Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-703-544/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Viva Master“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1278-223/2017 pagal ieškovės UAB „GIMEL plastiko granulės” ieškinį atsakovei UAB “Viva Master”, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų bankrutavusiai individualiai įmonei (toliau – IĮ) „Kapetra”.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė, kreipdamasi su ieškiniu į pirmosios instancijos teismą, prašė išreikalauti iš atsakovės ieškovei nuosavybės teise priklausančią WPC granulių gamybos liniją, modelis (duomenys neskelbtini) gamintojas Kinija, 2006/2007 m. gamybos (toliau – ir Gamybos linija), susidedančią iš organinio pluošto transportavimo bloko, organinio pluošto paruošimo bloko, smulkintuvo, džiovinimo, homogenizavimo, ekstrudavimo ir granuliavimo bloko, įsigytą pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. varžytynių aktą Nr.1 (toliau – ir Varžytinių aktas) iš trečiojo asmens bankrutavusios IĮ „Kapetra“ už 17 000 Eur sumą bei esančią (duomenys neskelbtini), o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta Neatlygintinos pasaugos sutartis Nr. 1 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo priimti saugoti trečiojo asmens perduotą kilnojamąjį daiktą – Gamybos liniją, kurios saugojimo vieta buvo nustatyta gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo 2015 m. rugsėjo 2 d. pranešimu informavo atsakovę, jog nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. Sutartis yra laikoma negaliojančia, kadangi Gamybos linija yra parduota varžytynėse. 2015 m. rugsėjo 4 d. Kilnojamojo daikto priėmimo – perdavimo aktu atsakovė grąžino trečiajam asmeniui Gamybos liniją, tačiau trečiasis asmuo šio kilnojamojo turto iš atsakovės neišsivežė. 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo pasirašytas Varžytynių aktas, pagal kurį už 17 000 Eur ieškovė įsigijo nuosavybėn Gamybos liniją, kuri iki šiol yra pas atsakovę. Atsakovė šio kilnojamojo turto ieškovei atiduoti nenorėjo ir metus laiko siūlė įvairius bendradarbiavimo variantus. Ieškovei atsisakius bendradarbiauti, atsakovė nurodė Gamybos linijos neatiduosianti bei nebeįsileido į patalpas, kuriose yra ieškovės kilnojamasis turtas. Esant tokiai situacijai, ieškovė prašo išreikalauti jai nuosavybės teise priklausantį turtą iš neteisėto atsakovės valdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai – nusprendė išreikalauti iš atsakovės UAB „Viva Master“ ieškovei UAB „GIMEL plastiko granulės“ nuosavybės teise priklausančią WPC granulių gamybos liniją, modelis (duomenys neskelbtini) gamintojas Kinija, 2006/2007 m. gamybos, susidedančią iš organinio pluošto transportavimo bloko, organinio pluošto paruošimo bloko, smulkintuvo, džiovinimo, homogenizavimo, ekstrudavimo ir granuliavimo bloko, įsigytą pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. varžytynių aktą Nr.1 iš trečiojo asmens bankrutavusios IĮ „Kapetra“ už 17 000 Eur bei esančią (duomenys neskelbtini) bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas sprendė, kad ieškovė paneigė prezumpciją, jog faktiškai valdanti ginčo objektą atsakovė yra teisėta jo valdytoja. Teismas padarė išvadą, kad byloje yra visiškai įrodyta, jog Gamybos linija nuosavybės teise ieškinio padavimo momentu priklausė ir iki šiol priklauso ieškovei. Teismas nurodė, kad atsiliepime atsakovė neginčijo ieškovės nuosavybės teisių į ginčo turtą ir sutiko jį grąžinti, tačiau vėliau poziciją pakeitė ir mėgino tvirtinti, jog Gamybos liniją žodiniu susitarimu su ieškovė įsigijo bendrosios nuosavybės teise bei panaudojo savo lėšas jos remontui, tačiau priešieškinio byloje nepareiškė. Todėl teismas nurodė, jog yra tikslinga vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nuosavybės teises įgijo varžytynių būdu ir pateikė nuosavybės teises patvirtinantį 2015 m. rugsėjo 4 d. Varžytynių aktą Nr.1, todėl nuosavybės teisė ieškovei į šios bylos ginčo objektą perėjo nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 12 punktas). Be to, tarp atsakovės ir trečiojo asmens bankrutuojančios IĮ „Kapetra” 2014 m. lapkričio 20 d. sudaryta Neatlygintinos pasaugos sutartis nustojo galioti nuo 2015 m. rugsėjo 4 d., o 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo pasirašytas Gamybos