Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1338/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-12-08
Bylos Nr.: 2A-1338/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00351-2012-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas: V. Č.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Agrimatco Vilnius“

Kategorijos

45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
36.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1338/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00351-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 45.1; 42.9; 40.2; 36.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-955-823/2014 pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Agrimatco Vilnius“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Euralis Semences SAS.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 583 618,10 Lt nuostolių atlyginimo, pripažinti ieškovo 2011 m. gruodžio 27 d. atliktą 52 272 Lt sumos, ieškovo mokėtinos pagal 2011 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija GAR Nr. 3230, įskaitymą į atsakovo ieškovui atlygintiną nuostolių sumą teisėtu, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad iš atsakovo pagal 2011 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą GAR Nr. 3230 nusipirko vasarinių rapsų „Katia“ sėklų už 26 862 Lt ir vasarinių rapsų „Jura“ sėklų už 25 410 Lt. Iš atsakovo įsigytomis rapsų sėklomis 2011 m. gegužės 6-11 d. d. užsėjo 202,33 ha ploto žemės sklypus, esančius Valėnų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone. Atlikdamas sėjos darbus ir visą rapsų augimo laikotarpį ieškovas laikėsi visų tinkamo rapsų auginimo reikalavimų ir rekomendacijų, rapsai buvo tręšiami bei prieš žydėjimą purškiami nuo kenkėjų laikantis nustatytų trąšų bei kitų augalų apsaugos produktų normatyvų. Jokių ieškovo veiklos trūkumų ar rapsų auginimo technologijos pažeidimų nebuvo. Po rapsų žydėjimo ieškovas pastebėjo, kad tiek „Katia“, tiek „Jura“ rapsai nemezga ankštarų visuose laukuose. Tai pastebėjęs ieškovas kreipėsi į Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau –VAT) Klaipėdos regioninį skyrių, kad šis įvertintų pasėlių derlingumą. VAT sudaryta specialistų komisija, 2011 m. rugpjūčio 19 d. apžiūrėjusi ir įvertinusi ieškovo pasėlius, nustatė, kad viename kvadratiniame metre rapsų „Katia“ yra 60 augalų, o rapsų „Jura“ - 70 augalų, tiek vienos, tiek kitos veislės pasėliuose ankštaros išsivystę nenormaliai. Paaiškėjus, kad vasarinių rapsų „Jura“ ir „Katia“ veislės sėklas yra įsigiję daugelis ūkininkų, kurių ūkiuose susiklostė analogiška situacija, VAT kreipėsi į Oficialiąją kontrolės ir sertifikavimo tarnybą. Gavusi duomenis iš šios tarnybos, VAT viešai nurodė, kad atsakovo parduodamos vasarinių rapsų veislių „Katia“ ir „Jura“ sėklos yra sėklų deriniai, o ne grynaveisliai hibridai. Remiantis VAT pateikta informacija, „Katia“ sudaro vasarinių rapsų veislės Jura MS – 80 proc., Olidingo – 15 proc. ir Ouragan – 5 proc., o „Jura“ – 80 proc. Jura MS ir 20 proc. Olindigo. Ieškovas teigia, kad sėklas įsigijo atsižvelgęs į atsakovo pateiktą informaciją. Atsakovas, būdamas profesionalus sėklų pardavėjas, privalėjo užtikrinti, kad parduodamos sėklos atitiktų jų tiesioginę paskirtį bei aprašymus. Tiek viešai pateikiamoje informacijoje, tiek ant sėklų maišų yra nurodoma, kad sėklos yra hibridai, pateikiant tokius aprašymus: „Jura“ – derlingumas 3-4 t/ha, puikus derlius, savybių tolygumas, gera aliejaus išlyga; „Katia“ – pasižymi didele dygimo energija, labai dideliu derlingumo procentu, didesnis atsparumas ligoms lyginant su tokio tipo hibridais. Tuo tarpu ieškovo nusipirktos sėklos faktiškai nėra hibridinės ir duodančios didesnį derlingumą, o yra tik rapsų sėklų deriniai. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 381 patvirtinto privalomųjų aliejinių ir pluoštinių augalų sėklos kokybės reikalavimų aprašo (toliau –Aprašas) 11.8.1 punkto nuostatas sertifikuotas veislių derinys turi būti ženklinamas mėlynos spalvos su įstriža žalia linija etikete. Atsakovas, pažeisdamas nurodytas nuostatas, pažymėjo sėklas netinkama etikete, pardavė ieškovui kitos rūšies ir kategorijos sėklas nei buvo viešai deklaruojama. Ieškovas neturėjo galimybės suprasti, kad įsigijo ne hibridą, ir vien iš apžiūros įvertinti sėklų kokybę. Dėl ne tos rūšies ir netinkamos kokybės sėklų ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos atlyginti prievolė tenka atsakovui. Ieškovo patirti nuostoliai, skaičiuojant juos kaip skirtumą tarp pelno, kurį ieškovas turėjo gauti iš viso derliaus, kurio buvo galima tikėtis iš atsakovo parduotos rapsų sėklos, ir ieškovo realiai patirto nuostolio nuėmus derlių, sudarytų 891 159,70 Lt. Apskaičiavus nuostolius pagal 2011 metų statistinius rapsų derlingumo duomenis, ieškovo nuostoliai sudaro 583 618,10 Lt. Todėl šią sumą, remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ieškovas ir prašo priteisti iš atsakovo.

Ieškovas nurodo, kad atsakovui per pretenzijoje nurodytą terminą neatlyginus ieškovo patirtų nuostolių, 2011 m. gruodžio 27 d., vadovaudamasis CK 6.130 ir 6.131 straipsnių nuostatomis, vienašališkai įskaitė pagal 2011 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą GAR Nr. 3230 mokėtiną 52 272 Lt sumą už įsigytas rapsų sėklas į ieškovui atsakovo mokėtiną nuostolių sumą. Dėl šios priežasties prie nuostolių sumos ieškovas nepriskaičiuoja rapsų sėklos įsigijimo kaštų kaip tiesioginių nuostolių, kadangi, atlikus įskaitymą, šia suma yra sumažinta iš atsakovo reikalaujama atlyginti patirtų nuostolių suma, ir teismo prašoma šį įskaitymą pripažinti teisėtu.

Atsakovas priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovo 52 272 Lt skolos už parduotas vasarinių rapsų sėklas, 4 704,48 Lt delspinigių ir procesines palūkanas, apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Nurodo, kad tarp jo ir ieškovo 2009 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. EV/2009-04-15/Aug13. Ieškovas nėra atsiskaitęs pagal minėtą sutartį, o ieškinys yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 52 272 Lt skolos, 4 704,48 Lt delspinigių, 5 973,37 Lt procesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2014 m. kovo 21 d. ir procesines palūkanas nuo 56 976,48 Lt sumos už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurių dydis apskaičiuotinas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikant atitinkamu laikotarpiu galiojusią vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais. Taip pat priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad ieškiniu ieškovas, gindamas savo, kaip pirkėjo, teises, prašo priteisti iš atsakovo patirtų nuostolių atlyginimą remdamasis dviem skirtingais pagrindais - dėl atsakovo parduotos nekokybiškos prekės ir dėl parduotos ne to asortimento prekės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė, jog atsakovas jam perdavė netinkamo asortimento prekę ir kad dėl šios priežasties atsirado ieškovo reikalaujami priteisti nuostoliai. Byloje nustatyta, kad ieškovas siekė įsigyti ir įsigijo iš atsakovo vasarinių rapsų sėklas - veislių derinius, kuriuos sudaro 80 procentų sterilaus hibrido ir 20 procentų apdulkintojo, t.y. ieškovo įsigytos sėklos nebuvo 100 proc. hibridas kaip tikėjosi ieškovas. Pagal tarp šalių sudarytą 2009 m. balandžio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. EV/2009-04-15/Aug13 atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui suderinto asortimento prekes, kurių kokybė turi atitikti gamintojo išduotuose kokybės dokumentuose nurodytus reikalavimus bei įprastai tokiomis prekėms keliamus reikalavimus. Ši sutartis pagal jos 1.3 punktą yra pagrindas daugkartiniam prekių pirkimui – pardavimui. Iš sisteminio paminėtų sutarties nuostatų aiškinimo teismas sprendė, kad dėl prekių asortimento turėjo būti susitariama atliekant konkretų pirkimą – pardavimą, o jei dėl tokio asortimento atskirai nesusitarta, atsakovas privalėjo perduoti ieškovui tokio asortimento prekes, kurios atitinka atsakovui žinomus sutarties sudarymo metu ieškovo poreikius. Šalys neteigia tarp jų egzistavus atskirą rašytinį susitarimą dėl būtent 100 proc. hibridinės sėklos pardavimo, todėl apie atitinkamo susitarimo tarp šalių buvimą ar nebuvimą, taip pat atsakovo žinojimą apie konkrečius ieškovo poreikius teismas sprendė pagal šalių nurodytas sandorio sudarymo aplinkybes. Teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 19 d. sąskaitoje – faktūroje GAR Nr. 3230 esantis žymėjimas F1 yra klaidingas (žymi hibridinę veislę) (b.l. 28, t. IV), tačiau ieškovas neteigė, kad būtent šia nuoroda vadovavosi spręsdamas dėl jam parduotos prekės asortimento, remiantis PVM sąskaita–faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, bet negalima nustatyti šių santykių pobūdžio. Todėl, teismo vertinimu, vien klaidinga nuoroda „F1“ 2011 m. balandžio 19 d. sąskaitoje – faktūroje GAR Nr. 3230 nėra pakankama spręsti apie šalių susitarimą dėl 100 proc. hibridinės sėklos pardavimo. Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas kokiu nors būdu būtų patvirtinęs ieškovui, kad parduodamos sėklos „Jura“ ir „Katia“ yra 100 proc. hibridai. Iš į bylą pateikto atsakovo interneto tinklalapio išrašo matyti, kad sėklos „Katia“ jame nurodytos kaip vasarinių rapsų hibridas, tačiau nėra pažymėta, kad tai būtent 100 proc. hibridas. Prie sėklų „Jura“ nuorodos apie tai, kad sėkla yra hibridinė, nėra, „Jura“ sėkla nurodyta tik kaip vasarinis rapsas (b.l. 25 - 28, t. I), taigi nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad sėklos „Jura“ atsakovo interneto tinklapyje buvo nurodytos kaip hibridas. Iš į bylą pateiktų sėklų pakuočių matyti, kad ant jų įvairiomis kalbomis pateiktas užrašas „vasarinių rapsų hibridinė sėkla“, tačiau ant pakuočių esančiose etiketėse tiek „Jura“, tiek „Katia“ sėkla nurodyta kaip veislių derinys (pranc. association variétale) (b.l. 29-30, t. I). Būtent prekės etiketėje yra nurodomi oficialūs duomenys apie prekę, todėl, teismo vertinimu, būtent šiais duomenimis ieškovas, būdamas profesionalus ūkininkas, privalėjo vadovautis, o, kilus neaiškumų dėl perkamos prekės (pvz., esant ieškovo nurodomam neatitikimui tarp pakuotės žymėjimo ir etiketės informacijos), veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo privalėjo pareikalauti iš pardavėjo papildomos informacijos. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad atsakovo parduotų sėklų etikečių žymėjimas neatitiko Aprašo nuostatų, t. y. sėklų derinys turėjo būti pažymėtas mėlynos spalvos su įstriža žalia linija etikete, be to, etiketėse nebuvo nurodytos sėklos komponentų sudedamosios dalys, etiketė neišversta į lietuvių kalbą. Nurodė, kad VAT kreipėsi į Prancūzijos Respublikos oficialią kontrolės ir sertifikavimo tarnybą, iš kurios buvo gautas patvirtinimas, kad ji išdavė leidimą kompanijai ženklinti sėklos fasuotes Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) mėlynos spalvos etiketėmis be žalios linijos su sąlyga, kad etiketėje bus įrašas „veislių derinys“. Paminėta nuoroda – veislių derinys (pranc. association variétale) sėklų „Jura“ ir „Katia“ etiketėse yra. Europos Bendrijoje egzistuojant vieningai sėklos sertifikavimo schemai ir laisvam prekių judėjimui, teigtina, kad tinkamai kitoje valstybėje narėje (Prancūzijoje) paženklinta sėkla galėjo būti tiekiama Lietuvos Respublikos rinkai ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovo parduotos sėklos etiketės neatitiko joms keliamų reikalavimų nurodytu aspektu. Teismas taip pat nurodė, kad net ir sutikus su ieškovo teiginiais dėl prekės asortimento pažeidimo, ši aplinkybė nelemtų ieškovo įrodinėjamų nuostolių atsiradimo. Byloje surinktais įrodymais (eksperto išvada ir eksperčių apklausa teismo posėdžio metu) paneigtos ieškovo nurodomos aplinkybės, kad hibridinės sėklos ir veislių derinio produktyvumas, aliejingumas, atsparumas ligoms, išgulimui ar jautrumas oro sąlygoms iš esmės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais pripažino ieškovo argumentus, kad atsakovo pareiga perduoti tinkamo asortimento prekę buvo pažeista tuo aspektu, kad ieškovui buvo parduota mažesnio derlingumo nei tikėtasi vasarinių rapsų sėkla. Teismas sutiko ir su atsakovo argumentu, kad atsakovo internetiniame tinklalapyje nurodytas sėklos derlingumo potencialas negali būti sutapatinamas su atitinkamo derlingumo garantija dėl pačios žemės ūkio veiklos pobūdžio, ir ši aplinkybė, be jokios abejonės turėjo būti suvokiama ieškovui – profesionaliam ūkininkui. Byloje taip pat nenustatyta, kad veislių deriniui taikytini iš esmės kitokie auginimo technologijų reikalavimai ir priežiūros būdai nei 100 proc. hibridinei sėklai, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovo suklydimas dėl įsigytos sėklos rūšies galėjo įtakoti prastą derlių tuo aspektu, kad ieškovas būtų taikęs įsigytai rūšiai netinkamas auginimo ir priežiūros metodikas.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendė, kad oficialiais sertifikatais patvirtinta atsakovo parduotų sėklų atitiktis kokybės reikalavimams kitais byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigta. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pardavė ieškovui netinkamos kokybės prekę, tokiu būdu pažeisdamas savo kaip pardavėjo sutartinius įsipareigojimus. Teismas atmetė ieškovo argumentus, susijusius su tuo, kad ir kai kuriuose kituose ūkiuose iš atsakovo pirkti rapsai tinkamai neužderėjo, nes tai paneigia duomenys iš kitų ūkių, be to, prastą derlių galėjo sąlygoti ir objektyvūs nei nuo vienos iš šalių nepriklausantys veiksniai. Į bylą yra pateikti Plungės augalų veislių tyrimo skyriaus ir Utenos augalų veislių tyrimo skyriaus vasarinių rapsų veislių derinių „Jura“ ir „Katia“ bandymo laukelių įvertinimo aktai, kuriais patvirtinama, kad atlikus vasarinių rapsų veislių derinių sėklos mėginių, tarp jų ir iš šioje byloje ginčijamų siuntų Nr. F 0440 W 401030 P ir Nr. F 0440 W 401036 P augalų morfologinį įvertinimą, nustatyta, kad augalai gerai išsivystę, ankštaros su sėklomis tolygiai išsidėsčiusios ant pagrindinio stiebo ir šoninių šakų (b.l. 114 -115, t. II). Todėl ieškinį teismas atmetė.

Dėl priešieškinio tenkinimo teismas nurodė, kad byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad atsakovas yra perdavęs prekes pagal 2011 m. balandžio 19 d. sąskaitą – faktūrą GAR Nr. 3230, o ieškovas šioje sąskaitoje nurodytos sumos atsakovui nėra sumokėjęs. Kadangi teismas nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų daryti išvadą, kad ieškovas patyrė nuostolių dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, darytina išvada, kad ieškovas neturėjo galiojančios reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu ir dėl šios priežasties įskaitymas negalėjo būti atliktas. Kitų aplinkybių, patvirtinančių atsakovo reiškiamo reikalavimo nepagrįstumą, ieškovas nenurodė, todėl konstatuotina, kad ieškovui, remiantis tarp šalių sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi, tenka pareiga sumokėti atsakovui 52 272 Lt skolą, delspinigius ir palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus, pagrindžiančius ieškovui parduotų prekių asortimento pažeidimą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas buvo sudarę pirkimo pardavimo sutartį dėl hibridinės vasarinių rapsų sėklos. Byloje yra pateikti įrodymai, kad sandorio sudarymo metu ieškovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovo parduodama sėkla yra negrynaveislis hibridas: rapsų maišų pakuotėse net keliomis kalbomis parašyta, kad sėkla yra hibridas; sėkla „Katia“ atsakovo internetiniuose puslapiuose nurodoma kaip vasarinių rapsų hibridas, o veislės „Jura“ derlingumas 3-4 t/ha; pardavimo sąskaitose nurodoma sėklos kategorija F1 (hibridinė augalo sėkla); ekspertės paaiškino, kad veislių derinio negalima vadinti hibridu; tai, kad nupirktos sėklos yra veislių deriniai, o ne hibridai paaiškėjo tik vėliau iš VAT tyrimo; pats atsakovas manė pardavinėjantis hibridinę sėklą (kaip to pageidavo ir ieškovas), PVM sąskaitoje faktūroje taip pat įrašytas žymuo „F1“, kas patvirtina, jog šalys buvo susitarusios dėl tokios sėklos ir atsakovas pardavė savadulkį hibridą. Tuo tarpu veislių derinyje esančios hibridinės rapsų veislių sėklos kaip vienas iš derinio komponentų visiškai skiriasi savo savybėmis nuo hibridu vadinamų rapsų veislių sėklų ir negali būti laikomos tolygiomis. Teismas nepagrįstai prijungė, o po to ir rėmėsi visai kitoje byloje VAT teikta išvada dėl Prancūzijos oficialiosios kontrolės ir sertifikavimo tarnybos (S.O.C) išduotų sertifikatų išaiškinimo. Tuo tarpu minėti sertifikatai neįrodo būtent atsakovo ieškovui parduotos sėklos kokybės: sertifikatuose ir prie jų pridėtuose tyrimų dokumentuose duomenys yra skirtingi; išrašyti ankstesne data nei kad atlikti sudedamųjų dalių tyrimai; tyrimai atlikti imant sėklas iš visai kitos įmonės; skirti Latvijos rinkai. Be to, pati VAT yra suinteresuota ne ūkininkų naudai, nes leido prekiauti Lietuvos rinkoje prekiauti netinkamos kokybės netinkamai sertifikuotomis rapsų sėklomis. Todėl šia išvada apskritai negali būti remiamasi. Teismas nepagrįstai priėmė, o po to ir vertino trečiojo asmens pateiktą šio siūlyto, bet teismo nepaskirto ekspertizei atlikti Jean Louis Duval išvadą ekspertizei suformuluotais klausimais. Teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas privalėjo vadovautis prekės etiketėje esančia informacija prancūzišku užrašu („association varietale“). Toks vertinimas yra išimtas iš viso įrodymų konteksto, bylos aplinkybių kontekste neatitinka net ir maksimaliai apdairaus pirkėjo statuso reikalavimui, tuo tarpu visiškai neatsižvelgta į pardavėjo statusą ir jam keliamus reikalavimus. Be to, ir pati etiketė savo vizualine išraiška neatitiko veislių deriniams žymėti nustatytų reikalavimų, joje nebuvo nurodyta privaloma informacija prekiaujant veislių deriniais (procentinė svorio išraiška). Nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos teisės aktai nenumato, kad rinkai gali būti tiekiamos sėklos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenumato jokios alternatyvos kitokiam sėklos ženklinimui ar sertifikavimui. Teismo vertinti sertifikatai neįrodo būtent ieškovui atsakovo parduotos sėklos kokybiškumo, į skirtingas bylas teikiami skirtingi sertifikatai (jų neatitikimo teismas neįvertino), iki bylos nagrinėjimo jų neturėjo ir VAT. Papildomai bylos nagrinėjimo metu apklausta ekspertė nurodė, kad sertifikatai kelia abejonių.Teismas nepagrįstai vadovavosi Plungės augalų vertinimo skyriaus ir Utenos augalų veislių tyrimo skyriaus bandymo laukelių įvertinimo aktais, nes sėkla buvo paimta ne iš ieškovo. Byloje nėra jokių duomenų, ieškovas, augindamas pirktas sėklas, būtų padaręs kokius nors pažeidimus. Kito ūkininko (J. D.) sekančiais (2012 m.) metais atlikti bandymai parodė, kad iš tų pačių 2011 m. pirktų maišų sėklų rezultatai buvo taip pat prasti, nuostolius yra patyrę ir kiti ūkininkai.Teismas visiškai nevertino atsakovo kaip pardavėjo – šios srities profesionalo - atsakomybės klausimo jam nustatytų pareigų įgyvendinimo aspektu. Ieškovas nedelsdamas pateikė pretenziją tuomet, kai buvo pastebėtas sėklos nekokybiškumas. Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės pirkėjui perėjimo momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 str. 3 d.). Pardavėjo atsakomybė už bet kokius su pirkėju neaptartus daiktų trūkumus yra numatyta ir CK 6.334 straipsnyje. Be to, atsakovo atsakomybė jam kyla be kaltės (CK 6.256 str. 2, 4 d. d.).Netinkamai išsprendus nuostolių atlyginimo klausimą, netinkamai išspręstas ir priešieškinio klausimas. Be to, teismas priteisė nepagrįstai didelius delspinigius bei procesines palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:

1. Nėra jokio pagrindo pripažinti VAT suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje, tokio pobūdžio apelianto teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. VAT teikta 2014 m. vasario 14 d. išvada Nr.1S-270 neprieštarauja ET Direktyvos 2002/57 EB „Dėl prekybos aliejinių ir pluoštinių augalų sėkla“ (toliau – Direktyva) nuostatoms ir Prancūzijos oficialiosios kontrolės ir sertifikavimo tarnybos išduotam leidimui dėl sėklų pakuočių ženklinimo.

2. Jean Louis Duval išvada teismas pasinaudojo kaip vienu iš rašytiniu įrodymu, jos turinys atsakovui buvo žinomas, todėl rungtyniškumo principo pažeidimo, ką nurodo apeliantas, nėra.

3. Tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas dėl būtent 100 proc. hibridinės rapsų sėklos įsigijimo. Apeliantui – ūkininkui profesionalui ir vizualiai pagal spalvas buvo įmanoma atskirti rapsų veislių derinio sėklas nuo 100 proc. hibrido. Būtent pakuotės etiketėje ir sertifikatuose, o ne pakuotės apipavidalinime nurodomi oficialūs duomenys apie sėklą. Tai patvirtino teismo posėdyje ir ekspertės.

4. Atsakovo internetiniame tinklapyje sėklos „Katia“ nurodytos kaip vasarinių rapsų hibridas, tačiau nėra pažymėta, kad tai būtent 100 proc. hibridas. Prie sėklų „Jura“ aprašymo tokios nuorodos apskritai nėra. Nuoroda „F1“ PVM sąskaitoje faktūroje nenurodo į šalių susitarimą dėl 100 proc. hibridinės sėklos pardavimo, be to, tokiu argumentu ieškinys ir nebuvo grindžiamas.

5. Pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas prekių kiekį ir kokybę turi pasitikrinti pats pirkėjas prekių atsiėmimo metu (sutarties 2.3 p.).

6. Net ir tuo atveju, jei apeliantas, įsigijęs veislių derinio sėklas, jas būtų auginęs ir prižiūrėjęs kaip 100 proc. hibridines, pagal ekspertų išvadas ir paaiškinimus tai derliaus kiekiui niekaip negalėjo pakenkti. Joks teisės aktas nedraudžia hibridu ar hibridinėmis sėklomis vadinti tas sėklas, kurių sudėtyje yra itin didelis kiekis hibridinės sėklos. Tuo tarpu atsakovas bei trečiasis asmuo niekur ir nėra nurodę, kad rapsų sėklos yra būtent 100 proc. hibridinės.

7. Tai, kad sėklos atitiko kokybės reikalavimus, patvirtina Prancūzijos oficialiosios kontrolės ir sertifikavimo tarnybos išduoti sertifikatai, VAT raštai ir išvados.

8. Net ir netinkamas rapsų sėklų asortimentas, sėkloms esant kokybiškoms, negalėtų lemti nuostolių kilimo, jei apeliantas tinkamai būtų auginęs bei prižiūrėjęs šį procesą ir nebūtų kitų nepalankių veiksnių. Tarp apelianto deklaruojamų kaip neteisėtų atsakovo veiksmų ir nuostolių joks priežastinis ryšys neegzistuoja.

Trečiasis asmuo atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo iš esmės tokius pat tokius argumentus kaip ir atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliantas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenurodo, teisėjų kolegija taip pat jų neįžvelgia. Todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas (su tuo iš esmės sutinka ir apeliantas apeliaciniame skunde), ieškinys dėl nuostolių atlyginimo yra grindžiamas tuo, kad apeliantui 2009 m. balandžio 15 d. sutartimi buvo parduotos ne to asortimento ir nekokybiškos rapsų sėklos. Tai, anot apelianto, lėmė blogą derlių ir nebuvo gautos pajamos, kurias apeliantas būtų gavęs.

Pagal CK 6.327 straipsnio 1 dalį parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų –įprastus reikalavimus. Pardavėjas pagal sutartį atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 str. 3 d.). Tačiau pardavėjas neatsako pagal minėto straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 str. 2 d.), o pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka.

Pardavėjo daiktų perdavimo pareigos, susijusios su reikalavimais asortimentui, priklausomai nuo to, ar daiktų asortimentas arba jo nustatymo tvarka yra (ne)aptartas sutartyje, yra numatytos CK 6.331 straipsnyje. Daiktų asortimento sąlygos pažeidimo atveju pirkėjo teisės numatytos CK 6.332 straipsnyje. Pardavėjo pareigos, susijusios su perduodamų daiktų kokybe, pirkėjo teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktą reglamentuotos CK 6.333, 6.334 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju apeliantas nereiškė ieškinio dėl savo teisių gynimo minėtose normose nustatytais būdais, pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.246 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala (CK 6.246 - 6.249 str.). Civilinei atsakomybei kilti yra būtinas visų šių sąlygų buvimas.

Dėl prekių asortimento

Byloje iš esmės nėra ginčo, kad paprastai aliejinių rapsų rinka dalijama į linijines sėklas ir hibridus, tačiau galimos ir trys kategorijos – linijinės sėklos, hibridai ir veislių deriniai (hibridų ir linijinių sėklų deriniai ir skirtingų hibridų deriniai). Apeliantas šioje byloje įrodinėjo, kad šalys susitarė būtent dėl hibridinės vasarinių rapsų sėklos pirkimo, tuo tarpu atsakovo parduotos sėklos (veislių derinys) negali būti vadinamos hibridinėmis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atskiro rašytinio susitarimo dėl būtent 100 proc. hibridinės sėklos pardavimo nebuvo, todėl apie atitinkamo susitarimo tarp šalių buvimą ar nebuvimą, taip pat atsakovo žinojimą apie konkrečius ieškovo poreikius sprendė pagal šalių nurodytas sandorio sudarymo aplinkybes.

Apeliacinis skundas didžiąja dalimi yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti ieškinyje ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasisakė padarydamas išvadą, kad pripažinti prekių asortimento pažeidimą nėra pagrindo. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vien klaidinga nuoroda į hibridą - „F1“ - 2011 m. balandžio 19 d. sąskaitoje – faktūroje GAR Nr. 3230, ypač atsižvelgiant į specialių žinių jos suvokimui reikalaujantį šios nuorodos pobūdį, nėra pakankama spręsti apie šalių susitarimą dėl 100 proc. hibridinės sėklos pardavimo; atsakovo internetinio tinklapio išraše esanti informacija neleidžia spręsti, kad atsakovas kokiu nors būdu būtų patvirtinęs apeliantui, jog parduodamos sėklos „Jura“ ir „Katia“ yra 100 proc. hibridai (o „Jura“ hibridine sėkla tinklapyje apskritai ir nebuvo nurodyta); būtent prekės etiketėje (o ne pakuotės apipavidalinime) yra nurodomi oficialūs duomenys apie prekę, todėl, teismo vertinimu, būtent joje nurodyta informacija, o ne informacija ant pakuotės apeliantas, būdamas profesionalus ūkininkas, privalėjo vadovautis, tuo tarpu kilus neaiškumų dėl perkamos prekės (pvz., esant ieškovo nurodomam neatitikimui tarp pakuotės ir etiketės informacijos), veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo privalėjo pareikalauti iš pardavėjo papildomos informacijos; nuoroda – veislių derinys (pranc. association variétale) sėklų „Jura“ ir „Katia“ etiketėse yra, o Europos Bendrijoje egzistuojant vieningai sėklos sertifikavimo schemai ir laisvam prekių judėjimui, teigtina, kad tinkamai kitoje valstybėje narėje (Prancūzijoje) paženklinta sėkla galėjo būti tiekiama Lietuvos Respublikos rinkai ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovo parduotų sėklų etiketės neatitiko joms keliamų reikalavimų spalvinio žymėjimo aspektu. Iš esmės paminėtų argumentų pagrindu teismas sprendė, kad apeliantas byloje neįrodė, jog atsakovas jam perdavė netinkamo asortimento prekę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo nesutikti su šia išvada ir apeliacinio skundo argumentai jos nepaneigia.

Pagal CK 6.331 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti tokius daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą, jei tai numato pirkimo pardavimo sutartis. Šalių sudarytoje 2009 m. balandžio 15 d. pirkimo pardavimo sutartyje (t. 3, b.l. 8-10) nėra konkrečiai numatyta, kokio asortimento prekės turi būti parduotos. Pagal jos 1.1 punktą įsipareigota parduoti/nupirkti suderinto asortimento prekes, tačiau nurodant, kad ši sutartis yra pagrindas daugkartiniam prekių pirkimui/pardavimui (sutarties 1.3 p.). Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad siekiant nupirkti konkretaus asortimento prekes, šalys turi jį suderinti. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šiuo atveju šalys būtų kokiu nors būdu ne tik atskirai susitarusios dėl konkretaus asortimento, bet ir apskritai jį derinusios ar bent apeliantas atsakovui būtų kokiu nors būdu išreiškęs aiškią valią įsigyti būtent 100 proc. hibridą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vien žyma(santrumpa) „F1“ sąskaitoje faktūroje savaime nėra pakankama išvadai, jog šalys buvo susitarusios parduoti/pirkti 100 proc. hibridinę sėklą (beje, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, šia aplinkybe ieškinys ir nebuvo grindžiamas, o tai, kad santrumpa „F1“ reiškia pirmos kartos fertilią hibridinę sėklą bylos nagrinėjimo eigoje buvo atsakyta tik ekspertizės akte atsakant į apelianto formuluotą klausimą – t. 3, b.l. 168).

Tokiu atveju, t.y. nenustačius, kad šalys sutartimi buvo susitarusios dėl konkretaus asortimento, vertintina, ar iš sutarties turinio ir esmės matyti, kad prekės turi atitikti apelianto nurodomą asortimentą, ir dėl to atsakovas privalėtų perduoti tik tokias prekes, kurios atitiktų pastarajam žinomus sutarties sudarymo metu apelianto poreikius, arba pasinaudoti teise atsisakyti sutarties (CK 6.331 str. 2 d.). Minėta, apeliantas įrodinėjo, kad jis siekė įsigyti būtent 100 proc. hibridinę sėklą, o ne kaip veislių derinių inter alia hibridų hibridą. Tačiau atsakovo interneto tinklapyje dėl „Jura“ sėklų apskritai nebuvo nurodyta, kad tai koks nors hibridas, o dėl „Katia“ sėklų nurodyta, jog tai vasarinių rapsų hibridas. Taigi, jeigu vertinti atsakovo ketinimus pagal atsakovo tinklapyje pateiktą informaciją, apeliantui, gal būt, buvo pagrindas subjektyviam suvokimui, kad „Katia“ sėklos yra hibridas (kita vertus, ir tai dar nereiškia, kad būtinai tik 100 proc., o ne kitoks hibridas), tai apie „Jura“ sėklas taip manyti tinklapio duomenų pagrindu iš viso nebuvo pagrindo. Kita vertus, atsakovas niekur inter alia savo tinklapyje nebuvo nurodęs, kad parduodamos sėklos yra 100 proc. hibridas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad hibrido sąvokos apibrėžimas galiojančiuose teisės aktuose nepateiktas ir iš esmės nėra draudimo reklaminėje ar panašioje medžiagoje (šiuo atveju – interneto tinklalapyje pateikiamoje informacijoje) hibridinėmis sėklomis vadinti sėklas, kurių sudėtyje yra itin didelis kiekis hibridinės sėklos (80 proc.). Todėl galima sutikti su teismo konstatavimu, kad apelianto, vienu metu įsigijusio iš atsakovo abi nurodytas sėklų rūšis, tvirtinimas, kad jis siekė įsigyti būtent ir tik hibridinę sėklą remdamasis atsakovo internete pateikta informacija, negali būti pripažintas nuosekliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, darant prielaidą, jog apeliantas turėjo ketinimus įsigyti 100 proc. hibridą ir sėklų pakuotės apipavidalinimas – užrašai ant jos, kad tai yra hibridas (t. 1, b.l. 30, 31), galėjo įtakoti ir tokį (bet nebūtinai – vien tokį) apelianto suvokimą, kad jis įsigyja 100 proc. hibridą. Tačiau, minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad ir atsakovui buvo ar turėjo būti žinomas arba bent dėl kokių nors apelianto valios išraiškos formų aiškiai numanomas apelianto nurodomas poreikis įsigyti ne veislių derinio sėklas, o būtent tik 100 proc. hibridą ir, nepaisant to, atsakovas pardavė veislių derinį. Pastebėtina, jog ir gamintojas niekur nėra nurodęs, kad jo parduodamos sėklos yra 100 proc. hibridas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės, viena vertus, leidžia abejoti, kad sutarties sudarymo metu apeliantas iš tikrųjų siekė įsigyti 100 proc. hibridines sėklas, kita vertus, t.y. net ir neabejojant apelianto ketinimais, neteikia pagrindo pripažinti CK 6.327 straipsnio 1 dalies, 6.331 straipsnio nuostatų pažeidimą iš atsakovo pusės. Tokią išvadą sustiprina ir paties apelianto tolesni veiksmai. Įsigijęs sėklas, apeliantas jas pasėjo, tačiau (prieš) sėdamas jis, kaip profesionalus ūkininkas, vien jau dėl spalvinės gamos negalėjo vizualiai nematyti, kad įsigijo ne 100 proc. hibridą, o veislių derinį – ekspertai yra nurodę, kad „veislių derinių skiriamasis požymis yra tai, kad sterilaus motininio hibrido ir apdulkintojo sėklos yra beicuojamos skirtingos spalvos beicais, todėl sėklos tame pačiame maiše yra dviejų skirtingų spalvų“. Šiuo atveju apeliantas pretenzijas pradėjo reikšti tik paaiškėjus derliaus perspektyvoms. Taigi, ir pripažinus, jog sėklų pakuočių turinio pirkimo metu jis galėjo nežinoti ir dėl jo nurodomų priežasčių (atsakovo interneto tinklapio informacijos, pakuotės užrašų, etiketės žymėjimo ir informacijos joje užsienio kalba) galėjo tikėtis, jog įsigijo 100 proc. hibridą, jo elgesys nerodo, jog jis manė, kad jam parduota netinkamo asortimento prekė.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas byloje neįrodė, jog atsakovas jam perdavė netinkamo asortimento prekę. Be to, minėta, pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka (CK 6.327 str. 5 d.), o ir asortimento neatitinkantys daiktai laikomi priimtais, jeigu pirkėjas per protingą terminą po jų gavimo nepraneša pardavėjui apie atsisakymą priimti daiktus (CK 6.332 str. 4 d.).

