Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Č. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. V. ieškinį atsakovei R. V., atsakovės R. V. priešieškinį ieškovui Č. V. dėl šalių santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo, į procesą įstojusiam trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, kreditoriui UAB „4finance“, ir pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, K. V. ieškinį ieškovui Č. V., atsakovei R. V. dėl šalių santuokos metu įgyto automobilio pripažinimo jo asmenine nuosavybe, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl sutuoktinių kaltės nustatymo

Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniais ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės santuoka“ nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, pažymi, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-254/2010).

Įstatymų leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus (jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina), kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-399/2013). CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su minėta teismo išvada, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad abi šalys iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas, t. y. santuoką nutraukė CK 3.61 straipsnio 2 dalies pagrindu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ieškovo žiaurų elgesį su atsakove. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovės R. V. paaiškinimais, šalių sūnaus V. V. parodymais, bei jo draugės V. V. parodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmenys, galintys paliudyti apie šeimos nesutarimus bei problemas, yra būtent šeimos nariai ir jiems artimi žmonės, todėl apelianto argumentai, kad teismas rėmėsi atsakovei palankių liudytojų parodymais yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą, remiasi įrodymų visetu, o ne atskirų asmenų parodymais. Žodiniame teismo posėdyje atsakovės R. V., V. V., V. V. parodymai dėl apelianto netinkamo elgesio sutampa, liudytoja R. V., V. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad apeliantas iki 2012, t. y. iki išėjimo gyventi kitur, naudojo fizinį ir psichologinį smurtą artimoje aplinkoje tiek atsakovės, tiek V. V. atžvilgiu. Liudytoja V. V. teismo posėdyje paaiškino, kad 2014 m. sausio pabaigoje lankydamasi draugo, V. V., gyvenamajame bute, girdėjo, kaip kilo žodinis konfliktas tarp V. V. tėvų, tačiau pažymėjo, kad ji nesuprato ką garsiai už sienos kitoje patalpoje kalbėjo ieškovas. Apeliantas teigia, kad V. V. parodymų negalima laikyti įrodančiais apelianto žiaurų elgesį. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes apeliantas konfliktavo esant pašaliniam asmeniui, sūnaus draugei, ir tai įrodo, kad apeliantas nederamai elgėsi ir savo netinkamo elgesio nebandė nuslėpti net nuo pašalinių asmenų. Pažymėtina, kad be liudytojų parodymų apelianto nederamą elgesį patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, 2004-08-17, 2008-02-28 policijos pareigūnų teikti oficialūs atsakymai atsakovei dėl ieškovo elgesio buityje, 2006-08-01 2012-07-27, 2013-07-23 priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, administracinės bylos teiseną (63, 100 b. l., I t., 7, 9, 134 b. l., II t.) patvirtina netinkamą apelianto elgesį sutuoktinės atžvilgiu. Pažymėtina, kad policijos pareigūnų nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimti todėl, kad sutuoktinių turtas nebuvo padalintas. Šiaulių miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos Centro policijos nuovados 2004-08-17 rašte Dėl Č. V. netinkamo elgesio nurodyta, kad Č. V. pravestas profilaktinis pokalbis dėl netinkamo elgesio buityje (63 b. l., I t.), todėl apelianto teiginys, kad jis dėl netinkamo elgesio nebuvo įspėtas policijos pareigūnų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto Č. V. netinkamas elgesys yra įrodytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir policijos pareigūnų oficialiais atsakymais atsakovei. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad 1994-02-23 teismo medicinos tyrimo akte fiksuotas atsakovės nurodytas įvykis (išgėręs vyras kumščiu trenkė į veidą ir krūtinę) ir duota išvada, kad atsakovei padarytos kraujosruvos bukais kietais daiktais (64-65 b. l., I t.) yra abejotini, netirti ir neįrodyti. Teigia, kad tyrimas dėl tariamo atsakovės sužalojimo nebuvo atliktas, apeliantas nebuvo apkaltintas, o apie atsakovės kūno sužalojimo įvykį (2006-07-31 naktį namuose sumušė išgėręs vyras, kumščiu sudavė į veidą, po ko nugriuvo), kuris fiksuotas ir 2006-10-10 teismo medicinos specialisto išvadoje, nieko nežino(66-67 b. l., I t.). Iš atsakovės parodymų, procesinių dokumentų matyti, kad po sveikatos sužalojimo ieškovas atsiprašė, atsakovė jam atleido, taip pat pažymėtina, kad 2006-08-01 atsakovei dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo ieškovo veiksmais pagal galiojančius įstatymus policija pasiūlė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (9 b. l., II t.). Apelianto teiginys, kad jis nežinojo apie atsakovės sužalojimą prieštarauja bylos įrodymams. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės veiksmų seka, kai po sveikatos sužalojimo nebuvo kreiptasi į teismą privataus kaltinimo tvarka, patvirtina jos nurodytas aplinkybes dėl sutuoktinių susitaikymo po minėto įvykio. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad atsakovė galimai pati susižalojo, kadangi apeliantas nepateikia tai įrodančių duomenų, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė dėl depresijos būtų save žalojusi. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad atsakovė turi rimtų sveikatos problemų – nuo 1999 metų serga pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, vidutinio sunkumo epizodu (66 b. l.,156 b. l., II t.). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto nesirūpinimas atsakovės sveikata, ypač žinant apie atsakovės sirgimą depresija, įrodo nelojalų ir neadekvatų elgesį ligotos sutuoktinės atžvilgiu. Pažymėtina, kad atsakovės veiksmai, susiję su apelianto fotografavimu nėra tinkami moraliniu požiūriu, tačiau atsakovė nurodo tokių veiksmų priežastį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi įstatyme nustatytų ir teisiškai reikšmingų kriterijų visumą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo yra teisinga, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių teismo išvadų. Abiejų sutuoktinių kaltę teismas nustatė, konstatavęs sutuoktinių pareigų pažeidimą CK 3.60 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismui nustačius iš dalies ir atsakovės kaltę dėl santuokos nutraukimo ir atsakovei neskundžiant šios sprendimo dalies, teisėjų kolegija išsamiau šių aplinkybių nenagrinėja, nes konstatavus abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo, neturi reikšmės apelianto nustatytos kaltės laipsnis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo yra didesnė negu kito sutuoktinio (jeigu tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju ir būtų nustatyta), nepaneigia išvados dėl būtent abiejų sutuoktinių.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sutuoktinių turto padalijimu, nurodo, kad po santuokos nutraukimo pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui lieka turto už 32.000,00 Lt, o atsakovei - už 84.000,00 Lt, todėl yra pažeistas tiek šalių lygybės prieš įstatymą principas, tiek nukrypimo nuo lygių dalių principas, teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovui Č. V. asmeninės nuosavybės teise prikluso 1/3 dalis nekilnojamojo turto – žemės sklypų ir namų valdos (duomenys neskelbtini). Atsakovei R. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,4000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 11,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 18,9000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl šio turto pripažinimo asmenine nuosavybe ginčo nėra.

Šeimos turto samprata atskleista CK 3.84 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad šeimos turtu, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šis turtas, nuo santuokos sudarymo pripažįstama: šeimos gyvenamoji patalpa, kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, taip pat teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Įstatyme taip pat apibrėžtas šeimos turto teisinis režimas, kurio esminiai požymiai yra šie: šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.84 straipsnio 1 dalis); nekilnojamuoju turtu, priskirtu šeimos turtui, sutuoktiniai gali disponuoti tik bendru sutarimu, nepaisant to, kuris iš sutuoktinių, ar jie abu yra turto savininkai (CK 3.85 straipsnio 1, 2 dalys); ribojamos išieškojimo iš šeimos turto pagal kreditorių reikalavimus galimybės (CK 3.85 straipsnio 3 dalis); sutuoktiniai sutartimi negali pakeisti šeimos turto teisinio režimo ar jo sudėties (CK 3.85 straipsnio 4 dalis). Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia pasibaigus sutuoktinių šeimai, t. y. bendram gyvenimui (CK 3.86 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog nekilnojamasis turtas būtų pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos: turtas nuosavybės teise turi priklausyti vienam arba abiem sutuoktiniams; toks turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Ja reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena ir naudojasi ja kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. BIĮ R. M. prekybos namai „Tuktukas“, bylos Nr. 3K-3-539/2010). Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad šeimos turto teisinis režimas reiškia išimtinai jo naudojimo, valdymo ir disponavimo apribojimus, būtinus pagrindiniams šeimos materialiojo gyvenimo poreikiams užtikrinti, ir nėra susijęs su sutuoktinių nuosavybės teise į turtą. Turto tapimas šeimos turtu ar šeimos turto teisinio režimo pabaiga pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nereiškia nuosavybės teisės į jį pasikeitimo. Šiuo šeimos turto teisinio režimo ir nuosavybės teisės į jį atskirumo principu vadovaujasi, spręsdami ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo, be kita ko, jis reiškia tai, kad turto, pripažinto šeimos turtu, įgijimo išlaidos turi būti vertinamos pagal sutuoktinių nuosavybės teisę į turtą reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinių (ar abiejų) nuosavybe įgytas turtas tapo.

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas dalijamas laikantis lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad po sutuoktinių bendro turto padalijimo, nesant įstatyminių pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, buvę sutuoktiniai turi gauti vienodos vertės turtą. Šio principo įgyvendinimą padeda užtikrinti CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Remiantis CK 3.100 straipsniu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigiasi įstatyme išvardytais pagrindais, tarp jų - nutraukus santuoką ar teismo sprendimu padalijus bendrą turtą. Sprendimą dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo teismas gali priimti tik įsitikinęs, kad turtas įvertintas teisingai. Šios teismų praktikos nuostatos išplaukia iš šeimos bylų nedispozityvaus pobūdžio ir su tuo susijusių jų nagrinėjimo ypatumų bei aktyvesnio negu dispozityviosiose ginčo bylose teismo vaidmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje A. L. v. R. L., Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009). Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama teismo pareiga įstatymo suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009).

Apeliantas teigia, kad K. V. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą, negalėjo teismui nurodyti, iš ko jis pirko automobilį, kas jį pardavė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą bei šalių bei liudytojų paaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo Č. V. 2012-03-01 sudarytą automobilio OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį apsimestiniu pirkėjo dalyje.

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų. Sprendžiant klausimą dėl sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas. Teisėjų kolegija vertina, kad sutampantys atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimai dėl ginčijamo automobilio pirkimo aplinkybių, liudytojų V. V. ir L. R. parodymai patvirtina trečiojo asmens K. V. realiai atliktus aktyvius veiksmus dėl automobilio Opel Vectra pirkimo (157-181 b. l., I t., 104 b. l., II t.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo neįtraukus į procesą ginčijamos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties šalies – pardavėjo D. V. – yra nepagįsti, kadangi sutartis pripažinta negaliojančia tik pirkėjo dalyje, todėl nesukelia teisinių pasekmių pardavėjo atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamoje automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje kyla konfliktas tarp tėvo ir sūnaus. Pažymėtina, kad šeimos nariai įprastai yra linkę pasitikėti vienas kitu, todėl šeimoje kilusių konfliktų įrodinėjimas yra sudėtingas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo į bylą pateikė įrodymus, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tik formaliai 2012-03-01 pasirašytoje sąskaitoje dėl automobilio pirkimo, kuri prilyginta rašytinei pirkimo-pardavimo sutarčiai, pirkėju buvo nurodytas ieškovas Č. V., o pardavėju - (duomenys neskelbtini) pilietis, nors faktiškai sandoris buvo sudarytas ir įvykdomas vėliau – 2012-03-08 tarp kitų asmenų - pardavėjo, nenustatyto lietuvio tarpininko, atgabenusio parduoti automobilį į Lietuvą, bei pirkėjo - trečiojo asmens K. V.. Trečiasis asmuo įrodinėjo, kad turėjo sutaupęs apie 5000 Lt, o 2000 Lt pasiskolino iš brolio V. V., kuris tuos pinigus 2012-03-02 pervedė į jo asmeninę sąskaitą. Trečiasis asmuo 2000 Lt grynųjų pinigų nusiėmė 2012-03-07, kitus 2000 Lt - 2012-03-08. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis asmuo skolą broliui grąžino per 10 mėnesių, kiekvieną mėnesį į pastarojo sąskaitą pervesdamas po 200 Lt (nuo 2012-04-03 iki 2013-01-01) SEB mokėjimo nurodymais, kuriuose mokėjimo paskirtis nurodyta „už mašiną“ (157-169 b. l., I t.). Teismas pagrįstai konstatavo, kad trečiasis asmuo įrodė, jog tėvai piniginėmis lėšomis neprisidėjo prie automobilio pirkimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas iš dalies tenkindamas trečiojo asmens ieškinį, pagrįstai automobilį OPEL VECTRA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pašalino iš dalijamo turto masės.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti atsakovei R. V. asmeninės nuosavybės teise 3-jų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotą Nekilnojamojo turto registre R. V. vardu, kurio vidutinė rinkos kaina - 94 000 Lt, ir prašo turtą dalinti lygiomis dalimis.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-108/2004;2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; kt).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą turto padalijimo būdą ir atsakovei priteisė butą natūra, o ieškovui kompensacijos skirtumą. Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas atsižvelgia į sutuoktinių objektyvius poreikius, užtikrina sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad su atsakove bute gyvena vaikai, šalių santykiai komplikuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šias aplinkybes ir nustatė, kad butas atsakovei su šeima yra reikalingesnis, negu ieškovui. Apeliantas nepaneigė atsakovės įrodinėjamos aplinkybės, kad 25.000,00 Lt, kuriuos atsakovė pervedė į apelianto sąskaitą AB SEB banke, buvo pervesti kaip kompensacija už ieškovo buto dalį (96 b. l., I t.). Nesant jokių duomenų apie apelianto ir atsakovės vykdomą verslą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė gera valia su ieškovu sutarė pasidalinti santuokoje įgytą turtą ir jam tuo pagrindu išmokėjo 25.000,00 Lt kaip kompensaciją už jam tenkančio turto dalį.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovei R. V. už parduotą automobilį Renault Megane Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priteistą iš ieškovo 1000 Lt kompensaciją. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 2012-07-19 sutarties pagrindu (86 b. l., II t.) automobilį Renault Megane Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė už 2000,00 Lt, iki kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, kad apeliantas neįrodė, jog pusę gautų pinigų už automobilį būtų pervedęs atsakovei. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenys įrodo, jog atsakovė nedavė sutikimo dėl automobilio pardavimo (100 b. l., I t.). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovei 1000 Lt kompensaciją už parduotą automobilį Renault Megane Scenic, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl kreditorinių įsipareigojimų vykdymo nutraukus santuoką

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais teismų praktika yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 str. 1 d. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija yra įtvirtinta CK 3.92 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3.92 str. 3 d.), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (CK 3.92 str. 4 d.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo, dėl kreditorinių įsipareigojimų vykdymo nutraukus santuoką, dalį dėl prievolės kreditoriui AB „Šiaulių energija“ pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole. Apelianto argumentas, kad teismas dėl kreditoriaus reikalavimo neturėjo kompetencijos ir įgalinimų keisti jau priimtus ir vykdomus teismų sprendimus dėl skolų išieškojimo iš atsakovės yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad skola atsirado dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo ir karšto vandens tiekimo, ieškovas gyvendamas bute neprisidėjo prie mokesčių mokėjimo, nors ir turėjo pareigą šį turtą išlaikyti ir šią ieškovas pripažino, kad neprisidėjo prie mokesčių bendram turtui išlaikyti mokėjimo. Prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, taip pat atsiradusios iš šeimos interesais vieno sutuoktinio sudaryto sandorio, turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai), todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pakeitė teismų sprendimus, kuriais skolos už buto šildymą ir karštą vandenį buvo priteistos iš atsakovės, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktas, jog teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio, nesaisto teismo sprendžiant dėl prievolės pobūdžio turto padalijimo byloje. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir pažymi, kad pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai, todėl teismas pagrįstai šias prievoles pripažino solidariosiomis. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimas pažeidžia kreditorių teises, yra nereikšmingas, nes kreditoriai buvo informuoti apie vykstantį teismo procesą, jiems buvo įteikti procesiniai dokumentai, tačiau nereiškė savarankiško reikalavimo, o ieškovas neįgaliojo ginti kreditorių teisių.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nepagrįstai skunde teigiama, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė rungimosi principą (CPK 12 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso Komentaras, I dalis. Vilnius, 2004, p. 79). Teismas neužkirto kelio ieškovui teikti įrodymų, bylos nagrinėjimas truko pakankamą laiką, ieškovas turėjo galimybę pateikti visus įrodymus, prašyti iškviesti liudytojus, todėl teismas nepažeidė šalių rungimosi principo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tik tai, kad teismui įvertinus abiejų šalių pateiktus įrodymus nebuvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra pagrindo pripažinti teismą pažeidus įrodymų vertinimą reglamentuojančius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo įrodymų visumą, tinkamai įvertino visą bylos medžiagą, teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra pagrindo naikinti apeliacinio skundo argumentais.

Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams detaliai nepasisakydamas dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė R. V. prašo priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, ir pateikia šias išlaidą pagrindžiančius dokumentus (69-70 b. l., III t.), trečiasis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus K. V. prašo priteisti 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, ir pateikia šias išlaidą pagrindžiančius dokumentus (74-76 b. l., III t.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į šį apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas ir jo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmos instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Č. V., a.k. (duomenys neskelbtini), 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės R. V., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš ieškovo Č. V., a.k. (duomenys neskelbtini), 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens K. V., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai.