Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „x“ ieškinį atsakovui V. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovas V. D. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, jog jis kredito nepasiėmė, nes tuo metu buvo užsienyje. Jo motinai atėjo laiškas, jo ir jo sesers vardu buvo paimti kreditai. Grįžus į Lietuvą, nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą, kadangi jis kredito neėmė. Jo kortelė buvo palikta namuose. Namuose nėra interneto, motina nemoka naudotis kompiuteriu. Banko sąskaitą turėjo „Swedbank“. Jo lietuviška kortelė užsienyje neveikė, jis savo banko sąskaita nesinaudojo, taip pat nesinaudojo elektronine bankininkyste, nes jam tai buvo neaktualu. Nežino, kur iš jo banko sąskaitos pasidėjo tie 750 litų. Jis tų pinigų iš banko sąskaitos nenuėmė, tų pinigų jo banko sąskaitoje nėra. Nežino, kada tikrinosi banko sąskaitą. Visos jo banko kortelės ir prisijungimo kodai buvo palikti namuose. Jis žino pareigą saugoti tuos duomenis. Jis savo duomenis laikė saugiai, dėl to ir kreipėsi į policiją. Prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą neskundė, nes negavo laiško. Kredito jis tikrai neėmė. Kortelę pasiėmė, nes siūlė bankas, kad bus patogiau naudotis. Sudarydamas sutartį, sutarties teksto įdėmiai neskaitė, bet suprato, kad duomenis reikia laikyti saugiai. Jis nelabai turi versiją, kaip tai galėjo atsitikti. Galėjo būti, kad kortelė buvo perduota kitam, bet jam artimam žmogui. Jis neprisimena, kokius duomenis buvo perdavęs savo sesei. Jis buvo užsienyje ir kortele nesinaudojo, dirbant užsienyje jis parsiveždavo grynus pinigus ir kortele nesinaudojo. Su ieškiniu nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas.

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais, nustatyta, kad 2011 m. liepos 22 d. 14:56:47 val. V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu užsiregistruota „c“ internetinėje svetainėje, kurią valdo UAB „x“. Registracija pateikta iš kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini) bei nurodyti tokie duomenys: mob. tel. Nr. (duomenys neskelbtini), el. paštas (duomenys neskelbtini). Kliento registracija patvirtinta 2011 m. liepos 22 d. iš asmeninės banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) į UAB „x“ (buvęs UAB „c“) banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank “ pervedant 0,01 Lt registracijos mokestį, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad sutinkama su c paskolos sutarties sąlygomis, kurių MD5 kodas (duomenys neskelbtini). UAB „x“ priėmė sprendimą suteikti atsakovui 217,22 Eur (750 Lt) kreditą ir su atsakovu 2011 m. liepos 22 d. elektroniniais kanalais pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2011 m. liepos 22 d. kredito sumą pervedė į atsakovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje „Swedbank“ banke.

Atsakovas ginčija kredito paėmimo faktą, nurodo, kad nors ir buvo sudaręs elektroninių paslaugų teikimo sutartį su banku, tačiau elektronine bankininkyste nesinaudojo, paskolos sutarties nesudarė. Tapatybės nustatymo priemones saugojo tinkamai.

Ginčo dėl to, jog 750 litų 2011 m. liepos 22 d. pervesti į atsakovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), byloje nekilo. Teismas nustatė, kad į atsakovo sąskaitą minėta suma 2011 m. liepos 22 d. įskaityta, tą pačią dieną 150 Lt pervesta į R. R. sąskaitą, 400 Lt ir 100 Lt sumos grynaisiais pinigais išimtos Šiaulių mieste, o 2011 m. liepos 23 d. Šiaulių mieste išgryninta dar 100 Lt.

