- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- AS-858-886-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00995-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija
- Kategorijos
- 69.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. L. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas priteisti jam iš atsakovų Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 9FB-49-(4.46) (toliau – ir Įsakymas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio rajono skyriaus vedėjo sprendimais paskirtos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos ir senatvės pensijos dalis ir ateityje įpareigoti atsakovus mokėti kas mėnesį pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę ir senatvės pensiją.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus Įsakymu jam buvo paskirta 2 219,92 litų teisėjų valstybinė pensija, kuri buvo mokoma, taikant Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 6 straipsnio 3 dalyje numatytą ribojimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyriaus direktoriaus 2009 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. I-3527 nuo 2009 m. liepos 1 d. jam buvo paskirta 1 503,56 litų dydžio senatvės pensija, o nuo 2010 m. sausio 1 d. mokoma tik 615 litų senatvės pensija ir 499,14 litų teisėjo valstybinė pensija. Pareiškėjas pažymėjo, jog pensija jam buvo sumažinta, nes jis yra dirbantis pensininkas ir jam taikomi teisės aktai, numatantys pensijų mažinimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Pareiškėjas nesutiko su tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems verslu, paskirta ir mokoma pensija sumažinta didesniu mastu nei nedirbantiems. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, kuriuo šis teismas inter alia pripažino, kad TVPĮ 6 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriame nenumatytas pensijų kompensavimo mechanizmas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į skundą nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodyto koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių socialinio draudimo senatvės ir ištarnauto laiko pensijų, valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, mokamą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, apskaičiavimo formulę. Šis pensijos skaičiavimo reguliavimas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui ir kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo viešojo administravimo subjektai neturi įgaliojimų atsisakyti vykdyti įstatymą motyvuodami jo nekonstitucingumu. Administracija, apskaičiuodama pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją, privalėjo taikyti Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Nurodė, jog, 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, Administracija neturi teisinių galimybių kompensuoti, skirti, mokėti ir/ar perskaičiuoti tokios valstybinių pensijos, kuri atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus.
Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyrius atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio mėnesio yra draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą – vykdo individualią advokato veiklą. Todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostata, jam nuo 2010 m. sausio 1 d. yra mokama 615,60 litų dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis. Konstitucinis Teismas nėra nusprendęs, jog Laikinasis įstatymas (ar jo dalis, kuri taikoma pareiškėjui mokant senatvės pensiją) prieštarauja Konstitucijai, todėl šis įstatymas yra galiojantis ir privalomas vykdyti. Taigi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai senatvės pensiją moka vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija) atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal savo kompetenciją neskiria senatvės ir teisėjų valstybinių pensijų ir jų nemoka, todėl šios administracinės bylos išsprendimas neturės jokios įtakos Finansų ministerijos teisėms ir pareigoms. Pagal savo kompetenciją reikšmingos informacijos susijusios su šia administracine byla neturi, todėl prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi (b. l. 103-106) nutarė administracinę bylą sustabdyti iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 128/2010.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSDPĮ) 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos <...> perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, o to paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal VSDPĮ 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. VSDPĮ 2 straipsnio 8 punkte numatyta, kad privalomai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai ir kiti asmenys), išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Kadangi pareiškėjas yra praktikuojantis advokatas, tai jis patenka į šią asmenų grupę.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo pagrindu nurodomas ne Laikinojo įstatymo taikymas jo atžvilgiu apskritai, bet tai, kad jam, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui mokama mažesnė pensija, nei pensijas gaunantiems asmenims, kurie nedirba, t. y. pareiškėjas nesutinka su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies normų taikymu jo atžvilgiu. Įvertinus bylos aplinkybes matyti, kad atsakovai turėjo teisinį pagrindą taikyti minėtas Laikinojo įstatymo normas. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje I-3003-189/2010 (Konstitucinio Teismo bylos Nr. 128/2010) 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad valstybinių pensijų bei kitų 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjų draudimo valstybiniu socialinių pensijų draudimo pagal VSDPĮ 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad valstybinių socialinio draudimo ir kitų 8 straipsnio 1 dalyje išvardintų pensijų gavėjams draudimo privalomuoju valstybiniu socialinių pensijų draudimu pagal VSDPĮ 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus, neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas išnagrinėjus minėtą prašymą bus aktualus nagrinėjant šią administracinę bylą ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas bus privalomas priimant sprendimą administracinėje byloje.
III.
Pareiškėjas Z. L. atskiruoju skundu (b. l. 111-112) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde nurodoma, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad dirbantiems pensininkams negalėjo būti taikomas didesnis pensijos sumažinimas negu nedirbantiems ir dabar neteisėtai sumažintos pensijos dalys yra grąžinamos. Be to, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 str. 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vilkina bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas nurodo, jog jis dirbdamas teisėju negalėjo užsiimti jokiu verslu, teisėjams buvo nustatyta suvaržymų įsigyjant turtą iš varžytinių, jo bendraamžiai susikūrė bendroves, susitvarkė verslą ir taip užsitikrino pragyvenimą senatvėje, tuo tarpu jam yra mažinama pensija ir tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 14 straipsniui.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 118-119) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies teisės normų taikymu jo atžvilgiu. Atsakovas pažymi, jog Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl tų pačių norminių teisės aktų nuostatų, kurios taikytinos nagrinėjant šią bylą, atitikimo Konstitucijai ir priimtas sprendimas turės prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 120-121) prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą pažymima, jog pareiškėjo argumentas, kad bylos sustabdymas yra tik bylos vilkinimas, yra nepagrįstas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi AS858-443/2011. Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ši administracinė byla turi būti sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi administracinėje byloje Nr. I-3003-189/2010 (Konstitucinio Teismo bylos Nr. 128/2010), nes kreipimesi nurodytos teisės aktų nuostatos –Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 2 dalis – turės būti taikomos ir šioje byloje, o tai gali turėti įtakos šios bylos išsprendimui. Pareiškėjo nurodytame Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime nebuvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Radviliškio skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 122-123) prašo Z. L. atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog 2010 m. birželio 29 d. priimtame Konstitucinio Teismo nutarime nėra konstatuojama, jog Laikinasis įstatymas, ar ta jo dalis, kuri yra taikoma perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, prieštarauja Konstitucijai, todėl nevykdyti minėto įstatymo ir mokėti pareiškėjui visą jam paskirtą senatvės pensiją atsakovas neturi juridinio pagrindo. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nebuvo priimta jokių teisės aktų, sustabdančių, pakeičiančių ar panaikinančių Laikinojo įstatymo galiojimą ir jo nuostatas, tačiau paties Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, jeigu nebus priimti kokie nors Laikinojo įstatymo pakeitimai, nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui bus mokama visa senatvės pensija be jokių apribojimų ir ginčo nebeliks. Pabrėžia, jog, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, draudžiamųjų pajamų turėjusių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį. Pareiškėjo Z. L. valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija už 2010 m. yra perskaičiuota ir jam bus išmokėta pensijos nepriemoka. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nutaręs sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės analogišką bylą, priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 124-125) prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog Laikinojo įstatymo normos, kurių konstitucingumą tirs Konstitucinis Teismas, taikytinos ir šioje administracinėje byloje. Kadangi Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 2 dalimi, turi įstatymo galią ir yra privalomas visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, todėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos bus privalomos priimant ir sprendimą šioje administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 149 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ numatytais atvejais, o to paties įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą arba nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi, kuria teismas nutarė nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 128/2010, teigtina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog administracinis teismas, vertindamas nagrinėjamos bylos ryšį su nagrinėtina byla Konstituciniame Teisme ir analizuodamas klausimą dėl nagrinėjamos administracinės bylos sustabdymo, turi įvertinti, kiek skirtingi yra pagrindai ir motyvai, dėl kurių buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nuo nagrinėjamoje byloje kylančių teisės aktų konstitucingumo klausimų. Toks testas leistų atskirti situacijas, kai iš tiesų nagrinėjama byla yra individuali, joje keliamas klausimas, nepaisant esamų panašių kreipimųsi į Konstitucinį Teismą, pakankamai unikalus, bei situacijas, kai kreipimasis į Konstitucinį Teismą būtų pagrįstas tik formalia būtinybe tai daryti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nesant kitų pagrindų stabdyti administracinę bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-443/2011). Teisėjų kolegija nurodo, jog skundžiama teismo nutartis sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą turėtų būti vertinama kaip pagrįsta, jeigu įvertinus kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinį pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje, jis būtų analogiškas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3003-189/2010 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad valstybinių pensijų bei kitų 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjų draudimo valstybiniu socialinių pensijų draudimo pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSDPĮ) 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad valstybinių socialinio draudimo ir kitų 8 straipsnio 1 dalyje išvardintų pensijų gavėjams draudimo privalomuoju valstybiniu socialinių pensijų draudimu pagal VSDPĮ 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus, neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jam, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, mokama mažesnė pensija nei pensijas gaunantiems asmenims, kurie nedirba, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies normų taikymu jo atžvilgiu, ir atsižvelgusi į nurodyto kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinį Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3003-189/2010, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši administracinė byla turi būti sustabdyta iki tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės nurodytą kreipimąsi, nes kreipimesi nurodytos teisės aktų nuostatos turės būti taikomos ir šioje byloje, o tai gali turėti įtakos šios administracinės bylos išsprendimui. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėtose bylose (2008 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-976-08, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-637/2008, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-605/2010 ).
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog šios administracinės bylos sustabdymas yra neteisėtas, nes Konstitucinis Teismas jau 2010 m. birželio 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pagal Konstituciją praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų, inter alia teisėjų valstybinių pensijų, mažinimo dideliu mastu, turi būti kompensuojami. Toks Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas pasiūlo Vyriausybei nustatyti pensijų kompensavimo tvarkos aprašą tik dėl senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir nepasiūlo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, negali būti konstituciškai pateisinamas. Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus teigtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pasisakė dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatos, tačiau šiuo atveju byla buvo sustabdyta remiantis tuo, jog Konstitucinis Teismas spręs klausimą dėl kitų Laikinojo įstatymo nuostatų, t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies, atitikimo Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 128/2010, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Z. L. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.