Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ir D. G. dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo; tretieji asmenys – N. G. ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) normų, reglamentuojančių statybos darbus saugomose teritorijose, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu, pasikeitus jo negaliojimo pagrindą nustačiusiai teisės normai

20. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal tuometės redakcijos STĮ 9 straipsnio 7 dalį valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose esantiems draustiniams taikomas šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas. Ribiškių kraštovaizdžio draustinis yra valstybiniame – Pavilnių regioniniame – parke, todėl veikla jame reglamentuojama pagal STĮ 9 straipsnio nuostatas, o STĮ 13 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nustačiusiu analogiškus ribojimus, ieškovė rėmėsi nepagrįstai.

21. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka nėra ginčo dėl to, kad STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos išduodant Statybos leidimą buvo pažeistos, nes Namo, esančio arčiau kaip 50 m nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, briaunos, tūrį rekonstrukcijos metu leista padidinti nuo 175 kub. m iki 830 kub. m.

22. Šalių ginčas kilo dėl to, kad Statybos leidimo išdavimo neteisėtumas konstatuotas 2016 m. liepos 19 d., jau vykstant Namo rekonstrukcijai, be to, 2016 m. spalio 18 d. įstatymu Nr. XII-2683 buvo pakeistos pažeistus ribojimus įtvirtinusios STĮ nuostatos, šiuos ribojimus sušvelninant tais atvejais, kai statybos atitinka įstatyme nustatytus kriterijus. Nurodyti STĮ pakeitimai įsigaliojo nuo 2017 m. gegužės 1 d. Pakeista ginčui aktuali teisės norma išdėstyta STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punkte taip: „Statybų gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas: draudžiama statyti naujus pastatus statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos, išskyrus atvejus, nurodytus šios dalies 4 ir 5 punktuose, arba kai naujų pastatų statybos vieta yra įsiterpusi tarp sodybų, kurių pastatai mažesniais atstumais yra pastatyti iki 1993 m. lapkričio 24 d., tais atvejais, kai atkuriama sunykusi urbanistinė struktūra. Statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos draudžiama didinti esamų pastatų tūrius, išskyrus atvejus, kai pastatai rekonstruojami taikant etnografiniam regionui būdingus tūrius, formas, įrengiant šlaitinius stogus, kai statomi nauji gyvenamosios paskirties pastato (namo) priklausiniai, sukuriant būdingą sodybos planinę struktūrą, arba kai draustinio tvarkymo plane numatyta galimybė padidinti pastatų tūrius“.

23. Taigi ankstesnės redakcijos norma, draudusi draustiniuose didinti šlaituose ir arti jų esančių pastatų tūrius, pakeista į šiuo metu galiojančią normą, kuri pastatų tūrių didinti nedraudžia tais atvejais, kai pastatai rekonstruojami taikant etnografiniam regionui būdingus tūrius, formas, įrengiant šlaitinius stogus.

24. Šiuo metu galiojančio STĮ 9 straipsnio 7 dalyje (2018 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. XIII-1503 redakcija) nustatyta, kad, atsižvelgiant į STĮ 8 straipsnyje nurodytų gamtinių ir kompleksinių draustinių rūšis ir jų steigimo tikslus, taip pat į kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ypatumus ir draustinio išskirtinę vertę, apsaugos ir tvarkymo reikalavimai bei etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai nustatomi draustinio nuostatuose (kai draustinis yra valstybiniame parke ar biosferos rezervate, – valstybinio parko ar biosferos rezervato nuostatuose).

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 patvirtintų Pavilnių regioninio parko nuostatų (redakcija, galiojusi išduodant Statybos leidimą ir tebegaliojanti šiuo metu) 9 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad statybos ir rekonstravimo darbai pagal detaliuosius projektus esamuose sklypuose gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos; pastatai turi būti projektuojami, statomi ar rekonstruojami pagal teisės aktuose ir teritorinio planavimo dokumentuose nurodytus reikalavimus, atsižvelgiant į parko teritorijos architektūros savitumus (aukštingumą, pobūdį, formas, tradicines statybines medžiagas) bei kraštovaizdžio pobūdį.

26. Byloje nustatyta, kad atsakovas Namo rekonstrukciją atliko, įvykdęs pirmiau nurodytus Pavilnių regioninio parko nuostatų 9 punkte išdėstytus reikalavimus: buvo gautas Statybos leidimas; Namo rekonstrukcijos projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad buvo išnagrinėta urbanistinė situacija ir atsižvelgta į prieš tai buvusios sodybos kompoziciją, išsaugomas pastato stilius, aukštingumas bei vieta sklype; naudojamos natūralios apdailos medžiagos. Be to, Namo stogas yra šlaitinis ir pagal šį kriterijų Namas atitinka STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punkto reikalavimą. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, jog pagal jos parengtą, bet dar nepatvirtintą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų apsaugos reglamentą rekonstruotas Namas taip pat atitinka ir etnografiniam regionui būdingus tūrius, formas. Vis dėlto kadangi nurodytas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų apsaugos reglamentas nebuvo patvirtintas, juo byloje negalima remtis.

27. Pagal 2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 (kuriuo nuo 2017 m. gegužės 1 d. pakeistas Saugomų teritorijų įstatymas) 20 straipsnio 3 dalį galioję saugomų teritorijų individualūs apsaugos reglamentai turėjo galioti, iki jų nuostatos perkeliamos į saugomų teritorijų nuostatus. Pagal to paties įstatymo 20 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos iki 2017 m. gegužės 1 d. turėjo priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Nauji Pavilnių regioninio parko nuostatai iki šiol nėra patvirtinti. Taigi valstybės institucijoms vėluojant priimti teisės aktus, detalizuojančius įstatymo nuostatas, STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punkte ir 7 dalyje nurodyti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai nėra detaliau apibrėžti jau daugiau kaip dvejus metus nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo. Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai galėtų būti priimti artimiausiu metu. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nusprendė įpareigoti atsakovą gauti atliktus statinio rekonstrukcijos darbus leidžiančius dokumentus, kurie turi atitikti šiuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus, o to nepadarius per dvejų metų terminą – savo lėšomis atkurti ankstesnę statinio padėtį.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-701/2017 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nuomone, kad realios galimybės atkurti buvusią Namo padėtį nėra, nes faktiškai tektų esamą pastatą nugriauti ir pastatyti buvusįjį. Inspekcija 2017 m. birželio 28 d. raštu atsakovui pranešė, kad nėra teisinio pagrindo ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar ginčo objektas rekonstruojamas taikant etnografiniam regionui būdingus tūrius ir formas, nes turi būti parengti ir nustatyta tvarka patvirtinti Pavilnių regioninio parko nuostatai. Ši Inspekcijos įvardyta problema taip pat gali būti kliūtis atsakovui per teismo nustatytą terminą gauti statybą leidžiantį dokumentą.

29. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimu atsakovas įpareigotas gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, atsižvelgiant į būsimus reikalavimus teisės akte, kurio priėmimo momentas nėra žinomas, o nurodyto dokumento per dvejus metus negavęs atsakovas privalo nugriauti Namą. Tokiu teismo sprendimu atsakovui sukuriama konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujanti teisinio neapibrėžtumo situacija, nes jo rekonstruoto Namo likimas priklauso ne nuo jo pastangų įvykdyti galiojančių teisės normų reikalavimus, bet nuo to, ar bus priimtas numatytas teisės aktas, ir institucijų, įgaliotų jį priimti.

30. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

31. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 1 dalį teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, o aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

32. CPK 2 straipsnyje nurodyta, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę.

33. Ieškovė ieškinyje pažymėjo, kad atsakovės Savivaldybės administracija ir Parkų direkcija, pritarusios Rekonstravimo projektui, pažeidusiam tuomet galiojusias STĮ nuostatas, netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas. Ieškovė nurodė, kad ieškiniu siekia Statybos leidimo, prieštaravusio jo išdavimo metu galiojusioms teisės normoms, pripažinimo negaliojančiu ir saugomų teritorijų apsaugos užtikrinimo, tačiau aiškiai neįvardijo, koks konkretus įstatymo saugomas interesas yra gintinas šiuo metu, kai teisinis reglamentavimas pasikeitė, ir kaip jis nukentėtų, netenkinus reikalavimo ginčijamą Statybos leidimą pripažinti negaliojančiu.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl valstybės klaidų taisymo, pažymėjo, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, ir kt.).

35. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 49).

