Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2017-06-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-332/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-06-07
Bylos Nr.
1A-153-332/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-36451-2015-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
A. N.
Advokatai
Arūnas Justeikas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-332/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36451-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 7 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui,gynėjui advokatui Arūnui Justeikui,nuteistajam A. N.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta šiuo nuosprendžiu bausmė subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2016-07-01 nuosprendžiu paskirta bausme, ir A. N. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2017-02-10.

Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką A. N. įskaitytas Raseinių rajono apylinkės teismo 2016-07-01 nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės laikas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, internetiniame tinklalapyje „(duomenys neskelbtini)“ patalpino skelbimą parduodantis automobilį „VW Passat“, o 2015-06-15 pagal šį skelbimą nukentėjusysis L. M., norėdamas įsigyti už 3900 eurų parduodamą automobilį „VW Passat“, pervedė 300 eurų kaip avansą į D. P. banko AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių 290 eurų 2015-06-16 D. P. išgrynino banko AB „(duomenys neskelbtini)“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir perdavė A. N., taip jis savo naudai įgijo svetimą L. M. turtą – 300 eurų, padarydamas nukentėjusiajam L. M. 300 eurų turtinę žalą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. N. gynėjas advokatas A. Justeikas prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. N. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. N. gynėjas advokatas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, vienpusiškai ir neteisingai juos įvertinus. Dėl įrodymų nepilno ir neteisingo įvertinimo buvo pažeistos baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodymų ištyrimą ir įvertinimą, bei priimtas neteisingas nuosprendis. Apelianto teigimu, skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyti byloje atlikti tyrimo veiksmai (liudytojų apklausos, nukentėjusiojo apklausa), tačiau apsiribota tik įrodymų perrašymu, analizė, kodėl šie įrodymai pagrindžia ar paneigia priimtą nuosprendį, nepateikta. Taip pat nuosprendyje nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktos medžiagos, pagrindžiančios kaltinamojo kaltę, analizės.

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi trijų liudytojų parodymais. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad pagrindiniai liudytojai – D. P. ir V. Z. – šioje baudžiamojoje byloje buvo įtariamieji. Taip pat teismas nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, kad ne mažiau kaip pusę metų liudytojai (būdami įtariamaisiais) neigė bet kokias aplinkybes, susijusias su inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybėmis, tai yra nurodė, kad jokių sąskaitų niekam nedavė ir jokių pinigų nuo sąskaitų nenuiminėjo. Praėjus terminui, kai tyrimą atliekantys pareigūnai iš esmės gali išsiaiškinti dalį aplinkybių (atlikti neatidėliotinus tyrimo veiksmus), duodami parodymus minėti liudytojai įvardino asmenį, kurį abu puikiai pažinojo, kadangi naudojosi jo kaip vežėjo paslaugomis. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojų asmeninių savybių bei jų socialinės padėties, t. y. to, kad liudytojas V. Z. yra teistas ir prieš šioje byloje nagrinėjamą įvykį buvo grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Apelianto tvirtinimu, liudytoja L. P. nurodė, kad kai atvyko D. P. pasiimti iš jos mokėjimo kortelės, ji buvo sutrikusi ir matė, kad kažką slepia. Tačiau, apelianto nuomone, visiškai nelogiška būtų, jei motina atvykusi pas dukrą be jokių neteisėtų ketinimų ir lūkesčių taip elgtųsi su savo dukra. Liudytoja L. P. taip pat nurodė kad atvykus į (duomenys neskelbtini) pas liudytoją nuteistasis A. N. išlipo iš mašinos ir priėjęs pakalbino liudytoją L. P.. Tačiau vykdant minimą nusikaltimą, advokato nuomone, tokie kaltinamojo veiksmai yra visiškai nelogiški, kadangi asmeniui prisistatančiam ne savo vardu akivaizdžiai bendrauti su liudytojais yra nenaudinga ir tokių veiksmų jis bandytų išvengti. Apelianto tvirtinimu, visos paminėtos aplinkybės sudaro teisiškai pagrįstą pagrindą abejoti liudytojų parodymais, juo labiau tik tokių byloje esančių parodymų pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo A. N. gynėjo advokato teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. N. atžvilgiu skundžiamame nuosprendyje nurodo ir kitus įrodymus: nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. M. protokolą - pareiškimą, liudytojo apklausos protokolą, 2015-06-15 (duomenys neskelbtini), AB mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), D. P. banko sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo 2015-06-15 iki 2015-06-29, asmens parodymų atpažinti protokolus, akistatos protokolą. Tačiau, advokato nuomone, teismo nurodyti įrodymai, neva pagrindžiantys kaltinamojo A. N. kaltę, yra išvestiniai iš anksčiau paminėtų liudytojų parodymų, be to, teismo nurodyti įrodymai yra sietini su nusikaltimo sudėties objektyviausias požymiais, bet nei vienas neįrodo ir nepagrindžia subjekto, kuriam inkriminuojama veika, kaltumo. Be to, skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyti ir įrodyti subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Advokato teigimu, vertinant subjektyviosios pusės požymius, siekiant inkriminuoti A. N. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nusikaltimą, būtina atsižvelgti į tai, kad sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis A. N. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir A. N. išteisinti, taip pat nurodė, kad A. N. šiuo metu gyvena su šeima, augina mažametį vaiką, įsidarbino, ir prašė paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo A. N. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą L. M. turtą – 300 eurų. Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Lietuvos Respublikos BK 182 str. dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).

Nuteistojo A. N. gynėjas advokatas pateiktu apeliaciniu skundu neigia A. N. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., padarymo, iš esmės ginčydamas surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą.

Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, A. N. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama A. N. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismas išsamiai ištyrė nuteistojo A. N., liudytojų D. P., L. P., A. S. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo V. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, rašytinę bylos medžiagą – nukentėjusiojo L. M. protokole-pareiškime, 2015-06-15 (duomenys neskelbtini), AB mokėjimo nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini), D. P. banko sąskaitos išraše laikotarpiu nuo 2015-06-15 iki 2015-06-29, 2016-02-25, 2016-06-10 2016-09-12 asmens parodymų atpažinti protokoluose, 2016-10-25 akistatos protokole užfiksuotas aplinkybes ir kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, pagrįstai konstatavo, kad A. N. kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi minėti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. N. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, neturi jokio teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog nukentėjusysis L. M., liudytojai D. P., L. P., A. S. ir V. Z., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, siekė apkalbėti A. N. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Duomenų, jog nukentėjusysis ir liudytojai turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, t. y. apkaltinti A. N. nusikaltimo padarymu, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo nustatyta. Manyti, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistojo A. N. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos iš esmės patvirtino ir rašytinė bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pagrindiniai liudytojai – D. P. ir V. Z. – šioje baudžiamojoje byloje buvo įtariamieji, kad ne mažiau kaip pusę metų liudytojai neigė bet kokias aplinkybes, susijusias su byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis, nurodė, kad jokių sąskaitų niekam nedavė ir jokių pinigų nuo sąskaitų nenuiminėjo, kad tik praėjus tam tikram laikui minėti liudytojai įvardino asmenį, kurį abu puikiai pažinojo, kadangi naudojosi jo kaip vežėjo paslaugomis, kad liudytojas V. Z. yra teistas ir prieš šioje byloje nagrinėjamą įvykį buvo grįžęs iš įkalinimo įstaigos, neduoda pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais. Įvertinus bylos duomenų visumą, nėra pagrindo pripažinti nukentėjusiojo L. M. ir liudytojų D. P., L. P., A. S. ir V. Z. parodymus netinkamais ar nepatikimais įrodymais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. N. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti skundžiamą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendį ir A. N. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistojo A. N. gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas advokatas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. N. gynėjas advokatas nurodė, kad A. N. šiuo metu gyvena su šeima, augina mažametį vaiką, dirba, ir prašė paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinės instancijos teisme išsakytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas A. N. už padarytą nusikaltimą paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. N. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendžio, paskiriant nuteistajam A. N. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – padaryta nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., 11 str. 3 d.), kaltės formą – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, į tai, kad A. N., darydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pasinaudojo kitais asmenimis, veikė aktyviai, neapibrėžtais tikslais, į A. N. asmenybę – anksčiau teistas, baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai A. N. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad A. N. už nusikaltimą paskirta bausmės yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. N. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, paskirta bausmė ir galutinė dalinio sudėjimo būdu su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme subendrinta bausmė (7 mėnesiai laisvės atėmimo) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti A. N. skundžiamu nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nėra teisinio pagrindo.

Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo gynėjo advokato apeliacinės instancijos teisme išsakytus argumentus ir pateiktus duomenis apie tai, kad A. N. gyvena su šeima, augina mažametę dukrą, dirba, 2017-04-14 paleistas iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus atlikęs Raseinių rajono apylinkės teismo 2016-07-01 nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, sprendžia, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant A. N. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-63/2010, 2K-157/2010).

Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra ir tai, kad Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas A. N. netaikytinas, kadangi jis nevedęs ir jokių socialinių ryšių nesistengia palaikyti, nors yra darbingas, tačiau niekur nedirba, ir nesimoko, neišnykus teistumui už kelis nusikaltimus ir toliau juos daro. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra galimas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymas.

Konkrečios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. N. įvykdė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.). Taip pat byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad šią nusikalstamą veiką A. N. įvykdė nebūdamas teistas, jo atsakomybę lengvinančių ar sukinančių aplinkybių nėra. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad nuteistasis A. N. šiuo metu dirba, gyvena su šeima, augina mažametę dukrą. Be to, sprendžiant klausimą dėl galimumo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negalima neatsižvelgti ir į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, kad jo padaryta veika nėra smurtinė, ji padaryta prieš pusantrų metų iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Būtent šie duomenys, susiję su nuteistojo padarytu nusikaltimu, jo pavojingumu, pobūdžiu, leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti nuteistojo socialinius ryšius su artimaisiais, ypač su vaiku, bei siekį ir stengimąsi gyventi pilnavertį ir teisingą gyvenimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog tokį asmenį būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikaltimų darymo ateityje, nubausti ir šiuo būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina tai, jog bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl teismo pareiga paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai, ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Teismo vertinimu, bausmės tikslai, ypač tuomet, kai nusikalstamas veikas padaro jaunas žmogus, gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.

Atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. N. paliekant pirmosios instancijos teismo jam skirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo 7 mėnesiams bausmę (į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką A. N. įskaitytas Raseinių rajono apylinkės teismo 2016-07-01 nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės laikas), tačiau 1 metų laikotarpiui atidedant jos vykdymą ir skiriant jam Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose numatytas pareigas – tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1, 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, A. N. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo 7 mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Zigmas KavaliauskasVidmantas Mylė