Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. priteista atlyginti nukentėjusiajam A. I. 5 000 Lt neturtinę žalą ir Kauno teritorinei ligonių kasai 5 148,63 Lt turtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. A. B. 2013 m. rugpjūčio 16 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), Kaune esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio kilusio asmeninio konflikto metu nukentėjusiojo A. I. pavadintas „gyvenimo auka“, tyčia ne mažiau kaip tris kartus smogė peiliu nukentėjusiajam į kairę krūtinės pusę, taip padarydamas aklą durtinį-pjautinį krūtinės kairės pusės sužalojimą ties pažasties galiniu kraštu bei kiaurinį durtinį-pjautinį krūtinės kairės pusės nugarinės dalies sužalojimą ties mentės apatiniu kampu ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe, pažeidžiant tarpšonkaulinę arteriją, krūtinplėvę ir plaučio ketvirtąjį segmentą, taip sunkiai sutrikdydamas A. I. sveikatą.

A. B. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su A. B. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

A. B. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Apeliantas savo nusikalstamais veiksmais sunkiai sužalojo žmogų. Žmogaus sveikata yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais žmogui padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas. A. B. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia konflikto su nukentėjusiuoju metu. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad nusikaltimo motyvas – žemos asmeninės paskatos.

Priešingai nei teigia A. B., skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apygardos teismas nurodė, kad nors nuteistasis neneigė kaltės dėl padaryto nusikaltimo, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis nebuvo nuoširdus. Analizuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, darytina išvada, kad ši aplinkybė pripažintina esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013, 2K-49/2014). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). A. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jis peiliu dūrė A. I., tačiau apeliantas bandė pateisinti savo veiksmus tuo, kad nukentėjusysis įžeidė jį (t. 2, b.l. 84-85, 87-88). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistajam kilo abejonių, ar jis padarė A. I. sužalojimus, kurie inkriminuoti kaltinamajame akte. A. B. tvirtino, kad jis tik bandė durti nukentėjusiajam, bet negalėjo pasakyti, ar dūris pasiekė tikslą. Pasak nuteistojo, A. I. galėjo įsidurti tuo metu, kai jis bėgdamas griuvo į durų stiklą. Be to, apeliantas vėl akcentavo A. I. pasakytus įžeidžiančius žodžius, dėl kurių, nuteistojo teigimu, jis nusikalto (t. 2, b.l. 193). Tokie A. B. parodymai patvirtina, kad jis baudžiamojo proceso metu siekė sušvelninti savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas atsiprašė nukentėjusiojo ar žadėjo atlyginti jam padarytą žalą. Įvertinus visas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B. nuoširdžiai nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, yra deklaratyvus ir formalus. A. B. tvirtinimu, nukentėjusysis išprovokavo jį padaryti nusikaltimą. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-166/2013). Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau. Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-14/2012). Remiantis A. I. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis įtarė, kad jo žmona artimai bendravo su A. B., nes ji būdavo pas apeliantą. Be to, žmona sakė nukentėjusiajam, jog ji turi kitą žmogų. Nagrinėjamo įvykio metu konfliktas tarp jo ir A. B. prasidėjo dėl to, kad nukentėjusiojo žmona buvo bute, kuriame gyveno nuteistasis. A. I. iš pradžių kreipėsi į savo žmoną, o po to jis pavadino A. B. „gyvenimo auka“ (t. 2, b.l. 147-148). Pats A. B. neneigė, kad A. I. žmona anksčiau gyveno kelias savaites nuteistojo bute, kai ši buvo susipykusi su savo vyru (t. 2, b.l. 193). Byloje nenustatyta, kad A. I. ar A. B. anksčiau tarpusavyje konfliktavo. Įvertinus konflikto aplinkybes, pripažintina, kad A. I. paskatino pavadinti A. B. „gyvenimo auka“ būtent nukentėjusiojo žmonos bendravimas su nuteistuoju. Todėl negalima teigti, kad A. I. vien tik savo iniciatyva, be jokios priežasties pasakė A. B. minėtą frazę. Byloje nėra duomenų, kad A. I. sąmoningai siekė, jog A. B. nusikalstų prieš jį, ar nukentėjusysis žinojo, kad nuteistasis itin įsižeis dėl pasakytos frazės. Frazė „gyvenimo auka“ savaime nėra itin įžeidžiamo pobūdžio ar neatitinkanti moralės normų. Analizuojant apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad jis suprato A. I. pasakytą frazę kaip įžeidimą dėl įkalinimo įstaigoje jo susiformavusio požiūrio į gyvenimą, garbę ir orumą (t. 2, b.l. 84). Taigi, apeliantas suprato aptariamos frazės įžeidžiamą pobūdį ne dėl visuomenėje nusistovėjusių normų, o dėl savo subjektyvaus suvokimo, paveikto kriminalinės subkultūros. Šiame kontekste pasakytina, kad A. B. padaryto nusikaltimo mechanizmas (ne mažiau kaip trys dūriai peiliu nukentėjusiajam) rodo nuteistojo neadekvatų požiūrį į A. I. pasakytą frazę. Atsižvelgiant į tai, vien nuteistojo A. B. įsižeidimas dėl A. I. pasakytos frazės, dėl ko jis sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, nelaikytina nukentėjusiojo išprovokavimu padaryti nusikaltimą, kas būtų pagrindas pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Apygardos teismas nustatė A. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistajam po nusikaltimo padarymo nustatytas pakankamai didelis neblaivumo laipsnis (2,15 promilės) (t. 2, b.l. 78). Jis nuo 2011 m. kovo 16 d. įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centre esančią priežiūros grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas (t. 2, b.l. 49). A. B. anksčiau ne kartą trauktas baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn (t. 2, b.l. 10-11, 14-20), jis nusikaltimo padarymo metu nedirbo, savo iniciatyva nutraukė darbo paieškas darbo biržoje (t. 2, b.l. 12-13). Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pakankamai didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad A. B. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t.y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Tokios išvados nepaneigia A. B. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis anksčiau nebuvo teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, jis yra neįgalus, serga onkologine liga ir sveikata vis blogėja. Visų pirma pasakytina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). Pastebėtina, kad byloje esanti darbingumo lygio pažyma patvirtina, jog A. B. buvo nustatytas neįgalumas dar iki nusikaltimo padarymo (t. 2, b.l. 1), kas leidžia daryti išvadą, jog nuteistojo sveikatos būklė nebuvo ta aplinkybė, kuri sulaikytų jį nuo neteisėtų veiksmų padarymo. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 174 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims garantuojama teisė gauti visapusišką medicininę pagalbą. A. B. turi teisę prašyti pataisos įstaigos administracijos užtikrinti, kad jam būtų suteiktas reikalingas gydymas. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vien A. B. sveikatos būklė nėra pakankama aplinkybė švelninti nuteistojo teisinę padėtį.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o A. B. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.