Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-468-881/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-15
Bylos Nr.: 2A-468-881/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-48-3-00765-2011-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič
Ieškovas: UAB ,,Damodara“
Atsakovas: N. S.
Trečiasis asmuo: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai: Aldona Birutė Jankevičienė

Kategorijos

32.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-468-881/2013Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00765-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 32.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Virginijaus Kairevičiaus rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Damodara“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-64-272/2012 pagal ieškovo UAB ,,Damodara“ ieškinį atsakovei N. S., dalyvaujant trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo ir žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas UAB ,,Damodara“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę N. S. pašalinti bet kokius trukdymus ieškovo darbuotojams, transporto priemonėmis patekti servitutiniu keliu, žemės sklypo plane pažymėtu indeksu S2 (211 kv. m), nustatytu žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) į teritorijoje esančius statinius – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1E1p, ir sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 2F1p, bet kuriuo paros metu, pašalinant savavališkai įrengtų vartų užraktą; priteisti iš atsakovės 7 725,31 Lt žalos, patirtos dėl trukdymo ūkinei veiklai, atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) nuomininkas. Nurodytame žemės sklype yra ieškovo naudojami statiniai – pastatas, parduotuvė ir sandėlis, kuriuos ieškovas naudoja pagal tiesioginę paskirtį, tai yra sandėliavimui ir didmeninei prekybai. Nekilnojamojo turto registre 2001 m. liepos 25 d. buvo įregistruotas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, žemės sklypo plane pažymėtas indeksu S2 (211 kv. m). Šis servitutas suteikė teisę ieškovui netrukdomai patekti, tai yra įeiti ir įvažiuoti transporto priemonėmis į nuomojamą žemės sklypą, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ieškovas netrukdomai naudojosi aukščiau nurodytu servitutu iki 2010 metų pabaigos, po to atsakovė savavališkai užrakino ties servitutiniu keliu įrengtus vartus, o vėliau statybiniais blokais užvertė įvažiavimo kelią į teritoriją prie ieškovui priklausančių statinių. Nurodytais veiksmais atsakovė sutrikdė ieškovo ūkinę veiklą. Prasidėjus teisminiam procesui, atsakovė vienašališkai, neinformavusi ieškovo, kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama pakeisti viešame registre įregistruoto servituto turinį. Servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, buvo pakeistas į servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku. Be to, atsakovė, nesuderinusi su ieškovu, sudarė naują jai priklausančio žemės sklypo planą, kuriame taip pat buvo pakeistas aukščiau nurodytas servitutas ir vietoje buvusio servituto – teisės važiuoti transporto priemonėmis, atsirado statinių servitutas. Įregistruoto servituto turinio pakeitimo klausimo atsakovė nederino su ieškovu, taip pat ir su kitais besiribojančių žemės sklypų naudotojais. Šie atsakovės veiksmai yra neteisėti. Vienašališkas servituto pakeitimas padarė ieškovui turtinę žalą. Ieškovo teismui pateiktas 2011 m. sausio 31 d. aktas patvirtina, kad atsakovė užrakina ieškovo transportą teritorijoje ir neleidžia jam išvažiuoti. Ieškovui pradėjus naudotis išsinuomotu žemės sklypu, atsakovė leido naudotis ginčo vieta, kuriuo ieškovas ir naudojosi, tačiau dėl nežinomų priežasčių, kilus konfliktui, ieškovui buvo pranešta, kad nuo 2010 m. lapkričio mėnesio ieškovo transporto priemonės per vartus įleidžiamos nebus. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė dar labiau apsunkino ieškovo padėtį, nes buvo atvežti statybiniai blokai, kuriais buvo užverstas kelias į ieškovo nuomojamą žemės sklypą, esą, kad ieškovas negalėtų susitarti su darbuotojais, saugančiais vartus, ir tokiu būdu nebūtų praleistos ieškovo transporto priemonės. Esant tokiai situacijai ieškovas prarado galimybę naudotis jam teisėtai priklausančiu turtu ir atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su didmeninės prekybos vykdymu. Pateikti ieškovui padarytos žalos paskaičiavimai yra grindžiami ieškovo sąnaudomis, kurios yra patirtos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Ieškinio padavimo dieną nuostoliai sudarė 7 725,31 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovė N. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji pagal 2006 m. gegužės 30 d. ir 2007 m. vasari 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis įsigijo dalį valstybinio žemės sklypo. Įsigydama valstybinės žemės sklypo dalį, atsakovė susipažino su dokumentais, kuriais jai buvo leista įsigyti valstybinę žemę, – Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-3721-79 ir 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12950-79. Nurodytais įsakymais buvo nustatytos atsakovei parduodamos žemės sklypo dalys, visi naudojimosi žemės sklypu apribojimai bei pasiūlyti žemės sklypo servitutai – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas, statinių servitutas. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-3721-79 nustatė servitutus: S1 – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (visame žemės sklypo plote) bei statinių servitutus, tai yra servitutą S2, kurio plotas – 154 kv. m, ir servitutą S3, kurio plotas – 211 kv. m. Visuose dokumentuose, tai yra 2006 m. rugsėjo 1 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr. 902, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane, buvo nurodyti visi aukščiau nustatyti servitutai. Parengtas žemės sklypo planas yra įregistruotas VĮ Registrų centre. Ieškovas Nekilnojamojo turto registro duomenų neginčijo, nepateikė įrodymų, kad yra pradėta byla dėl tokių duomenų nuginčijimo. Atsakovė pati negali nei pakeisti servitutų, nei nustatyti servituto turinio, ko ji ir nepadarė. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. spalio 21 d. atsakymas atsakovei. Mano, jog nagrinėjamu atveju visiškai įrodyta aplinkybė yra ta, jog Nekilnojamojo turto registre buvo padarytas netikslus įrašas, o ne, kaip teigia ieškovas, klaidingai nustatytas servituto turinys. Servituto turinį nustato administraciniai aktai, tai yra nurodyti Vilniaus apskrities viršininko įsakymai. Nei servitutų turinys, nei jų įregistravimo pagrindai nesikeitė VĮ Registrų centro įrašuose. Atsižvelgiant į tai, kad yra įregistruoti servitutai – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, bei į tai, jog atsakovės valdomose žemės sklypo dalyse nėra jokių ieškovui priklausančių pastatų, ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo prašyti atsakovės netrukdomai naudotis jai nuosavybės teise priklausančia sklypo dalimi. Atsakovė privalo laikytis visų jos sklypo dalims nustatytų apribojimų, ką ji ir atlieka, nepažeisdama nei ieškovo, nei kitų asmenų teisių. Ieškovo nurodoma aplinkybė, jog atsakovė sukrovė statybines medžiagas ant žemės sklypo dalių, kuriose nustatyti servitutai, nėra įrodyta. Žemės sklype yra statybinių medžiagų, kurios priklauso atsakovei, tačiau jos nėra sukrautos žemės sklypų dalyse, kuriose nustatyti servitutai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad sudėtos statybinės medžiagos pažeidžia ieškovo interesus. Byloje esantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir jame esančios nuotraukos patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes, kad ieškovui priklausančio pastato kiemo vidinėje pusėje nėra jokių sandėlių, teritorija yra apleista, apaugusi žole ir nenaudojama. Tai patvirtina nuotraukos Nr. 12, 13. Aplinkybę, kad atsakovė netrukdo ieškovui ar jo darbuotojams patekti į ieškovo nuomojamą žemės sklypą per metalines duris, patvirtina nuotraukos Nr. 10, 11, 14, 15, kuriose aiškiai matyti, jog į teritoriją galima patekti per metalines duris, esančias šalia ieškovo administracinio pastato. Atsakovė neturi įstatyminio, sutartinio ar kito įpareigojimo vykdyti ieškovo reikalavimus dėl patekimo į jo nuomojamą žemės sklypą transporto priemonėmis. Vartai buvo įrengti iki atsakovei įsigyjant valstybinio žemės sklypo dalis. Ieškovo reikalavimas dėl 7 725,31 Lt žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, tai yra, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo daliai yra nustatytas kelio servitutas, kuriuo atsakovė neleidžia naudotis, taigi, neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, tai yra neteisėti veiksmai. Atsakovė pateikė prašymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriui patikslinti įrašus pagal administracinius aktus, nustatančius servitutus, o VĮ Registrų centras kaip įgaliota institucija sprendė, ar pakeisti įrašus, ar ne. Atsakovė taip pat paaiškino, kad ginčo vietoje jokio kelio nėra, ieškovas niekada per ginčo vietą krovinių neveždavo, kadangi ieškovo sandėliai yra iš lauko pusės. Atsakovė tik retkarčiais leisdavo ieškovo transportui pravažiuoti pro vartus.

Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatas savivaldybės administracijos direktorius, formuodamas bei tvirtindamas pageidaujamų nuomotis ar pirkti žemės sklypų ribas, plotus ir apribojimus, pateikia pasiūlymus ir dėl servitutų nustatymo. Trakų rajono savivaldybės mero 2001 m. liepos 19 d. potvarkio Nr. 416 buvo nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) plotas, ribos, naudojimo apribojimai ir servitutai – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1, kurio plotas – 154 kv. m, ir S2, kurio plotas – 211 kv. m). Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2446-79 savivaldybės suformuotas žemės sklypas, kurio bendras plotas – 14 602 kv. m, buvo išnuomotas UAB „Alstuva“ ir nurodytu administraciniu aktu buvo nustatyti savivaldybės siūlyti servitutai: leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1, kurio plotas – 154 kv. m, ir S2, kurio plotas – 211 kv. m), kurie buvo įregistruoti VĮ Registrų centre. Tikslinant žemės sklypo naudotojų naudojamus žemės sklypo plotus, aukščiau nurodyti servitutai tiek Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. P2-221, tiek žemės sklypo plane buvo įvardinti kaip statinių servitutai. Parduodant dalį nurodyto žemės sklypo atsakovei, statinių servitutai buvo įrašyti ir į Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 2.3-12950-79. Pažymėjo, jog statinių servitutas arba anksčiau vadinamas „servitutas – teisė kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų“ nėra kelio servitutas. 2001 m. liepos 19 d. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkiu buvo nustatytas, o Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 9 d. įsakymu patikslintas būtent statinių servitutas, o ne kelio servitutas, todėl ieškovo reikalavimas, jog atsakovė pašalintų bet kokius trukdymus tam, kad ieškovas galėtų patekti į teritoriją, kaip jis nurodo, servitutiniu keliu, yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo UAB ,,Damodara“ ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl nustatyto servituto rūšies bei turinio. Servitutui, kaip nuosavybės teisę varžančiai daiktinei teisei, būdinga tai, kad servitutas seka paskui daiktą (CK 4.111 str. 2 d.). Servitutas apriboja savininko teisę naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju daiktu, todėl logiška, pagrįsta ir suprantama įstatymų leidėjo pozicija, įtvirtinta CK 4.112 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Iš nurodytos įstatymo normos išplaukia, jog nustatant servitutą turi būti aiškiai nurodyta, koks servitutas nekilnojamajam daiktui yra nustatomas bei koks yra nustatomo servituto turinys.

Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d, nutarimu Nr. 260, 33.7 punkte numatyta, kad, kai žemės sklypą išnuomoja savivaldybės taryba, savivaldybės meras (valdyba), gavęs tvarkos 32 punkte nurodytus dokumentus, pagal detalųjį planą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą pateikia apskrities viršininkui pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo. Byloje esanti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2446-79 kopija patvirtina, jog nurodytu įsakymu, vadovaujantis, be kita ko, Trakų rajono savivaldybės mero 2001 m. vasario 27 d. potvarkiu Nr. 81 ir 2001 m. liepos 19 d. potvarkiu Nr. 416, inter alia UAB „Alstuva“ išnuomotas 14 602 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) nustatyti žemės servitutai: leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m). Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 14.3 punkte numatyta, kad Žemėtvarkos skyrius, gavęs asmens prašymą parduoti žemės sklypą, kuris yra mieste, ir kitus taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus, per 10 dienų pateikia savivaldybės administracijos direktoriui šių dokumentų kopijas su lydraščiu ir prašo pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. P2-221 inter alia buvo pasiūlyti žemės sklypo servitutai – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas, statinių servitutas. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-3721-79 inter alia nutarta atsakovei parduoti 3 355 kv. m ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį; nurodytu įsakymu nustatyti servitutai: (207) servitutas – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (S1 – 14602 kv. m), (205) statinių servitutas (S2 – 154 kv. m ir S3 – 211 kv. m). Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12950-79 inter alia nutarta atsakovei parduoti 360 kv. m ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį; nurodytu įsakymu nustatyti servitutai: (207) servitutas – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (S1 – 14 602 kv. m), (205) statinių servitutas (S2 – 154 kv. m ir S3 – 211 kv. m) (b. l. 42-43). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju servitutai buvo nustatyti administraciniu aktu.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. lapkričio 22 d., 2011 m. gegužės 6 d. išrašuose nurodyta, jog į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) yra įregistruotos kitos daiktinės teisės: servitutas – teisė aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas), įregistravimo pagrindas – Apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 2.3-3721-79, plotas – 1,4602 ha (14 602 kv. m), įrašas galioja nuo 2006 m. gegužės 4 d.; kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas), įregistravimo pagrindas – Apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 2446-79, aprašymas (servituto turinys): leisti prieiti prie statinių (S1- 154 kv. m ir S2- 211 kv. m), įrašas galioja nuo 2001 m. rugpjūčio 13 d. Aplinkybę, jog Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-3721-79 nustatyti statinių servitutai (S2 – 154 kv. m ir S3 – 211 kv. m), patvirtina ne tik nurodyto administracinio akto turinys, bet ir kiti bylos duomenys: Žemės sklypo ribų 2006 m. rugsėjo 1 d. paženklinimo-parodymo akto kopija, Žemės sklypo planas, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimas į pareikštą ieškinį bei 2011 m. balandžio 28 d. pranešimo Nr. 46SD-506 kopija.

Teismas, remdamasis Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2446-79, kuriuo Žemės sklypui nustatyti žemės servitutai: leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m) bei Žemės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, nustatančia, kad žemės servitutai nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju aukščiau nurodyti žemės servitutai administraciniu aktu buvo nustatyti pagrįstai ir teisėtai. Žemės įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio pirmosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta tvarka nustatyti ir įregistruoti žemės servitutai kartu su žemės sklypo nuosavybės bei naudojimo teisės perleidimu pereina kitiems asmenims. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta CK 4.111 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka. Byloje duomenų, patvirtinančių, jog aukščiau nurodytu Vilniaus apskrities viršininko įsakymu nustatyti žemės servitutai, kurių turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m), yra panaikinti, nėra. Byloje duomenų, patvirtinančių, jog aukščiau nurodytas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas yra nuginčytas, tai pat nėra, todėl teismas nusprendė, kad Žemės sklypui inter alia yr anustatyti žemės servitutai, kurių turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m).

Teismas taip pat sprendė, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), tačiau tuo pačiu pažymėjo, jog tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymas, tiek Nekilnojamojo turto registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, numato galimybę pataisyti netikslius ir klaidingus nekilnojamojo turto registro duomenis. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 46 punkte įtvirtinta blanketinė norma, pagal kurią netikslūs, klaidingi ar neišsamūs registro duomenys taisomi, tikslinami ir papildomi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Byloje esantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. spalio 25 d. pranešimas Nr. IN(12.5.1.15.)-29377 patvirtina, jog atsakovė 2011 m. birželio 20 d. prašymu „Dėl klaidos ištaisymo“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą; Žemės sklypo įrašas apie daiktinę teisę – kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas), Nekilnojamojo turto registre buvo patikslintas 2011 m. birželio 21 d. (patikslintas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku, ir servituto turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m)), atsižvelgiant į aukščiau nurodytą atsakovės prašymą bei dokumento, tai yra Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2446-79, pagrindu. Byloje esantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. spalio 21 d. pranešimas Nr. IN(12.5.1.15.)-29207 patvirtina, jog Žemės sklypui nustatytas kelio servitutas (teisė naudotis pėsčiųjų taku) (tarnaujantis daiktas) įregistruotas administracinio akto – Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2446-79, pagrindu; tikslus servituto turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m).

Įvertinęs visus aukščiau nurodytus byloje esančius įrodymus, faktines bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes teismas ieškovo atstovės paaiškinimus, jog Žemės sklypui nustatytas servitutas suteikė teisę ieškovui netrukdomai patekti, tai yra įvažiuoti transporto priemonėmis į nuomojamą žemės sklypą, vertina kritiškai ir atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas sprendė, kad Žemės sklypui nustatyto servituto turinys nebuvo pakeistas, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas toks servituto turinys, koks buvo nustatytas administraciniu aktu, tai yra Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2446-79. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovės veiksmai, kreipiantis dėl registro įrašų ištaisymo, yra teisėti, nepažeidžiantys nei imperatyvių įstatymo normų, nei kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypui nėra nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, atsakovė turi teisę ginti savo nuosavybės teisę, neleisdama jai priklausančia Žemės sklypo dalimi, kuriai, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, nustatytas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku, kurio tikslus turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m), važiuoti ieškovui ir (ar) kitiems asmenims priklausančiomis transporto priemonėmis. Tokią teisę atsakovei garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, įtvirtinantis konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, bei kiti įstatymai. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Byloje duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė trukdo ieškovui ir (ar) kitiems asmenims naudotis Žemės sklypui nustatytu kelio servitutu – teise naudotis pėsčiųjų taku, tai yra kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m), nėra, priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė netrukdo naudotis aukščiau nurodytu servitutu.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo paaiškinimai, jog, ieškovui pradėjus naudotis išsinuomotu žemės sklypu, atsakovė leido naudotis ginčo vieta, kuria ieškovas ir naudojosi, tačiau dėl nežinomų priežasčių, kilus konfliktui, ieškovui buvo pranešta, kad nuo 2010 m. lapkričio mėnesio ieškovo transporto priemonės per vartus įleidžiamos nebus, yra teisiškai nepagrįsti, nes geranoriškas atsakovės elgesys nelaikytinas veiksmais, su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas atmetė, nes nenustatė nei vienos iš sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UABN ,,Damodara“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas teigia, jog statinius įsigijo tokiomis sąlygomis, kad jis teisėtai ir nekildomai galės nuolat naudotis servitutiniu keliu, su galimybe privažiuoti lengviesiems ir krovininiams automobiliams. Sudarant lizingo sutartį, kurios pagrindu apeliantas naudojasi pastatais, buvo vadovaujamasi oficialiais dokumentais – Valstybinės įmonės Registrų centras duomenų bazėje įregistruotomis sklypo daiktinėmis teisėmis, o būtent, kelio servitutu – teise važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas) S1-154 kv. m. ir S2-211 kv. m. Išraše nurodytas šio servituto nustatymo pagrindas – Vilniau apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 2446-79, kuris galioja nuo 2001 m. rugpjūčio 13 d. Registro duomenys laikomi teisingais, kol nėra pakeisti. Šis įstatymu tvarka nustatytas ir įregistruotas servitutas suteikė teisę ieškovui netrukdomai patekti, t. y. įeiti ir įvažiuoti transporto priemonėmis į nuomojamą žemės sklypą, taip pat sudarė galimybę vykdyti ir vystyti ūkinę veiklą, kuria užsiima ieškovas. Akivaizdu, jog apeliantas prie savo naudojamų sandėliavimo patalpų gali patekti vieninteliu būdu, t. y. šiuo servitutiniu keliu. Nesant servituto, apeliantas niekada nebūtų pirkęs veiklos vykdymui naudojamų statinių, nes nesant galimybės naudotis minėtu keliu, nėra galimybės naudoti statinius pagal jų tiesioginę paskirtį. Apeliantas nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. naudojosi servitutiniu keliu, tačiau atsakovei 2007 m. kovo 13 d. įsigijus dalį žemės sklypo iš valstybės, ši pradėjo trukdyti apeliantui naudotis keliu ir tokiu būdu trikdyti jo vykdomą ūkinę komercinę veiklą.

2. Kaip paaiškėjo iš išreikalautų dokumentų, 2007 m. kovo 13 d. nekilnojamojo turto kadastro duomenų registre buvo įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nepriėmus sprendimo dėl buvusių nustatytų valstybinės žemės sklype esančių servitutų panaikinimo, buvusių kelio servitutų vietoje nustatyti statinių servitutai. Be to, pagal 2006 m. gruodžio 29 d. VAVA viršininko priimtą įsakymą Nr. 2.3.12950-79, atsakovei buvo papildomai parduotas 360 kv. žemės sklypas ir iš naujo nustatyti servitutai. Statinių ir kelio servitutų turinys iš esmės skiriasi, taigi abu minėti VAVA priimti sprendimai yra neteisėti, nes pažeidžia ne tik gretimų sklypų naudotojų ir statinių naudotojų teises, bet ir valstybės turtines teises. VAVA priimtų sprendimų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad minėti sprendimai dėl valstybinės žemės pardavimo buvo priimti nesudarius ir nepatvirtinus parduodamo žemės sklypo ribų plano – Tarkų rajono žemėtvarkos viršininkas jį patvirtino tik 2006 m. gruodžio 15 d., tuo tarpu žemė atsakovei buvo parduota 2006 m. gegužės 30 d. Kadangi kelio ir statinių servitutų turinys yra visiškai skirtingas, nustačius statinio servitutą, kuris sudaro galimybę pristatyti priestatą, būtų apsunkintas kelio servituto įgyvendinimas, todėl su sudaromu nauju žemės sklypo planu privalėjo būti supažindintas ieškovas ir kiti servituto teisių turėtojai.

3. Apeliantas tvirtina, jog kelio servitutas jo veiklos vystymui yra gyvybiškai svarbus. Tuo tarpu atsakovė, teismo proceso metu, vienašališkai, neinformavusi ieškovo kreipėsi Registrų centrą dėl viešame registre įregistruoto servituto turinio, nurodydama, kad prašo ištaisyti klaidą. Šio prašymo pagrindu buvo pakeistas įrašas nekilnojamojo turto kadastro registre, t. y. iš kelio servituto į statinių servitutą. Kadangi dėl tokių atsakovės veiksmų iš esmės pasikeitė bylos aplinkybės, ieškovas teismui pateikė patikslintą ieškinį, prašydamas į bylą įtraukti Registrų centrą, ir papildydamas reikalavimus nauju reikalavimu – įpareigoti Registrų centrą atstatyti nekilnojamojo kadastro registre iki 2011 m. birželio 21 d. buvusias įregistruotas daiktines teises žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat panaikinti Vilniaus apskrities viršininko priimtus sprendimus, 2006 m. balandžio 11 d. VAVA įsakymo Nr.2.3.37121-79 ,,Dėl žemės sklypo dalies pardavimo N. S.“ 3 punktą dalyje dėl statinio servituto S3-211 kv. m. nustatymo kaip nepagrįstai pakeistą be servituto naudotojų sutikimo bei 2006 m. gruodžio 29 d. VAVA priimtą įsakymo Nr. 2.3.12950-76 4 punktą, dalyje dėl statinio servituto S3-211 kv. m. žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatymo kaip nepagrįstai pakeistą be servituto naudotojų sutikimo. Tačiau teismas atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį, nurodydamas, kad ieškovas keičia ir ieškinio pagrindą ir dalyką, kas iš esmės yra naujas ieškinys. Tokiais savo veiksmais teismas pažeidė CPK 42 ir 141 straipsnių reikalavimus.

4. Teismas išnagrinėjo ieškinį, kuris po to, kai į bylą buvo pateikti nauji įrodymai tapo nebeaktualus, nes esmingai pasikeitė faktinės aplinkybės. Atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį teismas neatliko savo funkcijos išsamiai ir visapusiškai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.

5. Teismas nesiaiškino, ar anksčiau nekilnojamojo turto kadastro registre kelio servitutas buvo įregistruotas laikantis jo nustatymo ir registravimo metu galiojusių teisės aktų. Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarką reglamentavo 1995 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1278 patvirtinta žemės servitutų nustatymo, įregistravimo r panaikinimo tvarka. Šio nutarimo 7 punktas nustatė, kad sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybės žemės naudotojas arba privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti per jo naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų bei įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius, kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu (taku), nutiestu per jo naudojamą žemės sklypą, jeigu ši kelio (tako) vieta pažymėta teritorinio planavimo dokumente, arba tais atvejais, kai tenkinti šių asmenų pageidavimų kitaip neįmanoma. Vadovaujantis šiuo nutarimu, administracinį teisės aktą priimanti institucija – VAVA – turėjo teisę nustatyti tik tokios apimties servitutus, kokie buvo numatyti Vyriausybės nutarime. Tuo tarpu Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 244679 4 punkte nustatyto servituto turinys buvo dirbtinai susiaurintas ir neatitiko Vyriausybės nustatytos tvarkos, todėl teismas privalėjo nustatyti, kad šis dokumentas neatitinka jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Taigi pirminė daiktinių teisių registracija savo apimtimi atitiko teisės aktų nustatytą tvarką, todėl tokio turinio servituto įregistravimas negalėjo būti laikomas klaida ir taisomas. Teismas ieškovo argumentus, nepagrįstai, neįsigilinęs į servituto nustatymo metu galiojusius teisės aktus, atmetė.

6. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nes tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

7. Nurodyti pažeidimai sąlygojo, kad teismas nesiėmė priemonių nustatyti ir išsiaiškinti visas bylai teisingai išspręstas aplinkybes, todėl neatskleidė bylos esmės, kas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

Atsakovė N. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo:

1. Teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį, nes patikslintą ieškinį pateikė pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, nors apie administracinius aktus, kuriais buvo nustatytas servitutų turinys, ieškovas sužinojo gavęs atsiliepimą į ieškinį, t. y. 2011 m. gegužės 5 d. Duomenys buvo patikslinti 2011 m. birželio 21 d. Ieškovui 2011 m. liepos 3 d. patikslinus ieškinį ir jį papildžius reikalavimu dėl žalos atlyginimo, 2011 m. rugpjūčio 12 d. kartu su atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovė pateikė ir 2011 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. birželio 21 d. išrašo nuorašą, kurio duomenis sugalvojo ginčyti 2012 m. sausio 18 d. posėdžio metu. Be to, nei ieškovas, nei jo atstovė neatvyko į 2011 m. spalio 26 d. parengiamąjį teismo posėdį, nors posėdžio laikas buvo iš anksto suderintas, tokiu būdu nesirūpino proceso skatinimu, tai gi teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo trečią kartą ir nesavalaikiai pateiktą patikslintą ieškinį. Be to, patikslintu ieškiniu buvo keičias ir ieškinio dalykas, ir pagrindas.

2. Apeliantas klysta ir klaidina teismą manydamas, kad jis turėjo teisę naudotis atsakovės žemės sklypo dalimi, kuriai ieškovo suvokimu buvo nustatytas kelio servitutas, pažymėtas žemės sklypo plane – S2-211 kv. m. Savo tariamą teisę naudotis atsakovės žemės sklypo dalimi, ieškovas grindė Registrų centro duomenimis, neatsižvelgdamas į šių įrašų įregistravimo pagrindą – Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 24476-79. Būtent šiuo administraciniu aktu ir buvo nustatytas servituto turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų. CK 4.112 straipsnis nustato, kad servituto turinyje yra konkrečiai apibrėžtos teisės, kurios atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko ir kuriomis turi teisę naudotis servituto turėtojas, o kilus abejonėms dėl servituto turinio laikoma, kad servitutas mažiausias. Iš 2011 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad sklypui yra įregistruoti statinių servitutai, nustatyti 2001 m. liepos 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2446-79. Taigi atsakovei, kaip žemės sklypo bendraturtei privaloma laikytis apribojimo, susijusio tik su nustatytais servitutais, t. y. statinio servitutu bei kelio servitutu teise naudotis pėsčiųjų taku.

3. Visuose Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nurodytas tas pats servituto turinys.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žemės sklypui nustatyto servituto turinys nėra pakeistas, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas toks servituto turinys, koks yra nustatytas administraciniu aktu, t. y. 2001 m. liepos 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2446-79, o duomenys atsakovės 2011 m. birželio 20 d. prašymu buvo pagrįstai patikslinti, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu.

5. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl žalos priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais.

Apeliantas tvirtina pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškinį, kuris po to, kai į bylą buvo pateikti nauji įrodymai tapo nebeaktualus, nes esmingai pasikeitė faktinės aplinkybės. Teismas, atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį neatliko savo funkcijos išsamiai ir visapusiškai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas patikslintą ieškinį pateikė jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, nors apie administracinius aktus, kuriais buvo nustatytas servitutų turinys, ieškovas sužinojo gavęs atsiliepimą į ieškinį, t. y. 2011 m. gegužės 5 d. Be to, ieškovas 2011 m. birželio 20 d. parengiamojo teismo posėdžio metu iškilus klausimams dėl administraciniais aktais nustatyto turinio atitikimo Registrų centro duomenų banko išrašuose esantiems duomenims buvo informuotas, kad atsakovė ketina kreiptis į Registrų centrą dėl duomenų patikslinimo. Duomenys buvo patikslinti 2011 m. birželio 21 d. Ieškovui 2011 m. liepos 3 d. patikslinus ieškinį ir jį papildžius reikalavimu dėl žalos atlyginimo, 2011 m. rugpjūčio 12 d. kartu su atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovė pateikė ir 2011 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. birželio 21 d. išrašo nuorašą, kurio duomenis ieškovas sugalvojo ginčyti 2012 m. sausio 18 d. posėdžio metu. Be to, nei ieškovas, nei jo atstovė neatvyko į 2011 m. spalio 26 d. parengiamąjį teismo posėdį, nors posėdžio laikas buvo iš anksto suderintas, tokiu būdu nesirūpino proceso skatinimu, taigi teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo trečią kartą ir nesavalaikiai pateiktą patikslintą ieškinį. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį, pagrįstai nurodė, kad patikslintu ieškiniu buvo keičiamas ir ieškinio dalykas, ir pagrindas, taigi teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės sklype nustatyto servituto rūšies, turinio bei apimties ir ieškovo galimybės naudotis atsakovės sklype esančiu servitutu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2446-79, vadovaujantis, Trakų rajono savivaldybės mero 2001 m. vasario 27 d. potvarkiu Nr. 81 ir 2001 m. liepos 19 d. potvarkiu Nr. 416, UAB „Alstuva“ buvo išnuomotas 14 602 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kartu nustatyti žemės servitutai: leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m). Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. P2-221 buvo pasiūlyti žemės sklypo servitutai – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas, statinių servitutas. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-3721-79 nutarta atsakovei parduoti 3 355 kv. m ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį. Nurodytu įsakymu nustatyti servitutai: (207) servitutas – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (S1 – 14602 kv. m), (205) statinių servitutas (S2 – 154 kv. m ir S3 – 211 kv. m). Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12950-79 nutarta atsakovei parduoti 360 kv. m ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį. Nurodytu įsakymu nustatyti servitutai: (207) servitutas – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (S1 – 14 602 kv. m), (205) statinių servitutas (S2 – 154 kv. m ir S3 – 211 kv. m). Atsižvelgdama į teisingai pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad nepriėmus sprendimo dėl buvusių nustatytų valstybinės žemės sklype esančių servitutų panaikinimo, buvusių kelio servitutų vietoje nustatyti statinių servitutai. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad pagal 2006 m. gruodžio 29 d. VAVA viršininko priimtą įsakymą Nr. 2.3.12950-79, atsakovei papildomai pardavus 360 kv. žemės sklypą buvo iš naujo nustatyti servitutai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog servituto, kuris suteikia teisę naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, turinys buvo nustatytas ir apibrėžtas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 24476-79. Būtent šiuo administraciniu aktu buvo nustatytas servituto turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų. CK 4.112 straipsnis nustato, kad servituto turinyje yra konkrečiai apibrėžtos teisės, kurios atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko ir kuriomis turi teisę naudotis servituto turėtojas, o kilus abejonėms dėl servituto turinio laikoma, kad servitutas mažiausias. Iš 2011 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad sklypui yra įregistruoti statinių servitutai, nustatyti 2001 m. liepos 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2446-79, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovei, kaip žemės sklypo bendraturtei privaloma laikytis tik apribojimo, susijusio su nustatytais servitutais, t. y. statinio servitutu bei kelio servitutu teise naudotis pėsčiųjų taku. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.), tačiau tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymas, tiek Nekilnojamojo turto registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, numato galimybę pataisyti netikslius ir klaidingus nekilnojamojo turto registro duomenis. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 46 punkte įtvirtinta blanketinė norma, pagal kurią netikslūs, klaidingi ar neišsamūs registro duomenys taisomi, tikslinami ir papildomi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Byloje esantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. spalio 25 d. pranešimas Nr. IN(12.5.1.15.)-29377 patvirtina, jog atsakovė 2011 m. birželio 20 d. prašymu „Dėl klaidos ištaisymo“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą; Žemės sklypo įrašas apie daiktinę teisę – kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas), Nekilnojamojo turto registre buvo patikslintas 2011 m. birželio 21 d. (patikslintas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku, ir servituto turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m)), atsižvelgiant į aukščiau nurodytą atsakovės prašymą bei dokumento, tai yra Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2446-79, pagrindu. Byloje esantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. spalio 21 d. pranešimas Nr. IN(12.5.1.15.)-29207 patvirtina, jog Žemės sklypui nustatytas kelio servitutas (teisė naudotis pėsčiųjų taku) (tarnaujantis daiktas) įregistruotas administracinio akto – Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2446-79, pagrindu. Tikslus servituto turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m). Kadangi byloje duomenų, patvirtinančių, jog Vilniaus apskrities viršininko įsakymu nustatyti žemės servitutai, kurių turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m), yra panaikinti, nėra, o taip pat nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kuriuo buvo nustatytas servituto turinys, yra nuginčytas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame sklype nustatytas žemės servitutai, kurio turinys – leisti kitiems asmenims prieiti prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (S1 – 154 kv. m ir S2 – 211 kv. m), ir ji neturi pareigos sudaryti sąlygas ieškovui naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu platesne apimtimi nei nustatytas žemės servitutas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama visiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, papildomai nepasisako dėl visų kitų apelianto skunde išdėstytų argumentų, nes šios bylos nagrinėjimo ribų kontekste juos pripažįsta teisiškai nereikšmingais.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jadvyga MardosevičVilija MikuckienėVirginijus Kairevičius