Vilniaus apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Antakalnio būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1167-466/2016 pagal ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Antakalnio būstas“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Antakalnio būstas“ apeliacinio skundo ribose. Ištyręs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. liepos 12 d. buvo aplietas E. Ž. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Minėtas butas buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas pripažino įvykį draudžiamuoju ir atlygino padarytą žalą, išmokėdamas nukentėjusiajai 535,79 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, kreipėsi į teismą, prašydamas CK 6.1015 straipsnio pagrindu (subrogacija) priteisti iš atsakovo – užlietų patalpų valdytojo, žalos atlyginimą (išmokėto draudimo išmoką). Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus tenkino visiškai. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia dviem argumentais: pirma, atsakovas tinkamai vykdė pastato, atskirų jo konstrukcijų ir inžinierinės įrangos priežiūrą, todėl civilinė atsakomybė jo atžvilgiu negalima; antra, atsakovas turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, remiantis CK 6.212 straipsniu, dėl nenugalimos jėgos aplinkybių sukeltos žalos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo Draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė turi būti įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas arba pagal sutartinę atsakomybę numatančias normas. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, subrogacine tvarka reikalaudamas žalos (nuostolių) atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, atsistoja į draudėjo vietą deliktiniuose santykiuose su žalą padariusiu asmeniu, dėl ko jam kyla pareiga įrodyti neteisėtus asmens veiksmus, asmens kaltę, realios žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp neteistų veiksmų ir žalos. Kai neįrodyta bent viena būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Ieškovas atsakovo civilinę atsakomybę kildina iš delikto, t. y. turtinės prievolės dėl žalos padarymo (CK 6.246 – 6.249 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą.Byloje neginčijamai nustatyta, kad užliejus butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vanduo lašėjo nuo buto lubų. Minėtas butas yra penktame (viršutiniame) pastato aukšte, virš šio buto lubų nėra vandentiekio įrangos. 2011 m. liepos 12 d. iškviesta avarinė tarnyba nustatė, kad yra užsikimšęs vandens nubėgimo latakas, dėl ko lietaus vanduo susikaupė ant stogo ir per nesandarias konstrukcijas prasiskverbė į pastato patalpas. Ieškovas, prašydamas priteisti žalą, teigia, kad atsakovas, kaip namo administratorius, netinkamai vykdė savo pareigas dėl namo priežiūros, todėl turi atlyginti atsiradusią žalą.Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016 ir kt.). Taigi, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad jis tinkamai vykdė įstatymu nustatytas pareigas, o ieškovas neįrodė, kad atsakovas būtų netinkamai prižiūrėjęs pastatą. Kaip žinia, atsakovas yra savivaldybės paskirtas namo administratorius, todėl turi pareigą užtikrinti gyvenamojo namo (jo patalpų, konstrukcijų ir inžinerinės įrangos) bei namo aplinkos naudojimą pagal paskirtį. Administratorius, vykdydamas savo funkcijas, privalo organizuoti namo nuolatinį stebėjimą, neeilines apžiūras, statybinius tyrinėjimus, namo dalių ekspertizę, jei statinio būklė kelia pavojų tretiesiems asmenims bei aplinkai, turi priimti reikiamus sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų vykdymo. Administratoriui priskiriama pareiga ne tik vizualiai tikrinti gyvenamojo namo konstrukcijų ir inžinierinės įrangos techninę būklę, bet ir vykdyti kasmetines apžiūras, kurių metu administratorius, pasitelkęs specialistus, privalo detaliai apžiūrėti ir patikrinti pagrindinių namo konstrukcijų ir bendrojo naudojimo inžinierinės įrangos techninę būklę. Tokias administratoriaus funkcijas nustatė ir draudiminio įvykio metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Privalomųjų statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimų“ 5 ir 9 punktų nuostatos. Pagal to paties Reglamento 7 punktą, administratorius privalo užtikrinti namo lietaus nuotekų sistemos ir kitų vandens pašalinimo nuo namo konstrukcijų įrenginių (latakų, lietvamzdžių, įlajų, nuogrindų ir kitų) funkcionalumą. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog priešingai nei teigia apeliantas, būtent jis byloje privalo įrodyti, kad tinkamai vykdė administruojamo pastato, atskirų jo konstrukcijų ir inžinierinės įrangos priežiūrą. Įrodinėdamas tinkamą pareigų vykdymą, atsakovas pateikė teismui įrodymus, jog 2012 m. gegužės 31 d. atliko kasmetinę pastato, atskirų jo konstrukcijų ir inžinierinės įrangos apžiūrą, kurios metu buvo apžiūrėtas visas pastatas ir jo konstrukcijos, inžinierinė įranga. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo teismui pateiktame 2012 m. gegužės 31 d. Gyvenamojo namo apžiūros akte Nr. AB-AA-12-0005/52 nurodyta, kad pastato lietaus kanalizacijos tinklų būklė yra patenkinama, tačiau nenurodyti jokie rekomenduojami atlikti darbai nustatytiems defektams šalinti. Be to, atsakovas pateikė 2012 m. birželio 26 d. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo grindė aplinkybę, kad 2012 m. birželio 26 d. atsakovas išvalė įlajas, esančias ant stogo, kurios skirtos surinkti lietaus vandenį, bei pateikė 2012 m. birželio 22 d. informacinį skelbimą namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams apie tai, kad bus atliekami stogo įlajų valymo darbai. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl 2012 m. birželio 26 d. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo akto sudarymo datos, kadangi nuskanuotame 2012 m. birželio 26 d. dokumente (su atsakingų asmenų parašais) matyti vėlesnė akto sudarymo data, t. y. 2013 m. liepos 3 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šių abejonių apeliaciniame skunde nurodomais argumentais neišsklaidė. Apeliantas tvirtina, kad pagal įmonės vidaus tvarką, atliktų darbų aktai nuo 2013 m. yra keliami ir saugomi sistemoje (elektronine forma), todėl ankstesnės datos atliktų darbų aktai buvo įkelti į įmonės elektroninę sistemą, o popieriniai atliktų darbų aktai nėra archyvuojami, todėl neišliko. Pasak apelianto, atsakovui įkėlus atliktų darbų aktą į sistemą automatiškai atliktų darbų aktui buvo suteikta 2013 m. forma ir akte rašoma 2013 m. liepos 3 d. data, kuri yra spausdinimo, bet ne akto sudarymo data. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovo argumentus vertina kritiškai, kadangi mažai tikėtina, jog įkeliant originalų pasirašytą dokumentą į elektroninę sistemą (skanuojant dokumentą), šio dokumento turinys ir data pasikeistų. Abejonę dėl dokumento sudarymo datos sustiprina ir aplinkybė, kad byloje yra pateiktas ankstesnių atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas, kurio data yra 2012 m. gegužės 30 d., tačiau šis dokumentas nėra atsakovo minimos 2013 m. formos (el. bylos 121 l.) ar su 2013 metų data. Be to, byloje esantis 2012 m. liepos 12 d. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas, kuriame nurodyti atlikti lietaus kanalizacijos įlajų valymo darbai, nesant įrodymų, jog per dviejų savaičių laikotarpį dėl meteorologinių sąlygų galėjo vėl užsikimšti įlajos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu leidžia teigti, jog labiau tikėtina, kad 2012 m. birželio 26 d. realiai darbai nebuvo atlikti arba jie buvo atlikti netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tinkamai prižiūrint pastatą, turi būti valomos ne tik lietaus kanalizacijos įlajos, bet ir visas stogas, tačiau atsakovo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų atlikęs tokio pobūdžio stogo priežiūros darbus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nepaneigta aplinkybė, kad vandens išsiliejimas įvyko dėl atsakovo, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administratoriaus kaltės, šiam tinkamai nevykdant jam priskirtų funkcijų arba jas vykdant nepakankamai rūpestingai, todėl jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 1 d.). Teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priteistos žalos dydį, nes apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo prašomą priteisti žalos dydį.Pagal CK 6.253 straipsnio 2 dalį asmuo gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jei žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (CK 6.212 str.). Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010 ir kt.).Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, apeliuoja į Lietuvos hidrometereologijos tarnybos 2015 m. liepos 28 d. pažymos turinį, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) g. artimiausio Aviacinės meteorologijos centro Vilniuje duomenimis 2012 m. liepos 12 d. nuo 17 val. iki 20 val. 7 min. buvo stebėtas smarkus liūtinis lietus su perkūnija. Per minėtą laikotarpį prilijo 18 mm, kas yra pavojingas meteorologinis reiškinys. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos išvada, jog atsakovas neįrodė, kad aptariamu atveju žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (CPK 178 str.). Apelianto minėtoje pažymoje nurodyta, kad liūties metu iškrito 18 mm kritulių, kas nėra neįprasta situacija Lietuvos klimatui, taigi negali būti pripažinta force majore aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įvykusi liūtis buvo stichinis meteorologinis reiškinys, kurio metu būtų apgadinti ir kiti pastatai. Išskyrus atsakovo prielaidas ir deklaratyvaus pobūdžio samprotavimus, jokių įrodymų, paneigiančių, jog žalos atsiradimą sukėlė ne tik stiprus lietus, bet ir inžinerinės įrangos trūkumai, byloje nėra. Taigi, teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 2 d., CK 6.212 str.).Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Taigi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas ir teisingai nustatė visas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.263, 6.246–6.249 str.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra išsamiai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010 ir kt.).Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.