Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. M. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2016 m. kovo 22 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus sprendimą Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 26 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, be to, leidimas pagrįstai buvo pratęsinėjamas studijų pagrindu, tačiau Migracijos departamentas, neatsižvelgęs į visas faktines aplinkybes, atsisako suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, motyvuodamas, kad pareiškėjas yra įtariamas dviem sunkiais nusikaltimais ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu aplinkybės yra pasikeitusios, nes Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėją toliau laikyti suėmimo įstaigoje, nes nėra faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų manoma, kad asmuo gali bėgti, taigi suėmimas buvo taikomas, nesant realiai egzistuojančių aplinkybių. Be to, pareiškėjo nuomone, pats nusikalstamos veikos įtarimas dar nesudaro pagrindo teigti, kad asmuo gali būti kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai. Jei pareiškėjui nebūtų išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje šiuo pagrindu, jis būtų iš esmės baudžiamas, nors jo kaltė dar neįrodyta, o tokie veiksmai prieštarautų nekaltumo prezumpcijai. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teiginiu, kad jo nesieja ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas Lietuvoje studijuoja, įsteigė įmonę, daug laiko praleidžia su savo bendramoksliais, randa bendrą interesą su lietuviais. Jo studijos Mykolo Romerio universitete yra pratęstos iki 2016 m. birželio 30 d., už mokslus jau yra sumokėta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog studijuoja 4 kurse, todėl, uždraudus jam toliau tęsti studijas, bus pažeidžiamos jo teisės į mokslą. Be to, pasak pareiškėjo, jis turi pastovią gyvenamąją vietą Vilniuje, yra įsteigęs įmonę. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nesiaiškino faktinių aplinkybių ir formaliai pažiūrėjęs į situaciją priėmė nepagristą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi paskyrė pareiškėjui namų areštą 6 mėnesiams, įpareigodamas pareiškėją būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 21.00 val. iki 7.00 val., o dėl skundžiamo atsakovo sprendimo minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis negali būti vykdoma. Anot pareiškėjo, skundžiamame sprendime yra tik nurodyti teisės aktų straipsniai, tačiau nei motyvų, nei pagrindimo, kodėl konkrečiu atveju yra atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.