Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-07-12 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2012-07-25 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1 dėl autovežio MERSEDES BENZ, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir priekabos RIMO PL, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp UAB „Stevita“ ir A. R., negaliojančia nuo jos sudarymo pradžios (ab initio); priteisė BUAB „Stevita“ iš A. R. transporto priemonės vertės ekvivalentą pinigais – 93 972 Lt; priteisė valstybei iš A. R. 2 819 Lt žyminio mokesčio. Teismas, nustatęs, kad UAB „Stevita“ 2009-05-22 įsigijo krovininį automobilį MB ACROS ir priekabą už 521 510,92 Lt (t. 1, b. l. 5, 25–28), o sutarties sudarymo dieną šios transporto priemonės su priekaba vidutinė rinkos vertė buvo 126 000 Lt (t. 1, b. l. 22), ir 2012-07-25 UAB „Stevita“ krovininį automobilį su priekaba pardavė atsakovui A. R. už 20 000 Lt (plius PVM 4 200 Lt), sprendė, jog transporto priemonė su priekaba parduota už ypatingai mažą kainą – 24 200 Lt. Nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta jokių pastabų dėl perkamo automobilio būklės, todėl padarė išvadą, jog transporto priemonės būklė pardavimo dieną buvo gera, automobilis parduotas neatsižvelgiant į jo likutinę vertę. Byloje atsakovas teigė, jog automobilį nusipirko už kainą, kokios jis buvo vertas, kainą nurodė pardavėja UAB „Stevita“. Sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad pirko automobilį už kainą, atitinkančią jo būklę, byloje nepateikta nė vieno dokumento, įrodančio atsakovo argumentus. Byloje pateiktas apžiūros aktas apie transporto priemonės turėtus defektus pardavimo dieną, tačiau šį dokumentą pasirašė atsakovas ir jos pažįstamas, buvęs UAB „Stevita“ vadovas Ž. M. (t. 1, b. l. 150), be to, iš šio dokumento turinio negalima nustatyti, ar buvo atliekami remonto darbai ir kokia jų kaina ir pan. UAB „Westtrans Logistic“ pateikti dokumentai (t. 1, b. l. 98–107, 120–131) apie remonto darbus taip pat negali būti laikomi pagrįstais, nes juose transporto priemonės duomenys nesutampa su ieškovės nurodytais duomenims (negalima nustatyti transporto priemonės ir priekabos indentifikavimo duomenų). Atsakovas neįrodė, jog transporto priemonės rinkos vertė pardavimo dieną galėjo būti kitokia, nei pagrįsta įsigijimo dokumentais ir nurodyta ieškovo (CPK 178 str.). Sandorį laikė sudarytu ne rinkos kainomis, turtą perleistą mažesne nei turto likutinė vertė, prieštaraujančiu bendrovės veiklos tikslams ir žalingu bendrovei, ydingu, neteisėtu ir suvaržantčiu kreditorių interesą gauti finansinių reikalavimų patenkinimą iš bendrovei priklausiusio turto vertės. Nurodė, kad atsakovui, kaip ir ieškovei BUAB „Stevita“ bei trečiajam asmeniui Ž. M. (buvusiam įmonės vadovui) buvo žinoma, jog ieškovė turi finansinių sunkumų, kadangi už dešimteriopai mažesnę kainą nei likutinė vertė pardavė automobilį. Posėdžio metu atsakovas teigė, jog pažinojo UAB „Stevita“ vadovaujančius asmenis. Pažymėjo, kad atsakovas teigia ketinęs su įgyta transporto priemone užsiimti verslu, tačiau nustatyta, jog atsakovas A. R., praėjus vos daugiau negu 1 mėnesiui, autovežį su priekaba pardavė UAB „Westtrans Logistic“. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, paneigia atsakovo sąžiningumą sudarant ginčo sandorį. Sudarius ginčo sandorį, iš esmės buvo sutrukdyta UAB „Stevita“ kreditoriams patenkinti savo finansinius reikalavimus iš skolininko turto, kadangi sumažėjusio ir likusio skolininko turto nepakaks atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Dėl to 2012-08-22 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Stevita" buvo iškelta bankroto byla. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad UAB „Stevita“, siekdama išvengti ir nedidinti įmonės nemokumo, taip pat siekdama nepažeisti įmonės kreditorių teisių, neprivalėjo ir neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio (CK 1.5 str.). Dėl to 2012-07-25 sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negaliojanti nuo pat jos sudarymo momento (CK 6.66 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.), o kai sandoris negalioja, taikytina restitucija (CK 1.80 str. 2 ir 3 d.). Remdamasis nustatyta aplinkybe, jog atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo nesąžiningas, sprendė, kad pagal CK 6.147 str. 2 d. jis privalo atlyginti didžiausią perleisto turto vertę. Nustačius, kad ginčijama 2012-07-25 sutartimi perleisto turto atsakovas nebeturi, jį yra perleidęs sąžiningai įgijėjai UAB „Westtrans Logistic“, taikytina restitucija sumokant ieškovei ekvivalentą pinigais – 93 972 Lt sumą, t. y. skirtumą tarp transporto priemonės vidutinės rinkos vertės ir pardavimo kainos (118 172 Lt – 24 200 Lt = 93 972 Lt). Kadangi ieškovė byloje yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl 2 819 Lt žyminį mokestį valstybei priteisė iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d., 92 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Byloje nustatyta, kad 2012-08-22 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Stevita“ iškelta bankroto byla dėl nemokumo ir BUAB „Stevita“ bankroto administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“, ši nutartis įsiteisėjo 2012-09-03 (t. 1, b. l. 11–12). UAB „Stevita“ kreditiniai reikalavimai sudaro 2 340 081,04 Lt (t. 1, b. l. 42–43). Pagal pateiktus įrodymus darytina išvada, kad UAB „Stevita“ tiek 2011 m., tiek 2012 m. buvo nemoki. Iš 2012 m. įmonės balanso matyti, kad 2011 m. įmonė per vienerius finansinius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų turėjo už 4 477 343 Lt, o turto – 4 285 023 Lt, 2011 m. bendrovė dirbo nuostolingai, nuostolis – 412 320 Lt, 2012 m. įmonė per vienerius finansinius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų turėjo už 4 338 878 Lt, o turto – 3 961 112 Lt, 2012 m. bendrovė taip pat dirbo nuostolingai, nuostolis – 185 446 Lt, todėl darytina išvada, kad bendrovės įsipareigojimai 2011 m. bei 2012 m. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (t. 1, b. l. 30–31). UAB „Stevita“ vadovu nuo 2012-07-09 paskirtas Ž. M. (t. 1, b. l. 13–19). Nagrinėjamu atveju įmonės administratorius, gindamas BUAB „Stevita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesus, pateikė ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydamas, kad ginčijamas sandoris pažeidžia visų kreditorių interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bankroto proceso specifiškumo, kuomet įmonei yra iškeliama bankroto byla, įmonės valdymo organų funkcijos perduodamos bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 2 p.), todėl konstatuotina, jog pati įmonė, ginčijamų sandorių sudarymo metu valdyta ir atstovauta valdymo organų, netenka teisinio subjektiškumo, leidžiančio jai pačiai priimti atitinkamus sprendimus, tarp jų ir dėl teisės kreiptis į teismą, todėl šią teisę įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina paskirtasis bankroto administratorius, kuris atstovauja tiek pačios bankrutuojančios įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju įrodyta pirmoji iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kreditoriaus (ieškovės) neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė.

Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). Ginčo atveju ieškinys pareikštas UAB „Stevita“ bankroto administratoriaus, kuris inter alia kompetentingas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.).

Nagrinėjamu atveju bankroto byla UAB „Stevita“ iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2012-08-22 nutartimi, o UAB „Stevita“ bankroto administratorius ieškinį dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu teismui pateikė 2013-02-05 (t. 1, b. l. 2–9) , t. y. po penkių mėnesių nuo bankroto bylos UAB „Stevita“ iškėlimo. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju UAB „Stevita“ bankroto administratorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, todėl ši actio Pauliana sąlyga taip pat įrodyta.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 str. 1 d.). Ši sąlyga visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešasis konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Nagrinėjamu atveju duomenų, jog ginčijamas sandoris sudarytas šalims siekiant realizuoti įsipareigojimus, jų prisiimtus tarpusavio ikisutartiniais susitarimais ir (ar) kitais pagrindais, ir (ar) tokio sandorio sudarymą lėmė tam tikros faktinės aplinkybės (jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti parduoti kitą turtą ir pan.), byloje nėra.

Ieškovė skolininkės UAB „Stevita“ sandorio sudarymo neprivalomumą grindžia aplinkybe, jog skolininkė, sudarydama sandorį, žinojo, jog yra nemoki, turi didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams, žinojo, kad autovežį pirko už 521 510,92 Lt, bei turėdama žinoti ir (ar) žinodama, kad reali autovežio vertė sandorio sudarymo dieną buvo apie 121 790 Lt, visgi nusprendė parduoti autovežį už žymiai mažesnę nei jo vertė sandorio sudarymo metu kainą – 20 000 Lt (plius PVM 4 200 Lt). Išdėstyti ieškovės argumentai dėl sandorio sudarymo neprivalomumo, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažįstami pagrįstais, nes faktiniai duomenys patvirtina, jog būtinybės sudaryti ginčijamą sandorį iš esmės nebuvo. Be to, bendrovės turimi kreditiniai įsipareigojimai akivaizdžiai įpareigojo bendrovės direktorių su įmonės turtu elgtis atsakingai ir sudarant sandorius dėl įmonės turto pardavimo veikti įmonės kreditorių interesais. Trečiojo asmens Ž. M. pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės (t. 1, b. l. 74–79), jog autovežio su priekaba stovėjimas automobilių aikštelėje kainavo įmonei papildomus 12 Lt kiekvieną dieną, jog ši prastova tik didino kreditinį įsiskolinimą saugojimo paslaugas teikiančiai įmonei, atsižvelgiant į bendrovės kreditorių sąrašą ir jų kreditinių reikalavimų dydžius, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog 12 Lt mokestis iš esmės didino bendrovės skolą (-as) tokiu mastu, kad tik autovežio su priekaba pardavimas buvo tas racionalus sprendimas, priimtas tikslu užtikrinti įmonės kreditorių interesus. Trečiojo asmens Ž. M. argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog sudarant sandorį buvo griežtai vadovaujamasi to laikotarpio autovežio su priekaba techninės būklės rinkos verte ir įmonė už transporto priemonę gavo adekvatų atlyginimą.

Pasisakydama dėl kreditoriaus teisių pažeidimo teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, iš kurių įrodžius bent vieną, teismas turi pagrindą pripažinti, kad skolininko sudaryti sandoriai pažeidė kreditoriaus teises. Nagrinėjamu atveju aktualus vieno iš CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).

Ieškovė kreditorių teisių pažeidimą iš esmės įrodinėjo aplinkybe, kad ginčijamu sandoriu perleistas autovežis su priekaba buvo parduotas už žymiai mažesnę – 24 200 Lt nei vidutinę – 121 790 Lt rinkos kainą. Vertindama ieškovės pirmosios instancijos teismui pateiktos UAB „Pajūrio autorika“ 2013-05-30 pažymos, aiškinamojo rašto ir išvadų turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šios bendrovės ieškovės užsakymu atliktas ginčo autovežio su priekaba rinkos vertės nustatymas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Autovežio vertė ginčo sandorio sudarymo dieną nustatyta pagrįstai taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (Žin., 2012, Nr. 50-2502) (toliau – Metodika) normas, inter alia taikytinas atliekant retrospektyvinį turto vertinimą.

Retrospektyvinis vertinimas – vertinimas, kai nustatoma praeityje buvusi turto arba verslo vertė (Metodikos 2 p.). Vertintojas vertindamas remiasi rinkos ir ekonomikos logika bei kriterijais, pagrįstais rinkos ir ekonomikos sąlygų stebėjimų ir tyrimų rezultatais (Metodikos 5 p.). Metodikoje reglamentuota, kad atliekant restrospektyvinį vertinimą: 43.1. galima remtis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, egzistavusiomis nurodytą vertės nustatymo dieną (praeityje); 43.2. galima remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto arba verslo vertei, kurios buvo iki nurodytos turto arba verslo vertės nustatymo dienos (praeityje); 43.3. turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje). Jeigu neįmanoma atlikti objekto apžiūros, nes objektas yra sunaikintas arba jo savininkui (valdytojui) arba užsakovui nėra žinoma objekto buvimo vieta (atliekant kilnojamojo turto vertinimą), arba objekto apžiūros dieną jo fizinės charakteristikos yra pasikeitusios ir neatspindi buvusios faktinės objekto būklės vertinimo dieną (praeityje), tokiu atveju vertintojas gali remtis objekto savininko arba užsakovo pateiktomis objekto nuotraukomis ir kitais dokumentais, kuriais patvirtinamos objekto tapatumo ir fizinės charakteristikos. Apie tai turi būti nurodyta vertinimo ataskaitoje kartu nurodant, kokią tai turės įtaką apskaičiuojant turto arba verslo vertę (Metodikos 44 p.).

Nustatyta, kad UAB „Pajūrio autorika“ atlikdama retrospektyvinį ginčo autovežio su priekaba vertės nustatymą 2012 m. liepos mėnesiui, pagrįstai rėmėsi 2012 m. liepos mėnesį rinkoje vyravusiomis analogiškų autovežių su priekabomis kainomis, fiksuotomis internetinėse svetainėse – www.autoplius.lt, www.mobile.de, www.emprekis.lt, apskaičiuodama vertę, vertino užsakovo pateiktuose dokumentuose (inter alia autovežio su priekaba 2012-07-25 apžiūros akte) užfiksuotas aplinkybes bei pagrįstai taikė netvarkingai transporto priemonės prekinei išvaizdai ir bendrai techninei būklei nustatytą koeficientą kV1 = 0,8 ir kV2 = 1.0, t. y. koeficientas, kuriuo įvertinama panaudojimo paskirtis (šiuo atveju komercinė), ir nustatė 118 172 Lt dydžio ginčo autovežio su priekaba rinkos vertę 2012 m. liepos mėnesiui (t. 1, b. l. 138–142, 144–149, 150).

Pažymėtina, kad transporto priemonės rinkos vertė – pinigų suma, už kurią galėtų būti parduota konkreti transporto priemonė vertinimo dieną sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių transporto priemonę parduoti ir norinčių pirkti asmenų po tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (žr. Kolegialių institucijų 2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120/101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 33-946) (toliau – Instrukcija) 9 p.). Transporto priemonė inter alia vertinama, kai pageidauja jos savininkas (Instrukcijos 14.7 p.). Koeficientas kv₁ nustatomas pagal transporto priemonės prekinę išvaizdą ir bendrą techninę būklę: netvarkinga kV1 = 0,7 … 0,9 (Instrukcijos 13.5 p.). Koeficientas kV2 taikomas lengviesiems ir jų bazėje pagamintiems automobiliams. Jei šie automobiliai buvo naudojami kaip taksi, mokomieji ar pašto automobiliai arba akivaizdu, kad jie buvo intensyviai eksploatuoti, kV2= 0,8 … 0,9. Kitais atvejais – kV2 = 1,0 (Instrukcijos 15 p.).

Ginčijamos 2012-07-25 sutarties 2.2.3 punktu šalys susitarė, kad „Pardavėjo parduodamas turtas turi atitikti Sutartyje aptartą kokybę ir komplektiškumą, atliekant automobilio apžiūrą ir surašant apžiūros aktą, kuris yra neatsiejama šios sutarties dalis <...>“. 2012-07-25 ginčo autovežio su priekaba apžiūros aktas patvirtina, jog sandorio šalys apžiūrėjo autovežį su priekaba ir akte užfiksavo šiuos gedimus ir pažeidimus: įskilęs priekinis autovežio stiklas iš vairuotojo pusės, įtrūkęs priekinis kairės pusės autovežio buferis, autovežio ir priekabos padangos nusidėvėjusios 90 procentų, variklio veiklai patikrinti diagnostika neatlikta, padidėjęs degalų sunaudojimas, vietoje rekomenduojamų 34 litrų/100 km, sunaudojama 38 litrai/100 km, taigi galbūt purkštukai nekeisti ir yra išnaudotas darbinis resursas, deformuotas priekabos antras aukštas, būtina keisti visą antro aukšto rėmą, nenusileidžia ir nepasikelia priekabos pagrindiniai ir papildomi hidraulinių oro cilindrai, priekabos ratai blokuojami dėl oro sistemos gedimo, nefunkcionuoja priekabos amortizatoriai, priekaba nubrozdinta, pažeista korozijos. Akte taip pat įrašyta, kad esamiems gedimams konstatuoti pirkėjui buvo pateiktos autovežio su priekaba nuotraukos, darytos 2012-06-14, su jomis pirkėjas sutiko, naujų daryti nereikalavo ir pats nedarė (t. 1, b. l. 59–60, 61, 62–68). Teismas pažymi, kad ginčijamoje 2012-07-25 sutartyje jokių autovežio su priekaba gedimų ar sugadinimų nenurodyta, o 2012-07-25 apžiūros akte išdėstytų gedimų ir pažeidimų pašalinimo kaina ir (ar) galima atitinkamų remonto darbų kaina šalių neaptarta. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad nei atsakovo, nei trečiųjų asmenų Ž. M., UAB „Westtrans Logistic“ byloje pateikti duomenys neįrodo pardavimo metu ginčo autovežio su priekaba trūkumų, dėl kurių ginčo turtą objektyviai buvo įmanoma parduoti / nupirkti 4,8 karto mažesne kaina, nei jis tuo metu buvo vertas rinkoje, suponuoja išvadą, kad tiek tuometinis UAB „Stevita“ direktorius Ž. M. parduodamas ginčo turtą, tiek atsakovas A. R. jį pirkdamas, elgėsi nesąžiningai. Atsakovas pirmosios instancijos teismui teigė, kad siekė įsigyti autovežį turėdamas tikslą vykdyti transporto priemonių gabenimo iš Europos į Lietuvą veiklą, taigi jis turėjo žinoti rinkoje vyraujančias analogiškų transporto priemonių realias kainas ir jam turėjo kilti abejonių dėl objektyviai per mažos įsigyjamo nuosavybėn autovežio su priekaba pardavimo kainos. Be to, atsakovas įrodymų, jog minėtai veiklai vykdyti jis turėjo leidimą (licenciją) ir (ar) buvo (yra) įmonės, užsiimančios automobilių gabenimu, vadovas ir (ar) tokios įmonės darbuotojas ir pan., byloje nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas pagrįsta pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog 2012-07-25 sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento (CK 6.66 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.), o kai sandoris negalioja, taikytina restitucija (CK 1.80 str. 2 ir 3 dalys).

CK 1.80 str. 2 d. nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. Remiantis CK 6.146 str. norma, restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 str. 2 d. inter alia reglamentuota, kad, jeigu grąžintinas turtas yra perleistas, asmuo privalo atlyginti grąžintino turto vertę, buvusią jo perleidimo metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi faktiniais bylos duomenimis, įrodančiais, jog autovežis su priekaba, kurį UAB „Stevita“ pardavė atsakovui, yra atsakovo perleistas tretiesiems asmenims, t. y. UAB „Westtrans Logistics“ 2012-09-19 pirkimo–pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 73). Teismas pažymi, kad atsakovas autovežį su priekaba pardavė UAB „Westtrans Logistics“ už tokią pat kainą, už kurią šį UAB „Stevita“ priklausiusį turtą pirko. Ši aplinkybė, remiantis minėtomis išvadomis dėl atsakovo nesąžiningumo, leidžia teigti, kad iš esmės atsakovas nebuvo suinteresuotas įsigytos transporto priemonės naudojimu automobilių gabenimo tikslais, neturėjo tikslo remontuoti transporto priemonės ir jokių remonto darbų net nebuvo pradėjęs. Aplinkybė, jog atsakovas praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo autovežio su priekaba įsigijimo šį turtą pardavė UAB „Westtrans Logistics“ ir taip pasielgė esant viešai žinomam faktui apie iškeltą UAB „Stevita“ bankroto bylą, teisėjų kolegijos manymu, rodo atsakovo siekį nedelsiant perleisti nesąžiningo sandorio pagrindu įsigytą turtą, tokiu būdu apsunkinant ginčo turto išieškojimą bei grąžinimą natūra. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo ir UAB „Westtrans Logistics“ pasirašytoje 2012-09-19 pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat nėra aptarta parduodamos / perkamos transporto priemonės techninė būklė ir (ar) sugadinimai, o UAB „Westtrans Logistics“ neva patirtos ginčo autovežio su priekaba remonto išlaidos pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintos kaip neįrodančios būtent ginčo autovežio su priekaba remonto darbų ir šio remonto kainos (iš šių dokumentų negalima nustatyti transporto priemonės ir priekabos indentifikavimo duomenų, t. 1, b. l. 120–131). Apeliantas ir (ar) UAB „Westtrans Logistics“ duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Westtrans Logistics“ perregistravo įsigytą autovežį su priekaba, todėl pasikeitė jų valstybiniai numeriai, teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai ir tai, kad UAB „Westtrans Logistics“ 2012-12-31 akte nurodo, jog atitinkami remonto darbai atlikti turint tikslą pagerinti autovežio ir priekabos naudingąsias savybes (t. 1, b. l. 98–101), UAB „Westtrans Logistics“ dokumentų apie atliktus remonto darbus vertinti kaip aktualius sprendžiant dėl ginčo autovežio su priekaba vertės šio turto pardavimo atsakovui dieną, neturi pagrindo. Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepaneigė perleisto ginčo turto likutinės vertės, sudarydamas ginčo sandorį jis buvo nesąžiningas, todėl privalo atlyginti didžiausią perleisto turto vertę. Nustačius, kad ginčo turto atsakovas nebeturi, jį yra perleidęs sąžiningam įgijėjui (UAB „Westtrans Logistics“), pagrįstai taikyta restitucija sumokant ieškovei ekvivalentą pinigais – 93 972 Lt sumą, t. y. skirtumą tarp autovežio su priekaba vidutinės rinkos vertės, nustatytos UAB „Pajūrio autorika“ (118 172 Lt), ir pardavimo kainos (24 200 Lt, sumokėtų atsakovės UAB „Stevita“) (118 172 Lt – 24 200 Lt = 93 972 Lt).

Taikytą restitucijos būdą teisėjų kolegija vertina kaip racionalų ir protingą sprendimo būdą ginčo situacijoje. Ginčo autovežio su priekaba grąžinimas iš sąžiningo įgijėjo yra nebegalimas, todėl žalos atlyginimas pinigais, juos priteisiant iš atsakovo, atitinka tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Apelianto argumentai, jog ieškinys pareikštas ne visiems atsakovams, t. y. iš esmės atsakovu byloje nėra įtrauktas ir nesąžiningai ginčo sandoryje veikęs UAB „Stevita“ direktorius Ž. M., kuris kaip fizinis asmuo patrauktas byloje trečiuoju asmeniu, laikytinas juridiškai nepagrįstu. Pažymėtina, kad ieškovė atsakovu byloje teisėtai pasirinko tik A. R., o Ž. M. nurodė trečiuoju asmeniu. Byloje nėra duomenų, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, būtų buvęs sprendžiamas klausimas dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama – nei savo procesiniuose dokumentuose (t. 1, b. l. 54–58), nei teismo posėdžių metu (t. 1, b. l. 108–110) prašymo dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu atsakovas (jos atstovas) nereiškė bei argumentų, jog ieškovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo reikalauti grąžinti pinigus tik iš atsakovo A. R., neteikė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog apeliantas yra netinkamas atsakovas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad įvykdęs ginčijamą sprendimą – sumokėjęs teismo priteistą ginčo žalos sumą ieškovei, jis turi teisę ieškinine tvarka ginčyti, jo manymu, neteisėtus iš esmės solidaraus skolininko ginčo situacijoje Ž. M. veiksmus, atliktus sudarant ginčo sandorį, ir prašyti dėl šių veiksmų jam kilusios žalos atlyginimo priteisimo.