linijos priėmimo – perdavimo aktas, dėl ko atsakovė Gamybos liniją nuo šio momento valdo be jokio teisinio pagrindo. Kartu teismas pabrėžė, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas sudaryti panaudos ar pasaugos sutartį ar kad tarp jų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Vadovaudamasis minėtomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pagal byloje esančius įrodymus egzistuoja visos sąlygos ieškovės ieškinio patenkinimui: šalių nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, daiktas yra natūra pas atsakovę, ieškovė tiek prieš perduodant atsakovei daiktą, tiek ieškinio pareiškimo metu, tiek šiuo metu turi nuosavybės teisę į daiktą, ieškovė atsakovei savo valia ginčo įrenginio neperdavė, atsakovė daiktą valdo neteisėtai, t.y. be jokio teisinio pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Viva Master“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nebuvo atskleista bylos esmė. Pabrėžia, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. varžytynių aktas Nr. l nėra apmokėjimui skirtas dokumentas ir neįrodo, jog ieškovė už įsigytą kilnojamąjį turtą atsiskaitė visiškai. Be to, Gamybos linijos tikroji vertė yra apie 1 milijoną eurų be sumontavimo darbų, kuriuos atliko atsakovė, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kad ji būtų investavusi lėšas į Gamybos linijos sumontavimo darbus. Šiuo atveju atsakovė, panaudojusi dalį ieškovės varžytinėse įsigytų įrengimų, pakeisdama technologinį procesą, savo lėšomis ir medžiagomis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. suprojektavo ir sumontavo į bendrą sistemą/liniją atskirus agregatus. Darbus atlikę vadovai ir darbuotojai gali paliudyti, jog montavimo laikotarpiu viskas buvo derinama su buvusiu trečiojo asmens bankroto administratoriumi M. B. ir ieškovės įgaliotiniu J. Ž., kurie atvykdavo beveik kas savaitę ir kontroliavo darbus, fotografavo montuojamą liniją. Tai, kad minėti asmenys atstovavo ieškovę, įrodo buvusius susitarimus dėl partnerystės. Šiuo atveju ieškovė, ieškiniu reikalaudama didesnės vertės turto, nei įsigijo varžytynėse, bei tvirtindama, kad jokių susitarimų dėl partnerystės su atsakove nebuvo, elgiasi nesąžiningai. Atsakovė pabrėžia, jog neginčija fakto, kad ieškovė varžytynėse įsigijo Gamybos liniją, dėl to nedarė ir nedarys kliūčių ieškovės varžytinėse įsigyto turto paėmimui, tačiau ne visos gamybos linijos, o tik ieškovės varžytinėse įsigytų atskirų įrengimų dalių/ agregatų/ blokų paėmimui.Apeliantė tvirtina, kad teismas pažeidė CPK 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir šis pažeidimas turėjo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsakovė pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius atsiliepimo į ieškinį teiginius, tačiau teismas be pagrindo atsisakė juos priimti, nors savo nutartimi pats buvo nurodęs, kad iki pasirengimo nagrinėti bylą teisme pabaigos šalys privalo pateikti visus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai. Nors atsakovė pateikė įrodymus nustatytu laiku, jie liko nenagrinėti, o teismo sprendimas ieškinį tenkinti pilnai ginčo tarp šalių neišsprendė. Todėl byloje liko neatskleista bylos esmė, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas ištyrė ir tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai pagrįstai nustatė vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygas, o taip pat turėjo teisę atsisakyti priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovės teiktus įrodymus, dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad nebuvo įvertinta atsakovės pozicija ar ištirti jos pateikti įrodymai. Taigi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta Neatlygintinos pasaugos sutartis Nr. 1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo priimti saugoti trečiojo asmens perduotą kilnojamąjį daiktą – Gamybos liniją, kurios saugojimo vieta buvo nustatyta gamybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo 2015 m. rugsėjo 2 d. pranešimu informavo atsakovę, jog nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. Sutartis yra laikoma negaliojančia, kadangi Gamybos linija yra parduota varžytynėse. Iš 2015 metų rugpjūčio 25 d. Varžytynių protokolo Nr. 6 matyti, kad varžytynes dėl Gamybos linijos laimėjo UAB „GIMEL plastikos granulės“, o 2015 