtai, kadangi ginčijamais sandoriais nepagrįstai visas trąšų sandėlis buvo perleistas B. B., o vėliau atsakovei. Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad ieškovas neįrodė ieškinio pagrįstumo, nepateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančių įrodymų ir argumentų. Teismas pabrėžė, kad likviduojamos ŽŪB „Ritikiai“ 2008-09-08 priėmimo – perdavimo aktas, kuriuo ieškovas grindė savo nuosavybės teisę į ginčo pastatą, buvo surašytas neturint pastato registracijos dokumentų. Be to teismas nurodė, kad tokių registracijos dokumentų likviduojama ŽŪB „Ritikiai“ negalėjo turėti, kadangi 2000-07-18 priėmimo perdavimo aktu B. B. perduotas pastatas, 2008-04-17 buvo įregistruotos nuosavybės teisės atsakovei. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, kadangi B. B. nuosavybės teisė į visą 2050,14 kv.m. ploto pastatą - sandėlį, kurio unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota nesant tam pagrindo.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė objektyviai – išklausė šalis, apklausė liudytojus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lenino ūkis 1990-02-09 visuotinio susirinkimo sutarimu pakeitė ūkio pavadinimą ir buvo pavadintas Vainiūnų kolūkiu. Pagal privatizavimo patvirtintą programą ūkio turtas paskirstytas 14 gamybinių technologinių komplektų bei užregistruotos įmonės, tame tarpe Galvijų fermos gamybinis technologinis komplektas užregistruotas Vainiūnų bendrove, Kiaulių fermos gamybinis technologinis komplektas – Ritikių bendrove (1 t. 3, 19-22 b.l.). Iš 1992-11-30 Radviliškio rajono Vainiūnų žemės ūkio privatizuoto Galvijų fermų gamybinio technologinio komplekto turto, teisių ir pareigų pardavimo – priėmimo akto matyti, kad asmenims, įgijusiems Galvijų fermų gamybinio technologinio komplektą, turtas perduotas pagal 16962435 rublių sumos turto ir nuosavybės balansą (1 t. 19-20 b.l.). Iš 1992-11-12 Radviliškio rajono Vainiūnų žemės ūkio privatizuoto Kiaulių fermų gamybinio technologinio komplekto turto, teisių ir pareigų pardavimo – priėmimo akto matyti, kad asmenims, įgijusiems Kiaulių fermų gamybinio technologinio komplektą, turtas perduotas pagal 5258684 rublių sumos turto ir nuosavybės balansą (1 t. 21-22 b.l.). Minėtuose aktuose nurodytų turto ir nuosavybės balansų byloje nėra pateikta. Iš 2000-07-18 Vainiūnų ŽŪB likvidacinės komisijos protokolo Nr. 13 matyti, kad uždaro aukciono metu buvo nutarta B. B. už pajus perduoti šakniavaisių – trąšų sandėlį, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatymo metai 1990, (duomenys neskelbtini), vertė 56000,00 Lt (1 t. 96 b.l.). Taip pat buvo nutarta už pajus A. S. perduoti žolių miltų agregatą, inventorizacinis Nr. (duomenys neskelbtini), cisternas, inventorizacinis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (1. t. 97 b.l.). Iš 2000-07-18 susitarimo matyti, kad Vainiūnų ŽŪB likvidacinė komisija grąžino pajų bendrovės nariui (pajininkui) B. B. materialinės vertybėmis, tame tarpe pardavė šakniavaisių – trąšų sandėlį (1 t. 13 b.l.). Iš 2000-07-18 pardavimo - priėmimo akto, 2000-07-18 PVM sąskaitos faktūros serija GCA Nr. 5771193 ir 2000-07-18 važtaraščio Nr. 1 matyti, kad likviduojama Vainiūnų ŽŪB perdavė B. B. šakniavaisių – trąšų sandėlį, inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatymo metai 1988, (duomenys neskelbtini). (1 t. 14, 53-55 b.l.). Iš Nekilnojamojo registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad B. B. nuosavybės teisės į ginčo pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos 2007-07-05, įregistravimo pagrindas – 2000-09-07 priėmimo – perdavimo aktas. Nuo 2008-04-17 minėto pastato nuosavybės teisės paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įregistruotos atsakovei Z. B. (1 t. 7 b.l.). Iš likviduojamos ŽŪB „Ritikiai“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 2008-02-07 protokolo Nr. 1 išrašo ir 2008-09-08 perdavimo - priėmimo akto matyti, kad likviduojama ŽŪB „Ritikiai“ perdavė ieškovui A. S. už pajų turtą - arkinį sandėlį, grūdų sandėlį, trąšų sandėlį, daržinę ir kiaulides su mešlide. Minėtus dokumentus pasirašė likvidacinės komisijos pirmininkas A. S. (1 t. 24-25 b.l.). ŽŪB „Ritikiai“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2009-01-28 (1 t. 17 b.l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu išdėstytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad apelianto reikalavimas pripažinti, kad Vainiūnų ŽŪB priklausė pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statinio plane pažymėta dalis „1-2“, o dalis pažymėta „1-1“ priklausė ŽŪB „Ritikiai“, yra neįrodytas ir nepagrįstas leistinais įrodymais. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad ginčo pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statinio plane pažymėta dalis „1-2“ priklausė Vainiūnų ŽŪB, o dalis pažymėta „1-1“ priklausė ŽŪB „Ritikiai“. Pažymėtina, kad teismui pateikti turto sąrašai (1 t. 10-11 b.l.) nepatvirtina ieškovo nurodytų aplinkybių, kad ginčo turtas jo nurodytomis dalimis buvo perduotas valdyti nuosavybės teise kelioms žemės ūkio bendrovėms. Pagal LR CPK 12 straipsnio nuostata civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnis 1 dalis). Pagal LR CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. LR CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Minėtas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su LR CPK 13 str. nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (LR CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovo teismui pateikti rašytiniai duomenys nesuteikia pagrindo neginčijamai išvadai, kad dalis ginčo turto, kuri 2000-07-18 perdavimo - priėmimo akto buvo perduota B. B., prieš tai buvo perduota valdyti nuosavybės teise ŽŪB „Ritikiai“. Iš byloje pateiktų liudytojų paaiškinimų matyti, kad ginčo pastatu naudojosi abi bendrovės, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad visas ginčo objektas nuosavybės teise nepriklausė Vainiūnų ŽŪB. Ieškovas teikdamas ieškinį ir prašydamas teismo pripažinti ŽŪB „Ritikiai“ nuosavybės teisę į tam tikrą dalį pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), privalėjo įrodyti aplinkybę, kad ŽŪB „Ritikiai“ turėjo nuosavybės teisę į minėto turto dalį ir ginčo laikotarpiu jos nebuvo perleidusi kitiems asmenims, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokių duomenų byloje ieškovas nepateikė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepripažinus įrodyta faktinę aplinkybė, kad dalis ginčo objekto – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausė nuosavybės teise ŽŪB „Ritikiai“, kiti ieškovo reikalavimai taip pat negali būti laikytini pagrįstais ir įrodytais. Vertinant ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2000-07-18 susitarimą, sudarytą tarp Vainiūnų ŽŪB ir B. B. bei iš to sekančius - 2000-09-07 protokolo išrašą ir 2000-07-18 perdavimo – priėmimo aktą, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento teisėjų kolegija pažymi, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jei jie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Tokį ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys (LR CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Iš ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad ieškovas ieškinio reikalavimus grindė vienintele faktine aplinkybe – savo nuosavybės teise į sandėlio dalį, jokių kitų argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad Vainiūnų ŽŪB sprendimas perduoti B. B. ginčo objektą buvo priimtas pažeidžiant įstatymų nuostatas, bendrovės steigimo dokumentus bei protingumo ar sąžiningumo principus, ieškovas nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas privačių šalių privatus ginčas, todėl visas bylos aplinkybes turėjo įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, turėjo įvertinti bylos faktus. Šalių pasyvumas procese, nepasinaudojimas teise, kartu ir pareiga įrodinėti, įrodymų nepateikimas per nustatytą terminą sukelia ir tam tikrus padarinius – teismas laiko tam tikras aplinkybes neįrodytomis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovo reikalavimu pripažinti 2000-07-18 susitarimą, sudarytą tarp Vainiūnų ŽŪB ir B. B. bei iš to sekančius - 2000-09-07 protokolo išrašą ir 2000-07-18 perdavimo – priėmimo aktą, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento tuo pagrindu, kad vadovaujantis 1964 CK 255 straipsnio norma minėtų sandorių teisinė registracija atlikta pažeidžiant nustatytą tvarką, neatitinka LR CPK 306 straipsnio nuostatų bei apeliaciniam procesui keliamų tikslų. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodomos aplinkybės, kurios bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo ginčytos ir įrodinėjamos. Kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (LR CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, LR CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 314 straipsnis). LR CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybės, kad nekilnojamojo daikto – pastato - sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinė registracija yra neteisėta, atlikta pažeidžiant nustatytą tvarką bei, kad ieškovas yra sąžiningas ginčo turto įgijėjas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galėjo ir turėjo panaudoti šiuos argumentus, jei jie, apelianto vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti, juolab, kad apeliantas buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko – advokato, todėl apeliacinės instancijos teisme šie apelianto argumentai išsamiai nebenagrinėtini, dėl jų apeliacine tvarka nepasisakytina. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija taip pat atkreipia ieškovo dėmesį į tai, kad 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas ginčijo ne nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, o juridinio asmens – žemės ūkio bendrovės priimtų sprendimų teisėtumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu neįrodžius faktinės aplinkybės, kad ginčo turtas priklausė ŽŪB „Ritikiai“ bei nenuginčijus 2000-07-18 susitarimo, 2000-09-07 protokolo išrašo ir 2000-07-18 perdavimo – priėmimo akto, nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo reikalavimus pripažinti negaliojančia atsakovės Z. B. paveldėjimo teisę į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei ieškovo reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti teisinę minėto pastato registraciją Z. B. vardu, pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į dalį pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, statinio plane pažymėtą „1-1“.

Įvertinus išdėstytas argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovo 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2 t. 168-170 b.l.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos yra pagrįstos. Atsakovei iš ieškovo A. S. priteistina 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsnio 2 dalimi, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Z. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius