- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-25
- Bylos Nr.
- 2YT-19645-845/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14303-202-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lijana Visokavičienė
- Pareiškėjas
- UAB Baltoptik NT valdymas, Lino L
- Suinteresuotas asmuo
- LR Generalinė prokuratūra
- Kategorijos
- 3.4Procesas pirmosios instancijos teisme
- 3.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė., rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų UAB Baltoptik NT valdymas, Lino L. G., L. D., P. V., V. M., J. M., D. D., L. D., R. A. ir R. A. skundą dėl LR Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020-04-15 nutarimo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020-02-19 nutarimo, suinteresuotas asmuo LR Generalinė prokuratūra.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjai pateikė skundą dėl LR Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020-04-15 nutarimo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020-02-19 nutarimo, nesutikdami su prokurorų nutarimais, kuriais atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Nurodė, kad gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), kieme yra plytų pastatas (sandėlis), kurio dalimi nuo 2003 m. naudojasi dalis namo gyventojų. Nuo 2007-04-23 nuosavybės teisės į pastatą buvo įregistruotos UAB „Saldainis“ vardu, o nuo 2016-03-15 – S. R. ir I. R. vardu. Vilniaus m. apylinkės teismas 2016-12-20 sprendimu pripažino negaliojančiais UAB „Saldainis“, S. R. ir I. R. nuosavybės teisės į pastatą registravimo dokumentus; sprendimas įsiteisėjo 2017-10-24. Pažymėjo, jog 2019-07-24 buvo įregistruota Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos nuosavybės teisė į pastatą, nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1999-11-30 apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-21-2973-1999, 2000-02-03 apygardos teismo nutartis Nr. 2A-166/2000 ir 2006-05-25 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-1119. Pasak pareiškėjų, 2006-05-25 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra galimai suklastotas; panaudojus šį suklastotą dokumentą, Draugija apgaule įgijo sandėlį. Nepaisant tai, prokuratūra ginčo nutarimuose nurodė, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo turtas – sandėlis 2006-05-25 priklausė valstybei ar savivaldybei, kurį būtų galima priskirti viešai nuosavybei. Su tokia prokuratūros pozicija pareiškėjai nesutiko. Pasak pareiškėjų, registruojant nuosavybę VĮ Registrų centre buvo pateikti fiktyvūs duomenys, įgyvendinant nuosavybės teisę, dėl ko buvo pažeistas viešas interesas. Ši aplinkybė buvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. e2A-1408-258/2017, kuria prokurorai privalėjo vadovautis CPK 18 str. pagrindu. Pareiškėjai prašė taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą V. Š. ir M. Š. nuosavybės teise priklausančiam pastatui –sandėliui, esančiam(duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi Prokuratūros įstatymo 19 str. 3 d. nurodytus įgaliojimus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai - tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-21, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Prokuratūros įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, yra išaiškinta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad prokurorai nesivadovavo įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kurio buvo pasisakyta dėl nuosavybės teisės į sandėlį įgijimo aplinkybių ir nustatytas viešo intereso pažeidimas.
Byloje nustatyta, kad 2020-02-19 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nustačius, jog nėra pagrindo ginčo sandėlio priskirti viešai (valstybės ar savivaldybės) nuosavybei. Atkreipė dėmesį, jog civ. byloje Nr. e2-928-905/2016 dalyvavo ne tie patys asmenys; byloje dalyvavo valstybė, tačiau teismas konstatavo, jog sandėlis valstybei nepriklausė. LR Generalinė prokuratūra 2020-04-15 nutarimu Nr. 13.12-24 paliko nepakeistą 2020-02-19 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą Nr. 2.VI-12 atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones. Nutarime prokurorė nurodė, jog ištyrus įrodymus nenustatyta, kad ginčo sandėlis 2006-05-25 priklausė valstybei ar savivaldybei, dėl ko šis turtas būtų priskirtas viešai nuosavybei; taip pat prokurorė išanalizavus rašytinius duomenis nustatė, jog 2007-03-30 duomenimis ginčo pastatas nebuvo įrašytas į privatizuojamų objektų sąrašą, šią aplinkybę konstatavo ir teismai civ. byloje Nr. e2-928-905/2016; taip pat 2000-10-04 Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Taigi, tik įvertinusi rašytinius duomenis prokurorė konstatavo, jog pareiškėjų situacija nepatenka į viešo intereso, kurį turi ginti prokuroras, sritį pagal Prokuratūros įst. 19 str. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai rėmėsi 2017-12-24 Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. e2A-1408-258/2017, kurioje konstatuota, jog buvo pažeistas viešas interesas, nes registruojant nuosavybę VĮ Registrų centre buvo pateikti fiktyvūs dokumentai tikslu įgyvendinti nuosavybės teisę į ginčo pastatą. Pasak prokurorės, surinkta medžiaga liudija, jog pareiškėjai skundu siekia nerealiai apginti valstybės teises, o faktiškai siekia paramos jų privačių interesų gynimui. Taip pat pabrėžė, jog pareiškėjai iki 2003 metų nesikreipė CK 4.58 str. 1 d. nustatyta tvarka dėl sandėlio pripažinimo bešeimininkiu; priešingai – pareiškėjai naudojo daiktą kaip savo nuo 2003 metų. Be to, 2016-12-20 sprendimu teismas atmetė reikalavimą dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąjį senatį įgijimo į ginčo pastatą, tuo pačiu pabrėžė, jog nėra įrodymų, jog ginčo pastatas priklausė valstybei ar savivaldybei.
Išanalizavus ir įvertinus tiek apygardos, teik Generalinės prokuratūros prokurorų ginčijamus nutarimus, juose nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog tiek žemesnysis, tiek aukštesnysis prokurorai faktinių bylos aplinkybių kontekste tinkamai ir pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sandėlis 2006-05-25 priklausė valstybei ar savivaldybei ir jį galima būtų priskirti viešajai nuosavybei. Sutiktina su prokurorų pozicija, jog viešojo intereso pažeidimas galimai suklastojus aktą ir jį pateikus VĮ Registrų centrui yra ginamas ne Prokuratūros įst. 19 straipsnio nustatytomis priemonėmis, bet baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis, inicijuojant ikiteisminį tyrimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-3-555/20110, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012, išaiškinta, kad teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso sąvokos apibrėžties. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas. Taigi tik Civilinio proceso kodekso normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą.
Teismo vertinimu, tiek Vilniaus apygardos prokuratūra, tiek LR Generalinė prokuratūra tyrė ir aiškinosi, ar pareiškėjų nurodytos aplinkybės patenka į viešojo intereso gynimo sferą; prokurorai įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu nustatė, jog ginčo sandėlis 2006-05-25 nepriklausė valstybei ar savivaldybei, dėl ko šis turtas būtų priskirtas viešai nuosavybei; taigi nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti Prokuratūros įst. 19 straipsnio nustatytas priemones nagrinėjamos bylos kontekste. Juolab, kad 2007-03-30 duomenimis ginčo pastatas nebuvo įrašytas į privatizuojamų objektų sąrašą; asmens subjektinė teisė, kurią pareiškėjai siekia apginti per viešo intereso ginimą, nevertintina kaip viešas interesas.
Tokiu būdu teismas sprendžia, jog pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiami prokuratūros sprendimai yra neteisėti; nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek Vilniaus apygardos, tiek Generalinė prokuratūros išsamiai ištyrė pareiškėjų skundą, sprendimus atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones pakankamai motyvavo ir pagrindė surinktais įrodymais ir taikytinomis teisės normomis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 str., 291 str., 443 str. teismas
nutaria:
pareiškėjų UAB Baltoptik NT valdymas, Lino L. G., L. D., P. V., V. M., J. M., D. D., L. D., R. A. ir R. A. skundą dėl LR Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020-04-15 nutarimo ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020-02-19 nutarimo panaikinimo atmesti.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.