Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovės UAB „Aros Marine“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei UAB „Aros Marine“ dėl darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas su patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-02-20 sprendimą bei priteisti 3030 Eur darbo užmokestį, dienpinigius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, teisės aktų nustatytas palūkanas nuo uždelstos sumokėti sumos ir kompensaciją už pradelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-01-11 iki visiško atsiskaitymo dienos, taip pat prašo priteisti 500 Eur už lėktuvo bilietus į Japoniją bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 7–9). Nurodo, kad 2015 m. lapkričio–gruodžio mėn. dirbo Japonijoje. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašo neįmanoma identifikuoti, kiek atsakovė mokėjo ieškovui atlyginimo, kiek dienpinigių, už kiek dienų išmokėjo atostoginių, už ką sumokėtas avansas. Ieškovo apskaičiavimu, už 3 metų darbo laikotarpį vietoje 84 atostogų dienų, atsakovė suteikė jam 21 dieną mokamų atostogų ir už 63 dienas sumokėjo ieškovui tik 25,59 Eur kompensaciją. Taigi atsakovė atleisdama ieškovą iš darbo nesumokėjo 750 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Atsakovė ieškovui nesumokėjo pagal pateiktus dokumentus už skrydžių į Japoniją bilietus 500 Eur. Taip pat nesumokėjo ieškovui už Japonijoje 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. dirbtas valandas, sutartas atlyginimas buvo 12 Eur už darbo valandą, o atsakovė jam mokėjo tik po 9 Eur, todėl už 2015 m. lapkričio mėn. dirbtas 240 val. nesumokėta 720 Eur. Už 2015 m. gruodžio mėn. dirbtas 130 val. ieškovui atsakovė iš viso nesumokėjo, atsakovės skola sudaro 1560 Eur. Mano, kad darbo ginčų komisijos sprendimas yra nepagrįstas, nes ji netyrė, kiek darbdavys priskaičiavo ir kiek faktiškai išmokėjo darbo užmokesčio, dienpinigių, atostoginių, netyrė faktinio ieškinio pagrindo, todėl neatskleidė ginčo esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovė nesilaikė Darbo kodekso (toliau – DK) 202 straipsnio 2 dalies ir ieškovui neteikė atsiskaitymo lapelių, kiek kas mėnesį išmokėta darbo užmokesčio, dienpinigių, socialinio draudimo įmokų, kiek apskaičiuota sumų, kiek dirbta valandų. Dėl šios priežasties atsakovė apsunkino ieškovo galimybę įrodyti aplinkybes, kiek ieškovas gavo darbo užmokesčio, kiek dirbo, kiek išmokėta dienpinigių.Atsakovė su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovui buvo permokėjusi pinigines sumas, todėl jį atleisdama iš darbo visas išmokėtas ieškovui sumas perskaičiavo ir išėjo permoka, todėl ieškovui už jo darbą 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. yra sumokėta. Atsakovės atstovas negalėjo nurodyti, nei kada konkrečiai buvo permokėtos ieškovui piniginės sumos, nei kokios jos, nei už kokį laikotarpį. Nurodė, kad norint tai sužinoti, reikėtų skaičiuoti visas išmokas ieškovui, sumokėtas per jo visą darbo įmonėje laikotarpį. Ieškovas reiškia reikalavimą atsakovei dėl 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. nesumokėtų piniginių sumų. Iš byloje esančios ieškovo banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad atsakovė išmokėjo ieškovui 2015-10-30 500 Eur sumą, nurodydama „avansas“, 2015-12-16 – 1734,63 Eur sumą, nurodydama „alga, dienpinigiai“, 2016-01-26 – 25,59 Eur, nurodydama „kompensacija už nepanaudotas atostogas“ (b. l. 10–28).