Kartu teismas nurodė ir dar vieną reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo asortimento pažeidimo aspektu atmetimo pagrindą – priežastinio ryšio nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nepaisant aukščiau paminėtų motyvų, iš tikrųjų nėra pagrindo konstatuoti asortimento priežastinio ryšio su nuostoliais. Neneigiant, kad 100 proc. hibridinės sėklos potencialiai yra derlingesnės, tai savaime nereiškia, kad toks potencialas bus pasiektas nepriklausomai nuo objektyvių sąlygų bei nuo subjektyvių ūkininko veiksmų. Šiuo aspektu ir ekspertai yra nurodę, kad „vien rapsų veislė ar sėklos kokybė negali tiesiogiai nulemti prikulto derliaus kiekį“ (t. 3, b.l. 171). Todėl apeliantas, reikalaudamas šiuo pagrindu nuostolių atlyginimo, turėtų įrodyti, kad įsigijus 100 proc. hibridines sėklas rezultatas (derlius) būtų buvęs kitoks nei jam atsiradęs, o toks rezultatas buvo gautas būtent dėl veislių derinio pasėjimo ir negalėjo būti gautas toks, koks būtų gautas iš 100 proc. hibrido sėklų (CPK 12, 178 str.). Tokių įrodymų faktiškai nėra pateikta, apeliantas savo poziciją grindžia iš esmės deklaratyviais teiginiais. Pažymėtina, kad ekspertai yra nurodę, jog auginant hibridinę rapsų sėklą iš esmės „jokie specifiniai auginimo technologijų reikalavimai ir specifiniai priežiūros būdai nekeliami“, o „veislių deriniams kaip ir hibridinėms veislėms keliami panašūs reikalavimai“ (t. 3, b.l. 166). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad apeliantas nurodo, jog dalies kitų ūkininkų derlius iš minėto veislių derinio sėklų taip pat buvo prastas. Tačiau, nepaneigiant tokio fakto iš esmės, byloje niekaip nepaneigti ir priešingą faktą patvirtinantys duomenys, kad kitos dalies ūkininkų derlius svyruoja 2,5 – 3,5 t/ha ribose (t. 2, b.l. 116-153). Tuo tarpu pats apeliantas ieškinyje nurodo besivadovaujantis gautinu, jo manymu, derliaus vidurkiu 3 t/ha (kas faktiškai atitinka minėtų ribų vidurkį), o nuostolius apskaičiuojantis netgi iš dar mažesnio kiekio – 2 t/ha, t.y. netgi mažesnio kiekio nei nurodo gavusi pastaroji ūkininkų dalis.

Dėl sėklų kokybės

Apeliantas šią skundo dalį grindžia rapsų sėklos neatitikimu kokybės reikalavimams ir sėklų sertifikavimu. Pažymėtina, kad iš ieškinio turinio matyti, kad sėklų sertifikavimo aplinkybėmis ieškinys nebuvo grindžiamas, jis buvo grindžiamas tik sėklų kokybe, o netinkamos kokybės faktą apeliantas grindė iš esmės tuo, kad nebuvo gautas planuotas derlius. Taigi, šiuo aspektu apeliacinis skundas, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, negalėtų būti grindžiamas, juo labiau, kad iš paties apelianto teiktų paaiškinimų ir nesimato, kad pirkdamas sėklas jis būtų reikalavęs pateikti sertifikatus, bet jie jam dėl kokių nors priežasčių nebuvo pateikti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl to pasisakė, teisėjų kolegija vertina padarytų išvadų pagrįstumą bei sprendžia, kad su jomis nesutikti iš esmės nėra pagrindo.

Iš į bylą pateiktos VAT 2014 m. vasario 14 d. išvados matyti, kad vasarinių rapsų veislių deriniai „Katia“ ir „Jura“ yra registruoti Prancūzijos Nacionaliniame augalų veislių kataloge ir gali būti tiekiami rinkai (t. 4, b.l. 124-130). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo parduotų sėklų atitiktį keliamiems kokybės reikalavimams patvirtina oficialios institucijos išduotais dokumentais toms sėklų siuntoms, dėl kurių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje - Prancūzijos Respublikos Oficialiosios kontrolės ir sertifikavimo tarnybos (S.O.C) išduotais OECD sertifikatais sėkloms „Jura“, siuntos Nr. F 0440 W 401030 P (t. 1, b.l. 177), sėkloms „Katia“, siuntos Nr. F 0440 W 401036 P (t. 1, b.l. 179). Kita vertus, vertinant susijusius su sertifikavimu apelianto skundo argumentus, atsižvelgiant į tai, kad ekspertai tiek ekspertizės atlikimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje išsakė tam tikras abejones dėl sertifikatų rekvizitų patikimumo (t. 3, b.l. 170, t. 4, b.l. 181), po ekspertizės atlikimo Prancūzijos bendrovės „Arterris“ teikė partijų numerių atitaisymus (t. 4, b.l. 3-4), visiškai pašalinti bet kokias abejones jų patikimumo aspektu nebūtų galima. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuostolių atsiradimo faktas ne tik nebuvo grindžiamas sėklų sertifikatų pagrindu, bet jis nėra ir priežastiniame ryšyje su tuo, nes sertifikato (ne)buvimas savaime nėra vienintelis ir nepaneigiamas įrodymas, galintis patvirtinti (ne)tinkamos kokybės faktą absoliučiai visais atvejais. Tuo tarpu šios bylos duomenys vis tik neteikia pakankamo pagrindo sutikti su apeliantu, kad jo įgyta sėkla buvo nekokybiška ir būtent dėl to apelianto derlius buvo prastas.

Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t.y. kurios būtinos daiktui, kad jį galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 str. 6 d.). Aukščiau jau aptarta, kad pripažinti, jog laikyti, kad parduotos sėklos neatitinka sutarties sąlygų asortimento prasme, nėra pagrindo. Taip pat jau aukščiau minėta, kad viena dalis ūkininkų skundėsi neigiamais rezultatais, tačiau kita dalis nurodė visiškai priešingai. Pažymėtina, kad iš pateiktų sėklų įsigijimo dokumentų matyti, jog ūkininkų pastaroji dalis sėklas įsigijo tuo pačiu laikotarpiu kaip ir apeliantas – 2011 m. kovo-balandžio mėn. (t. 2, b.l. 116-153). Į bylą pateikti Plungės augalų veislių tyrimo skyriaus ir Utenos augalų veislių tyrimo skyriaus vasarinių rapsų veislių derinių „Jura“ ir „Katia“ bandymo laukelių įvertinimo aktai, kuriais patvirtinama, kad atlikus vasarinių rapsų veislių derinių sėklos mėginių, tarp jų iš šioje byloje ginčijamų siuntų Nr. F 0440 W 401030 P ir Nr. F 0440 W 401036 P, augalų morfologinį įvertinimą, nustatyta, kad augalai gerai išsivystę, ankštaros su sėklomis tolygiai išsidėsčiusios ant pagrindinio stiebo ir šoninių šakų (t. 2, b.l. 114 -115). Beje, Plungės augalų veislių tyrimo skyriaus įvertinimo aktą pasirašė ir apelianto atstovė. Šių aktų išvadų apeliantas skundo argumentais nepaneigia, nurodydamas iš esmės tik tai, kad sėklos tyrimui buvo paimtos ne iš apelianto nupirktų pakuočių, dalies kitų ūkininkų derlius buvo prastas, nėra įrodymų, kad jis būtų pažeidęs sėjos ar priežiūros reikalavimus. Tačiau apeliantas nepateikia įrodymų (ir nekvestionuoja), kad tyrimai būtų atlikti ne su tų pačių siuntų (partijų) sėklomis ir nepateikia įrodymų, kad būtent iš jo pirktų pakuočių sėklų atlikti tyrimai būtų davę kitokius rezultatus. Tuo tarpu būtent asmuo, prašantis žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto teikiami įrodymai negali būti pakankamu pagrindu ieškinio tenkinimui. Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai priėmė ir rėmėsi kitoje byloje VAT teikta išvada dėl Prancūzijos oficialiosios kontrolės ir sertifikavimo tarnybos (S.O.C) išduotų sertifikatų išaiškinimo, teismo nepaskirto ekspertizei atlikti Jean Louis Duval išvada ekspertizei suformuluotais klausimais. Visų pirma, įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais įstatymų nustatyta tvarka galima konstatuoti bylai reikšmingas aplinkybes, o byloje esančių įrodymų vertinimą inter alia sąsajumo, leistinumo ir patikimumo aspektais teismas atlieka priimdamas sprendimą (CPK 177 str. 1 d., 185 str., 265 str. 1 d.). Antra, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad apelianto nurodomi įrodymai ne tik nebuvo vieninteliai, kuriais padarytos išvados ginčo išsprendimui, bet ir jų reikšmė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra antraeilė, nes tokias pat išvadas galima padaryti ir jų nesant.

Dėl priešieškinio

Apeliantas neginčija savo pagrindinės skolos atsakovui, jis ir ieškiniu siekė ją įskaityti. Tarp šalių sudarytos 2009 m. balandžio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties 3.3 punktas numato 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos prekių vertės. Minėtą sutartį apeliantas sudarė laisva valia, jos sąlygų nekvestionavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje numatytų delspinigių dydis savaime nėra neprotingai didelis, o apeliantas ir nenurodo, kokiais argumentais remdamasis jis mano, kad delspinigiai, o taip pat palūkanos yra nepagrįstai dideli. Pažymėtina, kad palūkanos priteistos remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, jų apskaičiavimo apeliantas nekvestionuoja. Todėl apeliacinio skundo motyvų pagrindu teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą ir priešieškinio tenkinimo dalyje.

Nenustačius pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylinėjimosi išlaidos

Atsakovas pateikė įrodymus, kad jis apeliacinės instancijos teisme patyrė 10 648 Lt išlaidų už advokato pagalbą. Ši suma akivaizdžiai viršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus, todėl negali būti priteisiama visa apimtimi nenustačius išimtinių aplinkybių. Todėl iš apelianto atsakovui, neviršijant CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribojimų, priteistina 1 500 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. Č. 1 500 Lt už advokato pagalbą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Agrimatco Vilnius“.

Teisėjai Konstantinas GurinasNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus