Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1397-460/2014

2014 m. gruodžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Virginijos Nijolės Griškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-28-635/2014 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui V. G. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalijimo ir ieškovės J. G. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė su atsakovo tėvu A. G. 2010-01-30 sudarė santuoką (t. 1, b. l. 9). Atsakovo tėvas iki santuokos sudarymo buvo įgijęs asmeninės nuosavybės teise 48/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį priklausinių: sandėlio, garažo, šiltnamio, kitų kiemo statinių, 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 24–28). Atsakovo tėvas su atsakovo mama I. G. santuoką nutraukė 2007-09-24 (t. 1, b. l. 20–26). Ieškovės teigimu, po pirmos santuokos nutraukimo nuo 2007 m. iki sudarant santuoką su ieškove, ieškovė gyveno kartu su A. G., vedė bendrą ūkį ir bendromis lėšomis pagerino asmeninį A. G. turtą. (duomenys neskelbtini) A. G. mirė (t. 1, b. l. 10).

Ginčo esmė: ieškovė prašo pripažinti buvusio, šiuo metu jau mirusio sutuoktinio iki santuokos įgytą asmeninį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir lygių dalių prezumpcijos principu padalyti pusiau, jį iš esmės pagerinus. Iš pateiktų ieškovės ir atstovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė įrodinėja, kad ginčo turto esminiai pagerinimai buvo atlikti tiek santuokos metu, tiek iki jos sudarymo. Atsakovas ginčija, kad ne visi ieškovės nurodyti pertvarkymai buvo atlikti ginčo turte ir jie nebuvo esminiai.

Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių sugyventinių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, pažeidimo ir netinkamo taikymo (CPK 330 straipsnis)

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, jog apeliantė J. G. yra labai nenuosekli ir apeliaciniame skunde savo reikalavimą suformulavo kitokį, negu buvo suformulavusi ieškinyje, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde ieškovė, prašydama pripažinti bendrąja nuosavybe mirusiajam A. G. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, nenurodo, kokios bendrosios nuosavybės dalies ji reikalauja, t. y. bendrosios dalinės ar bendrosios jungtinės. Tai yra ypatingai svarbu, norint tinkamai išnagrinėti bylą ir pateikti argumentus.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinyje buvo reikalaujama pripažinti ginčo nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Vadinasi, akivaizdu, kad ieškovė ieškinyje savo reikalavimą kildino iš CK 3.90 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, tuo atveju asmeninis vieno sutuoktinio turtas yra pripažįstamas bendrąja jungtine abiejų sutuoktiniu nuosavybe.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz. negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai aptarta būtinybė tinkamai formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2010; 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės pažeidimą ir iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu susiklosčiusių turtinių santykių kvalifikavimo, nuosavybės teisės atsiradimo, sugyventinių turtinių teisių gynimo bei įrodinėjimo ypatumų. Šiuo aspektui svarbu tai, jog ieškovė, pareikšdama ieškinį pirmosios instancijos teisme, jame įrodinėjo tik tai, kad ji gyvendama santuokoje su A. G. (santuoka sudaryta 2010 m.) iš esmės pagerino atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, ir todėl prašė pakeisti atsakovo tėvui priklausančio nekilnojamojo turto teisinį režimą. Apie tai, kad ieškovė su A. G. būtų vykdžiausi bendrą jungtinę veiklą, kol jie dar nebuvo susituokę, ieškovė ieškinyje nieko nenurodė ir tos aplinkybės iš esmės nebuvo nagrinėjamos šioje byloje apylinkės teisme. Tuo labiau atsakovas nepateikė atsiliepimo šiuo klausimu ir neteikė įrodymų, nuo kada atsakovo tėvas A. G. gyveno kartu su ieškove J. G., nuo kada jie vedė bendrą ūkį. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas niekada nepripažino ir nepripažįsta, kad atsakovo tėvas A. G. būtų vedęs bendrą ūkį su ieškove J. G. dar iki santuokos sudarymo. Sutiktina su atsakovu, kad jeigu jie vienas kitą pažinojo ar laikas nuo laiko susitikdavo, jokiu būdu nereiškia, kad atsakovo tėvas ir ieškovė vedė bendrą ūkį ir vykdė jungtinę veiklą, apie kurią ieškovė kalba apeliaciniame skunde. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija mano, kad ieškovė iš esmės apeliaciniame skunde išėjo už ieškinio ribų, t. y. nurodo tai, ko nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nei reikalaujama tirti, nei buvo tiriama.

Remiantis bylos duomenimis, santuoka tarp atsakovo tėvo ir atsakovo mamos I. G. buvo nutraukta 2007 m. Nėra pagrindo netikėti atsakovu, kad jo tėvas ir mama bendravo dar ir po santuokos nutraukimo, jie gyveno vienuose namuose, o ieškovė, kadangi turi savo namus Rusnėje ir juose gyveno, į atsakovo tėvui priklausiusią gyvenamojo namo dalį atvažiuodavo tik nuo 2008 m. kaip svečias (CPK 12, 178 straipsnis).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija, reaguodama į šį argumentą, priversta pasikartoti: šio klausimo ieškovė savo ieškinyje nekėlė (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), nepateikė įrodymų, kad ji iki santuokos sudarymo su atsakovo tėvu gyveno drauge, tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą ūkį savo asmeninėmis lėšomis savo arba bendru darbu (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šie klausimai šioje byloje visiškai nebuvo nagrinėjami, šiais klausimais nebuvo pateiktas atsakovo atsiliepimas, nebuvo renkami įrodymai. Kaip minėta, ieškovė inicijavo civilinę bylą ir suformulavo reikalavimą tik dėl atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto teisinio režimo pakeitimo ir jo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 straipsnis). Todėl sutiktina su apylinkės teismo pozicija, kad tik neperžengiant ieškinio ribų galėjo būti ir buvo nagrinėjama civilinė byla, teikiami įrodymai, teikiami atsiliepimai.

Tačiau netgi analizuojant reikalavimą, kad teismas ieškovei turėtų priteisti dalį atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto, akcentuotina, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalis numato, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Šiuo atveju ieškovė nepateikė teismui jungtinės veiklos sutarties. Apeliaciniame skunde teigiama, kad rašytinė jungtinės veiklos sutartis šioje situacijoje nereikalinga. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu kolegija nesutinka. Vien jau dėl tos aplinkybės, kad atsakovo tėvas ir ieškovė turėjo savo asmeninio nekilnojamojo turto, manytina, jog buvo būtina nustatyti jungtinės veiklos sutarties apimtį, t. y. kiek turto ir kokį turtą šalys laikė jungtinės veikos sutarties objektu. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad buvo atliekamas ir ieškovei priklausiančio gyvenamojo namo, esančio Rusnėje, remontas, kurį atliko atsakovo tėvas. Vadinasi, jeigu buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis ir ją reikėtų laikyti galiojančia, turėjo būti sujungtas abiejų šalių visas turimas asmeninis nekilnojamasis turtas ir šioje byloje turėjo būti įrodinėjama ne tik tai, kiek įdėta lėšų į atsakovo tėvui priklausančios gyvenamojo namo dalies remontą, bet ir kiek lėšų įdėta į ieškovei J. G. priklausančio gyvenamojo namo Rusnėje remontą, ir visas šis turtas turėtų būti dalijamas į dvi dalis. Analizuojant bylos duomenis matyti, kad nuo 2007-09-24 (kaip teigiama apeliaciniame skunde) ieškovė bendro ūkio su atsakovo tėvu nevedė, jie nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties ir netapo jų kiekvieno turimo asmeninio turto bendraturčiais. Be to, kaip minėta anksčiau, klausimas dėl nuosavybės įgijimo pagal jungtines veiklos sutartį šioje byloje nebuvo keliamas, nebuvo teikiami įrodymai ir šių klausimų kelti apeliaciniame skunde ieškovei įstatymas nesuteikia teisės (CPK 312 straipsnis).

Apeliantė skunde nurodo, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo, kad ji vedė bendrą ūkį su atsakovo tėvu nuo 2007 m. iki 2010 m. Teisėjų kolegija, atsakydamas į šį apeliacinio skundo motyvą, cituoja atsakovo atsiliepimą į pareikštą ieškinį: „Atsakingai pareiškiu teismui, kad ieškovė J. G. iki santuokos sudarymo su mano tėvu tikrai nevedė jokio bendro ūkio ir nedėjo jokių lėšų į mano tėvo gyvenamojo namo dalį“ (t. 1, b. l. 86). Tokią poziciją patvirtina ir Šilutės rajono apylinkės teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai „Dėl V. G. atsiliepimo į ieškinį“, juose nurodyta: „Po tėvų santuokos nutraukimo, aš gyvenau ir su tėvu, ir su mama. pirmame namo aukšte aš ruošiau pamokas ir su tėvu mes labai daug bendraudavome. Ieškovė per Šv. Kalėdas atvažiavusi pas tėvą į namus, sumetė į dėžes mano knygas, daiktus ir tėvui liepė nešti į antrą aukštą. Kur ieškovė galimai vedė bendrą ūkį su tėvu, to nenurodė. Galimai ji vedė su mano tėvu bendrą ūki Rusnėje, ten esančioje jos nuosavybėje, kadangi ten atliko viso gyvenamojo namo kapitalinį remontą, o Šilutėje 2008 m. ji atvažiuodavo tik pasižiūrėti, kaip vyksta remonto darbai, padėjo A. G. išrinkti sienų spalvas, sėdėdavo pavėsinėje su drauge“ (t. 1, b. l. 129). Be to, nurodė, kad: „A. G. remontams naudojo pirmosios santuokos lėšas, ir kai ieškovė atsikraustė gyventi, jau buvo atlikti visi remontai, nupirktas šaldytuvas, televizorius, vonia, bide ir kt.“ (t. 2, b. l. 129).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, pažeidimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis)

Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovo tėvas A. G. bendro ūkio su ieškove J. G. iki santuokos sudarymo nevedė, ieškovė jokių asmeninių lėšų į atsakovo tėvui priklausančią turto dalį neįdėjo, jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta, nebuvo nustatyta, koks ir kieno turtas į tokią jungtinės veiklos sutartį būtų įtraukiamas, kadangi abi šalys turėjo savo nekilnojamojo turto. Ieškinio reikalavimas pripažinti asmeninį turtą jungtinės veiklos sutarties partnerių bendrąja daline nuosavybe nebuvo suformuluotas. Jeigu toks reikalavimas būtų buvęs suformuluotas, turėtų būti pasisakoma apie abiejų jungtinės veikos partnerių asmeninį turtą ir jo pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, o ne apie vieno iš šių partnerių asmeninį turtą (CPK 12, 178 straipsniai).

2. Dėl reikalavimo pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe, dėl indėlio jungtinėje sugyventinių veikloje ir vėliau sutuoktiniais tapusių asmenų bendroje veikloje dydžio, dėl byloje surinktų įrodymų netinkamo vertinimo

Kaip žinia, turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, joje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kt.). Kaip ne kartą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, CK 3.90 straipsnio 1 dalį galima taikyti, kai yra nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-102/2014 ir kt.). Kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą, t. y. reikalaujama nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės. Tai yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita, kai esmingai pagerinama turto vertė. Be to, tai turi būti padaryta santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

Vertinant bylos duomenis darytina išvada, jog gyvenamojo namo dalyje, kuri priklauso asmeninės nuosavybės teise atsakovo tėvui, nuo 2007 m. nebuvo atliktas nei kapitalinis remontas, nei rekonstrukcija ar esminis pertvarkymas (CPK 185 straipsnis). Kapitaliniam remontui, rekonstrukcijai ar esminiam gyvenamojo namo pertvarkymui būtų reikalingas projektas ir leidimas, tam tikrais atvejais ir kito gyvenamojo namo bei žemės sklypo valdos bendraturčio sutikimas. Ieškovė nepateikė teismui nei projekto, nei leidimo, nei atsakovo mamos, kaip gyvenamojo namo bendraturtės sutikimo dėl ieškovės nurodomo turto pagerinimo iš esmės. Sutiktina su atsakovu, kad jo tėvas atliko eilinį jam priklausančios gyvenamojo namo dalies remontą, be to, dar iki santuokos su ieškove sudarymo. Šios aplinkybės, kad gyvenamojo namo remontui atsakovo tėvas naudojo savo asmenines lėšas, likusias po santuokos su atsakovo mama I. G. nutraukimo, ieškovė neginčijo.

Ieškovė nepateikė visiškai jokių įrodymų, kad ji prisidėjo savo darbu prie atsakovo tėvui priklausančios gyvenamojo namo dalies remonto. Antra, ieškovė neįrodė, kad remontui būtų buvusios naudojamos sutuoktinių bendros lėšos. Ieškovės argumentai, kad ji prisidėjo prie turto sukūrimo, pagerinimo, išlaikymo, yra vertintini kritiškai. Pirma, ieškovės gaunamas darbo užmokestis buvo naudojamas jos gyvenamojo namo Rusnėje išlaikymui, jos pačios išsilaikymui bei dviejų dukterų išlaikymui. Svarbu tai, kad priešingai, negu teigia ieškovė, atsakovo tėvas savo lėšomis pirko statybines medžiagas ir darė jos asmeninėje nuosavybėje Rusnėje remontą. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai J. P. ir L. T.. Ieškovės pateikti statybinių medžiagų įgijimo čekiai nepatvirtina fakto, kad pirktos statybinės medžiagos buvo naudojamos atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančios gyvenamojo namo dalies remontui. Šios statybinės medžiagos galėjo būti panaudotos ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio Rusnėje, remontui. Be to, pateikti čekiai nepatvirtina, kad šias medžiagas įgijo būtent A. G. ar J. G.. Pagal šiuos čekius statybines medžiagas galėjo įgyti visiškai kiti asmenys, nes šiuos čekius identifikuoti, kam jie tikrai priklauso, neįmanoma. Tačiau, kad ir vertinant šiuos čekius, pažymėtina, kad prie ieškinio pateikti čekiai: 2008-03-16 ir 2008-04-02, neatitinka tikrosios faktinės situacijos, čekiuose nurodytos plytelės nebuvo panaudotos.

Ieškovės pateiktos 2008 m. kovo–liepos mėnesių statybinės medžiagos, tokios kaip akmens masės grindų plytelės, dekoratyvinės sienų plytelės, iš vis nebuvo sudėtos atsakovo tėvo asmeninėje nuosavybėje. Kad akmens masės grindų plytelės vonios kambaryje, namo priestate, keraminės grindų plytelės sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo keistos, taip pat nebuvo keistos grindys kambaryje, virtuvėje, patvirtino ieškovės pakviesti liudytojai A. K. ir G. S.. Svarbu tai, jog remontai buvo atlikti 2008 metų pavasarį–vasarą, tą patvirtino ir ieškovės pakviestas liudytojas G. S..

Ieškovės pateikti duomenys apie tai, kad ji gaudavo pinigų iš savo tėvų, nepatvirtina fakto, kad ji šiuos pinigus būtų panaudojusi atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimui. Ieškovei pačiai reikėjo išsilaikyti, išlaikyti dvi dukteris ir jai priklausantį asmeninį turtą Rusnėje. Aplinkybes, kad jai reikėjo išlaikyti besimokančias dukteris, ieškovė patvirtino pati pirmosios instancijos teisme.

Ieškovės ir jos motinos Z. A. B. parodymus, kad atsakovo tėvo gaunamų pajamų šaltinis buvo tik atlyginimas, paneigė teismo posėdžio metu dalyvavę liudytojai: L. T., V. M.. V. J., D. G., J. P.. Jie patvirtino, kad atsakovo tėvas papildomai uždirbdavo nemažas pinigų sumas atlikdamas elektros instaliacijos darbus pas įvairius asmenis po darbo, be to, ir pati ieškovė posėdžio metu patvirtino tas aplinkybes, kad sutuoktinis savo darbu atsiskaitydavo už jam atliktus darbus.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė teismui pateikė cemento įsigijimo čekius, iš kurių visiškai neaišku, kas šį cementą įsigijo ir kur jį panaudojo, tačiau atsakovas tvirtina, kad trinkelių sudėjimui cementas nebuvo naudojamas visiškai. Trinkelių sudėjimui buvo naudojamas žvyras, skalda ir atsijos.

Aplinkybę, kad į pavėsinės statybą jokios lėšos nebuvo įdėtos, pavėsinei dalis medienos buvo panaudota iš pirmosios tėvo santuokos, patvirtino liudytojai D. G. ir L. T.. Šviestuvas pirktas A. G. pirmosios santuokos metu, iš vonios kambario nuneštas į pavėsinę. Langai į pavėsinę ir šiltnamį buvo sudėti seni, likę iš tėvo pirmosios santuokos, tai patvirtino liudytojas L. T..

Teisėjų kolegija mano, kad ieškovė teigdama, jog palikėjas rekonstravo gyvenamąjį namą, klysta. Viena gipso kartono plokštė ant namo viduje esančių virtuvės durų, pro kurias patenkama iš pirmo aukšto į antrą aukštą, ir šios plokštės uždėjimas vienbučio gyvenamojo namo nepadarė dviejų butų gyvenamuoju namu. Plokštė negali būti laikoma kapitaline siena. Atsakovo tėvas neįsirengė atskiro įėjimo į jam atitekusią gyvenamojo namo dalį, buvo pakeistos tik pirmojo aukšto durys. Tačiau tai nereiškia, kad buvo atliktas ginčo namo dalies kapitalinis remontas. Liudytojas V. M. 2008 m. vasarą atskyrė šildymo ir vandentiekio sistemą (t. 2, b. l. 52), įstatė 2 vnt. ventilių šilumos mazge, privedė vamzdeliais šilumos apskaitos prietaisus ir šalto vandens tiekimą atsakovo mamai I. G.. Minėtas liudytojas patvirtino, kad už atliktą darbą pinigai nebuvo mokami.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia: „Sandėliavimo patalpa buvo pertvarkyta ir pritaikyta gyvenimui įrengiant papildomas pertvaras, įstatant duris“. Aktualu tai, jog liudytojas L. T. patvirtino, kad 2008 m. vasarą atsakovo tėvas A. G., naudodamas gipso kartoną, įdėjo tik nesudėtingą lengvos konstrukcijos pertvarą, įstatė buvusias senas lauko duris, liudytojas jas perdažė (t. 2, b. l. 55). Visi kiti sandėliavimo patalpos remonto darbai buvo atlikt iki 2008 metų, tą patvirtino atsakovo mama.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino liudytojo R. V. parodymų, kad „jis pilnai įrengė vasarnamį iš vidaus ir atliko apšiltinimo iš išorės ir apdailos darbus“, tačiau šie parodymai nesutampa su paties liudytojo parodymais. Liudytojas R. V. liudijo, kad jis lauko virtuvėlėje šiltino lauko sieną iš vidaus ir dėjo gipso plokštę ant visų sienų, o kas darė virtuvėlės apdailos darbus, net nežino. Atsakovo kviesti liudytojai V. J., V. M., D. G. liudijo, kad už jų atliktą darbą atsakovo tėvas atsiskaitė savo darbu, o pavėsinės ir židinio pastatymui buvo naudojamos ir senos medžiagos.

Atsakovas tikina, jog automatiniai vartai buvo pagaminti ir sumontuoti 2012 m. vasarą. Svarbu tai, kad ieškovės teismui pateikta 5 445 Lt vertės PVM sąskaita faktūra Nr. 11441 išrašyta 2013-03-05. Minėtoje sąskaitoje faktūroje minima vartų gamyba ir montavimas su automatika. Tačiau minėta ieškovės pateikta sąskaita faktūra vertintina kritiškai. Teismo posėdžio metu liudytojas L. T. patvirtino, kad vartų montavimo darbus atliko atsakovo tėvas, jis savo darbu betonavo vartams pamatus, pats dažė medžio lenteles vartams, pats jas pridėjo gręždamas, pats sumontavo vartus, įjungė automatiką, o ne pateiktos sąskaitos įmonės darbuotojai. Kad vartai buvo pastatyti 2012 m. vasarą, paliudijo ir liudytoja Z. Š..

Papildomai atsakovo pateikta fotofiksacija (CPK 314 straipsnis) (t. 2, b. l. 193), ne tik apeliantės pateiktos fotonuotraukos (CPK 314 straipsnis) (t. 2, b. l. 175–176) liudija apie tai, kad nužeminus šaligatvį, įvažiavimas buvo sudėtas iš atsakovo tėvo turėtų trinkelių, kurias jis turėjo iš pirmosios santuokos, tą paliudijo liudytojas L. T.. Minėti įrodymai pagrindžia aplinkybę, kad buvo panaudotos ir senos trinkelės, ne tik naujos.

Apeliantės nurodoma 2012 m. įrengto tvenkinio vertinė išraiška kelia pagrįstų abejonių. Pirma, pateikti įrodymus apie tvenkinio įrengimo išlaidas ieškovė privalėjo pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas jais nedisponavo, taigi neturėjo galimybės jų išanalizuoti ir pateikti argumentų (t. 2, b. l. 174). Antra, sutiktina su atsakovu, jog remtis pateikta lokaline sąmata analogiško tvenkinio įrengimui nėra jokios galimybės. Joje nurodyta grunto kasimo rankiniu būdu 1 741,74 Lt kaina, atsakovas nurodo, kad gruntą iškasė ekskavatoriumi, paprašęs iš įmonės UAB „Įtampa“, kurioje tuo metu dirbo. Trečia, sąmatoje nurodyta 10 vnt. augalų vertė sudaro 1 327,90 Lt, tačiau duomenų, kad tokios vertės augalai tuo metu (t. 2, .b. l. 61–62), o ne dabar (t. 2, b. l. 177) pasodinti prie ginčo tvenkinio, nėra visiškai (CPK 12, 178 straipsniai).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad žemės sklypas iš valstybės I. G. ir A. G. įgytas 2007-05-10 už 2 410,75 Lt, tuo metu jis buvo bevertis objektas. Kolegija mano, kad toks ieškovės požiūris yra klaidingas, nes 2007-05-10 Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad, pagal 2007-05-05 valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo pažymą Nr. 44-1592229, indeksuota žemės sklypo vertė – 8 416 Lt, vidutinė rinkos vertė – 30 701 Lt (t. 2, b. l. 191–192). Be to, atsakovas apylinkės teismui buvo pateikęs paveldimo turto aprašą (t. 1, b. l. 71), jame 1/2 dalies žemės sklypo vertė, pagal VĮ Registrų centro duomenis, yra 14 250 Lt. Taigi minėti įrodymai patvirtina, kad žemės sklypas nebuvo ieškovės minimos vertės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad ginčo nekilnojamasis turtas nebuvo pagerintas iš esmės, apeliantė savo esminio indėlio į turto pagerinimą neįrodė. Jos įnašas bylos kontekste vertintinas kaip išlaidos einamajam remontui.

Dėl kompensacijos

Apeliantė teigia, kad apylinkės teismas nesuskaičiavo ir nepriteisė jai kompensacijos. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirma, apylinkės teismas nagrinėjo konkrečius reikalavimus, kuriuos ieškovė pateikė ieškinyje. Antra, atsakovas pateikė savo argumentus bei įrodymus tik tais klausimais, kokie buvo keliami ieškinyje. Trečia, ieškinyje nebuvo keliamas kompensacijos priteisimo klausimas, o, be to, kaip teisingai teigia atsakovas, ieškovė nepateikė jokio, net savo pačios skaičiavimo, kiek, jos nuomone, ji įdėjo savo asmeninių ar bendrų su atsakovo tėvu lėšų į tariamą turto pagerinimą. Todėl skaičiavimų pirmosios instancijos teismas atlikti negalėjo.

Dėl šališkumo

Apeliantė skunde kaltina apylinkės teismą šališkumu ir neobjektyvumu, nurodydama, kad ji tai pastebėjusi nuo posėdžio pradžios. Apeliantė sau prieštarauja nurodydama tokius argumentus. Pirma, jeigu ieškovė pastebėjo teismo šališkumą, tai kyla pagrįstas klausimas, kodėl teismui nepareiškė nušalinimo. Antra, pirmosios instancijos teismas priėmė proceso šalių teikiamus įrodymus, juos pridėjo prie bylos, apklausė prašomus apklausti liudytojus, visapusiškai ir objektyviai tyrė pateiktus įrodymus. Trečia, ta aplinkybė, kad apylinkės teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą, nesuteikia jai teisės kaltinti teismą šališkumu ar neobjektyvumu.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi šį klausimą, nenustatė jokių apylinkės teismo šališkumo požymių, todėl apeliantės deklaratyvias, niekuo neparemtas abejones atmeta kaip nepagrįstas (CPK 12, 178, 185 straipsniai)

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą sprendimą, mano, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir teisingai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad CK 3.90 straipsnio prasme ieškovė nepateikė įrodymų ir neįrodė, kad atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo pagerintas iš esmės, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Be to, nesant ieškovės reikalavimo dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo, taip pat dėl kompensacijos priteisimo, teismas šių klausimų nagrinėti ir dėl jų pasisakyti neturėjo teisinio pagrindo. Dar daugiau, išnagrinėjus jungtinės veiklos institutą apeliacinės instancijos teisme, ieškovės argumentai dėl minėtos sutarties egzistavimo atmestini kaip nepagrįsti bei neįrodyti.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti 800 Lt bylinėjimosi išlaidas, jo turėtas advokatui (t. 2, b. l. 194) už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Jos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, atsakovui iš ieškovės priteistina 800 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui V. G. priteisti 800 Lt (231,70 EUR) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės J. G..