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-02-20 sprendimą. Priteisė iš atsakovės UAB „Aros Marine“ 265,61 Eur darbo užmokesčio (neiškaičius mokesčių), 1685,32 Eur dienpinigių (neišskaičius mokesčių), 905,58 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (neišskaičius mokesčių), 200 Eur kompensaciją ieškovui A. J.. Ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas pagal CK 6.210 str. 1 d. ir 500 Eur išlaidas už bilietus į Japoniją buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, susijusius su darbo užmokesčio išmokėjimu 2015 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais, padarė išvadą, kad atsakovė ieškovui neišmokėjo 265,61 Eur darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėn. Spręsdamas klausimą dėl sutarto darbo užmokesčio dydžio, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios 2013-03-12 darbo sutarties ir jos 2015-10-30 priedo matyti, kad šalys susitarė dėl mėnesinio atlyginimo dydžio, o ne dėl valandinio uždarbio dydžio. Ieškovas 2016-05-27 teismo posėdžio metu nurodė, kad negali pateikti jokių įrodymų apie šalių susitarimą dėl 12 Eur valandinio atlyginimo, atsakovės atstovas neigė tokį susitarimą buvus. Teismas sprendė, kad ieškovas aplinkybės dėl valandinio darbo užmokesčio susitarimo su atsakove neįrodė (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad pareiga pateikti tikslius įrodymus apie išskaičiuojamas iš darbo užmokesčio sumas tenka atsakovei. Atsakovė yra darbdavys, stipresnioji šalis, savo veikloje privalanti tvarkyti buhalterinę apskaitą, kurios duomenys turi būti tikslūs. Atsakovei neįrodžius aplinkybių apie iš ieškovo darbo užmokesčio išskaičiuotas sumas pagal vykdomuosius dokumentus, kitas atliktas išskaitas, teismas darė išvadą, kad atsakovė ieškovui neišmokėjo 265,61 Eur darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėn. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė 393,32 Eur dienpinigių už 2015 m. lapkričio mėn. ir 1292 Eur dienpinigių už 2015 m. gruodžio mėn. Teismas pripažino, kad darbo sutarties 7.5 punkte šalys susitarė, kad nustatomi dienpinigiai – ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos toje šalyje (pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymą Nr. 116 (2008-04-01 įsakymo Nr. 1K-123 redakcija). Pripažino, kad šalys darbo sutartyje nesusitarė, kad dienpinigių dydis yra mažinamas konkrečia suma – 50 procentų. Šalys susitarė, kad dienpinigių norma ieškovui vykstant į komandiruotę bus ne mažesnė kaip 50 procentų dienpinigių sumos toje šalyje, t. y. dienpinigių norma gali būti, pavyzdžiui, ir 50 ar 60, 80 ir t. t. procentų suma. Tai, kad 2015-10-30 įsakyme atsakovė nurodė, kad ji įsipareigoja kompensuoti 50 procentų dienpinigių, nustatytų pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą, vadovaujantis Lietuvos kasacinis teismo praktika negali būti laikoma šalių susitarimu. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju atsakovė turėjo pareigą išmokėti ieškovui už jo buvimą komandiruotėje Japonijoje visą dienpinigių normą, kuri pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“ yra 76 Eur dienai.Ieškovas taip pat prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais darė išvadą, kad atsakovės pažymoje apie kompensaciją už nepanaudotas atostogas nurodytas dienų skaičius – 46,35 – yra teisingas, todėl ieškovui už nepanaudotas atostogas priklauso 931,17 Eur dydžio kompensacija, neišskaičiavus privalomų mokesčių (20,09 Eur vidutinis darbo užmokestis už 2015 m. spalio–gruodžio mėn. x 46,35 nepanaudotų atostogų dienų). Atsakovė sumokėjo ieškovui 25,59 Eur sumą kaip kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b. l. 28). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalys į bylą neteikė jokių kitų apskaičiavimų, o tik apsiribojo paaiškinimų davimu: ieškovas – jog jam nesumokėta visa suma už atostogas, o atsakovė – jog su ieškovu yra visiškai atsiskaityta, kuriuos teismas įvertino kaip deklaratyvius. Atsakovės atstovas negalėjo nurodyti, nei kada konkrečiai buvo permokėtos ieškovui piniginės sumos, nei kokios jos, nei už kokį laikotarpį. Dėl šių priežasčių iš atsakovės ieškovui priteista 905,58 Eur dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas (931,17 Eur – 25,59 Eur).Byloje nustatyta, kad atsakovė ieškovui nesumokėjo darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėn. – 265,61 Eur. Kadangi atsakovė uždelsė atsiskaityti su ieškovu, o ieškovas reikalauja priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2016-01-11 iki visiško atsiskaitymo, teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimas yra pagrįstas iš dalies. Teismas taikė atsakovei DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją, t. y. už uždelstą atsiskaityti laiką ieškovui iš atsakovės nuo atleidimo iš darbo dienos (2016-01-25) skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2016-07-18). Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, pripažino, kad byla galėjo būti išnagrinėta daug greičiau, kas turi įtakos kompensacijos už pradelstą atsiskaityti laikotarpį dydžiui. Kadangi ieškovui atsakovė nesumokėjo darbo užmokesčio už 2015 m. gruodžio mėn., kuris sudaro 265,61 Eur, ieškovas, nutraukęs su atsakove darbo sutartį, įsidarbino kitoje įmonėje ir gavo atlyginimą, todėl ieškovo materialiniai interesai dėl neišmokėtų lėšų iš esmės nenukentėjo, todėl kaip kompensaciją priteisė konkrečią 200 Eur dydžio sumą. Teismas vertino, kad tokio dydžio išmokos priteisimas išlaikys abiejų šalių interesų pusiausvyrą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, arba panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimu priteisti ieškovui 265,61 Eur darbo užmokestį, 1685,32 Eur dienpinigius, 905,58 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 200 Eur kompensaciją.Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė teikia teismui patvarkymų dėl skolų išieškojimo ir su jais susijusių dokumentų kopijas, kurias turi apskaitoje ir kurių pagrindu buvo atliktos visos išskaitos iš ieškovui išmokėtų sumų. Vadovaudamasis CPK 306 str. 3 d. ir 314 str. nuostatomis nurodo, kad būtinybė pateikti šiuos dokumentus atsirado vėliau. Nurodo, jog ieškovas puikiai žinojo apie iš jo vykdomus išieškojimus, žinojo jų apimtį, tačiau piktnaudžiavo savo teise ir neteikė šios informacijos teismui. Atsakovė nesutinka su teismo sprendimu dėl 265,61 Eur darbo užmokesčio priteisimo. Nurodo, jog atsakovės išskaitos iš darbo užmokesčio padarytos atsižvelgiant į vykdomuosius dokumentus, o darbo užmokesčio dalis, kuri nebuvo išmokėta, yra pagrįsta dokumentais, todėl negalėjo būti pakartotinai priteista. Nurodo, jog ieškovas ieškinyje nekėlė reikalavimo dėl antstoliams pervestų pagal vykdomuosius dokumentus sumų pagrįstumo, antstolių patvarkymus atsakovė turėjo ir galėjo pateikti teismui, tačiau nesant šalių ginčo dėl išskaitų, padarytų savo iniciatyva pagal vykdomuosius dokumentus, dėl proceso ekonomiškumo jų neteikė.Atsakovė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl 1685,32 Eur dienpinigių priteisimo. Nurodo, jog šalių sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad dienpinigių norma – ne mažiau 50 proc. dienpinigių normos toje šalyje, į bylą pateiktas komandiruotės įsakymas, kuriame nurodyta, kad bus mokama konkreti 50 proc. suma. Ilgalaikis šalių bendradarbiavimas analogiškomis sąlygomis, galiojant tai pačiai darbo sutarčiai, analogiškiems komandiruočių įsakymams, ginčo tarp šalių nebuvimas beveik trejus metus, faktiškai įrodo šalių sudarytos sutarties dėl 50 proc. dienpinigių mokėjimo buvimą ir galiojimą ilgą laikotarpį. Prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 905,58 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Nurodo, jog galutinai atsiskaitant ieškovui buvo išmokėta 25,59 Eur suma. Likusi priskaičiuota suma nebuvo išmokėta ieškovui, nes iš šios sumos buvo padarytos išskaitos pagal vykdomuosius dokumentus, likutis įskaitytas darbdavio naudai kaip nepanaudotas avansas. Ieškovas po komandiruotės Japonijoje iki atleidimo iš darbo dienos nėra pateikęs avansu išmokėtų sumų panaudojimo ataskaitos. Nurodo, kad už darbą Japonijoje atsakovė ieškovui buvo pervedusi daug didesnes, nei nurodytos darbo sutartyje / darbo sutarties pakeitime / komandiruotės įsakyme, sumas. Matematiškai įvertinus skirtumą tarp atsakovės ieškovui faktiškai sumokėtų sumų ir tų sumų, kurios turėjo būti sumokėtos pagal darbo sutartį, yra akivaizdu, kad lieka skirtumas, kuris buvo išmokėtas ieškovui prieš komandiruotę Japonijoje, komandiruotės metu ir grįžus iš komandiruotės, nepateisinus šių išlaidų jis liko ieškovo pasisavintas.Atsakovė taip pat nesutinka dėl 200 Eur dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Sutinka su teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovas civilinėje byloje nebuvo aktyvus, kelis kartus keitė atstovą, dėl to procesas užsitęsė. Atsakovė dėl tokio ieškovo elgesio buvo priversta gaišti daug laiko pasiruošimui ir vykimui į teismo posėdžius, todėl mano, kad ieškovui kompensacija nepriteistina.Ieškovas pateikė atsiliepimą byloje, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsisakyti priimti atsakovės naujai teikiamus įrodymus. Nurodo, kad visi naujai teikiami įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Ieškovas ne kartą teismo posėdžių metu teikė prašymus išreikalauti iš atsakovės dokumentus apie atliktas išskaitas antstoliams ir atsiskaitymo lapelius, tačiau atsakovė jų neteikė nurodydama, kad ieškovas pats turi susiskaičiuoti, kiek darbdavys sumokėjo darbo užmokesčio, dienpinigių, atliko išskaitų antstoliams.Nurodo, kad atsakovė nepateikia pirminių dokumentų, pagal kuriuos atliko išskaitas už 2015 m. lapkričio mėnesį (mokėjimo pavedimo antstoliui arba įsakymo dėl išskaitos). Skiriasi atsakovės deklaruojamas išskaitų dydis už tą patį laikotarpį, nors jis negali skirtis, jeigu šie dokumentai buvo paimti iš buhalterinės programos. Atkreipia dėmesį, kad pateikti dokumentai yra nepasirašyti atsakingų asmenų. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nesilaikė pažado mokėti 100 proc. dienpinigius už komandiruotę Japonijoje. 2015-10-30 atlikus dvišalį darbo sutarties pakeitimą, atsakovė nenurodė, kad už komandiruotę Nagasakyje bus mažinamas dienpinigių dydis, todėl konstatuotina, kad šalys susitarė dėl 100 proc. dienpinigių. Atsakovė vienašališkai išleido įsakymą, kuriuo sumažino dienpinigių dydį iki 50 proc. Nurodo, jog atsakovė norėdama sumažinti dienpinigių dydį apie tai turėjo pažymėti 2015-10-30 darbo sutarties pakeitime.Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo, kokiais įrodymais grindžia, kada ir kiek atliko išskaitų pagal vykdomuosius dokumentus iš galutinės atsiskaitymo sumos, nenurodo, kokiais avansiniais ar kitais mokėjimais šią sumą sumokėjo. Teismas pagrįstai sprendė, kad kompensacija neišmokėta, nes atsakovė nepateikė dokumentų, pagrindžiančių tokios išmokos sumokėjimą. Pažymėjo, kad atsakovės pareiga įrodyti kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo faktą. Nesutinka su atsakovės prašymu panaikinti sprendimo dalį dėl 200 Eur priteisimo. Teismas piniginę kompensaciją už pradelstą atsiskaityti laiką sumažino 10 kartų nuo 2410,80 Eur iki 200 Eur. Atsakovės prašymas dar labiau sumažinti šią sumą, kai atsakovė iki šiol neįvykdė teismo sprendimo ir teismas atsisakė tenkinti ieškinio dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo, vertintinas kaip pažeidžiantis proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – patvarkymus dėl skolos išieškojimo iš ieškovo A. J., taip pat ieškovo 2015 metų asmens kortelę (b. l. 157–171). Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad šių dokumentų pateikimo būtinumas iškilo po sprendimo priėmimo ir paskelbimo. Nurodo, jog teismas, atsakovei teismo posėdžio metu negalėjus pateikti vykdomųjų dokumentų, kurių pagrindu buvo atliekamos išskaitos iš ieškovui išmokėtų priskaičiuotų sumų, pripažino išskaičiuotas ir antstoliams pagal vykdomuosius raštus pervestas sumas išskaičiuotomis nepagrįstai. Iš atsakovės pasirengiant posėdžiui nebuvo reikalauta juos pateikti. Ieškovas teikdamas atsiliepimą ir atsikirsdamas į atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes prašo naujų įrodymų prie bylos nepridėti. LR CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog teismas priėmęs ieškovo ieškinį ruošdamasis bylos nagrinėjimui 2016-03-30 nutartimi įpareigojo atsakovą per 10 dienų nuo šios nutarties įteikimo dienos, be kitų nurodytų dokumentų, pateikti duomenis apie išskaitas, jų pagrindą ir dydį. Ši nutartis atsakovei buvo įteikta 2016-04-01 (b. l. 35–37). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog daug kartų prašė iš atsakovės išreikalauti atsiskaitymo lapelius, duomenis apie išskaitas, jų pagrindą ir dydį, tačiau atsakovė jų neteikė. Sutiktina su ieškovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Iš ieškinio, patikslinto ieškinio nustatyta, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose prašė išreikalauti šiuos dokumentus, ką teismas ir padarė 2016-03-30 nutartimi. Atsakovė šių dokumentų į bylą nepateikė. Dėl papildomų įrodymų, taip pat ir įrodymų, patvirtinančių išskaitų darymą, buvo aiškinamasi 2016-05-06 parengiamojo posėdžio metu (191443889_2-06-3-02896-2016-5_2016.05.06_1_1.MP3, 26.20 min.). Atsakovės atstovas nurodė, kad jokių naujų įrodymų neteiks. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovė apie išskaitas žinojo bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, teismas ieškovo prašymu buvo atsakovę įpareigojęs pateikti šiuos dokumentus, tačiau atsakovė šių dokumentų neteikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuos pateiktus naujus atsakovės įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl darbo užmokesčio priteisimo

Apeliantė nurodo, kad jo išskaitos iš darbo užmokesčio padarytos atsižvelgiant į vykdomuosius dokumentus, o darbo užmokesčio dalis, kuri nebuvo išmokėta, yra pagrįsta dokumentais, todėl negalėjo būti pakartotinai priteista. Iš atsakovės darbo ginčų komisijai pateiktų 2015 m. lapkričio, gruodžio mėn. atlyginimo žiniaraščių nustatyta, kad pagal vykdomuosius raštus ieškovui nebuvo išskaičiuotos sumos. Grafoje „Kiti atskaitymai“ nurodyta, jog atsakovė 2015 m. lapkričio mėn. atskaitė 185,20 Eur, o 2015 m. gruodžio mėnesį atskaitė 113,38 Eur (Darbo ginčų komisijos per EPP pateikta medžiaga, b. l. 12, 13). Iš į bylą atsakovės teiktų 2016-01-16 ir 2016-05-25 pažymų apie išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad atsakovė ieškovui išskaičiavo už 2015 m. lapkričio mėn. pagal vykdomuosius dokumentus 129,17 Eur, už 2015 m. gruodžio mėn. – 113,38 Eur (b. l. 111, 125). Iš byloje esančios ieškovo asmens kortelės matyti, kad 2015 m. lapkričio mėn. išskaičiuota buvo 129,17 Eur suma „alimentai“ ir 56,03 Eur „pagal vykdomąjį raštą 50 ir 70 proc.“, 2015 m. gruodžio mėn. išskaičiuota 113,38 Eur „alimentai“ (b. l. 110). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad negali nurodyti, kiek jam yra vykdoma vykdomųjų dokumentų išskaičiuojant iš darbo užmokesčio. Atsakovės atstovas nurodė, kad taip pat negali nurodyti, pagal kokius vykdomuosius dokumentus yra vykdomi atskaitymai iš ieškovo gaunamų pajamų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiga pateikti tikslius įrodymus apie išskaičiuojamas iš darbo užmokesčio sumas tenka atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais motyvais. Pažymėtina, jog atsakovė ir apeliaciniame skunde prašydama panaikinti šią sprendimo dalį tik nurodo, jog iš ieškovo darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos pagal antstolių pateiktus vykdomuosius raštus, tačiau nenurodo, konkrečiai pagal kokį vykdomąjį dokumentą ir kokia skola buvo išskaičiuota, nenurodo jokių motyvų, kodėl paties atsakovo pateiktuose dokumentuose skirtingai įvardijamos šios išskaitos, – darbo ginčų komisijai pateiktuose atlyginimo žiniaraščiuose nėra nurodoma išieškojimų pagal vykdomuosius raštus, o jau teismui teikiamose pažymose apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį šios išskaitos įvardijamos kaip išieškojimas pagal vykdomuosius raštus. Sutiktina su ieškovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog atsakovė įrodinėdama išskaitų atlikimą nepateikia jokių pirminių šias išskaitas patvirtinančių rašytinių įrodymų, t. y. pavedimų antstoliams, iš kurių būtų matyti, jog išskaitos iš ieškovo darbo užmokesčio buvo atliktos pagal konkretų vykdomąjį raštą ir pervestos antstoliui. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliantės skunde nurodytus motyvus, bylos medžiagą neturi pagrindo sutikti su apeliantės nurodytais motyvais dėl nepagrįsto 265,61 Eur darbo užmokesčio priteisimo.

Dėl dienpinigių priteisimo

Atsakovė nurodo, jog šalys darbo sutartyje susitarė dėl 50 proc. dydžio dienpinigių normos ieškovo komandiruotės į Japoniją metu. Darbo kodekso 220 straipsnis numato, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Šių išmokų dydis ir mokėjimo tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“. Šio nutarimo 6.1 punkte įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, tačiau tik esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. 2013-03-12 darbo sutarties Nr. 494 7 punkte aptartos darbo sutarties sąlygos, dėl kurių šalys sulygsta, taip pat ir dėl dienpinigių dydžio. Darbo sutarties 7.1 p. numatyta, jog darbuotojų komandiruotės vykdomos darbo sutarties, 2010-07-15 UAB „Aros Marine“ įsakymo Nr. 1K/2010 bei individualaus įsakymo dėl komandiruotės nustatyta tvarka ir pagrindu. Darbuotojas, prieš siunčiant jį į komandiruotę, pasirašo darbo sutartį ar sutarties pakeitimą (privalomai su šiame punkte nurodytomis sąlygomis), pasirašytinai supažindinamas su nurodytais įsakymais. Iš darbo sutarties 7.5 punkto nustatyta, jog šalys susitarė, kad nustatomi dienpinigiai – ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos toje šalyje. Darbo sutartis buvo pasirašyta abiejų šalių: ieškovo ir atsakovės. 2015-10-30 Darbo sutarties pakeitimu 7.5 punktas nebuvo keistas, darbo sutartis tik buvo papildyta naujais 7.16–7.18 punktais, kuriuose buvo aptartas papildomas mokėjimas už komandiruotę, darbuotojo atsakomybė už darbo drausmės pažeidimus komandiruotėje (b. l. 124), vadinasi, šalių susitarimas dėl dienpinigių dydžio liko galioti. Iš 2015-10-30 įsakymo Nr. K151102-3 nustatyta, kad ieškovas komandiravo A. J. nuo 2015-11-02 iki 2015-12-17 į Japoniją, Nagasakį. Įsakymu nustatoma, kad A. J. mokama 50 procentų dienpinigių, pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą (b. l. 87). Ieškovas su šiuo įsakymu buvo supažindintas (b. l. 132). Iš atsakovės pateiktų įsakymų dėl ieškovo komandiruočių nustatyta, kad atsakovė prieš kiekvieną komandiruotę įsakymu nustatydavo dienpinigių normą (b. l. 77–87). Pažymėtina, jog ieškovas pasirašydamas įsakymą dėl dienpinigių normos su juo sutiko, pastabų, prieštaravimų nepareiškė. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovas darbo sutartyje susitarė su atsakove, kad komandiruotėse dienpinigiai nustatomi ne mažesni kaip 50 procentų dienpinigių sumos toje šalyje, taip pat susitarė, kad komandiruotės vykdomos individualaus įsakymo dėl komandiruotės nustatyta tvarka ir pagrindais, kad darbuotojas prieš vykdamas į komandiruotę pasirašo darbo sutartį ar jos pakeitimus, supažindinamas su nurodytais įsakymais. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas pasirašė darbo sutarties pakeitimą ir įsakymą dėl dienpinigių dydžio. Pažymėtina, jog įsakymu nustatyti dienpinigiai neprieštarauja šalių darbo sutartyje sutartam dienpinigių dydžiui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šalys darbo sutartyje buvo susitarusios dėl dienpinigių mažinimo iki 50 procentų komandiruotės metu.Byloje nustatyta, kad ieškovas komandiruotėje Japonijoje išbuvo 46 kalendorines dienas (2015 m. lapkričio mėn. – 29 dienas, o 2015 m. gruodžio mėn. – 17 dienų), todėl darytina išvada, kad ieškovui turėjo būti apskaičiuoti 1748 Eur (38 Eur x 46 dienos) dydžio dienpinigiai. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2015 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais atsakovė ieškovui pervedė 1810 Eur dienpinigių, todėl konstatuotina, jog atsakovė ieškovui yra sumokėjusi visus jam priklausančius dienpinigius ir ieškovo reikalavimas dėl dienpinigių priteisimo atmestinas.

Dėl 905,58 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo

Apeliantė skunde nurodo, jog galutinai atsiskaitant ieškovui buvo išmokėta 25,59 Eur suma. Likusi priskaičiuota suma nebuvo išmokėta ieškovui, nes iš šios sumos buvo padarytos išskaitos pagal vykdomuosius dokumentus, likutis įskaitytas darbdavio naudai kaip nepanaudotas avansas. Ieškovas po komandiruotės Japonijoje iki atleidimo iš darbo dienos nėra pateikęs avansu išmokėtų sumų panaudojimo ataskaitos. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad atsakovės pažymoje apie kompensaciją už nepanaudotas atostogas nurodytas 46,35 dienų skaičius yra teisingas, iš darbdavio pateiktos pažymos nustatė, kad ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 20,09 Eur, todėl ieškovui už nepanaudotas atostogas priklausytų 931,17 Eur. Kadangi ieškovui buvo išmokėta 25,59 Eur, teismas ieškovui priteisė 905,58 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Priteisdamas nurodomą sumą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu jokių papildomų apskaičiavimų dėl kompensacijos dydžio neteikė, o tik nurodė, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaityta. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat bendromis frazėmis nurodo, jog ieškovui už darbą 2015 m. lapkričio gruodžio mėnesiais Japonijoje yra pervedusi daug didesnes sumas nei nurodytos darbo sutartyje. Matematiškai įvertinus skirtumą tarp atsakovės ieškovui išmokėtų sumų ir tų sumų, kurios turėjo būti sumokėtos pagal darbo sutartį, yra akivaizdu, kad lieka skirtumas, kuris buvo ieškovui išmokėtas. Apeliantė jokių matematinių skaičiavimų, kodėl nesutinka su teismo apskaičiuota suma, konkrečių sumų, kada buvo išmokėta per didelė suma ieškovui, neteikia, todėl apeliaciniame skunde nurodytais abstrakčiais ir nekonkrečiais motyvais naikinti sprendimo dalį dėl kompensacijos priteisimo nėra pagrindo.

Dėl 200 Eur kompensacijos

Atsakovė taip pat nesutinka su 200 Eur dydžio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimu. Sutinka su teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovas civilinėje byloje nebuvo aktyvus, kelis kartus keitė atstovą, dėl to procesas užsitęsė. Atsakovė dėl tokio ieškovo elgesio buvo priversta gaišti daug laiko pasiruošimui ir vykimui į teismo posėdžius, todėl mano, kad ieškovui kompensacija nepriteistina. DK 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog dėl neatsiskaitymo laiku su ieškovu yra kalta atsakovė. Spręsdamas dėl priteistinos išmokos dydžio teismas įvertino atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes dėl ieškovo nepakankamo aktyvumo ir neveikimo, siekiant operatyvaus proceso, ir jam priklausančią kompensaciją nuo 2410,80 Eur sumažino iki 200 Eur. Sutiktina su ieškovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, jog atsakovės prašymas dar labiau sumažinti šią sumą vertintinas kaip pažeidžiantis proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl kompensacijos sumažinimo iki 200 Eur dydžio, todėl jų neatkartoja ir plačiau nepasisako.

Dėl bylos baigties

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą konstatuojama, jog atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas sprendimas dėl netinkamo įrodymų, pagrindžiančių susitarimą dėl dienpinigių dydžio, vertinimo keistinas ir ieškovo reikalavimo dalis dėl dienpinigių priteisimo atmestina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir konstatavus, kad skundžiamas sprendimas keistinas, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovės valstybei priteisė 92 Eur žyminio mokesčio už priteistas ieškovui pinigines lėšas, susijusias su darbo užmokesčiu (3056,51 Eur x 3/100 proc.) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.). Kadangi sprendimo dalis dėl dienpinigių priteisimo naikintina, mažinamas iš atsakovės priteistino žyminio mokesčio dydis. Iš atsakovės priteistinas 41,14 Eur dydžio žyminis mokestis valstybei (3056,51 Eur – 1685,32 Eur x 3/100 proc.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 str. 1 d. numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 92 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į atsakovės apeliaciniu skundu ginčytą sumą (3056,51 Eur) bei tenkintą apeliacinio skundo reikalavimų dalį (45 proc.), atsakovei iš ieškovo priteistina 41,40 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ieškovas duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-07-18 sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį dėl dienpinigių priteisimo panaikinti ir ieškovo ieškinio dalį dėl dienpinigių priteisimo atmesti.

Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir priteisti iš atsakovės UAB „Aros Marine“, įmonės kodas 302329015, 41,14 Eur (keturiasdešimt vienas euras 14 ct) žyminį mokestį valstybei, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą AB ,,Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Aros Marine“ iš ieškovo A. J. 41,40 Eur (keturiasdešimt vienas euras 40 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.