Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V.(V.) R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. B. ir Insenerehituse AS, suinteresuotas asmuo M. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, fizinio asmens bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankroto valdymas“, laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti išlaidų sąmatą - 950 Eur per mėnesį, reikalingą pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti, taip pat 302,50 Eur administravimo išlaidų sumą, reikalingą bankroto procedūroms atlikti laikotarpiu nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Apeliantas prie atskirojo skundo pridėjo Sodros informaciją apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus.

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15. Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė 2023 m. sausio 3 d. suformuotą SoDros informaciją apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus nuo 2022 m. gruodžio 26 d. iki 2023 m. sausio 3 d., t. y. tą patį dokumentą, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, t. y. į tai, kad minėtas dokumentas yra byloje, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai teikiamą įrodymą atsisako priimti.

Dėl atskirojo skundo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos nagrinėjimo pareiškėjui nedalyvaujant

18. Apelianto teigimu, nutartis yra neteisėta, kadangi fizinio asmens bankroto byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant, esant objektyvioms neatvykimo priežastims, kurios pagrįstos rašytiniais įrodymais.

19. Visų pirma pažymėtina, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nesprendė pareiškėjo prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog teismas pranešė apie pareiškėjo pateiktus prašymus ir sprendė klausimą dėl galimybės nagrinėti bylą nedalyvaujant pareiškėjui. Išklausęs trečiųjų asmenų nuomonę bei argumentus, teismas nutarė nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant (2023 m. sausio 5 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 min. 29 sek. iki 03 min. 31 sek.).

20. CPK 162² straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, jog neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, dalyvaujančio byloje asmens ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Šis pagrindų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, yra ar nėra teisinis pagrindas atidėti teismo posėdį. Bet kuriuo atveju tai turi būti svarbios priežastys, dėl kurių buvimo kyla kliūtis teismo posėdžiui vykti.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad svarbia priežastimi, dėl kurios galėtų būti atidedamas bylos nagrinėjimas CPK 162² straipsnio 1 dalies pagrindu, paprastai nelaikomas šalies (jos atstovo) neatvykimas dėl ligos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014). Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad CPK įtvirtintas teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti, kad byla būtų išnagrinėta greičiau, nevilkinti proceso. Teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-701/2015).

22. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta ir bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus, gavus tinkamą teismo pranešimą, atvykti į posėdį, laiku pasirūpinti atstovavimu ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-299-236/2019).

23. Apeliantas nurodo, kad jis teismui prieš teismo posėdį pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo su rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, jog pareiškėjas turi sveikatos problemų, jam suteiktas nedarbingumas iki 2023 m. sausio 6 d. Teigė, jog nesiekė vilkinti bylos nagrinėjimo, elgėsi sąžiningai, o bylose dėl bankroto bylos iškėlimo yra itin reikalingas paties besikreipiančio asmens dalyvavimas, nes tik tokiu būdu galima išsamiai bei visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, pareiškėjo motyvus.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai yra abstraktūs, nesusieti su konkrečiomis aplinkybėmis, iš kurių būtų galima spręsti, kad bylos išnagrinėjimas nedalyvaujant pareiškėjui sukliudė tinkamai išnagrinėti bylą, nustatyti atitinkamus faktus ir pan. Apeliantas nesutikdamas su nutartimi pateikė atskirąjį skundą, kuriame turėjo galimybę išdėstyti visus savo argumentus bei aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 7 dalį, teismas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti fizinio asmens bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo pareiškimas buvo priimtas 2022 m. spalio 27 d., t. y. 2023 m. sausio 5 d. aukščiau minėti terminai buvo suėję, tai, kad teismo posėdis vieną kartą šioje byloje jau buvo atidėtas (prašymą atidėti bylos nagrinėjimą buvo pateikęs ir atsakovas (dėl ligos)), į aukščiau paminėtus teismų praktikos išaiškinimus, kad liga paprastai nelaikoma svarbia neatvykimo į teismą priežastimi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą nutartį dėl to, kad ji išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui, nėra pagrindo.

Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų

25. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymas. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021).

26. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą.

27. FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA).

28. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti; 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; 3) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų); 4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus; 6) paaiškėja, kad yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo turtinė padėtis neatitinka nemokumo būsenos FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, taip pat nustatė pareiškėjo nesąžiningumą, nuslepiant turtą, pinigines lėšas bei jų šaltinius, bei turimas pinigines lėšas naudojant išimtinai savo poreikių tenkinimui ir visiškai nedengiant skolų kreditoriams.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatant nemokumo būklę turi būti nustatytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti 25 MMA; 2) šių skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra galimybės per protingą terminą šias skolas padengti iš turimo turto ar gaunamų pajamų. Jeigu teismas nenustato šių sąlygų viseto, negalima konstatuoti, kad asmuo yra nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021).

31. Apeliantas teigia, jog teismas netinkamai, pernelyg formaliai vertino pareiškėjo mokumo būklę ir nepagrįstai konstatavo, kad ji neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytosios. Pasak pareiškėjo, teismas: 1) nurodė netikslų skolų dydį (tokį, kokį pareiškėjui pavyko apskaičiuoti pagal turimus duomenis), nors privalėjo išreikalauti trūkstamus duomenis iš pareiškėjo kreditorių; 2) neskyrė byloje ekspertizės ir buto vertę nustatė pagal neaktualų, 2021 metais atliktą, turto vertinimą; 3) neįvertino, kad butas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, t. y. pusė jo priklauso sutuoktinei, nevertino sutuoktinės situacijos, jos turimų skolinių įsipareigojimų bei padarė klaidingą išvadą, kad sutuoktiniams liktų 407 769,45 Eur, kuomet pareiškėjo skolos yra 168 381,81 Eur ; 4) neįvertino, kad FABĮ numatyta galimybė išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą fizinio asmens bankroto procese.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punktą, būtent pareiškėjui nustatyta pareiga prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikti kreditorių sąrašą, kuriame be kita ko, nurodomi kreditorių reikalavimai ir jų įvykdymo terminai. Taigi teismas pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktais duomenimis. Pareiškėjo nurodomas galimas skolų pokytis dėl skaičiuojamų palūkanų bei netesybų nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ar nepagrįsta. Apeliantas jokiais objektyviais duomenimis ar skaičiavimais nepagrindė, kad skolų sumos yra ženkliai didesnės, ir kad tai galėtų turėti įtakos pareiškėjo mokumo vertinimui.

33. Apelianto argumentai dėl teismo netinkamai nustatytos pareiškėjui bei jo sutuoktinei priklausančio turto vertės taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Nors sutiktina, kad pagal teismų praktiką, nagrinėdamas fizinio asmens bankroto bylą (jos iškėlimo klausimą) teismas turi būti aktyvus ir turi teisę ex officio rinkti įrodymus, tačiau sprendžiant dėl ekspertizės skyrimo klausimo, reikšmingi ir proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principai, fizinio asmens bankroto procese nustatyti terminai. Šiuo atveju pareiškėjas neteigia, kad 2021 metais pareiškėjo bei jo sutuoktinės buto vertė buvo nustatyta netinkamai, tačiau akcentuoja 2021 metais atliko turto vertinimo neaktualumą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog duomenų apie ženklius nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčius (sumažėjimą) po 2021 metų nėra, o pareiškėjas nenurodė individualių buto savybių pasikeitimo, dėl kurių galėjo pasikeisti ir jo vertė, neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turto vertę nepagrįstai rėmėsi UAB „Jungtinis verslas“ atlikto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitos Nr. G21/0827/01N duomenimis.

34. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pardavus butą ir atskaičius sutuoktinių solidarią skolą Insenerehituse AS, sutuoktiniams liktų 407 769,45 Eur, kuomet pareiškėjo skolos – 168 381,81 Eur. Pasak apelianto, teismas nevertino sutuoktinių turto bendrumo, t. y., kad pusė buto priklauso sutuoktinei, taip pat nevertino pareiškėjo sutuoktinės finansinės situacijos. Pažymėtina, kad prievolė kreditoriui Insenerehituse AS užtikrinta hipoteka; 2019 m. balandžio 10 d. vykdomuoju įrašu Nr. 2505 nurodyta priverstinai išieškoti įkeitimu užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą su priklausančiomis palūkanomis iš skolininkės M. R. ir subsidiariai iš įkaito davėjų M. R. ir V. R. (visos skolos išieškojimą nukreipiant į skolininkės M. R. ir įkaito davėjų M. R. bei V. R. hipotekos sutartimi kreditoriui įkeistą turtą). Kokią įtaką skolos likučio skaičiavimui gali turėti pareiškėjo sutuoktinės finansinė situacija, apeliantas neatskleidė. Pagal 6.9 straipsnio 1 dalį - solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog po buto pardavimo sutuoktiniams liekanti suma (407 769,45 Eur) priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. ½ dalis šios sumos yra didesnė, nei teismo paskaičiuota pareiškėjui likusi skolos suma (168 381,81 Eur). Taigi, įvertinęs pareiškėjo nuosavybės teise valdomo turto ir jo skolų kreditoriams santykį, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo turimų skolų suma viršija jo turto vertę.

35. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas turėjo įvertinti tai, jog pareiškėjas bankroto procese turi galimybę siekti išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą, kuomet tokio buto pardavimas nebūtų svarstomas. Pažymi, kad būste gyvena pareiškėjo nepilnametis vaikas.

36. FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, teismas, tvirtindamas planą, įvertina, ar šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų. Gali būti laikoma, kad šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu išsaugomas įkeistas turtas, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti, ir kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui gyvenamojo būsto nuomai skirtinos reikalingos lėšos įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, pardavimo atveju arba jeigu pardavus įkeistą turtą fizinis asmuo negalėtų vykdyti pelningos individualios ir (ar) ūkininko veiklos.

37. Paminėtos nuostatos turinys, visų pirma, atskleidžia, jog minėta sąlyga priklauso nuo susitarimo su įkaito turėtoju, o hipotekos kreditorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog neketino sudaryti susitarimo su pareiškėju dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu. Kita vertus, šis klausimas bankroto bylos iškėlimo stadijoje nėra reikšmingas, t. y. neturi įtakos sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų egzistavimo.

38. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant pareiškėjo mokumą taip pat svarbus trečiųjų asmenų atsiliepime išdėstytas pastebėjimas, kad pagal AB Swedbank sąskaitų išrašus, pareiškėjo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) debeto apyvarta laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. sudarė 71 291,59 Eur, kredito apyvarta – 70 501,73 Eur. Iš bylos duomenų matyti, jog tos pačios sąskaitos debeto apyvarta laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. – 114 953,49 Eur, kredito apyvarta – 115 414,49 Eur, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. – 90 659,40 (kredito apyvarta – 90 408,81 Eur).

39. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad pareiškėjo turtinė padėtis neatitinka nemokumo būsenos FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.

40. Apeliantas atskirajame skunde nesutinka su skundžiamos nutarties išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nuslepiant turtą, pinigines lėšas bei jų šaltinius, taip pat turimas lėšas naudojant išimtinai savo poreikių tenkinimui ir visiškai nedengiant skolų kreditoriams. Teigia, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindas bankroto bylos neiškėlimui reikalauja įrodyti, kad asmuo būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

41. Pažymėtina, kad, vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatomis, atsisakymui iškelti fizinio asmens bankroto bylą pakanka nustatyti, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios (t. y. nemokumo būklės).

42. Nagrinėjamu atveju apeliantas nemokumo atsiradimo momentą sieja su 2019 m. balandžio 10 d. vykdomojo įrašo išdavimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ir apelianto nurodomu nemokumo atsiradimo laikotarpiu jo banko sąskaitose taip pat fiksuojamas ženklus piniginių lėšų judėjimas. Sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) metais debeto apyvarta buvo 110 709,44 Eur, kredito apyvarta – 111 019,08 Eur, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) debeto apyvarta – 44 298,98 Eur, kredito apyvarta – 41 783,86 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, jog iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti visų piniginių lėšų, kuriomis pareiškėjas disponavo jo deklaruojamu nemokumo laikotarpiu, šaltinio, taip pat kokio dydžio piniginėmis lėšomis pareiškėjas disponavo. Nors atskirajame skunde teigiama, kad pareiškėjas pašalino laiku ir tinkamai visus teismo nustatytus trūkumus, pateikė teismo prašytus duomenis, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartyje teismas nurodydamas, jog pareiškėjas neatskleidė pajamų iš trečiųjų asmenų gavimo pagrindo, išvardino nebaigtinį tų asmenų sąrašą (skliausteliuose nurodyta ir kt.). Iš sąskaitų išrašų matyti, jog piniginių lėšų pervedimus atliko ir kiti asmenys; be to, fiksuojami grynųjų pinigų įnešimai.

43. Kita vertus, iš bylos duomenų taip pat matyti, kad jog R. B. Paprastasis neprotestuotinas vekselis dėl 108 000 Eur sumos išduotas 2020 m. lapkričio 24 d. (vekselio apmokėjimo terminas - 2021 m. balandžio 26 d.), t. y. po pareiškėjo nurodomo nemokumo atsiradimo. Taigi, net jeigu būtų pripažįstama, jog pareiškėjas tapo nemokus jo nurodytu laikotarpiu (2019 metais), tai reikštų, kad prisiimdamas papildomus įsipareigojimus, jis didino skolas ir tai vyko trejų metų iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo laikotarpiu.

44. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad FABĮ nustatyta fizinio asmens bankroto tvarka turi teisę pasinaudoti tik sąžiningas fizinis asmuo. <...> Nesąžiningais veiksmais sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kasacinio teismo praktikoje pripažįstami, pavyzdžiui, turto slėpimas nuo kreditorių (vengimas įregistruoti turtą skolininko vardu, jo perleidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 21 punktas), turto neįregistravimas, nenurodymas pareiškime iškelti bankroto bylą bei nepateikimas (ar pateikimas neteisingų) duomenų apie darbą, ūkinę veiklą, gaunamas išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 25–27 punktai). Apibendrindama formuojamą praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad skolininko sąžiningumas yra vertinamas individualiai, kiekvienu atveju vertinant subjektyvųjį ir objektyvųjį elementą, kurių visuma leidžia nuspręsti, ar asmuo laikytinas sąžiningu. Taip pat asmens pasyvumas, nesiekimas vykdyti skolinių įsipareigojimų, sudarymas sąlygų jiems didėti gali būti laikomi nesuderinamais su sąžiningumo reikalavimu ir yra laikytini atskiru (savarankišku) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021).

45. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo spręsti, kad atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti.

46. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.