- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-22
- Bylos Nr.
- AS-822-508-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00995-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei teismų administracijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. L. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kuriuo prašo priteisti iš atsakovų Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus vedėjo sprendimais paskirtos ir neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos ir senatvės pensijos dalis ir ateityje įpareigoti atsakovus mokėti paskirtą teisėjų valstybinę ir senatvės pensiją.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. balandžio 29 d. išsiuntė skundą (b. l. 1-2), kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinės teismų administracijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir atsakovai) 2009 m. lapkričio 24 d. Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir Teismų administracijos) direktoriaus įsakymu Nr. 9FB-49-(4.46) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdybos) Radviliškio skyriaus vedėjo sprendimais paskirtos ir neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos ir senatvės pensijos dalis ir ateityje įpareigoti atsakovus mokėti paskirtą teisėjų valstybinę ir senatvės pensiją.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2009 m. lapkričio 24 d. Nacionalinės teismų administracijos, direktoriaus įsakymu Nr. 9FB-49-(4,46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų skyrimo” jam buvo paskirta 2 219,92 litų teisėjų valstybinė pensija. Teisėjo valstybinė pensija buvo mokoma, taikant Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 6 straipsnio 3 dalyje numatytą ribojimą.
2009 m. liepos 13 d. Fondo valdybos Radviliškio skyriaus direktoriaus sprendimu Nr. pll-3527 nuo 2009 m. liepos 1 d. pareiškėjui buvo paskirta 1 503,56 litų dydžio senatvės pensija, o nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo mokoma tik 615 litų. Pareiškėjas nurodo, jog jis 1992 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas dirbti teisėju Pasvalio rajono apylinkės teisme, 1993 m. buvo perkeltas dirbti į Radviliškio rajono apylinkės teismą, kur teisėju dirbo iki 2009 m. lapkričio 5 d. (iki išėjmo į pensiją).
Teismų administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo Nr. 9FB-49-(4.46)“ jam buvo paskirta 2 219,92 litų teisėjų valstybinė pensija. Paskirtą teisėjų valstybinę pensiją jis nuo 2009 m. lakričio 6 d. gauna: už 2009 m. lapkričio mėnesio 24 dienas gavo 1 421,67 litus, o už 2010 m. gruodžio mėnesį gavo 1 755,94 litų teisėjo valstybinę pensiją. Nuo 2010 m. sausio l d. kas mėnesį jam yra mokoma 499,14 litų teisėjo valstybinė pensija vietoj paskirtos 2 219,92 litų. Pareiškėjas nurodo, jog pensijos sumažinimo pagrindas yra tai, kad jis yra dirbantis ir jam yra taikomi teisės aktai, numatantys pensijų mažinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad toks teisėjų valstybinių pensijų mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas), kuriame nenumatytas pensijų kompensavimo mechanizmas, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog su tokiu atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės priimtu teisės aktu, kuriuo mažinamos buvusiems teisėjams teisėjų valstybinės pensijos ir tuo labiau dirbantiems pensininkams, jis sutikti negali, kadangi asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokoma pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.
Pareiškėją paskiriant dirbti teisėju 1992 metais galiojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1992 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. 1-2274 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo įsigaliojimo“, kurio dešimtas skirsnis numatė teisėjų socialines garantijas – teisėjų pensinį aprūpinimą numatytą įstatymu (43 str.). Tai buvo numatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 100 straisnyje, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) (5 str., 6 str. 2 d. 1 p., 7 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog negalima nustatyti tokio gaunamos pensijos mažinimo teisinio mechanizmo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokoma pensija dėl to būtų mažinama didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo. Tuo pažeidžiami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos su pakeitimais 14 straipsnio reikalavimai (diskriminacijos uždraudimas), tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuris numato, jog nuosavybė yra neliečiama.
Pareiškėjas nurodo, jog laikinai sumažinus teisėjų valstybines pensijas nenumatytas teisinis mechanizmas dėl valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo. Pensijų mažinimo priimti teisės aktai pažeidžia teisingumo, proporcingumo, teisinių lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, socialinės garantijos Konstitucijoje įtvirtintus principus. Pareiškėjas teigia, jog neteisėtai sumažintas pensijas jis gauna nuo 2010 m, sausio 1 d., todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė priteisti neteisėtai sumažintas pensijas nuo jų neteisėto sumažinimo dienos, netaikant jokio apribojimo pensijos dydžiui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Iš skundo turinio ir jo priedų matyti, kad Z. L. nesutinka su Fondo valdybos Radviliškio skyriaus bei Teismų administracijos sprendimais (veiksmais), kuriais pareiškėjui sumažintas teisėjų valstybinės pensijos ir senatvės pensijos dydis.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 4 d.). Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su perskaičiuotu pensijos dydžiu, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo skųsti atitinkamus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus sprendimus ar veiksmus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir tik po to, jei netenkintų priimtas sprendimas, skundą per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos galėtų paduoti teismui.
Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, jei pareiškėjas nesutinka su Teismų administracijos sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti šios institucijos vadovui. Jei su Teismų administracijos vadovo sprendimu nesutinkama, ginčas sprendžiamas teisme.
Teismas nurodo, jog duomenų, kad pareiškėjas dėl sumažintos teisėjų valstybinės pensijos būtų kreipęsis į Teismų administracijos direktorių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, byloje nėra, todėl darytina išvada, kad ir šiuo atveju Z. L. nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarkos.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 17-18), kuriuo prašo panaikinti 2011 m. gegužės 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo tuos pačius teiginius kaip ir skunde kreipiantis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 4 d. skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes teismas iš skundo turinio ir jo priedų manė, kad „pareiškėjas nesutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo vaidybos Radviliškio skyriaus, bei Nacionalinės teismų administracijos sprendimais (veiksmais), kuriais pareiškėjui sumažintos teisėjų valstybinės ir senatvės pensijos dydis”. Tačiau pareiškėjas nurodo, kad savo skundu jis skundžia ne atsakovų priimtus sprendimus kaip nurodyta skundžiamojoje nutartyje. Tokių skundžiamoje nutartyje nurodytų sprendimų nėra. Pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas buvo atliktas vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pagrindu. Minėtame įstatyme nenumatytas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas ir dėl to toks įstatymas prieštarauja Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas Z. L. teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinės teismų administracijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2009 m. lapkričio 24 d. Teismų administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 9FB-49-(4.46) ir Fondo valdybos Radviliškio skyriaus vedėjo sprendimais paskirtos ir neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos ir senatvės pensijos dalis ir ateityje įpareigoti atsakovus mokėti paskirtą teisėjų valstybinę ir senatvės pensiją. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas) pateiktais išaiškinimais bei išvadomis.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš pareiškėjo skundo turinio ir jo priedų matyti, kad Z. L. nesutinka su Fondo valdybos Radviliškio skyriaus bei Teismų administracijos sprendimais (veiksmais), kuriais pareiškėjui sumažintas teisėjų valstybinės pensijos ir senatvės pensijos dydis, todėl paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2009 m. liepos 22 d. redakcija Nr. XI-389) numato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios intancijos teismo vertinimu ir teigia, jog šioje byloje pareiškėjas skundu, pateiktu pirmosios instancijos teismui, skundžia ne Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Fondo administravimu, sprendimus ir/ar veiksmus (neveikimą) (t.y. neprašo panaikinti jokio priimto sprendimo ar neskundžia veiksmo (neveikimo), todėl yra teigtina, jog pareiškėjui nėra taikoma privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį (2009 m. liepos 22 d. redakcija Nr. XI-389).
ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis anksčiau paminėtomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie (pa)veikia asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo (Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑2007/2011). Pabrėžtina, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, be to, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-204/2011).
Pabrėžtina, kad šioje byloje pareiškėjas gina savo pažeistas subjektines teises ir nurodo, kad jam neteisėtai buvo sumažinta teisėjų valstybinė pensija ir toks teisėjų valstybinių pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas buvo atliktas vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pagrindu, kuriame nenumatytas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas ir dėl to toks įstatymas prieštarauja Konstitucijai, taip pat jis nesutinka su tuo, kad mažinamos buvusiems teisėjams, tuo labiau dirbantiems pensininkams, pensijos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teigtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė neteisėtą nutartį, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo Z. L. skundo priėmimo klausimas grąžintinas teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi ABTĮ 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Z. L. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo Z. L. skundo priėmimo klausimą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.