Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovų S. R. ir I. R. bei atsakovo pagal priešieškinį uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“ atstovui advokatui T. P.,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. R. ir I. R. ieškinį atsakovui R. A. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, taip pat pagal atsakovo R. A. priešieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Saldainis“, S. R., I. R. ir biudžetinei įstaigai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį nustatymo, trečiasis asmuo Lietuvos Valstybė, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas ir biudžetinė įstaiga Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Ieškovas UAB „Saldainis“ prašė iškeldinti atsakovą su visu jo turtu iš negyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini); priešieškinį atmesti. Anot ieškovo, jo nuosavybės teisės į nurodytą pastatą įregistruotos 2008 m. vasario 26 d., tačiau pastatu ilgą laiką naudojasi atsakovas. Ieškovo teigimu, atsakovas neturi įrodymų, patvirtinančių teisę naudotis patalpomis, todėl turi būti iškeldintas. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi ieškovas UAB „Saldainis“ pakeistas jo teisių perėmėjais S. R. ir I. R.. Ieškovų atstovas nurodė, kad dėl prasidėjusių teisminių ginčų UAB „Saldainis“ 2016 m. kovo 14 d. pardavė ginčo pastatą S. R. ir I. R., kuriems buvo žinoma apie šią nagrinėjamą bylą ir atsakovo pretenzijas į pastatą. Ieškovai prašė skirti atsakovui 5792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes atsakovas, nebūdamas teisėtas ginčo pastato naudotojas, neturi teisinio intereso ginčyti aktą ir sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovai pažymėjo, kad viešajame registre yra įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatą, atsakovas šio pastato (jo dalies) nevaldė atvirai, be to, toks atsakovo valdymas buvo trumpesnis negu 10 metų.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos 2007 m. balandžio 23 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-928 (pagal šį priešieškinio reikalavimą atsakovais nurodyti UAB „Saldainis“ ir BĮ Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos); 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos 2016 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį (pagal šį reikalavimą atsakovais nurodyti UAB „Saldainis“, S. R. ir I. R.); 3) nustatyti, kad atsakovas pagal įgyjamąją senatį yra įgijęs nuosavybės teises į 41,06 kv. m patalpą, kuri plane pažymėta indeksu 1-1, negyvenamajame pastate (duomenys neskelbtini). Anot atsakovo, jis 2002 m. įgijo nuosavybės teises į butą Vilniuje, Vilniaus g. 4-38, o 2016 m. rugsėjo 14 d. – ir nuosavybės teises į 78 kv. m žemės sklypo dalį, esančią 2486 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini). Ginčo pastatas yra namo (duomenys neskelbtini) kieme. Atsakovo teigimu, 2003 m. pradžioje jam žodiniu Senamiesčio seniūnijos sutikimu buvo leista neatlygintinai naudotis viena iš pastato patalpų, kaip buto sandėliuku. Taigi atsakovas ginčo patalpa nepertraukiamai naudojasi ir ją prižiūri nuo 2003 m. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „Saldainis“ žinojo, jog vienoje iš pastato patalpų įrengtas sandėliukas. Pastato patalpa, iš kurios reikalaujama iškeldinti atsakovą, naudojasi ir kiti fiziniai asmenys – D. D. ir V. M.; be to, ginčo patalpose laikomi ir daiktai, kurie priklauso UAB „Vilniaus laikrodžiai“ bei UAB „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“ (atsakovo teigimu, jis yra nurodytų bendrovių vienas iš akcininkų). Atsakovas pabrėžė, kad ginčijamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra padirbtas, jo turinys neatitinka tikrovės, sudarytas pažeidžiant imperatyviuosius reikalavimus, t. y.: UAB „Saldainis“ neturėjo statybos leidimo statyti naują statinį; sandėlis (kurio indeksas 5F2/p) nebuvo nugriautas, naujas pastatas (7H2/p) nebuvo naujai pastatytas ir statinio ((duomenys neskelbtini)) kadastriniai matavimai nebuvo atliekami. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nesąžiningai, nes pirkėjai net neapžiūrėjo pastato, kaina per pusę mažesnė negu pastato vertė, be to, pirkėjams buvo žinoma apie šį teisminį ginčą. Anot atsakovo, patenkinus priešieškinio reikalavimus, ieškovai neteks nuosavybės teisės į pastatą ir neturės teisinio pagrindo reikalauti iškeldinti atsakovą.