m. rugsėjo 4 d. Varžytynių akte Nr.1 nurodyta, kad, vadovaujantis įvykusių varžytynių rezultatais, pirkėjas UAB „GIMEL plastikos granulės“ perka ir priima nuosavybėn kompozito plastiko – medienos granulių gamybos liniją kartu su organinio pluošto transportavimo bloku, organinio pluošto paruošimo bloku (smulkinimas, džiovinimas, homogenizavimas), ekstrudavimo ir granuliavimo bloku, kontrolės piltu, granulių transportavimo bloku, granulių rūšiavimo bloku, svėrimo ir pakavimo stotimi. Iš 2015 m. rugsėjo 4 d. Kilnojamojo turto priėmimo – perdavimo akto turinio nustatyta, kad atsakovė UAB „Viva Master“ pagal Pasaugos sutartį perduoda Gamybos liniją bankrutuojančios IĮ „Kapetra“ bankroto administratoriui UAB „Bankroto lyderiai“. Pareikštu ieškiniu ieškovė tvirtino, kad atsakovė atsisako perduoti jai priklausančią Gamybos liniją, todėl prašo išreikalauti šį kilnojamąjį daiktą iš atsakovės. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė įrodė aplinkybes, sudarančias faktinį pagrindą tenkinti jos pareikštą ieškinį, t. y. kad ji turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jis buvo neteisėtai užvaldytas atsakovės, iš kurios ir reikalauja grąžinti daiktą, kad daikto valdymo teisę ji prarado be savo valios, kad ginčo daiktą atsakovė valdo neteisėtai, kad daiktas yra natūra ir šalių nesieja prievoliniai santykiai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o taip pat šalių pateiktus procesinius dokumentus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kadangi jos patvirtina, kad: ieškovė 2015 m. rugsėjo 4 d. Varžytinių akto pagrindu iš trečiojo asmens įgijo nuosavybėn Gamybos liniją, todėl yra jos teisėta savininkė; 2015 m. rugsėjo 4 d. apeliantė su trečiuoju asmeniu pasirašė Nekilnojamojo turto priėmimo – perdavimo aktą ir tokiu būdu prarado pagrindą neatlygintinai saugoti Gamybos liniją, dėl ko šį turtą šiuo metu turi be jokio teisėto pagrindo; ieškovė Gamybos linijos valdymo teisę prarado be savo valios; atsakovė (apeliantė) ginčo kilnojamojo turto ieškovei negrąžina ir jį fiziškai turi savo valdyme; šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog neginčija fakto, kad atsakovė įsigijo Gamybos liniją varžytynėse ir nedaro bei nedarys kliūčių varžytynėse įsigyto turto paėmimui. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, jog atsakovė iš esmės nesutinka perduoti ieškovei sumontuotos Gamybos linijos su pakeistu technologiniu procesu, kadangi jį pakeitė ir montavimo darbus atliko už savo lėšas, o ieškovė yra nesąžininga, nes neigia sudarytus susitarimus dėl tarpusavio bendradarbiavimo. Taigi atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės neginčija vindikaciniu ieškiniui tenkinti reikalingų ir teismo nustatytų sąlygų – kad jos patalpose esanti Gamybos linija nuosavybės teise priklauso ieškovei, kad ieškovė šio turto nėra perdavusi atsakovei ir kad šalių nesieja prievoliniai santykiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl minėtų vindikacinio ieškinio sąlygų egzistavimo nepasisako.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo neatsižvelgė į atsakovės pateiktus įrodymus apie patirtas sąnaudas ir investicijas montuojant Gamybos liniją. Pabrėžtina, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas ginčą teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008 ir kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje ir kt.). Civilinis procesas neįpareigoja teismo sprendime pasisakyti dėl visų šalių išsakytų argumentų, o priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl galimai netinkamos Gamybos linijos kainos bei ieškovės ryšių su trečiojo asmens bankroto administratorės atstovu nėra niekaip susijusios su vindikacinio ieškinio sąlygų, sudarančių pagrindą ieškinį tenkinti, buvimu. Pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti ir nagrinėjo bylą pareikšto ieškinio ribose (CPK 265 straipsnio 2 dalis), todėl ir įrodymus vertino Gamybos linijos išreikalavimo iš atsakovės neteisėto valdymo reikalavimo prasme. Teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimų. Teismo išvadų nepaneigia ir atsakovės dėstomi argumentai dėl galimai didesnės ginčo turto vertės, ieškovės realaus šios sumos sumokėjimo bei ieškovės santykių su bankroto administratorės įgaliotu asmeniu, juo labiau, kad į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog varžytynių rezultatas yra pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Nustatyta, kad atsakovė byloje priešieškinio nereiškė, todėl teismui išties nebuvo pagrindo vertinti įrodymų ir nustatinėti faktinių aplinkybių, susijusių su galimais šalių bendradarbiavimo susitarimais ir atsakovės nurodomų investicijų į ginčo objektą pagrįstumu ir dydžiu (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovė galimai pažeistas teises dėl patirtų nuostolių investavus lėšas į Gamybos liniją (pagerinus ieškovės turtą savo lėšomis), esant susitarimams su ieškove, turi teisę ginti CPK numatyta tvarka pareikšdama ieškinį teisme, tačiau investicijos į ginčo turtą, jei jos ir buvo, nepanaikina ieškovės nuosavybės teisių į ginčo turtą ir jų nesukuria atsakovei. Šiuo atveju svarbu pažymėti, jog pirmosios instancijos teismo nuspręsta ieškovės naudai išreikalauti Gamybos linija yra būtent tokios sudėties, kokia nurodyta tarp atsakovės ir ieškovės sudarytoje Neatlygintinos pasaugos sutartyje Nr. 1, 2015 m. rugpjūčio 25 d. varžytynių protokole Nr. 6, 2015 m. rugsėjo 4 d. varžytynių akte Nr.1 bei 2015 m. rugsėjo 4 d. Kilnojamojo turto priėmimo – perdavimo akte. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog skundžiamu sprendimu yra nuspręsta išreikalauti kitokį ir didesnės vertės turtą, nei jis buvo parduotas varžytynėse ir atsakovei perduotas minėta pasaugos sutartimi. Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 142 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje, kadangi nepriėmė jos pateiktų įrodymų, nors pats pareikalavo ir nustatė terminą jiems pateikti. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi buvo nutaręs nurodyti atsakovei, kad ji iki 2017 m. balandžio 21 d. pateiktų įrodymus, patvirtinančius jos nurodytą aplinkybę apie nuosavybės teisių į ginčo įrenginį turėjimą. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad atsakovė 2017 m. balandžio 20 d. paaiškinimą su 13 priedų (DOK Nr. 4374) pateikė teismui ir teismas juos 2017 m. balandžio 21 d. priėmė rezoliucija „priimti ir į bylą, išsiųsti per EPP ieškovo atstovui“. Todėl apeliantė be pagrindo tvirtina, kad teismo nustatytu terminu jos pateikti įrodymai nebuvo priimti ir vertinti bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija iš teismo sprendimo turinio sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas CPK 142 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė ne dėl įrodymų nepriėmimo, bet atsisakydamas priimti ir vadovautis atsakovės motyvais dėl ieškovės nuosavybės teisių į ginčo turtą ginčijimo ir savo nuosavybės teisių į ginčo turtą turėjimo. Kaip matyti iš atsiliepimo turinio, atsakovė jame tikrai pripažino ieškovės nuosavybės teises į turtą ir jį sutiko grąžinti. Apeliaciniame skunde pati apeliantė nenurodo, kas gi jai trukdė atsiliepime išdėstyti vėliau pateiktus motyvus apie kiekvienos iš šalių nuosavybės teises, investicijas į ginčo turtą ir kitus motyvus, kuriuos ji nurodė 2017 m. balandžio 20 d. paaiškinime. Net jeigu toks procesinės teisės normų pažeidimas ir būtų, tai jis būtų formalus, neturėtų įtakos bylos esmės atskleidimui, nekeistų šioje nutartyje išdėstytų išvadų bei vertinimo, nedarytų esminės įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei nesudarytų pagrindo kitaip vertinti ar nustatyti faktines bylos aplinkybes, kurios sudarė pagrindą tenkinti ieškovės pareikštą ieškinį (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 328 straipsnis). Atsižvelgdama į visa tai, kad išdėstyta virš, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas tinkamai įvertinus įrodymus, tinkamai išaiškinus ir pritaikius teisės normas, todėl jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Atmestus atsakovės UAB „Viva Master“ apeliacinį skundą, ieškovei UAB „GIMEL plastiko granulės“ priteisiama 400 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, ieškovei suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir kokybę, bylos aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovės pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Viva Master“, kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei UAB „GIMEL plastiko granulės“, kodas (duomenys neskelbtini), 400 Eur (keturis šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.