Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2020-02-12 · Administracinė byla Nr. eP-8-602/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. T-12/2017Nutartis · 2017-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Vienintelė instancija2020-02-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Data
2020-02-12
Bylos Nr.
eP-8-602/2020
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01533-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Vienintelė instancija
Rezultatas
Atsisakyti atnaujinti procesą.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
VALSTYBINĖ TERITORIJŲ PLANAVIMO IR STATYBOS INSPEKCIJA, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
Atsakovas
A. R.
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-464-502/2019 pagal atsakovo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos skundą atsakovui A. R., trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl dalies deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo.

6Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo A. R. (toliau – ir atsakovas, Statytojas) 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 dalies dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ), statybos užbaigimo, galiojimą.

8Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje (toliau – ir Vilniaus skyrius) buvo gautas atsakovo prašymas patvirtinti 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija) dėl gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - ), toliau – ir Gyvenamasis namas) ir pagalbinio ūkio pastato, garažo (unikalus Nr. ( - )), esančių adresu: ( - ), (toliau – ir ginčo statiniai) statybos užbaigimą. Gyvenamasis namas buvo statomas pagal architektės J. A. 2003 metais parengtą projektą (toliau – ir Projektas) ir jo pagrindu išduotą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2003 m. gruodžio 22 d. statybos leidimą Nr. 804. Įgaliotas Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnas 2013 m. rugpjūčio 20 d. patvirtino ir užregistravo Deklaraciją, o jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti ginčo statiniai, taip pat atsakovo nuosavybės teisė į juos. Gyvenamasis namas priskiriamas neypatingų statinių kategorijai. Atsakovas nesilaikė leidime statyti naują statinį nustatytų reikalavimų.

10Pareiškėjas paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyrius patikrino atsakovui priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )), esančio adresu: ( - ) (toliau – ir Sklypas), naudojimą ir surašė 2014 m. sausio 27 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73)-11, kuriame nustatyta, kad Statytojas yra užėmęs apie 281 kv. m valstybinės žemės. Statytojo pateiktame Projekte Gyvenamasis namas pažymėtas 4 m atstumu nuo Statytojui nuosavybės teise priklausančio Sklypo ribos vakarinėje pusėje, o UAB ,,BMO Projektai“ 2013 m. rugpjūčio 5 d. parengtos Sklypo su statiniais kadastro duomenų bylos statinių išdėstymo plane M1:500 pažymėta, kad Gyvenamojo namo dalis (apie 3,5 m) pastatyta už vakarinės Sklypo ribos valstybinėje žemėje. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo 11 punkte taip pat nurodyta registro pastaba, kad dalis Gyvenamojo namo yra už Sklypo ribos. Atsakovas fakto, kad dalis Gyvenamojo namo pastatyta ant valstybinės žemės, taip pat neginčija. Statytojas nepateikė Inspekcijai įrodymų dėl valstybinės žemės, kurioje pastatyta Gyvenamojo namo dalis, valdymo teisėtais pagrindais. Atsakovas neturėjo teisės teikti Vilniaus skyriui Deklaracijos ir jos pagrindu įregistruoti Gyvenamojo namo Nekilnojamojo turto registre. Deklaracijos dalis dėl Gyvenamojo namo surašyta neteisėtai.

12Atsakovas A. R. atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

14Atsiliepime nurodė, kad Gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti 2003 m., pabaigtas – 2008 m. Dėl topografiniuose planuose netiksliai nustatytų žemės sklypų koordinačių, kurios neatitiko kadastro žemėlapiuose nustatytų žemės sklypų koordinačių, buvo padaryta klaida atliekant žemės sklypo 2A (kadastrinis numeris ( - )), esančio adresu: ( - ), ir sklypo 2B (kadastrinis numeris ( - )), esančio adresu: ( - ), ribų paženklinimą ir riboženklių įtvirtinimą. Dėl šios priežasties sklype, kurį įsigijo atsakovas, dalis statinių buvo pastatyti dalinai už sklypo ribos, valstybei priklausančiame žemės sklype. Ši aplinkybė buvo žinoma tuometinei Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Daugiau nei prieš šešerius su puse metų valstybės priežiūrą ir kontrolę statybų srityje vykdžiusi institucija, turėdama visą reikiamą informaciją ir žinodama, jog dalis Gyvenamojo namo pastatyta ant valstybinės žemės, neinicijavo savavališkos statybos aktų sudarymo, tuo patvirtindama, jog nėra teisinių pagrindų pareiškėjo statinių dalį, pastatytą ant valstybinės žemės, pripažinti savavališka statyba. Pažymėjo, kad teikdamas Deklaraciją Inspekcijos teritoriniam skyriui, atsakovas pateikė visus reikiamus duomenis ir dokumentus, nenuslėpdamas jokių reikšmingų faktų ir aplinkybių, taip pat ir to, jog Gyvenamojo namo dalis pastatyta ant valstybinės žemės. Atsakovas 2013 m. gegužės 27 d. pateikė NŽT Vilniaus rajono skyriui prašymą „Dėl leidimo nekilnojamo turto objektų įregistravimui“, o 2013 m. birželio 5 d. buvo gautas šios institucijos leidimas dėl turto objektų, iš dalies arba visiškai esančių valstybės žemės sklype, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Taigi tiek Inspekcijos teritorinis skyrius, tikrindamas Deklaraciją ir registruodamas ją informacinėje sistemoje „Infostatyba“, tiek ir nekilnojamojo turto registratorius traktavo šį NŽT Vilniaus rajono skyriaus leidimą kaip tinkamą įrodymą, jog atsakovas atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, t. y. jog Statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais (NŽT Vilniaus rajono skyriaus išduoto leidimo pagrindu).

16Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo sutiko.

17NŽT atsiliepime nurodė, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistai nuvykę į vietą, dalyvaujant žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )), esančio adresu: ( - ), savininkui A. R., 2014 m. sausio 27 d. patikrino šio sklypo naudojimą pagal Nekilnojamojo turto kadastre įregistruotas ir žemės sklypo plane nurodytas ribas ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-11. Patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovo nuosavybės teise valdomas žemės sklypas (kadastrinis Nr. ( - )) yra aptvertas medine tvora, kurios dalis patenka į valstybinę žemę. Nustatyta, kad už žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) ribų pastatyta dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) patenka į valstybinę žemę, kurią patikėjimo teise valdo NŽT. Tokiu būdu atsakovas savavališkai užėmė 281 kv. m ploto valstybinės žemės. Atsakovui 2014 m. balandžio 22 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 48AT-(14.48.78)-35 už savavališką valstybinės žemės užėmimą bei naudojimą. Atsakovas sutiko su administraciniu teisės pažeidimu ir administraciniame nurodyme numatyta bauda. Pažymėjo, kad NŽT atsakovui nėra išdavusi sutikimo statyti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )) ar jo dalį valstybinėje žemėje.

20Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino atsakovo A. R. 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 dalies dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), statybos užbaigimo, galiojimą.

22Teismas, atsižvelgęs į NŽT Vilniaus rajono skyriaus patikrinimo akte Nr. 48ŽN-(14.48.73)-11 nustatytas aplinkybes, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra aptvertas medine tvora, kurios dalis patenka į valstybinę žemę, be to, už sklypo ribų pastatyta dalis Gyvenamojo namo, taigi atsakovas yra užėmęs 281 kv. m ploto valstybinės žemės, taip pat į kadastro žemėlapio ištrauką, patvirtinančią, jog Gyvenamojo namo dalis stovi už Sklypo ribų, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo metu Statytojas nuosavybės teise neturėjo ar kitais pagrindais nevaldė žemės sklypo dalies, kurioje pastatytas jam priklausantis Gyvenamasis namas.

24Nors byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu įsigijo nuosavybės teise valstybinės žemės sklypo dalį, ant kurios pastatyta ginčo statinio dalis, teismo vertinimu, ši faktinė aplinkybė ginčo situacijos nekeičia, nes administracinis teismas ginčijamo akto teisėtumą bei pagrįstumą vertina pagal akto priėmimo metu egzistavusias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad Statytojas Deklaracijos pateikimo metu garantavo, jog statinys atitinka statinio techniniame projekte nustatytas sąlygas, nors Deklaracijos pateikimo metu statybą leidžiančio dokumento, leidžiančio statyti statinio dalį valstybinėje žemėje, neturėjo.

27Atsakovas A. R. apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą. Apeliantas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29Atsakovas nurodė, kad ginčijamas pirmos instancijos teismo sprendimas nėra teisingas ir pagrįstas, nes nagrinėjant bylą teisme buvo netinkamai įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos.

31Pareiškėjas Inspekcija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

33Pareiškėjas nurodė, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie konkretūs pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai, todėl darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra pareikštas formaliai, siekiant nebaigti teisminio ginčo. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir išvada, kad neteisėtai surašytos ir pateiktos registruoti Deklaracijos teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis.

36Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą panaikino ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos reikalavimą panaikinti atsakovo A. R. 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 dalies dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ), statybos užbaigimo, galiojimą, atmetė.

38Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

40Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).

42Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015). Reikalavimas dėl tam tikrų faktų pripažinimo negali būti skundo dalyku – veiksmų neteisėtumo konstatavimas galėtų būti tik motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010).

44Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas iš naujo yra pateikęs deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ), statybos užbaigimo, kuri yra priimta. Tai patvirtinta 2017 m. liepos 20 d. Deklaracijos apie statinio statybos užbaigimą Nr. 2 (registravimo data: 2017 m. spalio 26 d., reg. Nr. ACCR-60-171026-02066) dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ), kopija. Todėl konstatavo, kad šioje administracinėje byloje neliko ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 dalies, kadangi neliko jos pateikimu sukeltų teisinių pasekmių dėl to paties statinio pateikus vėlesnę deklaraciją. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tenkintas pareikštas reikalavimas, taip pat nesukeltų teisinių pasekmių ir būtų neįmanoma jį vykdyti.

46Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino kaip nesukeliantį teisinių pasekmių, o Inspekcijos pareikštą reikalavimą atmetė.

49Pareiškėjas Inspekcija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.

51Inspekcija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai nurodė, jog atsakovas iš naujo yra pateikęs deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ) statybos užbaigimo (įregistruota 2017 m. spalio 26 d. Nr. ACCR-60-171026-02066), todėl administracinėje byloje nebeliko ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl ginčijamos 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 dalies, kadangi neliko jos pateikimu sukeltų teisinių pasekmių dėl to paties statinio pateikus vėlesnę deklaraciją.

53Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, jog Inspekcijos reikalavimas dėl 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija 1) panaikinimo nesukelia teisinių pasekmių, nes yra pateikta 2017 m. spalio 26 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. ACCR-60-171026-02066 (toliau – ir Deklaracija 2). Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, kreiptis į administracinį teismą galima subjektyviai suvokiant, kad asmens teisės ir interesai yra pažeisti. Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymo saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nagrinėjamuoju atveju ginčo objektas yra Deklaracija 1, kuri yra patvirtinta Inspekcijos, taigi yra priimtas administracinis sprendimas, priskirtas viešojo administravimo sričiai, o atsakovui šis sprendimas sukėlė teisines pasekmes, nes jos pagrindu buvo įregistruota užbaigta statyba Nekilnojamojo turto registre. Taigi Deklaracija 1 yra sukėlusi teisines pasekmes, todėl nėra pagrindo sutikti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis, kad Deklaracijos 1 naikinimas netikslingas, nes ji nesukelia teisinių pasekmių, kadangi buvo patvirtinta Deklaracija 2. Tokia išvada yra ydinga, nes kiekviena iš deklaracijų yra atskiras administracinis aktas, sukeliantis savarankiškas teisines pasekmes, jose užfiksuoti statybos sprendiniai yra skirtingi. Vienas iš esminių sprendinių yra tas, kad Deklaracija 1 yra dėl statybų 0,1310 ha dydžio žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ), o Deklaracija 2 yra dėl statybų 0,1722 ha žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ) (kitokio dydžio žemės sklypas, kitu kadastriniu numeriu). Pirmuoju atveju esminis pažeidimas yra tas, kad statinys – gyvenamasis namas buvo pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Gyvenamasis namas buvo statomas pagal architektės J. A. 2003 metais parengtą projektą Nr. 2003.V-3TP.AS (toliau – ir Projektas) ir jo pagrindu išduotą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus 2003 m. gruodžio 22 d. statybos leidimą Nr. 804. Statytojas nesilaikė minėtame statybos leidime nustatytų reikalavimų. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. vasario 5 d. raštu Nr. 48D-(14.48.7)-991 informavo Vilniaus skyrių, kad patikrino žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )), esančio adresu: ( - ), nuosavybės teise priklausančio Statytojui (toliau – ir Sklypas), naudojimą ir 2014 m. sausio 27 d. surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73)-11. Įvertinus patikrinimo rezultatus nustatyta, kad Statytojas yra užėmęs apie 281 kv. m valstybinės žemės. Aplinkybė, kad pastatytas statinys buvo ne atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, statytojui buvo žinoma, todėl teikti tvirtinti ginčijamos Deklaracijos 1 ir jos pagrindu registruoti nuosavybės teisių Nekilnojamojo turto registre atsakovas neturėjo teisės. Kadangi atsakovui priklausantis gyvenamasis namas buvo pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius jo vietą žemės sklype, neturint pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą leidžiančio dokumento, todėl atsakovo Deklaracija 1 yra naikintina.

55Pažymi, kad atsakovas, vykstant ginčui dėl Deklaracijos 1 teisėtumo, inicijavo žemės sklypų pertvarkymo veiksmus, kurių metu buvo suformuotas ir įregistruotas 0,1722 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. ( - )). Atsakovas, neatlikęs jokių projektavimo veiksmų, nesikreipęs dėl naujo statybą leidžiančio dokumento išdavimo, pateikė Deklaraciją 2, kuria deklaravo, kad statyba buvo vykdoma teisėtai, nors nepateikė naujo statybą leidžiančio dokumento, įteisinančio esamo, Deklaracija 2 deklaruoto statinio, statybos užbaigimą. Taigi Deklaracija 2 atsakovas atliko statybos užbaigimo veiksmus 0,1722 ha žemės sklype (kadastrinis Nr. ( - )) pagal naujai atliktus kadastrinius matavimus. Surašyta ir pateikta registruoti Deklaracija 2 nepašalino Deklaracijoje 1 nustatyto pažeidimo – statinio vietos neatitikties projektui, todėl ginčas dėl statybos teisėtumo nebuvo išspręstas.

57Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas, kad esant įregistruotai naujai Deklaracijai 2, byloje neliko ginčo dėl Deklaracijos 1, visiškai neįvertino byloje esančių reikšmingų įrodymų, jog atsakovo veiksmais buvo sukurta situacija, kai abi deklaracijos (Deklaracija 1 ir Deklaracija 2) yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl jos abi sukelia teisines pasekmes. Šiuo atveju dviejų savarankiškų deklaracijų pagrindu yra du kartus įregistruotas naujo statinio statybos užbaigimas, nors Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 105 punkte nurodyta, kad deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Jokių duomenų apie tai, kad Deklaracija 1 būtų panaikinta, ar atsakovas kreipėsi dėl Deklaracijos 1 panaikinimo, byloje nėra.

59Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalimi, statybos užbaigimo akto galiojimą ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimą ir įregistravimą panaikina: 1) Inspekcija statytojo prašymu, išskyrus atvejus, kai Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į statinį įregistruotos ne tik statytojo vardu; 2) Inspekcija, jeigu nustatoma, kad statybos užbaigimo aktas pasirašytas ar deklaracija įregistruota ir patvirtinta nesilaikant teisės aktų nustatytų šios procedūros reikalavimų ar nustačius techninio pobūdžio klaidų, – iki statinio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre; 3) teismas, o 7 dalis nurodo, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimą panaikina statytojas, apie tai nedelsiant raštu informuodamas subjektus, kuriems ši deklaracija pateikta, arba teismas. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, Deklaracijos 1 galiojimas galėjo būti panaikintas statytojo arba teismo, tačiau nagrinėjamu atveju nei vienas iš minėtų veiksmų nėra atliktas, neteisėta Deklaracija 1 iki šiol nepagrįstai Nekilnojamojo turto registre nurodyta kaip vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų. Taigi Deklaracija 1 yra galiojanti ir sukelia pasekmes, kaip savarankiškas atliktų statybos darbų įteisinimo ir įregistravimo pagrindas. Todėl apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartyje nurodyti argumentai, kad pateikus Deklaraciją 2, Deklaracija 1 nesukelia teisinių pasekmių, nepagrįsti.

61Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįsigilino į statybos teisinių santykių specifiką, kad to paties statinio statybos darbai gali būti atliekami ne vieną kartą, o gavus naują statybą leidžiantį dokumentą ir (ne) atlikus statybos darbus teikiama deklaracija apie statybos užbaigimą. Faktas, kad tam pačiam statiniui yra pateikta Deklaracija 1 ir Deklaracija 2 nesudaro pagrindo spręsti, jog pateikus antrą deklaraciją, pirmoji netenka galios. Inspekcija 2019 m. birželio 27 d. raštu Nr. (23.24)E-2D-8739 teismą informavo, kad Deklaracija 2 negali būti laikoma teisėtu pagrindu dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ) įregistravimo, nes statytojas, kartu su deklaracija pateikė tą patį, kaip ir su ginčijama Deklaracija 1 pateiktą, Vilniaus r. savivaldybės administracijos 2003 m. gruodžio 22 d. išduotą statybos leidimą Nr. 809, kuris išduotas pagal architektės J. A. 2003 metais parengtą projektą, kuriame gyvenamasis namas buvo suprojektuotas, tačiau faktiškai pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius jo vietą žemės sklype. Pagal pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklypas (kadastrinis Nr. ( - )), kuriame yra gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), padidintas sujungiant daiktus ir yra 0,1722 ha ploto, tačiau statytojas, nepateikė pakoreguoto statinio projekto ir naujo statybą leidžiančio dokumento, pašalinančio nurodytus pažeidimus ir įteisinančio esamo, ginčijama deklaracija užbaigto ir įregistruoto statinio deklaracija, statybą. Atsakovas, surašydamas deklaraciją apie statybos užbaigimą, deklaravo, kad statinys yra pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikdamas tokią statybą leidžiančio dokumento, todėl pažeidė imperatyvias statybos įstatymo normas. Neteisėtai surašytos ir pateiktos registruoti Deklaracijos 1 ir Deklaracijos 2 teisinės pasekmės negali būti pripažįstamos teisėtomis. Statyba nėra baigta ir abi deklaracijos apie jos užbaigimą yra neteisėtos, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad Deklaracija 2 nešalina Deklaracijos 1 teisinių pasekmių, neišsprendžia kilusio ginčo, ir privalėjo ginčą išspręsti iš esmės, t. y. palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą.

63Nagrinėjamu atveju byloje būtina taikyti proceso atnaujinimo institutą ir išspręsti neteisėtos Deklaracijos 1 panaikinimo klausimą. Inspekcijai nustačius, kad Deklaracija 2 taip pat yra neteisėta, bus užkirstas kelias tinkamai išspręsti ja sukeltų padarinių klausimus, t. y. teismui panaikinus Deklaraciją 2, liks galioti Deklaracija 1. Inspekcija laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas materialiosios teisės normas bei vertino, kad Deklaracija 1 nesukelia teisinių pasekmių patvirtinus Deklaraciją 2, nors atsakovui priklausantis gyvenamasis namas buvo pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius jo vietą žemės sklype, neturint pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą leidžiančio dokumento ir šis pažeidimas yra esminis.

65Inspekcija, prašydama atnaujinti procesą, taip pat prašo įvertinti tai, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Teismas turėtų įvertinti Inspekcijos nurodytus argumentus ir suabejoti, ar buvo protinga nenagrinėti kilusio ginčo aplinkybių, o vadovautis atsakovo nurodyta pozicija, kad pateikus Deklaraciją 2 byloje nebeliko ginčo, nes teisės normos, kuri leistų daryti tokią išvadą, nėra. Priešingai, kaip jau buvo nurodyta, kiekviena iš deklaracijų turi savo teisinę reikšmę, nes pateikta skirtingų dokumentų pagrindu. Palikus galioti Deklaraciją 1, kyla paradoksali situacija, kai statytojas pakartotinai pateikęs netinkamą deklaraciją, šiuo atveju Deklaraciją 2, sulaukia formalus pritarimo tokiai veiklai, nes teismas nesiaiškindamas tokių veiksmų teisėtumo ir įtakos jau ginčijamai deklaracijai, pažeisdamas tokius civilinio proceso principus kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas, leisdamas statytojui įteisinti neteisėtą statybą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, tai nėra pateisinama teisinėje valstybėje.

69Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

71Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-86-492/2019 ir kt.).

73Nagrinėjamu atveju Inspekcija siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-464-502/2019 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

75Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

77Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

79Minėta, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą byloje dėl to, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, t. y., pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas materialiosios teisės normas bei vertino, kad Deklaracija 1 nesukelia teisinių pasekmių patvirtinus Deklaraciją 2, nors atsakovui priklausantis gyvenamasis namas buvo pastatytas pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, nustatančius jo vietą žemės sklype, neturint pakoreguoto statinio projekto, naujo statybą leidžiančio dokumento ir šis pažeidimas yra esminis.

81Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas administracinę bylą, konstatavo, jog atsakovas 2017 m. liepos 20 d. Inspekcijai iš naujo pateikė deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu: ( - ), statybos užbaigimo, kuri, kaip matyti iš byloje pateiktos kopijos, Inspekcijos 2017 m. spalio 26 d. (reg. Nr. ACCR-60-171026-02066) yra priimta ir užregistruota. Todėl konstatavo, kad šioje administracinėje byloje neliko ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 dalies, kadangi neliko jos pateikimu sukeltų teisinių pasekmių dėl to paties statinio pateikus vėlesnę deklaraciją.

83Šiuo atveju prašymą atnaujinti procesą pateikęs pareiškėjas nurodo įvairias faktines aplinkybes, kurios, jo nuomone, pagrindžia Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų taikymą, bei jų subjektyvų vertinimą, tačiau argumentuotai nepagrindžia neva padaryto materialiosios teisės normos aiškinimo ar taikymo pažeidimo akivaizdumo. Pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai dėl Deklaracijos 1 galiojimo vertintini kaip pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvais.

85Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą ir tai turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą išnagrinėtoje administracinėje byloje iš esmės sieja su tuo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui pateikus Deklaraciją 2, neliko Deklaracija 1 pateikimu sukeltų teisinių pasekmių. Tačiau skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo procesą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-54/2014; 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017).

87Pastebėtina ir tai, kad išnagrinėtos bylos dalykas yra Deklaracija 1, kurios pagrindu buvo atlikti veiksmai apie gyvenamojo namo statybos užbaigimą. Teismas pasisakė dėl Deklaracijos 1. Vėlesni, negu buvo ginčijami išnagrinėtoje byloje, suinteresuotų asmenų veiksmai negali sudaryti pagrindo atnaujinti proceso išnagrinėtoje byloje, tačiau gali sudaryti pagrindą priimti naują administracinį sprendimą ar atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus (pvz. inicijuoti naują bylą teisme). Kitoks teisės normų, reglamentuojančių teismo proceso atnaujinimą išnagrinėtoje byloje, aiškinimas būtų nesuderinamas su teismo sprendimo res iudicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principu.

89Įvertinusi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo aspektu, ir apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-464-502/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

90Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

91Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-464-502/2019 atmesti.

92Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-464-502/2019 pagal atsakovo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos skundą atsakovui A. R., trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl dalies deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo.

93Nutartis neskundžiama.