BĮ Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad priešieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą tenkintinas. Inspekcija pažymėjo, kad pripažinimo tinkamu naudoti aktą iki 2010 m. sausio 1 d. galėjo išduoti apskričių viršininkų administracijos, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios statybos valstybinės priežiūros funkcijas nuo 2010 m. perėmė Inspekcija, neišdavė ginčijamo akto – tokio akto kopijos nėra ir Pripažinimo tinkamu naudoti aktų registracijos žurnale. Inspekcija atkreipė dėmesį į tai, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. neišdavė statybos leidimo statytojui UAB „Saldainis“; taip pat archyve nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nuo 1995 m. iki 2002 m. būtų išdavusi statybos leidimą ginčo pastatui.

Lietuvos Valstybės atstovai VĮ Turto bankas ir BĮ Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Valstybės atstovų nuomone, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis teisėtai naudojasi ginčo patalpomis. Bankas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo pastatas nuosavybės teise priklausė valstybei.

Dėl įgyjamosios senaties

Civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jam ir jo sutuoktinei nuosavybės teisėmis nuo 2002 m. priklauso butas (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 24). Pastato, kuriame yra atsakovo butas, kieme yra ginčo negyvenamas pastatas, un. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 7H2p (T. 1, b. l. 30; T. 2, b. l. 174-176; T. 3, b. l. 62-82). Atsakovo paaiškinimai, liudytojų D. D., V. P. ir V. M. parodymai (kurių ieškovai iš esmės neneigė), teismo vertinimu, pakankamai patvirtina faktinę aplinkybę, kad atsakovas, taip pat D. D. ir V. M. maždaug nuo 2002 m. pabaigos nepertraukiamai naudojasi ginčo pastato patalpa, plane pažymėta indeksu 1-1 (T. 1, b. l. 33, 38), t. y. šioje patalpoje laiko, sandėliuoja savo asmeninius daiktus. Be to, atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad šia patalpa taip pat rūpinosi, ją prižiūrėjo ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus laikrodžiai“ bei „Projektuojančių architektų ratas ypatingų žemiškų idėjų universaliems sprendimams“, kurių vienas akcininkų yra atsakovas (T. 3, b. l. 53) ir kurios, be kita ko, užsakė bei apmokėjo metalinių durų, signalizacijos patalpose įrengimą, rūpinosi patalpos apsauga (T. 3, b. l. 41, 43, 51, 52, 62, 78, 80). Pabrėžtina, kad aptariami atsakovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ginčo patalpa, į kurią atsakovas prašo nustatyti nuosavybės teises, naudojosi ne vien tik atsakovas išimtinai savo asmeninėms reikmėms, bet ir liudytojai D. D. bei V. M.. Tiek atsakovas, tiek ir nurodyti liudytojai tvirtino, kad sandėliu jie naudojosi būtent bendrai ir kad ginčo patalpa laikoma kaip bendras visų turtas (o ne atsakovo asmeninė nuosavybė). Jau vien ši faktinė aplinkybė, teismo vertinimu, paneigia vieną iš būtinųjų įgyjamosios senaties sąlygų – daikto valdymą kaip savo-asmeninį. Šia prasme pabrėžtina, kad reiškiant reikalavimą dėl asmeninės (o ne bendrosios) nuosavybės teisių įgijimo, atsakovui teko procesinė pareiga įrodyti, kad daiktą jis valdė būtent kaip savo-asmeninį, o ne bendrą su kitais asmenimis. Be to, negalima pamiršti ir atsakovo pirminės pozicijos šiame ginče – tiek atsakydamas į ieškovo pretenzijas ikiteismine tvarka (T. 1, b. l. 8), tiek šioje byloje pareikštame pirminiame priešieškinyje atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčo patalpomis jis naudojasi būtent panaudos pagrindais. Tai reiškia, kad atsakovas (bent jau santykiuose su UAB „Saldainis“) nelaikė savęs kaip patalpų savininko, o savo teises „dangstė“ panaudos (bet ne nuosavybės) teisėmis, t. y. nesilaikė pozicijos, kad jis šias patalpas valdo kaip savininkas (o ne naudotojas). Taigi ši aplinkybė paneigia kitą būtinąją įgyjamosios senaties sąlygą, t. y. daikto atvirą valdymą.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas, viena vertus, atmeta kaip nepagrįstus-neįrodytus priešieškinio reikalavimus dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį nustatymo. Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčo pastatas būtų nuosavybės teisėmis priklausęs valstybei ar savivaldybei. Priešingai, Lietuvos Valstybės atstovų procesinė pozicija bei pateikti išvestiniai įrodymai patvirtina, kad pastatas valstybei ar savivaldybei nepriklausė (T. 4, b. l. 77, 78). Tai reiškia, kad ginčo pastatas vis dėlto gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, todėl atsakovas, kaip ilgalaikis pastato (jo dalies) faktinis naudotojas (nors ir bendrai su kitais asmenimis) neabejotinai turi Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį suinteresuotumą reikšti atitinkamus reikalavimus, kad būtų apgintas įstatymų saugomas interesas. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovo teisinio suinteresuotumo nebuvimą.

Dėl 2007 m. balandžio 23 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad UAB „Saldainis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatą įregistruotos 2008 m. vasario 25 d.; nuosavybės teisių pagrindu nurodytas atsakovo ginčijamas 2007 m. balandžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas; išraše taip pat nurodyta, jog daiktas suformuotas statant (išrašo 4.4, 10.1 punktai; T. 2, b. l. 174-176).

Tiek ginčijamame akte nurodytu jo surašymo metu (2007 m. balandžio 23 d.), tiek UAB „Saldainis“ nuosavybės teisių įregistravimo metu (2008 m. vasario 25 d.) galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 34, 35 punktuose buvo nustatyta, jog „Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. <...> Jeigu statinys, vadovaujantis neteisėtu jo pripažinimo tinkamu naudoti aktu, jau įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, šis aktas gali būti atšauktas, teismui pripažinus statinio įregistravimą Nekilnojamojo turto registre negaliojančiu.“

Atsakovo paaiškinimai, liudytojų D. D., V. P. ir V. M. parodymai, taip pat antstolio Dariaus Stakeliūno 2015 m. gegužės 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (T. 3, b. l. 62-82) patvirtina, kad ginčo pastatas (atsižvelgiant į jo dabartinę būklę ir akivaizdų nusidėvėjimą) pastatytas gerokai anksčiau negu Nekilnojamojo turto registre nurodytais 2006 metais, kaip statybos pradžios metais. Nurodyti įrodymai taip pat patvirtina, jog ginčo pastatas (bent jau apie 2006 metus) nebuvo nugriautas ir jo vietoje nebuvo statomas naujas statinys. Pažymėtina, kad šių faktinių aplinkybių iš esmės neneigė nei UAB „Saldainis“, nei ieškovai S. R. ir I. R., kurių atstovas teismo posėdžio metu ginčo pastatą įvardijo kaip „plytų krūva“. Priešingai, Vilniaus apygardos prokuratūros 2016 m. vasario 29 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti UAB „Saldainis“ akcininko ir vadovo D. K. (D. K.) parodymai, jog UAB „Saldainis“ pastato negriovė, vietoje jo naujo pastato nestatė, taip pat jokių griovimo ar statybos darbų neužsakinėjo (T. 2, b. l. 164). Šiuos parodymus iš esmės patvirtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie kompetentingų institucijų išduotus statybą leidžiančius dokumentus ginčo statinio statybai. Atsižvelgdamas į tai, ginčijamame akte įrašytus duomenis, kad pastatas pastatytas „ūkio būdu“ ir kad prieš tai buvęs „(duomenys neskelbtini) sandėlis nugriautas“ (T. 1, b. l. 29, 30; 41-42), teismas vertina kaip neatitinkančius tikrovės. Nustačius, kad UAB „Saldainis“ ginčo pastato negriovė ir jo vietoje nepastatė naujo statinio, darytina išvada, kad ginčijamame akte nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, yra fiktyvūs ir todėl nepatvirtina Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punkte įtvirtinto nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo. Darytina išvada, kad tokiu pagrindu, t. y. pagaminant naują daiktą, UAB „Saldainis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatą negalėjo atsirasti. Kadangi ginčijamame akte nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie buvo neteisėtai panaudoti nuosavybės teisėms į pastatą įregistruoti-įgyti, tai ginčijamas aktas pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Remdamasis šiais motyvais, teismas tenkina atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos 2007 m. balandžio 23 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

Dėl 2016 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties

Ginčijama 2016 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Saldainis“ pardavė ginčo pastatą I. R. už 40 000 Eur. Sutartyje nurodyta, kad pirkėja kartu su sutuoktiniu S. R. įgyja bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į daiktus (T. 3, b. l. 33-39). Nors sutartyje ir nurodyta, kad pardavėjo atstovas patvirtino, jog į parduodamą daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad daiktas nėra teisminio ginčo dalykas ir pan. (sutarties 8.2, 8.5 punktai), tačiau teismo posėdžio metu ieškovų atstovas nurodė, jog pirkėjams vis dėlto buvo žinoma apie šią civilinę bylą ir atsakovo pretenzijas į ginčo patalpas. Šiame sprendime jau padarius išvadą, kad UAB „Saldainis“ nuosavybės teisės į ginčą pastatą buvo nuo pat pradžių įregistruotos neteisėtai ir kad nurodyta bendrovė nuosavybės teisių į ginčo pastatą niekada nebuvo (teisėtai) įgijusi, darytina ir ta išvada, kad UAB „Saldainis“ neturėjo galimybių perleisti neturimos nuosavybės. Tai reiškia, kad sudaryta ginčo sutartis neturėjo teisėto dalyko, nes perleidžiamas pastatas nebuvo pardavėjo nuosavybė ir pardavėjas neturėjo jokio kito teisėto pagrindo pastatą perleisti pirkėjams, t. y. pardavėjas perleido pirkėjams nuosavybės teises, kurių pats neturėjo. Tokia sutartimi pažeistos imperatyviosios Civilinio kodekso 4.48 straipsnio 1 dalies normos (perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo), todėl ginčo sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

Nors ginčo sutartimi turtas perleistas už 40 000 Eur, t. y. už daugiau kaip dvigubai mažesnę negu pačioje sutartyje nurodytą 94 000 Eur vidutinę rinkos kainą, tačiau tokia maža pardavimo kaina, teismo vertinimu, gali būti paaiškinama būtent ieškovų žinojimu apie teisminį ginčą dėl pastato ir atsakovo pretenzijas į dalį pastato patalpų. Sandorio šalių tarpusavio glaudūs santykiai (anot ieškovų atstovo, pirkėjai yra pažįstami su pardavėjo įmonės akcininku ar bendrovės vadovais), taip pat negali būti vienareikšmiškai traktuojami kaip sandorio šalių nesąžiningumas, nes įstatymai nedraudžia pažįstamiems asmenims sudarinėti tarpusavio sandorius. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo visiškai sutikti su atsakovo argumentais, kuriais apeliuojama į ginčo sutartį kaip į tariamąjį sandorį, t. y. sandorį, kuris sudarytas tik dėl akių, pirkėjams nesiekiant realiai įgyti nuosavybės teisių, o tik siekiant apsunkinti pripažinimo tinkamu naudoti akto nuginčijimą. Šiuo aspektu dar posėdžio metu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla nesusijusi su socialiai jautriais klausimais ar viešojo intereso gynimu, būtent todėl teismas, paisydamas šalių rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13 straipsniai), netenkino atsakovo prašymų dėl ieškovų dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, juolab kad net ir atvesdinti į teismo posėdį asmenys turi neatimamą teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius (CPK 188 straipsnis). Remdamasis šiais motyvais, teismas atmeta kaip nepakankamai įrodytus atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į ginčo sutartį kaip tariamąjį sandorį (CPK 12, 178 straipsniai).

Spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas atsižvelgia į tai, kad pirkėjams buvo žinoma apie šį teisminį ginčą dėl pastato ir atsakovo pretenzijas į pastato patalpų dalį. Ši aplinkybė neteikia pagrindo pirkėjų vertinti kaip sąžiningų įgijėjų Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 3 dalimi, 6.146 straipsniu, pripažinus ginčo sutartį niekine I. R. iš UAB „Saldainis“ grąžintini 40 000 Eur (sutarties 5.1 punktas). Kadangi šiame sprendime jau padaryta išvada, kad UAB „Saldainis“ neįgijo-neturėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatą, tai restitucija taikytina tik iš dalies – panaikinant I. R. ir S. R. nuosavybės teises į ginčo pastatą, pastatas negrąžintinas UAB „Saldainis“ nuosavybėn (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nenustatęs ginčo pastato tikrojo savininko, teismas nesiima spręsti, kam būtent turėtų priklausyti ginčo pastatas. Be to, kadangi byloje pareikšti reikalavimai (tik) dėl atsakovo nuosavybės teisių į ginčo patalpas ir nepareikšta reikalavimų dėl kitų asmenų, kurie patalpomis naudojasi bendrai, tai teismas išsamiau nenagrinėja aplinkybių, susijusių su kitų asmenų teisėmis į ginčo pastatą, taip pat su šio pastato teisiniu statusu, be kita ko, Civilinio kodekso 4.57 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste (CPK 265 straipsnis).

Dėl ieškinio reikalavimų

Nustačius, kad UAB „Saldainis“ ir ieškovų S. R. bei I. R. nuosavybės teisės į ginčo pastatą įregistruotos neteisėtai ir kad šios teisės panaikintinos ab initio, darytina išvada, kad negali būti tenkinami ieškinio reikalavimai atlaisvinti šias patalpas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), juolab kad ieškovai neteigė ir neįrodinėjo savo kitokių (negu nuosavybės) teisių į ginčo pastatą. Tai teikia pakankamą pagrindą ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (CPK 12, 178 straipsniai). Atmetant ieškinį, o priešieškinį tenkinant iš dalies, atmestinas kaip nepagrįstas ir ieškovų procesinis reikalavimas dėl baudos atsakovui skyrimo. Priešingai, nustatytos faktinės aplinkybės apie UAB „Saldainis“ nuosavybės teisių į ginčo pastatą įgijimą tikrovės neatitinkančiais-fiktyviais pagrindais, teismo vertinimu, teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, jog būtent UAB „Saldainis“ pareiškė akivaizdžiai nesąžiningą ieškinį atsakovui, tačiau nesant atsakovo atitinkamo prašymo, teismas nesiima savo iniciatyva spręsti dėl procesinės baudos skyrimo UAB „Saldainis“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant ieškinio reikalavimus ir tenkinant du iš trijų priešieškinio reikalavimus, tokią bylos procesinę baigtį teismas vertina kaip visišką ieškinio atmetimą ir 70 proc. priešieškinio reikalavimų patenkinimą (ši proporcija didintina atsakovo naudai, nes trečiasis priešieškinio reikalavimas atmestas nekonstatavus jo „akivaizdaus nepagrįstumo“, o nustačius, kad atsakovas ginčo patalpomis vis dėlto naudojasi (nors ir bendrai su kitais asmenimis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš tenkinamų priešieškinio reikalavimų pareikštas UAB „Saldainis“ ir Inspekcijai, o kitas tenkinamas reikalavimas pareikštas UAB „Saldainis ir S. R. bei I. R.. Teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu nenustatyta jokių neteisėtų Inspekcijos veiksmų ar neveikimo. Priešingai, nustatyta, kad Inspekcijai iki šios bylos nebuvo žinoma apie ginčijamą aktą, jo turinį, o kad akto turinys neatitinka tikrovės ir yra fiktyvus, buvo neabejotinai žinoma aktą pasirašiusiam UAB „Saldainis“ (šios bendrovės atstovui). Remdamasis šiais motyvais, teismas konstatuoja pagrindą skirstant bylinėjimosi išlaidas įvertinti ir priežastis, dėl kurių šios išlaidos susidarė (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgdamas į sprendime jau konstatuotą UAB „Saldainis“ akivaizdžiai nesąžiningo ieškinio pateikimą ir nurodytus bendrovės nesąžiningus veiksmus įregistruojant nuosavybės teises į ginčo pastatą (kurie (veiksmai) ir nulėmė tenkinamų priešieškinio reikalavimų pateikimą), teismas nutaria priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Saldainis“ (70 proc.) ir iš S. R. bei I. R. (po 15 proc. iš kiekvieno), o išlaidas Inspekcijai priteisti iš UAB „Saldainis“. Kadangi atsakovas šioje byloje patyrė iš viso 3917,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 1667,61 Eur žyminio mokesčio (T. 1, b. l. 23; T. 3, b. l. 23, 108) ir 2250 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (T. 4, b. l. 79, 83), tai atsakovui iš UAB „Saldainis“ priteistina 2742,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš S. R. ir I. R.– po 587,64 Eur bylinėjimosi išlaidų. Inspekcijai iš UAB „Saldainis“ priteistina 26,90 Eur bylinėjimosi išlaidų (T. 2, b. l. 3-11).

Valstybei iš UAB „Saldainis“ priteistina 70 proc. visų patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. 5,24 Eur. Iš kitų dalyvaujančių byloje asmenų šios išlaidos nepriteistinos nes jiems tenkantis šių išlaidų dydis mažesnis, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali (3 Eur) priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos 2007 m. balandžio 23 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-928.

Pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“, j. a. k. 126404093, ir I. R., gimimo data 1968 m. birželio 28 d., 2016 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl negyvenamo pastato, un. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo.

Restituciją taikyti iš dalies ir grąžinti I. R., gimimo data 1968 m. birželio 28 d., iš uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“, (duomenys neskelbtini), 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) Eur. Panaikinti S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. R., gimimo data 1968 m. birželio 28 d., nuosavybės teises į negyvenamą pastatą, un. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šio pastato negrąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Saldainis“.

Kitą priešieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovui R. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“, j. a. k. 126404093, 2742,33 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, iš S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir iš I. R., gimimo data 1968 m. birželio 28 d., – po 587,64 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti biudžetinei įstaigai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, j. a. k. 288600210, iš uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“, j. a. k. 126404093, 26,90 Eur (dvidešimt šešis eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Saldainis“, j. a. k. 126404093, 5,24 Eur (penkis eurus 24 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.