Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-40-565/2015 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AGRIMATCO VILNIUS“ dėl nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AGRIMATCO VILNIUS“ priešieškinį dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo - Prancūzijos įmonė „E. S. SAS“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliami klausimai dėl rapsų sėklų ženklinimo ir sertifikavimo, pardavėjo pareigos perduoti tinkamo asortimento ir kokybės daiktą pirkėjui, nuostolių atlyginimo bei skolos priteisimo.

Atsakovas UAB „AGRIMATCO VILNIUS“ priešieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 47 023,55 Lt skolos už parduotas prekes, 4 232,12 Lt delspinigių, 9 procentų metinių procesinių palūkanų už priteistas sumas ir bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas pardavė ieškovui pageidaujamo asortimento sėklas, nes pastarasis kaip profesianalus ūkininkas turėjo suprasti ką įsigyja, juolab, kad kompozicinio hibrido „Katia” spalvinis žymėjimas skiriasi nuo linijinių rapsų ar 100 proc. hibrido sėklų.Sutinka su teismo išvada dėl tinkamos kokybės sėklų pardavimo, nes sėklos kokybės ir sertifikavimo tinkamumą patvirtino Valstybinė augalininkystės tarnyba 2014 m. vasario 14 d. išvadoje. Ieškovas nepaneigė šios išvados, turinčios didesnę įrodomąją galią (Augalų sėklininkystės įstatymo 8 str. 4 d., CPK 197 str. 2 d.). Ieškovas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo veiksmų neteisėtumo, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir patirtų nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Kaip jau buvo minėta, byloje keliami klausimai dėl rapsų sėklų ženklinimo ir sertifikavimo, pardavėjo pareigos perduoti tinkamo asortimento ir kokybės daiktą pirkėjui, taip pat dėl nuostolių atlyginimo bei skolos priteisimo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo priimti naujus įrodymus – 2011 m. rugpjūčio 13 d. Valstybinės augalininkystės tarnybos produktų naudojimo kontrolės lapą, 2011 m. sausio 18 d. /2011 m. birželio 13 d. sąskaitas – faktūras bei 2015 m. sausio 20 d. rašytinį paaiškinimą ekspertėms.

Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl apelianto naujų įrodymų priėmimo, pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus bei įrodymus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Tuo pačiu pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju, ieškovo 2015 m. vasario 4 d. posėdžio metu pateikti įrodymai nebuvo priimti pirmosios instancijos teisme, konstatavus, kad šie dokumentai galėjo būti pateikti anksčiau. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, jie sudaryti 2011 metais, tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas – 2013 m. vasario 5 d. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2015 m. vasario 10 d. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas per keturis metus turėjo realią galimybę šiuos dokumentus pateikti kreipdamasis į teismą su ieškiniu arba teikdamas teismui kitus procesinius dokumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, kad naujuose įrodymuose nurodyta informacija neturi įtakos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų išvadų pagrįstumui bei jų faktiniam ir teisiniam įvertinimui apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, jog naujus rašytinius įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl teisminio precedento

Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad tam pačiam atsakovui UAB „Agrimatco Vilnius“ ir jo pusėje dalyvaujančiam trečiajam asmeniui Prancūzijos įmonei „E. S. SAS“ trys skirtingi ūkininkai (ieškovai) buvo pareiškę ieškinius dėl nuostolių atlyginimo. Nurodyti ieškiniai iš esmės buvo grindžiami tapačiomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. netinkamo asortimento ir kokybės rapsų sėklų pardavimu. Šiose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai yra įsiteisėję, jų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-576-684/2015, Nr. 3K-3-569-611/2015, Nr. 3K-3-540-611/2015). Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodytose bylose padarė iš esmės vienodas išvadas.

Vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad konstitucinė teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai, t. y. analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Taigi, teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, atsižvelgti į kasacinio teismo nuolat plėtojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-32/2013). Kita vertus, spręsdamas dėl precedento taikymo konkrečioje byloje galimybės, teismas visų pirma turi nustatyti, ar sutampa bylų faktinis pagrindas, ar nėra pasikeitęs teisinis reguliavimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nurodytose išnagrinėtose civilinėse bylose nustatytos teisinės ir faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nagrinėjamoje byloje konstatuotomis, sprendžia, jog išnagrinėtose bylose priimti procesiniai sprendimai laikytini precedentiniais šioje byloje, jų yra saistoma ir jais vadovaujamasi.

Dėl prekių asortimento

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindė aplinkybėmis, kad jam buvo parduotos ne to asortimento prekės. Ieškovo teigimu, jis su atsakovu susitarė dėl 100 proc. vasarinių rapsų sėklų hibrido pirkimo ir pardavimo, tačiau atsakovas jam pardavė rapsų sėklų rūšių derinį, t. y. atsakovas pažeidė pareigą perduoti tinkamo asortimento daiktus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys raštu nesusitarė dėl būtent 100 proc. hibrido sėklos pirkimo ir pardavimo, todėl apie atitinkamo susitarimo tarp šalių buvimą ar nebuvimą, taip pat atsakovo žinojimą apie konkrečius ieškovo poreikius sprendė pagal sandorio sudarymo aplinkybes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsipareigojo nupirkti suderinto asortimento prekes ir sumokėti už jas nustatytą kainą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (t. 2, b. l. 3-5). Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad parduodamų prekių kokybė turi atitikti gamintojo išduotuose kokybės dokumentuose nurodytus reikalavimus bei įprastai tokioms prekėms keliamus reikalavimus. Pagal sutarties 2.2 punkto nuostatas, prekių priėmimas-perdavimas įforminamas šalių atstovams pasirašant PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį ar kitą dokumentą, patvirtinantį, kad prekes ieškovas gavo. Prekių kokybę ir kiekį pirkėjas privalo patikrinti atsiimant prekes iš pardavėjo sandėlio, vėliau už prekių kokybę ir kiekį atsako tik pirkėjas (Sutarties 2.3 punktas). Taigi, sistemiškai aiškinant nurodytas sutarties nuostatas matyti, kad joje nesusitarta dėl konkretaus ginčo sėklų asortimento. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju apie atitinkamo susitarimo dėl 100 proc. vasarinių rapsų sėklų hibrido pirkimo ir pardavimo, būtina spręsti iš kitų byloje esančių įrodymų.

Ieškovas savo siekį įsigyti būtent 100 proc. hibridinę sėklą taip pat įrodinėjo atsakovo internetiniame tinklalapyje viešai skelbiama informacija, kad parduodamos rapsų veislės JURA sėklų derlingumo procentas yra 3-4 t/ha. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovo internetiniame puslapyje apie ieškovo įsigytas rapsų sėklas nėra nuorodos, kad sėkla yra 100 procentų hibridinė; JURA sėklos nurodytos kaip vasarinis rapsas, kurio privalumai – puikus derlius, savybių tolygumas, gera aliejaus išeiga (t. 1, b. l. 17-18). Šios aplinkybės, kaip nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-684/2015, patvirtina, kad ieškovas apsisprendė įsigyti sėklų JURA, neturėdamas informacijos, jog tai hibrido sėklos. Vadinasi, ši informacija (ar sėklos yra hibrido) nebuvo esminė jam priimant sprendimą įsigyti šios rūšies sėklų.

Ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodoma informacija patvirtina, kad jo apsisprendimą pirkti sėklas JURA lėmė gauta informacija apie konkrečiai šios veislės sėklų savybes, o ne faktas, ar šios veislės sėklos yra hibridinės, ar ne. Remiantis byloje esančiomis teismo ekspertizės išvadomis, ją atlikę ekspertai neišskyrė hibrido ir veislių derinio produktyvumo, aliejingumo, atsparumo ligoms, jautrumo oro sąlygoms skirtumų. Ekspertai tik pažymėjo, kad hibridinės veislės turi didesnį derlingumo potencialą nei tradicinės veislės (linijinės), tačiau tokio skirtumo tarp hibridų ir veislių derinių nenurodė. Kitoje civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, teismo paskirtas ekspertas Jean-L. D. (Jean-L. D.) pažymėjo, kad kiekviena individuali veislė (nesvarbu, ar hibridas, ar veislių derinys) turi jai būdingas savybes pagal kiekvieną iš nurodytų parametrų. Taigi, ekspertai nenurodė, kad pagal kurį nors iš šių parametrų hibridai visais atvejais yra pranašesni už veislių derinius bet tik pažymėjo, kad hibridinės veislės turi didesnį derlingumo potencialą nei tradicinės veislės (linijinės).

Aplinkybes, kad vasarinių rapsų veislė JURA atsakovo buvo parduodama kaip hibridinė, ieškovas taip pat grindė PVM sąskaitomis-faktūromis, kuriose yra nurodytas žymuo „F1“, reiškiantis hibridinę veislę. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais šiuo klausimu, sprendžia, kad nurodytos bylos kontekste tokių duomenų nurodymas specialiame buhalterinės apskaitos dokumente, savaime nėra pakankamas išvadai, jog šalys buvo susitarusios dėl 100 proc. hibridinės sėklos pirkimo-pardavimo. Tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad tokiam žymėjimui suprasti reikia specialiųjų žinių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės būtų reikšmingos tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad ieškovas siekė įsigyti būtent hibridinę sėklą dėl tam tikrų savybių, būdingų tik šioms sėkloms, kurių neturi veislių deriniai; kad veislių deriniai pasižymi tam tikra savybe, kurios neturi hibridai, dėl ko ieškovas, žinodamas, kad JURA yra veislių deriniai, nebūtų sutikęs įsigyti šių sėklų. Kaip minėta, tokių aplinkybių byloje ieškovas neįrodė.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog byloje neįrodytos aplinkybės dėl ieškovo siekio įsigyti 100 proc. hibridines sėklas, kad atsakovas pardavė ne to asortimento prekę, rėmėsi įrodymų visuma ir juos vertindamas proceso teisės normų nepažeidė(CPK 177 str. 2 d., 185 str.).

Dėl prekių kokybės

Ieškovas savo reikalavimus atsakovui taip pat grindė argumentais, kad atsakovas jam pardavė netinkamos kokybės rapsų sėklas. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų pagrindu sprendė, kad ginčo sėklos atitiko kokybės reikalavimus bei buvo tinkamai sertifikuotos, todėl nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie yra viena iš būtinų civilinės atsakomubės sąlygų, sprendė, jog nėra pagrindo ieškovo prašomų nuostolių atlyginimui. Apelianto teigimu, padarydamas tokią išvadą teismas vadovavosi netinkamais teisės aktais, be to neteisingai aiškino byloje esančio ekspertizės akto išvadas bei vertino kitus įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.

Apeliacinis teismas, pasisakydamas nurodytu klausimu, pirmiausia pažymi, kad precedentinę reikšmę turinčioje kasacinio teismo byloje yra išaiškinta, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais rapsų sėklų sertifikavimą ir ženklinimą (2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 2002/57/EB dėl prekybos aliejinių ir pluoštinių augalų sėkla, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 381 patvirtintas Privalomųjų aliejinių ir pluoštinių augalų sėklos kokybės reikalavimų aprašas, Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. A1-8 pavirtintas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sertifikatų išdavimo ir numerių etiketėms suteikimo procedūros aprašas), yra kelios rapsų sėklų sertifikavimo ir ženklinimo sistemos: 1) pagal ES taisykles ir standartus (Bendrijos schema) ir 2) pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos reikalavimus (OECD schema). OECD etiketėmis ženklinamos ir OECD sertifikatai išduodami sėklų siuntoms, skirtoms eksportui iš ES į trečiąsias šalis arba importui iš trečiųjų šalių į ES (Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. A1-8 pavirtintas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sertifikatų išdavimo ir numerių etiketėms suteikimo procedūros aprašas). Prekybai ES vidaus rinkoje yra skirta Bendrijos schema (Direktyva, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 381 patvirtintas Privalomųjų aliejinių ir pluoštinių augalų sėklos kokybės reikalavimų aprašas).

Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, reikalavimus prekybai rapsų sėklomis ES vidaus rinkoje nustato Direktyva, kuri reglamentuoja rapsų sėklų sertifikavimą ir ženklinimą pagal Bendrijos schemą. Direktyvos 1 straipsnis nustato, kad ši direktyva taikoma parduoti skirtos aliejinių ir pluoštinių augalų, skirtų žemės ūkio gamybai, o ne dekoratyviniams tikslams, sėklos auginimui ir jos pardavimui Bendrijoje. Ji netaikoma aliejinių ir pluoštinių augalų sėklai, kurią ketinama eksportuoti į trečiąsias šalis. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a) punkte, inter alia, įtvirtinta, kad valstybės narės reikalauja, jog elitinės sėklos, visų kategorijų sertifikuotos sėklos ir komercinės sėklos pakuotės išorinėje pusėje būtų paženklintos oficialia etikete, kuri anksčiau nebuvo naudota ir kuri atitinka IV priede nurodytus reikalavimus, joje būtų pateikta informacija viena iš oficialių Bendrijos kalbų. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali numatyti išimtis 1 daliai, taikomas jų teritorijoje uždarytoms mažoms pakuotėms. A. D. IV priedo aa) punkte nustatyta, kad apie veislės cenozės sertifikuotą sėklą turi būti nurodoma informacija, numatyta a) punkte, tačiau vietoj veislės pavadinimo nurodomas veislės cenozės pavadinimas (žodžiai „veislės cenozė“ ir jos pavadinimas) bei įvairių veislės komponentų svorio procentas; pakanka nurodyti veislės cenozės pavadinimą, jei pirkėjo prašymu raštu pranešamas ir oficialiai užregistruojamas svorio procentas. Lietuvoje Direktyvos nuostatos įgyvendintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 381 patvirtintu Privalomųjų aliejinių ir pluoštinių augalų sėklos kokybės reikalavimų aprašu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija (kai ginčo rapsų sėklos yra užauginamos Prancūzijoje ir Ispanijoje, supakuojamos Prancūzijoje ir parduodamos Lietuvai) patenka į Direktyvos, pagal kurią taikoma Bendrijos schema, reguliavimo sritį. Kaip matyti iš byloje esančio rapsų JURA sėklų sertifikato (t. 2, b. l. 98, 106), šios sėklos nebuvo sertifikuotos ir paženklintos pagal Bendrijos schemą, rapsams JURA išduoti sertifikatai ir šių rapsų pakuotės paženklintos pagal OECD schemą. Tą patvirtina Valstybinės augalininkystės tarnybos 2014 m. vasario 14 d. išvadoje nurodyta informacija, kad Prancūzijos Respublikos kontrolės ir sertifikavimo tarnyba išdavė leidimą kompanijai ženklinti sėklos fasuotes OECD mėlynos spalvos etiketėmis. Taigi, kaip nustatyta minėtame teisminiame precedente dėl analogiškos ginčo rapsų sėklos JURA sertifikavimo ir ženklinimo, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, jog ginčo sėklos buvo sertifikuotos ir paženklintos laikantis teisės aktų reikalavimų, nes Prancūzijos teisės normų turinys šioje byloje nebuvo nustatinėjamas. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, ar ginčo sėklos buvo sertifikuotos pagal teisės aktų reikalavimus, būtų reikšminga tik tuomet, jei sertifikatai būtų vienintelis įrodymas, patvirtinantis sėklų kokybę. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas šioje byloje ir neįrodė, kad rapsų sėklos buvo sertifikuotos pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau byloje pateikti įrodymai dėl kitų ūkininkų (M. N., G. J., R. E., V. R. ir kt., t. 2, b. l. 6-33), iš atsakovo įsigijusių rapsų sėklų JURA, 2011 m. gauto derliaus, Valstybinės augalininkystės tarnybos 2012 m. spalio 22 d. raštas Nr. 1S-1656 ir 2012 m. spalio 9 d. raštas Nr. 1S-1588, patvirtina, kad ginčo sėklos atitiko kokybės reikalavimus, t. y. atsakovas įrodė ginčo sėklų kokybę. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina aplinkybes, jog ieškovui buvo parduotos sėklos, atitinkančius kokybės reikalavimus.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl netinkamo byloje esančio ekspertizės akto išvadų vertinimo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, nurodyto ekspertizės akto išvados buvo aiškinamos sistemiškai, vertinant jose nurodytus veiksnius, galėjusius turėti įtakos ankštarų mezgimui ir rapsų derliaus kiekiui (drėgmės trūkumas, rapsų purškimas įvairių augalų apsaugos produktų ir skystųjų trąšų, mikroelementų, lipniųjų medžiagų mišiniais, nuėmimo laikas ir pan.). Remiantis ekspertizės akto išvadomis, vasariniai rapsai – vieni iš jautriausių augalų bet kokiems, net ir nedideliems, auginimo technologijos pažeidimams. Taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neatmetama galimybė, kad mažesnį ankštarų mezgimą galėjo lemti kiti veiksniai, o pats faktas, kad rapsai mezgė mažiau ankštarų, neįrodo sėklų netinkamos kokybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime atskirai nepasisakė dėl visų, apelianto manymu, reikšmingų ekspertizės akto išvadų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ekspertizės akto išvados nebuvo tinkamai įvertintos kitų byloje esančių įrodymų visumoje.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, jog ginčo rapsai mezgė mažiau ankštarų būtent dėl sėklos rūšies ar kokybės, tuo tarpu atsakovas įrodė, kad pardavė tinkamos kokybės veislių derinių sėklas, todėl nėra pagrindo civilinės atsakomybės taikymui.

Nenustačius visų būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teisėjų kolegija nepasisako dėl prašomų priteisti nuostolių dydžio pagrįstumo.

Dėl priešieškinio

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų atsakovo civilinės atsakomybės taikymui, tenkino priešieškinį bei priteisė iš ieškovo atsakovui skolą už perduotas jam prekes, taip pat delspinigius už įsipareigojimo atsiskaityti už parduotas prekes pažeidimą bei metines palūkanas.

Apelianto manymu, teismui netinkamai išsprendus nuostolių atlyginimo klausimą, atitinkamai netinkamai buvo išspręstas ir klausimas dėl priešieškinio pagrįstumo. Apelianto teigimu, jis visą laiką buvo sąžiningas, 2012 m. sausio 3 d. pranešimu teisėtai įskaitė patirtus nuostolius, todėl nuo įskaitymo atlikimo momento prievolė sėklų kainos sumoje tarp šalių buvo pasibaigusi. Dėl nurodytų priežasčių, apelianto manymu, teismas ne tik nepagrįstai patenkino priešieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, bet ir neteisingai išsprendė nepagrįstai didelių delspinigių priteisimo klausimą.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo klausimu, sprendžia, kad nurodyti apelianto argumentai yra nepagrįsti bei nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų atsakovo civilinės atsakomybės taikymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atliktas ieškovo įskaitymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neginčijo pagrindinės skolos, kurią siekė įskaityti, dydžio. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas atsiskaitė su atsakovu už jam parduotas prekes tik iš dalies, pagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovui likusią nesumokėtą prekių kainą (CK 6.200 str. 1 d., 6.344 str. 1 d.).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo priteistų delspinigių ir palūkanų dydžiu, nepateikia jokių argumentų šioms aplinkybėms pagrįsti. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje 2009 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta, jog 0,05 proc. dydžio delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos prekių vertės. Minėtą sutartį ieškovas sudarė laisva valia, jos sąlygų bylos nagrinėjimo metu nekvestionavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje numatytų delspinigių dydis savaime nėra neprotingai didelis, o apeliantas ir nenurodo, kokiais argumentais remdamasis jis mano, kad delspinigiai, o taip pat palūkanos yra nepagrįstai dideli. Pažymėtina, kad palūkanos priteistos remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, jų apskaičiavimo apeliantas taip pat neginčija. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl per didelių delspinigių ir palūkanų priteisimo, nesudaro pagrindo priešingoms, nei padarytos skundžiamame teismo sprendime, išvadoms.

Dėl procesinės teisės pažeidimo

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad teismas pažeidė šalių rungimosi principą bei įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias teisės normas įtraukdamas į bylos nagrinėjimą Valstybinę augalininkystės tarnybą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad viena iš Valstybinei augalininkystės tarnybai priskirtinų funkcijų yra ūkio subjektų sėklos sertifikavimo kontrolė, taip pat į tai, kad byloje esančių sertifikatų ir pakuočių ženklinimo vertinimas buvo susijęs su specialiomis žiniomis, sprendžia, jog bylos nagrinėjimo metu teismas pagrįstai šią instituciją įtraukė į bylą išvadai pateikti, o pateiktą išvadą vertino kitų byloje esančių įrodymų visumoje.

Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Valstybinės augalininkystės tarnybos išvada atitinka visus įstatyme numatytus kriterijus, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai ją laikė didesnę įrodomąją galią turinčiu dokumentu, o ieškovui nepateikus jokių įrodymų, paneigiančių išvadoje nurodytas aplinkybes, pagrįstai ja vadovavosi skundžiamame sprendime (CPK 197 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Remiantis CPK 98 straispnio 1 dalimi, išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėlo jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Byla iš esmės buvo išnagrinėta 2015 m. lapkričio 18 d., tuo tarpu įrodymus, pagrindžiančius prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovas pateikė 2015 m. lapkričio 25 d, t.y. teisėjų kolegijai esant sprendimų priėmimo kambaryje.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai jo žinioje buvo jau iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka ir iki bylos išnagrinėjimo teismui nebuvo pateikti, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmeta (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.