36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kuriomis padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-248/2017, 41 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37. Byloje nėra ginčo dėl to, kad, atsakovėms netinkamai vykdžius teisės aktuose nustatytas funkcijas, buvo pažeistos STĮ normų nuostatos, galiojusios ginčo Statybos leidimo išdavimo metu. Šioje byloje sprendžiama dėl padarytos klaidos taisymo galimybių ir būtinybės, po to, kai įstatymų leidėjas atsakovių pažeistus buvusius ribojimus sušvelnino.

38. Nuo to laiko, kai buvo nustatyta minėta klaida, pasikeitė pažeistų įstatymo normų turinys. Įstatymų leidėjas naujomis normomis nustatyto lygmens saugomų teritorijų apsaugą laiko pakankama, taip palengvindamas teisės subjektų, kuriems aktualios pakeistos normos, padėtį. Atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią, užfiksuotą naujojoje teisės normoje, naujos normos laikymasis yra aktualesnis nei netekusios galios normos, jei toks įstatymo taikymas yra galimas. Nagrinėjamu atveju principas lex benignior retro agit, kaip principo lex retro non agit išimtis, gali būti taikomas, nes nenustatyta, kad, STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punktu sušvelninus Atsakovo padėtį, galėtų būti pakenkta kitiems teisinių santykių subjektams.

39. Pažymėtina, kad statybos leidimo išdavimas nėra savitikslis – jis turi užtikinti statybos darbų atitiktį teisės aktų reikalavimams, kurie nustatomi, siekiant, kad statybos darbais nebūtų pažeistos įstatymų saugomos teisės ir interesai. Atsižvelgiant į proporcingumo principą, esant formaliam pagrindui pripažinti negaliojančiu statybos leidimą, kiekvienu atveju būtina įvertinti ir tai, ar šis pripažinimas lems esminį ribojimus saugomose teritorijose nustatančių normų tikslą – konkrečiai užtikrinti geresnę šių teritorijų pripažintos vertės apsaugą, ar, panaikinus ginčo statybos leidimą, ji bus labiau užtikrinta nei statybos leidimui galiojant.

40. Nagrinėjamu atveju panaikinus Statybos leidimą dėl neatitikties ankstesnės redakcijos teisės normai, racionalių galimybių atkurti buvusią ginčo Namo padėtį nėra, nes tam tektų esamą pastatą nugriauti ir pastatyti buvusįjį. Tai pareikalautų labai didelių išlaidų ir būtų neprotinga, ypač įvertinus atsakingą ginčo pastato projektavimą, t. y. projektavimo metu buvo atsižvelgta į tai, jog rekonstruojamas pastatas yra valstybiniame parke, dėl to vengta drastiškų pakeitimų, buvo išsaugotas pastato stilius, aukštingumas bei vieta sklype, išliko šlaitinis stogas, apdailai panaudotos natūralios medžiagos. Įstatymo sąvokos, nedetalizuotos įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose, kurių valstybės institucijos nepriėmė per įstatyme nustatytą terminą, negali būti pagrindas sąžiningiems teisinių santykių subjektams taikyti tokius sunkius padarinius kaip gyvenamojo namo nugriovimas.

41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų išaiškinimų dėl taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principo taikymo bylose. Esant situacijai, kai atlikti statybos darbai, prieštaravę ankstesnės redakcijos įstatymui, atitinka galiojančios įstatymo redakcijos nuostatas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti Statybos leidimą ir įpareigoti atsakovą gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, atsižvelgiant į reikalavimus teisės akte, kuris dar nepriimtas ir neaišku, kada bus priimtas, o tokio leidimo per dvejus metus negavus – nugriauti pastatą, yra akivaizdžiai neproporcingas siekiamam ieškovės nekonkretizuotam tikslui užtikrinti teisės aktų laikymąsi.

42. Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas, atitinkamai paskirstytinos šalių apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

44. Atsakovas D. G. prašo priteisti išlaidų, patirtų kasaciniame teisme atlyginimą: 75 Eur žyminio mokesčio ir 1548,80 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Atsakovas pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.13 punktuose nustatyto dydžio, todėl atsakovui iš ieškovės ši suma priteistina.

45. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas D. G. prašė priteisti 1270,50 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovui priteistina maksimali atlyginimo suma – 1216,41 Eur, todėl atsakovui priteistina būtent ši suma. Iš viso atsakovui D. G. iš ieškovės priteistina 2840,21 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

46. Kasacinis teismas turėjo 6,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti.

Palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą.

Priteisti D. G. iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2840,21 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt Eur 21 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 6,55 Eur (šešis Eur 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.