Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju į teismą kreipėsi labai nedidelis Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje besimokančių moksleivių tėvų skaičius, todėl nepagrįstas ginčijamo sprendimo dalių panaikinimas pažeistų ne tik viešąjį visuomenės interesą dėl tinkamo vaikų švietimo, bet ir kitų Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinės mokyklos moksleivių ir jų tėvų interesus (mokykloje mokosi 724 moksleiviai), kurie vykdė savo pareigas mokyklos pertvarkos procese rasti naujas mokymosi įstaigas iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Todėl ginčijamo sprendimo dalių panaikinimas pažeistų ne tik jų interesus, tačiau ir sukurtų teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo situaciją.

Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, siekdama užtikrinti tinkamą švietimo organizavimą, garantuoti socialinę darną ir santykių apibrėžtumą, nepaneigti viešojo ir mokyklų intereso, siekdama užtikrinti kokybišką mokinio ugdymą, racionalų lėšų ir infrastruktūros panaudojimą, nutarė dar 2015 m. užbaigti 2005 m. pradėtą mokyklų pertvarką. Kitaip nei teigia pareiškėjai, tokiu būdu nebuvo ignoruojamas pasikeitęs teisinis reguliavimas, bet kaip tik, tenkinant viešąjį interesą, be nereikalingo vilkinimo užbaigiama ilgai vykusi mokyklų tinklo pertvarka, kurios įgyvendinimas yra savivaldybės, kaip mokyklų savininko ir vietos savivaldos įgyvendinamosios institucijos, teisė ir pareiga.

Atsakovų nuomone, Švietimo įstatymas neapibrėžia, koks turi būti konsultavimasis su gyventojais ar jų grupėmis. Pagal Viešojo administravimo įstatymą (7 str. 2 d.) konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueigos, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai), jeigu įstatymų nenustatyta kitaip, pasirenka pats viešojo administravimo subjektas. Konsultavimasis su gyventojais iš esmės reiškia informavimą apie teisės akto projektą. Tačiau konsultavimasis negali būti suprantamas taip, kad sprendimus priimanti institucija privalo priimti tokius sprendimus, kokios pateiktos nuomonės ir siūlymai. Taip pat ir Taisyklių 35.3 punkte numatytos „derinimo“ ir „atsižvelgimo“ sąvokos negali būti aiškinamos taip, kad ribotų ar paneigtų aukštesnės galios teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatyme ir Švietimo įstatyme) įtvirtintą savivaldybės tarybos funkcijų savarankiškumą švietimo organizavimo srityje, ar pažeistų viešąjį interesą. Taigi, derinimas ir atsižvelgimas į bendruomenės nuomonę vyksta minėta Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka (7 str.). Be to, Taisyklių 35.3 ir 35.4 punktų reikalavimai dėl projekto derinimo ir tobulinimo atsižvelgiant į bendruomenės sprendimus yra susiję su Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano projektu ir jo priedais, todėl jie negali būti taikomi kitiems viešojo administravimo subjektų teisės aktams (jų projektams), kurie nėra mokyklų tinklo pertvarkos bendrasis projektas ir jo priedai. Taigi, Taisyklių 35.3 ir 35.4 punktų reikalavimai šiuo atveju negali būti taikomi ginčijamam sprendimui. Kadangi pareiškėjai skunde nurodo, jog jiems buvo žinoma apie skundžiamų sprendimų rengimą, jie dėl sprendimų išsakė savo poziciją, tai rodo, kad savivaldybė informavo suinteresuotas grupes apie teisės aktų rengimą, taip pat gavo ir asmenų pasiūlymus, todėl teigti, jog savivaldybė ar savivaldybės administracija nesikonsultavo su mokyklos bendruomene ir taip pažeidė ŠĮ 28 straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą konsultuotis su gyventojais ar jų grupėmis nėra jokio pagrindo.

Dėl ginčijamo sprendimo motyvacijos stokos pažymėjo, jog savivaldybės tarybos narys yra laisvas apsisprendžiant dėl balsavimo ir neprivalo motyvuoti vienokios ar kitokios savo pozicijos, priešingu atveju būtų paneigiamas tarybos nario mandato turinys. Dėl to savivaldybės tarybos priimtas sprendimas laikytinas specifiniu administraciniu aktu, kurio nemotyvuotumas negali būti pripažįstamas pakankamu trūkumu, sudarančiu savarankišką pagrindą sprendimui panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1425/2009). Kita vertus, šiuo atveju ginčijamas sprendimas vis dėlto yra motyvuotas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus (jame aiškiai nurodytas jo priėmimo faktinis pagrindimas – Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2014-2015 m. bendrasis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1-2041, bei jo 2014 m. gruodžio 10 d. pakeitimas (2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 1-2182), ir teisinis pagrindas – VSĮ 6 str. 6 p., ŠĮ 58 str. 1 d. 3 p.).

Dėl teisės pasirinkti pageidaujamą mokyklą pažymėjo, jog pareiškėjų nurodytos ŠĮ nuostatos (27 str. 2 d., 29 str. 1 ir 3 d., 47 str. 1 d. 2 p.) neįtvirtina, jog mokiniai turi teisę mokytis ir mokyklose, kuriose neformuojamos atitinkamos klasės (tai, kad neakreditavus vidurinio ugdymo programos Mokykloje nebus formuojamos 11-12 klasės numato galiojantis ir neapskųstas Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. 1-2322). Ginčijamu sprendimu jokiu būdu nebuvo paneigtos mokinių ir tėvų teisės pagal gebėjimus ir polinkius rinktis švietimo programas, skirtingus jų variantus, švietimo programų modulius, dalykų kursų programas – minėtą teisę mokiniai ir jų tėvai gali įgyvendinti pasirinkę vieną iš gretą esančių mokyklų. Mokiniams pasirinkus mokyklas, kuriose formuojamos 11-12 klasės, mokiniai gaus neprastesnį, o tikėtina, kokybiškesnį mokymą – esant didesniam 11-12 klasių mokinių skaičiui, mokiniams bus sudarytos geresnės galimybės rinktis įvairesnius dalykus, jų modulius, suvienodės mokymosi reikalavimai ir sąlygos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad priėmimo laikas, mokinių ir klasių skaičius, priešmokyklinio ugdymo grupės ir vaikų skaičius kitiems mokslo metams buvo nustatytas ne ginčijamu sprendimu, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1-2322 „Dėl klasių komplektų skaičiaus, mokinių skaičiaus vidurkio klasėse pagal vykdomas bendrąsias programas ir naujų mokinių priėmimo laiko nustatymo savivaldybės bendrojo ugdymo mokykloms ir jų skyriams 2015-2016 mokslo metams“. Šis aktas pareiškėjų nėra ir nebuvo skundžiamas. Juo nustatyta, jog mokykloje komplektuojamos 11-12-osios klasės, tik akreditavus vidurinio ugdymo programą (I lentelė 33 p.), tačiau ginčijamu sprendimu klasių skaičius iš esmės nebuvo keičiamas, bet patikslinamas atsižvelgiant į aplinkybę, jog vidurinio ugdymo programa akredituota nebuvo. Todėl nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad mokiniai, paskubomis keisdami mokyklą likus mažiau nei vienam mėnesiui iki naujų mokslo metų pradžios, nepagrįstai patirs stresą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Taisyklių 23.5.3 ir 23.5.3.4 punktuose įtvirtinta, kad mokykla, įgyvendinanti atskirus savitos pedagoginės sistemos elementus (t. y. turinti Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotą sampratą), vykdo akredituotą vidurinio ugdymo programą. Taigi Švietimo ir mokslo ministerija turi ne tik pritarti tokios mokyklos, siekiančios tapti ilgąja gimnazija, parengtai sampratai, bet mokykla teisės aktų nustatyta tvarka turi gauti vidurinio ugdymo akreditaciją – pritarimas sampratai negarantuoja, kad mokykla atitiks Akreditacijos aprašo kriterijus. Įstatymų leidėjas, 2011 m. priėmęs Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą, įtvirtino savivaldybių pareigą organizuoti mokyklų tinklą taip, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. nebeliktų vidurinės mokyklos tipo. 2015 m. birželio 30 d. Pakeitimo įstatymu Nr. XI-1281 įstatymų leidėjas perkėlė tokios pertvarkos galutinę įgyvendinimo datą dviem metais, iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Naujoji Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nepaisant įstatymo pakeitimų, įvertinusi jau dešimtmetį vykdomą mokyklų pertvarką (pertvarkyti pareiškėją iki konkrečios 2015 m. rugpjūčio 31 d. datos buvo numatyta dar 2012-2015 m. Vilniaus miesto mokyklų tinklo pertvarkos bendrajame plane, apie tai pareiškėjas, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, visą šį laiką žinojo), jos eigą bei kompleksiškumą ir pasinaudodama suteikta teise savarankiškai organizuoti švietimą, nusprendė mokyklų pertvarką užbaigti dar 2015 m. – mokyklų tinklo optimizavimas turi vykti sklandžiai ir pagal iš anksto nustatytą tvarką, o mokyklų perspektyvos, mokyklų tinklo pertvarkos priežastys buvo įvertintos patvirtinus Bendrąjį planą ir jo priedus. Šiuose dokumentuose tinkamai ir išsamiai motyvuotas pertvarkos vykdymo poreikis, pateikta bendra miesto demografinė analizė, surinkti duomenys apie gyventojų pasiskirstymą pagal amžių, tautybę, gyvenamąją vietą, pateiktos prognozės dėl mokinių skaičiaus kitimo. Taigi ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Teisės aktai nenumato, kad mokyklų pertvarka privalo būti užbaigta būtent 2017 m. – ji gali būti užbaigta ir anksčiau. Taip pat teisės aktuose nėra nurodoma, kad vidurinės mokyklos forma būtinai turi būti išsaugoma iki pat 2017 m. rugsėjo 1 d. Tokios pozicijos yra laikomasi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikoje (žr., 2015 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10500-580/2015). Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nukėlus mokyklos pertvarkos datą iki 2017 m. rugsėjo 1 d., Mokykla galėjo teikti vidurinį ugdymą net ir neturėdama gimnazijos statuso, t. y. patvirtinus Bendrąjį planą ir nusprendus, kad pareiškėjas turi būti pertvarkomas iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., Mokykla, norėdama formuoti 11-12 klases nuo 2015/2016 mokslo metų, turėjo gauti vidurinio ugdymo akreditaciją ir įgyti gimnazijos statusą. Be to, pareiškėjas, siekdamas tapti ilgąja gimnazija, privalėjo parengti sampratą (Taisyklių 23.5.3.4 p.), kurią tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Šių aplinkybių pareiškėjas nekvestionuoja, taip pat ir neneigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba sudarė sąlygas jam įgyti ilgosios gimnazijos statusą. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės mero 2014 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. A51-113852/14 „Dėl vidurinio ugdymo programų akreditavimo“ Švietimo ir mokslo ministerijai buvo pateikta pagal Akreditacijos aprašo 6 priedo formą užpildyta paraiška „Dėl Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinės mokyklos vidurinio ugdymo programos akreditavimo“ 2015 m. I pusmečiui (t. y. įtraukimo į Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamą akreditavimo planą). Šioje paraiškoje, be kita ko, buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra parengęs Stačiatikiškojo ugdymo sistemos sampratą, kurią vėliau Švietimo ir mokslo ministerija pakartotinai svarstė, bet galiausiai jai nepritarė. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė atliko visus jos, kaip Mokyklos savininkės, kompetencijai priskirtus veiksmus – pritarė pareiškėjo parengtai sampratai, pagal teisės aktų reikalavimus teikė ją Švietimo ir mokslo ministerijai ir prašė įtraukti pareiškėją į 2015 m. I pusmečio akreditacijos planą. Tačiau būtent Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina akreditacijos planus (kurie yra skelbiami oficialioje Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje), į juos savo sprendimais įrašo mokyklas, kurių atitikimą vidurinio ugdymo akreditacijos kriterijams vertina Vidurinio ugdymo programos akreditacijos komisija.Pagal Netradicinio ugdymo koncepciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-299, (3, 6 p.) mokyklų rengiamos sampratos-programos turi pasižymėti savitumu, t. y. mokykla turi turėti atitinkamą bazę norimai vykdyti ugdymo programai, samprata turi būti parengta vadovaujantis mokyklos istorine patirtimi organizuojant ir vykdant sampratoje nurodytus ugdymo procesus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimas pareiškėjo sampratai buvo realus, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija mokyklos parengtos sampratos dėl įvairių trūkumų nepatvirtino. Pareiškėjas minėtą Stačiatikiškojo ugdymo sampratą pradėjo rengti dar 2010-2011 m., o Švietimo ir mokslo ministerija, pirmąjį kartą nepritarusi sampratos projektui (2015 m. kovo 24 d. raštas Nr. SR-1272) suteikė galimybę pareiškėjui ją tobulinti. Tačiau net ir kelis kartus pateikus patobulintus sampratos projektus, Švietimo ir mokslo ministerijos tvirtinimas gautas nebuvo (galutinis Švietimo ir mokslo ministerijos atsakymas – 2015 m. birželio 26 d. raštas Nr. SR-21964) – šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai pasiruošęs tapti ilgąją gimnaziją, įgyvendinančia savitos pedagoginės ugdymo sistemos elementus. Be to, Švietimo ir mokslo ministerija labai griežtai vertina sampratų turinį, todėl daugelio mokyklų atveju sampratos buvo atmestos iškart, net neleidžiant mokykloms jų patobulinti. Pabrėžtina ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė niekaip negali daryti įtakos Švietimo ir mokslo ministerijos priimamiems sprendimams sampratų tvirtinimo procese. Švietimo ir mokslo ministerijai nepritarus pareiškėjo parengtai sampratai ir nusprendus neįrašyti jo į 2015 m. vidurinio ugdymo programų akreditavimo planą, objektyviai negalėjo būti įgyvendinamas ir pareiškėjo reorganizacijos į vidurinę mokyklą (vėliau, gavus vidurinio ugdymo akreditaciją, pertvarkant į gimnaziją) ir progimnaziją planas, t. y. pagal pareiškėjo minimo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1-2182 2 eilutės 3.1-3.3 papunkčius. Remiantis ŠĮ 44 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 4, 5, 11 dalimis, Švietimo ir mokslo ministerijai bent tris kartus nepritarus pareiškėjo parengtai sampratai, nebuvo jokių galimybių laiku pradėti Mokyklos reorganizacijos procesą. Taip pat pareiškėja, siekdamas tapti ilgąją gimnazija, prioritetu laikė būtent parengtos sampratos projekto tobulinimą ir daugkartinį teikimą Švietimo ir mokslo ministerijai svarstyti, o dėl galimybės pradėti reorganizaciją (t. y. atsisakyti ilgalaikio noro tapti ilgąja gimnazija, vykdančia savitą pedagoginę ugdymo programą) į atsakovus laiku nesikreipė, reorganizavimo procedūros pradėtos nebuvo, todėl, remiantis Bendruoju planu, ginčijamu sprendimu nuspręsta Mokyklą pertvarkyti į pagrindinę.Dėl konsultavimosi procedūros pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra visiškai įgyvendinusi pirmąją inicijavimo stadiją – parengtas Bendrasis planas, patvirtinti jo priedai, o rengiant šiuos programinio pobūdžio tarpinius aktus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-964-858/2015), konsultuotasi ir su Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklos bendruomene. Bendrajame plane, ties pareiškėjo eilute Nr. 2, yra išvardinti pareiškėjo prašymai pertvarkyti mokyklą į ilgąją gimnaziją, taikančią atskirus Stačiatikiškojo ugdymo sampratos elementus. Atkreiptinas dėmesys, jog viešai svarstomas ir derinamas bei tobulinamas atsižvelgiant į mokyklų bendruomenių nutarimus yra Mokyklų tinklo pertvarkos bendrojo plano projektas ir jo priedai (Taisyklių 35.3 ir 35.4 p.). Kitose mokyklų tinklo pertvarkos stadijose savivaldybės privalo tik informuoti visuomenę apie vykstančius procesus (žr., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10363-484/2015). Tad Taisyklių 35.3 ir 35.4 punktų reikalavimai dėl projekto derinimo ir tobulinimo atsižvelgiant į bendruomenės sprendimus negali būti taikomi tokiems viešojo administravimo subjektų teisės aktams (jų projektams), kurie nėra mokyklų tinklo pertvarkos bendrasis projektas ir jo priedai. Taigi, Taisyklių 35.3 ir 35.4 punktų reikalavimai šiuo atveju negali būti taikomi ginčijamam sprendimui. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai įvykdė konsultavimosi pareigą dėl Bendrojo plano rengimo. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, ginčijamu sprendimu nebuvo keičiamas Bendrasis planas, kadangi Bendrajame plane nuo pat jo patvirtinimo 2014 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1-2041 buvo nurodyta, kad Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinė mokykla iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. bus pertvarkyta į pagrindinę mokyklą (atsižvelgiant į pareiškėjo prašymus, vėlesnėje Bendrojo plano redakcijoje, patvirtintoje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1-2182, nurodyta galimybė ir pertvarkyti pareiškėją į gimnaziją). Atsižvelgiant į tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija nepritarė pareiškėjo parengtai savitos pedagoginės ugdymo sistemos sampratai, o teisės aktų nustatytais terminais nebuvo įmanoma pradėti Mokyklos reorganizacijos, liko vienintelis pareiškėjo pertvarkymo variantas – tapimas pagrindine mokykla, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne mokyklų tinklo pertvarkos inicijavimo, o įgyvendinimo stadijoje (Taisyklių 36 p.) ir juo Bendrasis planas keičiamas nebuvo, todėl dėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu konsultuotis su Mokyklos bendruomene dar sykį dėl Mokyklos tipo pakeitimo į pagrindinę mokyklą nebuvo privaloma.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas įvertinus visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, kad Vilniaus miesto savivaldybė sudarė visas sąlygas pareiškėjui tapti ilgąja gimnazija, ko ši Mokykla siekė ilgus metus, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjas nenurodė, kokius teisės aktus ar faktines bylos aplinkybes teismas traktavo ir aiškino netinkamai, todėl nėra visiškai jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.Apeliaciniame skunde yra dėstomi visiškai nepagrįsti teiginiai, kad Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklos pertvarka buvo politizuota. Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka įgyvendinama dar nuo 2005 m. pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintus bendruosius tinklo pertvarkos planus, parengtus 2005-2012 m. (2005 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 1-981), vėliau 2012-2015 m. (2012 m. vasario 8 d. tarybos sprendimas Nr. 1-446). Dar 2012-2015 m. bendrajame miesto mokyklų pertvarkymo plane buvo numatyta, kad Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinė mokykla iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. bus pertvarkyta į pagrindinę, o Mokyklos bendruomenė prašė atsižvelgti į bendruomenės kryptingą siekį iki 2015 m. tapti Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazija visų amžiaus tarpsnių vaikams (nuo 6 iki 18 metų), įgyvendinančia stačiatikių savitos pedagoginės sistemos elementus (minėto plano II dalies 2 eilutė), ką Vilniaus miesto savivaldybė ir padarė. Ne Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sudėties pasikeitimas lėmė, jog pareiškėjas turėjo būti pertvarkytas į pagrindinę mokyklą iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., bet aplinkybė, jog Švietimo ir mokslo ministerija nepatvirtino mokyklos parengtos sampratos ir neįtraukė mokyklos į 2015 m. akreditacijos planą. Tiek iki 2015 m. balandžio mėnesio dirbusi Vilniaus miesto savivaldybės taryba, tiek ir po šios datos susirinkusi naujoji taryba, nuosekliai laikėsi pozicijos, jog nesant galimybės teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjui tapti ilgąja gimnazija ar gimnazija bei progimnazija vienu metu (po reorganizacijos), ši Mokykla privalo būti pertvarkyta į pagrindinę iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjas jokiais pagrįstais įrodymais nepagrindžia, kaip pasireiškė ginčijamo sprendimo „politizavimas”, išimtinai susijęs su Mokykla, nors ginčijamu sprendimu be pareiškėjo į pagrindines mokyklas, remiantis Bendruoju planu, buvo pertvarkytos dar 8 miesto vidurinės mokyklos. Be to, kaip minėta, Švietimo ir mokslo ministerijai tik 2015 m. birželio 26 d. galutinai nusprendus nepritarti pareiškėjo parengtai Stačiatikiškojo ugdymo sampratai ir neįtraukus pareiškėjo į 2015 m. I pusmečio akreditacijos planą, reorganizavimo procedūros teisės aktų nustatyta tvarka nebegalėjo būti pradėtos – kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-116, pirmiausia Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinė mokykla turėjo būti „išgryninta“ iki vidurinės mokyklos ir progimnazijos.Dėl kitų mokyklų nepasiruošimo priimti pareiškėjo mokinius, pažymėtina, jog dar 2015 m. gegužės mėnesio pabaigos pareiškėjo, kaip ir kitų pertvarkomų mokyklų, 12 klasių mokiniams nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. leista tęsti mokslą vidurinių mokyklų patalpose su juos mokiusiais mokytojais, t. y. jiems leista pabaigti tą pačią vidurinio ugdymo programą (2015 m. gegužės 25 d. Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus rengiamo pasitarimo mokyklų tinklo pertvarkos klausimais protokolas Nr. A-17-632/15(3.1.13-KS), 2 klausimas). Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė siekė sudaryti kuo palankesnes sąlygas pertvarkos paliestiems mokiniams tęsti mokslus ne tik tose pačiose patalpose, su tais pačiais mokytojais, kaip mokiniai yra įpratę. Todėl nėra aišku, kaip galimybė 12 klasių mokiniams užbaigti vidurinio ugdymo programą tose pačiose patalpose ir su tais pačiais mokytojais lemia ginčijamo sprendimo neteisėtumą – tiek pareiškėjas, tiek kitų mokyklų, kurios turėjo priimti pareiškėjo mokinius (Vilniaus Vasilijaus Kačialovo, Vilniaus „Santaros“ ar Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijų), atstovai apie priimtą sprendimą leisti 12 klasių moksleiviams faktiškai užbaigti mokslus Vilniaus Aleksandro Puškino mokykloje žinojo, kadangi dalyvavo pasitarime ir tokiam sprendimui neprieštaravo. Tuo pačiu akcentuotina, kad pareiškėjo moksleiviai, baigę 10 klasių, kaip buvo nurodyta atsiliepime į pradinį skundą, turi ir turės visas galimybes rinktis iš plataus gimnazijų rato, kuriose yra teikiamas kokybiškas vidurinis ugdymas.Dėl atsakovo nesusipažinimo su Mokyklos situacija pažymėtina, kad ne Vilniaus miesto savivaldybė, o Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė netvirtinti pareiškėjo parengtos sampratos, kurios nesant patvirtintos ir galimybių laiku pradėti pareiškėjo reorganizaciją, Mokykla iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. galėjo būti pertvarkyta tik į pagrindinę mokyklą. Tad naujajai Vilniaus miesto savivaldybės tarybai užteko objektyvių duomenų įvertinti, kad siekiant iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (kaip buvo numatyta dar 2012-2015 m. bendrajame miesto mokyklų tinklo pertvarkos plane) užbaigti pareiškėjo pertvarką, jokių alternatyvų nebuvo ir pareiškėjas vykdyti vidurinio ugdymo programos nuo 2015/2016 mokslo metų nebegalėjo. Be to, Vilniaus Aleksandro Puškino mokykla, kaip ir yra nurodoma apeliaciniame skunde, nuosekliai siekė tapti būtent ilgąja gimnazija (tai yra užfiksuota Bendrajame plane), šį siekį patvirtina ir daugkartiniai sampratos projekto koregavimai ir teikimai Švietimo ir mokslo ministerijai svarstyti, o Mokyklos reorganizacija į gimnaziją ir progimnaziją vienu metu niekada nebuvo pareiškėjo prioritetas. Tokią poziciją patvirtina ir papildomai teikiamas įrodymas – 2016 m. kovo 7 d. pareiškėjo raštas Nr. SD-182, kuriuo jis prašo Vilniaus miesto savivaldybę pritarti jo parengtai naujai sampratai (Tarpkultūrinės komunikacijos), teikti ją Švietimo ir mokslo ministerijai ir rengiamame 2016-2020 m. miesto mokyklų tinklo pertvarkos bendrajame plane nurodyti, jog Vilniaus Aleksandro Puškino mokykla, atsižvelgiant į Mokyklos bendruomenės poreikius, pertvarkoma į ilgąją gimnaziją. Atsižvelgiant į tai, kad minimo rašto kopijos pateikti pirmosios instancijos teismui nebuvo objektyvių galimybių, aukščiau minėto rašto kopija teikiama kartu su šiuo atsiliepimu.Apeliaciniame skunde yra visiškai nepagrįstai teigiama, kad atsakovai priėmė sprendimą neįtraukti pareiškėjo į vidurinio ugdymo akreditacijos planą po to, kai Švietimo ir mokslo ministerija nepatvirtino sampratos, o tai laikytina Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba ar administracija neturi pareiškėjo minimo „akreditacijos plano“, o savivaldybės mokyklų tinklo pertvarkos bendruosiuose planuose yra nurodomas savivaldybės sutikimas sudaryti galimybes mokykloms siekti vidurinio ugdymo akreditacijų ir tuo pagrindu yra teikiamos paraiškos Švietimo ir mokslo ministerijai dėl mokyklų akreditavimo ir įtraukimo į Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamus akreditacijos planus. Švietimo ir mokslo ministerijai nepatvirtinus pareiškėjo sampratos, Vilniaus miesto savivaldybė neteikė naujos paraiškos dėl pareiškėjo akreditavimo, kadangi teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas nebuvo reorganizuotas skaidymo būdu.Dėl „Santaros” mokyklos pertvarkos proceso pažymėtina, kad kiekvienos mokyklos veiklos sąlygos ir perspektyvos yra skirtingos. Pažymėtina, kad pareiškėjo situacija iš esmės buvo skirtinga – siekė ir toliau siekia tapti būtent ilgąja gimnaziją, sampratą pradėjo rengti dar 2010-2011 m., pakartotinai teikė jos projektą Švietimo ir mokslo ministerijai, todėl laiku nepradėjus pareiškėjo reorganizacijos procedūrų, Bendrajame plane nebeliko nuorodų dėl pareiškėjo reorganizacijos ir vidurinio ugdymo akreditacijos. Pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus „Santaros“ mokyklos pertvarkos (reorganizacijos) turi būti vertinami kritiškai, kadangi šios mokyklos pertvarkymo procedūros yra pernelyg atitolusios nuo šios bylos nagrinėjimo dalyko. Faktas, jog Vilniaus „Santaros“ mokykloje reorganizacija dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių buvo pradėta laiku, niekaip nepatvirtina išankstinio naujosios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos tariamo nusistatymo prieš pareiškėją. Be to, pareiškėjas apskritai net neužsimena savo apeliaciniame skunde apie Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklos reorganizacijos galimybes Švietimo ir mokslo ministerijai atsisakius tvirtinti jo parengtą sampratą. Tai rodo, jog pareiškėjas nėra įsigilinęs į mokyklų reorganizavimo procesus reglamentuojančius teisės aktus ir dėl to kiekvieną situaciją, nepaisant skirtingų faktinių aplinkybių, traktuoja vienodai. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas iš esmės sprendžia, ar skundžiamas aktas neprieštarauja kitiems teisės aktams, o ne, ar jis ekonomiškai ir politiškai tikslingas. Tad bet kokiu atveju visi pareiškėjo argumentai dėl ginčijamo sprendimo politinio pobūdžio apskritai neturėtų būti vertinami.Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisės aktų nuostatomis nėra garantuojama absoliuti asmens teisė reikalauti, kad jo pageidaujama mokymo įstaiga nebūtų reorganizuojama, pertvarkoma, likviduojama ar pertvarkoma jos vidaus struktūra, jeigu toks mokymo įstaigos pertvarkymas nepažeidžia įstatymo garantuotų asmens teisių švietimo srityje. Įstatymo garantuotas visuomenės interesas turėti optimalų švietimo tinklą yra prioritetinis atskirų asmenų noro mokytis jiems patinkančioje mokykloje atžvilgiu (žr., pvz., 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1818/2009, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-1482/2007). Analogiškai turėtų būti vertinama iš šiuo atveju. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat laikosi nuoseklios praktikos mokyklų pertvarkos procesų atžvilgiu (žr., pvz., 2015 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10500-580/2015).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-197-556/2017, nagrinėjamos bylos atveju taip pat turi būti vertinama, ar buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sutikimas pertvarkyti Mokyklą bei aiškiai nurodytas pertvarkos tikslas, kadangi tai būtinos sąlygos ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patvirtinimui. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklos atveju nebuvo laikomasi šios procedūros, nes į bylą nėra pateiktas atskiras sutikimas pertvarkyti mokyklą. Be to, ginčijamame sprendime nėra numatytas šios Mokyklos pertvarkymo tikslas, kuris pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalį yra būtinas sprendimo pertvarkyti biudžetinę įstaigą elementas.Ginčijamame sprendime nebuvo nenurodyta, kokiais konkrečiais Taisyklių punktais vadovaujamasi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-197-556/2017 teismas šiuo klausimu yra pasakęs, jog toks atvejis yra nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais bei atima galimybę patikrinti, ar iš tikro, buvo privalu laikytis Taisyklių 35.3, 35.4 punktų reikalavimų, ir apskritai yra nežinoma, kokios Taisyklių nuostatos Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, kaip nurodė įstatymų leidėjas, buvo pagrindu atlikti struktūrinę pertvarką. Tokia suformuota teisės aiškinimo taisyklė leidžia daryti išvadą, jog ir ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant įstatymų reikalavimų bei pareigos konsultuotis su mokyklos bendruomene, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą dėl tokio pažeidimo nebuvimo.Ginčijamo sprendimo neteisėtumą lygiateisiškumo principo pažeidimo aspektu patvirtina tai, jog 2014 m. gruodžio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime Nr. 1-2182 (II lentelės 2 skiltyje ir 21 skiltyje) vienodos sąlygos tapti gimnazija buvo numatytos Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklai ir Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklai, t. y. net ir Švietimo ir mokslo ministerijai nepatvirtinus pateiktų mokyklų sampratų, jos vis tiek turi būti įtraukiamos į vidurinio ugdymo programos akreditacijos planą ir bus pertvarkytos į gimnaziją ir progimnaziją („du viename principu“). Tačiau pasikeitus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sudėčiai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo Vilniaus Aleksandro Puškino mokykla buvo pertvarkyta į pagrindinę mokyklą, o Vilniaus Vladislovo Sirokomlės mokykla įgijo gimnazijos statusą. Iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 1-823 (Priedas Nr. 1) ir Vladislavo Sirokomlės gimnazijos nuostatų (Priedas Nr. 2) aiškiai matyti, jog ši mokykla buvo akredituota ir jai suteiktas gimnazijos statusas. 2017 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 m. bendrojo plano patvirtinimo (Priedas Nr. 3) patvirtina, jog 2014 m. gruodžio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu tokį pat statusą ir galimybes turinčių mokyklos atžvilgiu dėl neaiškių priežasčių buvo priimti skirtingi sprendimai. Taip, esant tapačioms situacijoms, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, užkirtęs kelią jam siekti gimnazijos statuso.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad:

Pareiškėjo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-197-556/2017 nėra precedentas nagrinėjamai bylai, kadangi nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodomą bylą (kurioje pagrindinis ginčas kilo dėl mokyklos bendruomenės nepasitenkinimo perkelti mokyklą į kitas patalpas), todėl minėtu sprendimu vadovautis nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo. Be to, pertvarkant Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklą atskiro Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sutikimo pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalį nereikėjo, kadangi ši norma apskritai nėra taikoma nagrinėjamam ginčui. Šiuo atveju turėjo būti ir buvo taikomos specialios Švietimo įstatymo normos (44 str. 4 d.), kurios nėra taikomos jokioms kitoms biudžetinėms įstaigoms. Biudžetinių įstaigų įstatymas šiuo atveju negalėjo būti taikomas, nes jame biudžetinės įstaigos pertvarkymas suprantamas kaip biudžetinės įstaigos teisinės formos keitimas, o Švietimo įstatymo prasme mokymosi įstaigos struktūros pertvarka suprantama kaip vidiniai struktūriniai įstaigos pokyčiai (klasių, skyrių steigimas, kalbos įvedimas ir pan.). Taip pat biudžetinės įstaigos pertvarkymas Biudžetinių įstaigų įstatymo (13 str. 1, 2 d.) prasme yra tokios įstaigos teisinės formos pakeitimas, pavyzdžiui, į savivaldybės įmonę, o šiuo nagrinėjamu atveju mokyklos teisinė forma nebuvo keičiama – buvo keičiamas tik mokyklos tipas iš vidurinės į pagrindinę, kaip tai numatyta Švietimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (t. y. pertvarkos procesas vyksta mokyklos viduje), o mokykla išliko biudžetine įstaiga. Todėl šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba neprivalėjo priimti atskiro sprendimo, kuriuo būtų sutinkama pertvarkyti Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklą, šiame sprendime nurodant tokios pertvarkos tikslus. Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių taikymo pažymėtina, jog šių Taisyklių 35.3 ir 35.4 punktai (dėl pareigos konsultuotis) yra taikytini išimtinai mokyklų tinklo pertvarkos bendrajam planui rengti, o ne priimant sprendimus dėl mokyklos struktūros pertvarkymo. Tą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4497-552/2016). Ginčijamas sprendimas nėra mokyklų bendrojo plano projektas ir dėl to ginčo byloje nėra, todėl Taisyklių 35.3 ir 35.4 punktų nenurodymas negali lemti šio sprendimo neteisėtumo, kadangi minėti Taisyklių punktai apskritai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Tą pripažino ir pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-24-662/2017. Tačiau šiuo atveju ginčo, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie ketinimus pertvarkyti mokyklą nėra, juolab, kad Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklą ketinta pertvarkyti į pagrindinę dar nuo 2010 m. Be to, rengiant Vilniaus mokyklų pertvarkos bendruosius planus, Vilniaus miesto savivaldybė atsižvelgė į pareiškėjo siekį tapti ilgąja gimnazija, sudarė realias prielaidas tokį tikslą pasiekti, tačiau Vilniaus Aleksandro Puškino mokykla suteikta galimybe nepasinaudojo. Taip pat teisės aktai nenustato įpareigojimų viešojo administravimo subjektui priimti tokį individualų teisės aktą, kuriame būtų nurodyti absoliučiai visi teisės aktai ir absoliučiai visos faktinės aplinkybės. Priešingai, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja nurodyti tik pagrindinius teisės aktus ir pagrindines faktines aplinkybes (kas ir buvo padaryta ginčijamame sprendime), kurių pakaktų akto adresatui suprasti sprendimo esmę ir turinį. Tai, kad pareiškėjas suprato ginčijamo sprendimo esmę ir turinį, ginčo nėra. Pažymėtina, kad mokyklų perspektyvos, mokyklų tinklo pertvarkos priežastys buvo įvertintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 2014 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1-2041 patvirtinus Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2014-2015 m. bendrąjį planą ir jo priedus. Šiuose dokumentuose tinkamai ir išsamiai motyvuotas pertvarkos vykdymo poreikis, pateikta bendra miesto demografinė analizė, surinkti duomenys apie gyventojų pasiskirstymą pagal amžių, tautybę, gyvenamąją vietą, pateiktos prognozės dėl mokinių skaičiaus kitimo, todėl teigti, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas nėra visiškai jokio pagrindo.Dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo pažymėtina, jog pareiškėjai savo pirminiame skunde (taip ir apeliaciniame skunde) nenurodė jokių argumentų dėl Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklos pertvarkos ypatumų, tačiau rašytiniais paaiškinimais nepagrįstai siekiama praplėsti apeliacinio proceso ribas. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, minėtų aplinkybių nevertinus pirmosios instancijos teismui, to negali daryti ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir siekia papildyti apeliacinio skundo pagrindą, kas neatitinka jokių šalies sąžiningumo standartų, juolab, kad byloje nėra sprendžiami jokie klausimai, susiję su Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklos pertvarkos procesu. Dėl to prašoma neprijungti kartu su pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais teikiamų naujų dokumentų, kaip nesusijusių su nagrinėjama byla. Be to, pagal ABTĮ 22, 23 straipsnių nuostatas pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalėjo būti išdėstytos skunde pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjui skunde nenurodžius jokių aplinkybių, susijusių su Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklos pertvarka ir neva pažeistu lygiateisiškumo principu, pareiškėjas negali remtis šiomis aplinkybėmis apeliacinio proceso metu. Kita vertus, teismui vertinant rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjo abstrakčiai nurodomus teiginius apie tariamą lygiateisiškumo principo pažeidimą, svarbu atkreipti dėmesį, kad kiekvienos mokyklos veiklos sąlygos ir perspektyvos yra skirtingos. Byloje yra pateikti raštai, kuriais Švietimo ir mokslo ministerija kategoriškai nepritarė pareiškėjo parengtai savitai ugdymo sampratai, kurios pagrindu pareiškėjas siekė tapti ilgąja gimnazija (pvz., 2015 m. birželio 26 d. raštas Nr. SR-21964), nors jam buvo suteikta galimybė minėtą sampratą tobulinti, kas įrodo, kad pareiškėjas visiškai nebuvo pasiruošęs tapti ilgąja gimnazija. Tačiau Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklos atveju Švietimo ir mokslo ministerija leido šiai mokyklai tobulinti jos parengtą Katalikiškojo ugdymo sistemos sampratą ir vėliau, matydama mokyklos perspektyvas tapti gimnazija, įgyvendinančia savitus pedagoginės sistemos elementus, netgi pasiūlė mokyklai parengti Humanistinės kultūros ugdymo sampratą kaip ugdymo įstaigai, turinčiai gilias ugdymo menine veikla tradicijas (2015 m. gegužės 8 d., 2015 m. lapkričio 26 d., 2016 m. balandžio 27 d. raštai). Mokykla šią rekomendaciją įgyvendino, dėl to Švietimo ir mokslo ministerija suteikė jai vidurinio ugdymo programos akreditaciją ir mokykla buvo pertvarkyta į gimnaziją. Taigi, Vilniaus Vladislavo Sirokomlės mokyklos atvejis buvo unikalus – mokykla siekė įgyvendinti Katalikiškojo ugdymo sistemos sampratos elementus, tačiau, Švietimo ir mokslo ministerijos nuomone, tokios mokyklos steigėju turi būti ir religinė bendruomenė – nepavykus įgyvendinti bendradarbiavimo su religine bendruomene, spręsta leisti mokyklai rengti kitokio turinio sampratą, kuri leido mokyklai tapti savitus pedagoginės sistemos elementus įgyvendinančia gimnazija. Galiausiai, ginčijamu sprendimus iš viso buvo nuspręsta pertvarkyti devynias Vilniaus miesto vidurines mokyklas ir visi teisminiai ginčai dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo pagal mokyklų ir / ar jų bendruomenių skundus (išskyrus nagrinėjamą bylą) jau yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, konstatuojant ginčijamo sprendimo teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2059-520/2016 dėl Simono Konarskio mokyklos; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4497-552/2016 dėl Fabijoniškių mokyklos; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3905-764/2016 dėl Centro mokyklos; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3888-437/2016 ir 2017 m. sausio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-185-968/17 dėl Lazdynų mokyklos; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3899-189/2016 dėl Karsavino mokyklos).