Iš baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios medžiagos matyti, kad atsakovas V. D.2011 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariatą. Nurodė gavęs pranešimą iš UAB „x“ skolų išieškojimo skyriaus apie grąžintiną paskolą, tačiau jokio kredito niekada nėra ėmęs. 2012 m. vasario 21 d. pagal UAB „x“ prašymą pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje. UAB „x“ 2012 m. sausio 12 d. raštu Pakruojo rajono policijos komisariatui pateikė išsamius duomenis, kad V. D. vardu internetiniu būdu užpildytoje paraiškoje dėl kredito suteikimo, buvo nurodyti šie duomenys: vardas, pavardė, asmens kodas, telefono numeris, el. pašto adresas, banko pavadinimas, sąskaitos numeris, gyvenamosios vietos adresas, UAB „x“ nurodė, kad registracija paskolai gauti buvo pildoma iš kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu konstatavo, kad tyrimo metu baudžiamojon atsakomybėn trauktini asmenys nebuvo nustatyti, o ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini)nutrauktinas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Paskolos sutartis – tai susitarimas, kurio viena šalis – paskolos davėjas – perduoda kitai šaliai – paskolos gavėjui – nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė teismui pateikė rašytinius įrodymus, kad suteikta paskola banko pavedimu buvo pervesta į asmeninę atsakovo sąskaitą banke. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai įrodo sutarties dalyko (pinigų) perdavimo faktą paskolos gavėjui.

Kaip nustatyta, ginčo kredito sutartis buvo sudaryta elektroninėmis ryšio priemonėmis, kredito gavėjui prisijungus prie kredito davėjo siūlomų sąlygų, per elektroninės bankininkystės sistemą. Teismo vertinimu, atsakovo tapatybė buvo nustatyta tinkamai. 2011 m. liepos 22 d. 14:56:47 val. atsakovo vardu užsiregistruota UAB „c“ internetinėje svetainėje. Ikiteisminio tyrimo metu IP adreso priklausomumo anksčiau nurodytu laiku nepavyko. Registracijos metu pateikti asmeniniai duomenys: mob. tel., gyvenamosios vietos adresas, el. pašto adresas. Kliento registracija patvirtinta iš asmeninės atsakovo banko sąskaitos į UAB „c“ banko sąskaitą pervedant 0,01 Lt registracijos mokestį, kuriuo klientas patvirtina savo tapatybę bei tai, kad sutinka su c paskolos sutarties sąlygomis. Klientų pavedimai kontroliuojami, sutikrinant asmens kodą, nurodytą internetinės registracijos ir bankinio pavedimo metu; patikrinama, ar klientas 0,01 Lt pavedimą tikrai padarė iš savo asmeninės banko sąskaitos, ar sutampa nurodyti duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas). Nagrinėjamu atveju, kliento duomenys, įskaitant ir tokius atsakovo duomenis, kaip asmens kodas, asmeninės banko sąskaitos numeris, elektroninės bankininkystės prisijungimai (kadangi nežinant šių duomenų neįmanoma patvirtinti savo registracijos bei ieškovas negalėtų identifikuoti asmens) gyvenamosios vietos adresas, buvo nurodyti teisingai, o šiuos duomenis gali žinoti tik atsakovas. Teismas sprendžia, kad ieškovė tinkamai įvykdė pareigą įsitikinti kredito gavėjo tapatybe. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 13 straipsniu, kliento tapatybę nustato naudodamasi trečiųjų šalių informacija apie klientą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasinaudojo patikimu ir nepriklausomu šaltiniu, identifikuodama paslaugos gavėją atsakovę – banku. Tokią asmens tapatybės nustatymo praktiką per elektroninės bankininkystės sistemas plačiai naudoja ir valstybės institucijos.

Atsakovo prielaida, jog jo asmens ir tapatybės nustatymo naudojantis elektronine bankininkyste duomenimis galimai pasinaudojo kiti asmenys be jo pačio žinios, nėra įrodyta, ikiteisminio tyrimo metu tokie duomenys nebuvo nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir tirti įrodymai, nustatyti faktai didesnės įrodomosios galios neturi (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ir atsakovas nėra atleistas ir nuo įrodinėjimo CPK 182 straipsnio 3 punkto pagrindu, todėl šios aplinkybės turi būti vertinamos kartu su surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-243-440/2016). Konkrečiu atveju, aplinkybė, kad paskola paimta be atsakovo žinios, nėra įrodyta. O ieškovė priešingai – pateikė rašytinius įrodymus, kad suteikta paskola banko pavedimu buvo pervesta į asmeninę atsakovo banko sąskaitą, o ginčo kredito sutartis buvo sudaryta elektroninėmis ryšio priemonėmis, kredito gavėjai prisijungus prie kredito davėjo siūlomų sąlygų, per elektroninės bankininkystės sistemą. Tai įrodo sutarties dalyko (pinigų) perdavimo faktą paskolos gavėjui, ir kiti byloje pateikti įrodymai nepaneigia šios teismo išvados. Atsižvelgiant į tai teismas vertina, jog aukščiau nurodytos aplinkybės, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovė šioje byloje reikšdama reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovas, remdamasi sutarties nesudarymo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė.

Be to, net ir remiantis anksčiau minėta atsakovo keliama prielaida, teismo vertinimu, atsakovo elgesys (prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenų netinkamas saugojimas) iš esmės neatitiko atidaus ir rūpestingo asmens standartų ir vertintini kaip didelis neatsargumas. Dideliu neatsargumu laikomi asmens veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-280/2017). Atsakovas nurodė, kad elektronine bankininkyste nesinaudojo, jam išvykstant į užsienį prisijungimo kodai palikti namuose, kur gyvena mama. Paaiškino jog duomenis laikė saugiai, jie padėti vienoje vietoje, bet konkrečiau kaip jie buvo laikomi nedetalizavo. Negalėjo nurodyti, ar nuo 2008 m., kai buvo sudaryta elektroninių paslaugų teikimo sutartis su banku, patikrino tų duomenų laikymo vietą, įsitikino, jog fiziškai tapatybės nustatymo priemonės joje tebėra. Paminėtina, jog ikiteisminio tyrimo duomenimis, pasinaudojant atsakovo banko kortele lėšos 2011 m. liepos 22–23 d. buvo išgrynintos, kas, atsakovui teigiant, jog pinigus nusiėmė ne jis, suponuoja prielaidą, jog savo banko kortelę jis taip pat saugojo galimai netinkamai.

Kadangi atsakovą identifikuojantis subjektas buvo mokėjimo paslaugą teikiantis bankas ir paskola suteikta, panaudojant mokėjimo operacijų autorizavimo schemą, taikytinas Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 25 straipsnis „Mokėjimo paslaugų vartotojo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis“, kuris nustato pareigą mokėjimo paslaugų vartotojui naudotis mokėjimo priemone pagal mokėjimo priemonės išdavimą ir naudojimą reglamentuojančias sąlygas (minėto įstatymo straipsnio 1 dalies 1 punktas), imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti mokėjimo priemonės personalizuoti saugumo požymiai (minėto įstatymo straipsnio 2 dalis). Mokėjimų įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jeigu mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo ar tyčios neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų pareigų. Pareigos, susijusios su tapatybės patvirtinimo priemonių saugojimu, atsakovui, kaip klientui, numatytos ir jo su banku sudarytoje anksčiau minėtoje sutartyje (pvz. nelaikyti visų priemonių vienoje vietoje, 2008 m. liepos 11 d. Elektroninių paslaugų teikimo sutarties 7.1. punktas).

Pažymėtina ir tai, kad pagal bylos duomenis, atsakovas, sužinojęs apie sudarytą ginčo sutartį, kreipėsi į atitinkamas instancijas baudžiamojo proceso tvarka, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos minimų faktų, tačiau nėra duomenų, kad iki ieškovės ieškinio dėl paskolos grąžinimo pareiškimo šioje byloje ir nagrinėjant šią bylą, būtų reiškęs reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia ar nesudaryta.

Aukščiau nurodytos aplinkybės, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė šioje byloje reikšdama reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodė paskolos sutarties sudarymo ir pinigų pervedimo į atsakovo sąskaitą, t. y. esminės sąlygos egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Neįrodyta, kad atsakovo duomenimis nesąžiningai pasinaudojo kitas asmuo, paskola buvo įgyta apgaulės būdu. Atsakovas, remdamasi sutarties nesudarymo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Pagal Vartojimo kredito sutartį, kredito gavėjas įsipareigojo grąžinti pasiskolintą sumą iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. Todėl negrąžinus ieškovei paskolos per sutartą terminą, atsakovas turi prievolę ją grąžinti (CK 6.870 straipsnis, 6.873 straipsnis). Taip pat sutarties bendrųjų sąlygų 4 ir 5 skyriuose tarp šalių susitarta dėl palūkanų normos apskaičiavimo ir taikymo sąlygų ir tvarkos. Byloje atsakovas neginčijo ieškovo prašomos priteisti sumos, nereiškė reikalavimo mažinti sutartines palūkanas. Atsižvelgiant į atsakovo pareigą įvykdyti prievolę ieškovui pagal 2011 m. liepos 22 d. Vartojimo kredito sutartį, yra pagrindas ieškinį tenkinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė UAB „x“ už ieškinį sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamas jos sumokėtas žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. liepos 3 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir

15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „x“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmams.