- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-919-601/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02753-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- K. C.
- Atsakovas
- P. R., I. R.
- Advokatai
- Vitoldas Martovičius, Aleksandra Filipavičiūtė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2156-1106/2020 pagal ieškovo K. C. ieškinį atsakovams P. R. ir I. R. dėl paskolos raštelio pripažinimo nesudarytu, trečiasis asmuo – antstolis A. Š..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. C. ieškiniu Kauno apylinkės teismo prašė pripažinti 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimą nesudarytu ir priteisti iš atsakovų P. R. ir I. R. bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. birželio 20 d. tarp jo ir atsakovų buvo sudarytas paskolos raštelis, kurio pagrindu atsakovai paskolino ir perdavė ieškovui 60 000 Lt (kas atitinka 17 377,21 Eur) grynaisiais pinigais. 2016 m. sausio 5 d. ieškovo surašytame dokumente, pavadintame „Paskolos susitarimas“, nurodyta, kad neva ieškovas pasiskolino 34 000 Eur sumą, tačiau šiuo paskolos rašteliu jokios piniginės lėšos ieškovui nebuvo perduotos, o vieninteliai pinigai, kuriuos ieškovas gavo iš atsakovų, yra pagal 2008 m. birželio 20 d. paskolos raštelį gauti 60 000 Lt (17 377,21 Eur). 2016 m. rugpjūčio 6 d. ieškovas grąžino atsakovams 17 380 Eur grynaisiais pinigais, t. y. visą 2008 m. suteiktą paskolą. Tokią ieškovo sukauptą sumą pagrindžia žemės pirkimo–pardavimo sutartys. Be to, 2017 m. balandžio 24 d. ieškovas grąžino atsakovams 10 420 Eur, nes 2017 m. balandžio 24 d. pardavė žemės sklypą, per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. išėmė iš banko 5 900 Eur sumą bei pridėjo 320 Eur iš savo šeimos santaupų. Taip buvo grąžintos palūkanos už 2008 m. suteiktą paskolą. Iš viso ieškovas grąžino atsakovams 27 800 Eur, t. y. pasiskolinęs 60 000 Lt, grąžino 95 987,84 Lt. Nei ieškovas, nei atsakovai neturi 2008 m. birželio 20 d. paskolos raštelio originalo, nes jis buvo sunaikintas, kadangi bet kokie skoliniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1574-736/2019 atsakovai pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo, kur reikalavo priteisti iš ieškovo 34 000 Eur, ieškinį vėliau patikslino ir reikalavo priteisti 17 000 Eur. Atsakovai toje byloje teigė, kad ieškovas yra skolingas pagal 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį. Ieškovas toje civilinėje byloje pateikė priešieškinį, kuriuo reikalavo pripažinti 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį negaliojančiu, tačiau priešieškinys nebuvo patenkintas. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1266-413/2019 nurodė – kadangi ieškovas nėra gavęs pinigų pagal 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį, nėra teisinio pagrindo pripažinti 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį negaliojančiu. 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelio vertinimas buvusioje byloje turėjo didelę įtaką, kad buvo priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nes ieškovas visą įsiskolinimą yra padengęs.
3. Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1574-736/2019 ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1266-413/2019 neginčijamai nustatyta, jog paskolos sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė 2008 m. paskolos sutarties pagrindu, o 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimo pagrindu pinigai ieškovui nebuvo perduoti, nes šiuo susitarimu buvo fiksuojamas ieškovo skolos atsakovams dydis. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti. Atsakovai pažymėjo, kad pareikštame ieškinyje šias aplinkybes pripažįsta ir pats ieškovas. Anot atsakovų, net ir patenkinus ieškinį dėl 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimo pripažinimo nesudarytu, tai nepanaikintų ieškovo pareigos grąžinti atsakovams 2008 m. paskolos sutartimi jam paskolintas ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais priteistas pinigines lėšas bei nepanaikintų pareigos mokėti palūkanas už suteiktą paskolą. Atsakovų įsitikinimu, ieškovas pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį, reikšdamas reikalavimą 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimą pripažinti negaliojančiu tuo pagrindu, kad pagal šį susitarimą jam nebuvo perduotos piniginės lėšos. Tačiau įvertinus tai, kad 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimu buvo siekiama užfiksuoti ieškovo esamą skolos sumą, o ne sukurti naujus paskolos teisinius santykius, tai akivaizdu, kad šio susitarimo pagrindu atsakovai neprivalėjo perduoti ieškovui paskolos dalyką. Šios aplinkybės ieškovui buvo žinomos, kadangi jis pats parengė ir surašė ginčijamą 2016 m. sausio 5 d. susitarimą. Be to, aplinkybes dėl 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimo sudarymo, galiojimo, šio susitarimo teisinės reikšmės išsamiai ištyrė Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1574-736/2019 ir Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1266-413/2019.
4. Trečiasis asmuo antstolis A. Š. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2020 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovo K. C. atsakovų P. R. ir I. R. naudai 38,00 Eur žyminį mokestį bei 2 944,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
6. Teismas padarė išvadą, kad 2016 m. sausio 5 d. K. C. surašytas ir jo paties bei P. R. parašais patvirtintas dokumentas, pavadintas „Paskolos susitarimas“ nėra paskolos sutartis CK 6.870 straipsnio 1 dalies prasme, nes neturi pinigų perdavimo elemento. Šiuo dokumentu tarp šalių nebuvo sukurti nauji, be 2008 m. sukurtų, paskolos santykiai, t. y. 34 000 Eur suma K. C. perduota nebuvo. Teismo vertinimu, 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimas aiškintinas kaip 2008 m. birželio 20 d. tarp šalių sudarytos paskolos sutarties priedas, neatskiriama paskolos sutarties dalis. Tačiau, anot teismo, net ir pripažinus 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimą nesudarytu, kaip naują paskolos teisinius santykius sukuriančią sutartį, teismo sprendimas nesukels ieškovo siekiamų teisinių pasekmių, t. y. ieškovas šio teismo sprendimo pagrindu nebus pripažintas nesąs skolingas atsakovams ir priverstinis skolos išieškojimas vien tik dėl to nebus nutrauktas, kadangi K. C. yra grąžinęs atsakovams tik palūkanas ir dalį pagrindinės skolos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu ieškovas K. C., atstovaujamas advokato Vitoldo Martovičiaus, apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK nuostatas, o taip pat nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, kadangi pripažįstant, jog jokie pinigai nebuvo perduoti, pasirašant 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį, toks paskolos raštelis, vadovaujantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi, privalo būti pripažintas nesudarytu;
7.2. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą pripažinti 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį nesudarytu formaliai patenkino, tačiau klaidingai vertino kitas aplinkybes bei išieškojimo galimybę, t. y. netinkamai vertino 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelio pripažinimo negaliojančiu pasekmes. Anot apelianto, teismui patenkinus ieškovo reikalavimą pripažinti 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimą nesudarytu, nebebūtų įmanomas išieškojimas dokumento, kuris yra nesudarytas, pagrindu;
7.3. Net ir esant atsakovų pasisakymams, jog 2008 m. birželio 20 d. paskolos sutartis yra pasibaigusi, o taip pat traktuojant, jog 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelis yra neatskiriamas pasibaigusios 2008 m. birželio 20 d. paskolos sutarties priedas, yra akivaizdu, jog pasibaigus pagrindinei 2008 m. birželio 20 d. paskolos sutarčiai – netenka galios ir nuo jos neatskiriamas priedas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime atsakovai P. R. ir I. R., atstovaujami advokatės Aleksandros Filipavičiūtės-Komar, apeliacinės instancijos teismo prašo K. C. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2156-1106/2020 nepakeistą. Atsakovai taip pat prašo priteisti jiems iš K. C. visas jų apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
8.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad paskolos sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė 2008 m. paskolos sutarties pagrindu, o 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimo pagrindu pinigai apeliantui nebuvo perduoti, nes šiuo susitarimu buvo fiksuojamas apelianto skolos atsakovams dydis. Taigi šiuo atveju ginčijamas susitarimas nėra paskolos sutartis, todėl nėra sandorio pripažinimo nesudarytu objekto pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį;
8.2. Ginčijamas 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimas buvo pasirašomas išimtinai apelianto iniciatyva ir jo naudai – 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimu apeliantui buvo atidėtas paskolos grąžinimo terminas ir sumažintas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydis, t. y. apskaičiuojant palūkanas, kurias turėjo sumokėti apeliantas už naudojimąsi atsakovų pinigais, vietoje 2008 m. paskolos sutartyje numatytų 2 proc. mėnesinių palūkanų dydžio, buvo taikoma 1 proc. dydžio mėnesinė palūkanų norma. Be to, palūkanos buvo skaičiuojamos laikotarpiu nuo 2008 m. paskolos sutarties sudarymo iki 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimo pasirašymo, o ne iki visiško skolos grąžinimo;
8.3. Apeliantas iš esmės neginčija, kad 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimu, kurį, be kita ko, surašė jis pats, buvo siekiama užfiksuoti apelianto esamą skolos sumą, o ne sukurti naujus paskolos teisinius santykius, todėl akivaizdu, kad šio susitarimo pagrindu atsakovai neprivalėjo perduoti apeliantui paskolos dalyką;
Šalies argumentai
8.4. Apeliantas, teigdamas, kad skola atsakovų naudai iš jo buvo priteista ne 2008 m. paskolos sutarties, o 2016 m. sausio 5 d. susitarimo pagrindu, sąmoningai siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą;
8.5. Atsakovai tiek byloje dėl skolos priteisimo iš apelianto, tiek ir šioje civilinėje byloje laikėsi ir iki šiol laikosi nuoseklios pozicijos, kad paskoliniai teisiniai santykiai, susiklostę 2008 m. paskolos sutarties pagrindu, tarp šalių nėra pasibaigę, kadangi apeliantas nėra grąžinęs atsakovams 2008 m. jam paskolintų piniginių lėšų – yra gražinęs dalį skolos, kuri buvo nukreipta mokėjimo funkciją atliekančioms palūkanoms padengti, o paskolintos piniginės lėšos nėra grąžintos. Juolab, kad jis pats pripažino pirmosios instancijos teisme 2020 m. vasario 12 d. vykusio teismo posėdžio metu, jog nėra pilna apimtimi atsiskaitęs su atsakovais;
8.6. Apelianto ieškinio patenkinimas galėtų ne panaikinti, o kaip tik padidinti jo skolą atsakovams, kadangi 2008 m. paskolos sutartimi apeliantas už suteiktą paskolą įsipareigojo mokėti 2 proc. dydžio mėnesines palūkanas, o pasirašant 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimą palūkanos buvo skaičiuojamos taikant 1 proc. dydžio mėnesinių palūkanų normą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl paskolos raštelio pripažinimo nesudarytu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra.
11. Nustatyta, kad 2008 m. birželio 20 d. raštu apeliantas K. C. nurodė, kad pasiskolino 60 000 Lt iš atsakovų P. R. ir I. R., mokės 2 procentų dydžio mėnesines palūkanas, pinigus įsipareigoja grąžinti per dvi savaites pareikalavus. 2015 m. sausio 9 d. atsakovai pareikalavo grąžinti paskolą. 2016 m. sausio 5 d. apeliantas surašė dokumentą - Paskolos susitarimas, - kuriame nurodyta, kad apeliantas K. C. pasiskolino 34 000 Eur iš I. R. ir P. R., pinigus pažadėjo grąžinti 2016 m. birželio 20 d. Šalys pripažįsta, kad 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimu pinigai nebuvo perduoti apeliantui.
12. 2019 m. balandžio 8 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu (civ. byla Nr. e2-1574-736/2019) atsakovams iš apelianto buvo priteista 17 000 Eur skola pagal 2008 m. birželio 20 d. paskolos sutartį (pakvitavimą), o apelianto priešieškinis dėl 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimo pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas. Šiame teismo sprendime nurodyta, kad teismo vertinimu, 2016 m. sausio 5 d. šalių pasirašytas raštelis laikytinas skolos dydį patvirtinančiu ir papildomą įrodomąją galią turinčiu dokumentu. Kauno apygardos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartyje konstatavo, kad 2008 metais tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai buvo įforminti nauju paskoliniu susitarimu, kuriame papildomai paskaičiuotos palūkanos, tačiau realiai tokia pinigų suma (34 000 Eur) apeliantui nebuvo perduota; šalys minėtu susitarimu raštu įformino, jog apelianto skola ieškovams (šioje byloje atsakovams) yra: 1) 17 377,20 Eur negrąžinta paskola; 2) 16 622,80 Eur palūkanos, paskaičiuotos nuo 2008 metų (nutarties 25 punktas). Taip pat konstatavo, kad tarp šalių paskoliniai santykiai susiklostė 2008 metais, o 2016 m. sausio 5 d. paskolos susitarimu šalys tik iš naujo įformino paskolinius santykius, susitardami konkrečiai dėl priskaičiuotų nuo 2008 m. palūkanų dydžio. Nė viena iš šalių neteigė ir neįrodinėjo, kad pagal ginčijamą susitarimą ieškovai paskolino atsakovui 34 000 Eur (nutarties 40 punktas).
13. Apeliacinio skundo esmė – pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pinigai apeliantui nebuvo perduoti, nepagrįstai nepripažino paskolos sutarties pagal 2016 m. sausio 5 d. paskolos raštelį, nesudaryta.
14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
15. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
16. Nagrinėjamu atveju, apeliantas ginčija 2016 m. sausio 5 d. jo paties surašytą paskolos susitarimą (toliau - susitarimas), tuo pagrindu, jog susitarime nurodyti pinigai nebuvo jam perduoti. Tačiau tiek apeliantas, tiek atsakovai niekada netvirtino, kad pagal šį susitarimą turėjo būti perduoti pinigai, t. y. kad šalys šiuo susitarimu siekė sukurti paskolos teisinius santykius. Todėl svarbu nustatyti ir įvertinti, koks tikslas ir paskirtis buvo šio susitarimo, t. y. kokia buvo šalių valia (ketinimai). Jeigu šalys siekė šiuo susitarimu sukurti paskolos teisinius santykius, tai šiam susitarimui taikytinos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, tačiau, jeigu šalys šiuo susitarimu siekė kitų tikslų (pvz.: patvirtinti egzistuojantį įsiskolinimą, nustatyti skolos grąžinimo laiką ir pan.), tai paskolos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos netaikytinos.
17. Kaip jau minėta, šalys pripažįsta, kad pinigai pagal susitarimą nebuvo ir neturėjo būti perduoti. Atsakovai nurodė, kad šiuo susitarimu buvo fiksuotas paskolos dydis, kuris susidarė pagal 2008 m. birželio 20 d. paskolos sutartį, šiuo susitarimu nebuvo siekiama sukurti naujus paskolos teisinius santykius. Iš esmės to neginčija ir apeliantas, tačiau pasirinkęs formalią savo ieškiniu pagrįsti poziciją, jog pinigai nebuvo perduoti, apeliantas siekia pripažinti paskolos sutartį (susitarimą) nesudaryta. Teisėjų kolegija, negali sutikti su apelianto pozicija, nes susitarimu nebuvo siekta sukurti naujus paskolos teisinius santykius (sudaryti naują paskolos sutartį), todėl susitarimas negali būti pripažįstamas nesudarytu remiantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi. Šiuo atveju susitarimas, nepriklausomai nuo to kaip šalių jis pavadintas, nėra paskolos sutartis. Akivaizdu, kad šalių tikrieji ketinimai ne visiškai tinkamai išdėstyti susitarime (dėl dokumento pavadinimo, dėl pasiskolinimo), t. y. tikrieji šalių ketinimai neatitinka susitarimo pažodinio teksto. Susitarimas laikytinas šalių susitarimu, kuriuo šalys išreiškė savo valią, pripažindamos susitarime nurodyto dydžio skolą ir nustatydamos jos grąžinimo terminą. Tokio susitarimo galiojimas/negaliojimas gali būti ginčijamas ne remiantis paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis nuostatomis, o kitais sandorių negaliojimo pagrindais (pvz.: sudarytas dėl smurto ir pan.).
18. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).
19. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
20. Apeliacinį skundą atmetus iš apelianto atsakovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai prašo priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės suteiktas paslaugas.
21. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (rekomendacijų 2 punktas).
22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomendacijas (advokatė dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), į bylos sudėtingumą (bylos apimtis nėra didelė; byla nėra sudėtinga; apeliaciniu skundu ginčijami nesudėtingi, nedidelės apimties klausimai), į advokatės darbo ir laiko sąnaudas reikalingas surašyti atsiliepimą į apeliacinį skundą (apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas pakankamai aiškūs, taikytinų teisės aktų spektras nėra platus), sprendžia, kad atsakovams iš apelianto priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 600 Eur.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovams P. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo K. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.