Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja Ukrainos pilietė V. (V.) B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 24S58998 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos (pareiškėjos) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, leidimas) išdavimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2022 metais Rusijai neteisėtai pradėjus plataus masto invaziją prieš Ukrainą, ji iš karo zonos atvyko gyventi į Lietuvą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ pagrindu jai buvo suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022 m. gegužės 23 d. iki 2023 m. kovo 4 d. ir nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. kovo 4 d. Pareiškėja 2023 m. gegužės 26 d. įsidarbino Lietuvoje veikiančioje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Techconas“ (duomenys neskelbtini) pareigose. Gyvendama Lietuvoje pareiškėja susipažino su savo būsimu vyru Lietuvos Respublikos piliečiu A. B. (A. B.), (duomenys neskelbtini) jie sudarė santuoką ir kartu gyvena Lietuvoje.

3. Pareiškėja paaiškino, kad pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai šį leidimą, motyvuodamas tuo, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tokią išvadą Departamentas grindė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2023 m. gruodžio 19 d. išvada Nr. 5-S-31651 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėja yra įtariama padariusi sunkų ir apysunkį nusikaltimus, jai inkriminuojama nusikalstama veika, nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje.

4. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos, atsakovas nepagrįstai sprendė, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti viešajai tvarkai. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2603-756/2017 ir 2019 m. birželio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, jog vien faktas, kad jai pareikšti įtarimai pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį, tačiau nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, savaime nėra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą, nes galiojant nekaltumo prezumpcijai ji laikoma nekalta tol, kol jos kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nagrinėjamu atveju Departamentas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą, atsižvelgdamas tik į jai pareikštų įtarimų faktą.

5. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 ir 9 punktuose įtvirtintų įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų, taip pat 10 straipsnio reikalavimų. Sprendime tinkamai neįvertinta pareiškėjos individuali situacija, o vadovautasi vien Policijos departamento Išvada.