Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-303-606/2016

Teisėja Ieva Juodviršytė Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00016-2015-5

2016 m. gruodžio 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. R. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. S., gim. (duomenys neskelbtini) , pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Iš nukentėjusiosios V. R. priteista išteisintajam D. S. 600 Eur išlaidų advokato paslaugoms atlyginti.

Nukentėjusiosios V. R. patikslintas ieškinys dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. R. prašymas priteisti iš išteisintojo D. S. 1500 Eur atstovavimo išlaidų, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas už tai, kad 2014 m. vasario 15 d., apie 11.30 val., nėščiai šeštą mėnesį V. R. tyčia atžagaria ranka sudavė į pilvą, dėl to ir sukelto didelio streso grėsė priešlaikinis gimdymas (grėsė abortas), taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Taikinamojo posėdžio metu D. S. taip pat tvirtino, kad jis V. R. į pilvą nesudavė. Kai visi buvo mažame kambaryje, gal jis prisilietė prie V. R., tačiau tikrai nesudavė jai ranka smūgio, netrenkė jai. V. R. pati jį vijosi, gal kur užkliuvo (t. 1, b. l. 31).

Iš teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios V. R. apklaustos kaip liudytojos parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 1-256-363/2014 nustatyta, kad ji išgirdo T. R. šaukiant kviesti policiją. Jai nusileidus į namo apačią, D. S. bėgo į viršų, išbėgo į kiemą, ji ir T. R. bėgo iš paskos. Iš kiemo D. S. vėl bėgo į namą, jis ją pastūmė ir nusileido į nulinį namo aukštą. Ji bėgo D. S. iš paskos, o T. R. paskui ją (t. 1, b. l. 102–103).

Pažymėtina, kad tiek iš išteisintojo D. S., tiek ir iš nukentėjusiosios V. R. duotų parodymų neginčytinai nustatyta, jog konfliktas įvyko tarp T. R. ir D. S.. Tokios faktinės aplinkybės nustatytos ir Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, kuriuo T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už D. S. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendis yra įsiteisėjęs (t. 1, b. l. 38–41). Akcentuotina, kad minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu T. R. buvo ne išteisintas, bet pripažintas kaltu dėl D. S. sužalojimo. Nuosprendžiu neginčytinai nustatyta, kad konflikto metu būtent T. R. priėjęs prie sėdinčio D. S., ranka sugriebė jam už galvos ir jėga, paspaudimo veiksmu sutrenkė jo galvą į stalą. Konflikto su D. S. metu pats T. R., aiškiai žinodamas, kad jo žmona yra nėščia, ankstesni gimdymai buvo konfliktuoti, nes buvo atliekama cezario pjūvio operacija, ji negali nervintis, pašaukė ją ateiti, liepė kviesti policiją. Specialisto išvadoje Nr. G 1346/15(03) nurodyta, kad gresiantį abortą nėščiajai galėjo sukelti 2014 m. vasario 15 d. tiek buka trauma į pilvą, tiek ir stresinė situacija. Iš tyrimui pateiktų medicininių dokumentų dėl V. R. grėsusio aborto buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 7). Teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0042/16 teismo medicinos gydytojas P. P. patvirtino, kad specialisto išvadoje Nr. G 1346/15(03) teisingai nustatytas V. R. sveikatos sutrikdymo mastas, kad V. R. sveikatos sutrikdymo mechanizmas buvo galbūt skunde nurodytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 92–96). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog specialistų išvadose konstatuota, jog V. R. galėjo patirti nežymų sveikatos sutrikdymą dėl streso, savaime nereiškia, jog ji stresą patyrė būtent dėl D. S., o ne dėl T. R. veiksmų. Akivaizdu, kad konfliktinėje situacijoje bet kuris asmuo gali patirti ir patiria stresą. Šiuo atveju V. R. galėjo patirti stresą vien išgirdusi T. R. šaukiant kviesti policiją. Be to, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu neginčytinai nustatyta, jog konflikto metu buvo sužalotas būtent D. S., ir už tai T. R. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl galima pagrįstai manyti, kad V. R. patyrė stresą ir dėl to, kai pamatė ir suprato, jog jos vyras sužalojo D. S.. Po sužalojimo D. S. reikėjo medikų pagalbos, jis išsikvietė greitąją medicinos pagalbą ir buvo išvežtas į ligoninę. Todėl, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, kurios nepaneigia to, kad V. R. galėjo patirti stresą dėl visumos konflikto metu susiklosčiusių aplinkybių, daryti išvadą, kad V. R. patyrė stresą būtent dėl D. S. kaltės, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip jau buvo aptarta, išteisintasis D. S. taikinamajame posėdyje neneigė aplinkybės, kad jis mažame kambaryje galbūt prisilietė prie V. R., bet tikrai nesudavė smūgio. Tačiau aplinkybę, kad D. S. kokiu nors būdu lietė V. R. kambarėlyje, neparodė ir pati V. R.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji V. R. teigė, kad jai stovint tarpduryje prie įėjimo į namą, D. S. prabėgdamas pro ją ranka sudavė smūgį į pilvo apačią ir pastūmė, apklausta kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 1-256-363/2014, kurioje T. R. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ji apie tokią svarbią aplinkybę, kaip tai, jog jai buvo suduotas smūgis į pilvą, net neužsiminė. Teigė, kad D. S. ją pastūmė. Apklaustas kaip kaltinamasis jo paties baudžiamojoje byloje T. R. teigė, kad D. S. pastūmė jo žmoną, suduodamas jai į pilvą (t. 1, b. l. 109). Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas T. R. teigė, kad D. S. smūgiavo jo žmonai atžagaria ranka (t. 1, b. l. 154). Liudytoja J. B. paties įvykio nematė, teisiamajame posėdyje ji parodė, kad apie tai, jog D. S. sudavė V. R. į pilvą, jai pasakė tik pati V. R. (t. 1, b. l. 155). Tokie nukentėjusiosios V. R. ir liudytojo T. R. parodymai prieštarauja išteisintojo D. S. parodymams, iš kurių nustatyta, kad jis sugrįžo į namą, praeidamas pro stovinčius kieme T. R. ir V. R.. Šiuo atveju akcentuotina, kad išteisintojo D. S. parodymų dėl to, kad jis smūgio nesudavė ir V. R. nestūmė, nepaneigia pačios V. R. elgesys ir veiksmai įvykio metu ir po jo, kiti byloje surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir aptarė BK 140 straipsnio 1 dalies dispoziciją, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose, taip pat aptarė ir išteisintojo D. S. veiksmus, jeigu D. S. būtų nesąmoningai kontaktavęs su nukentėjusiąja V. R.. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-5/2014). Tačiau pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nukentėjusioji V. R. teigė, kad išteisintasis D. S. ne šiaip kliudė ją ranka, bet sudavė jai į pilvą atžagaria ranka, todėl netgi, jeigu D. S. ir nenorėjo sukelti nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. jis veikė netiesiogine tyčia. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiamajame posėdyje tvirtindama, kad D. S. jai sudavė į pilvą, nuo suduoto smūgio ji vos nenukrito nuo laiptų, o tai būtų galima manyti, jog smūgis buvo stiprus, nukentėjusioji V. R. net negalėjo parodyti, ar ji neva po suduoto smūgio sakė, kad jai skauda. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji V. R. pati parodė, kad ji ne tik prieš suduodant jai smūgį, bet neva ir po to, kai jai buvo suduotas smūgis į pilvą, bėgo D. S. iš paskos. Šiuo atveju logiška, kad V. R., būdama nėščia, gavusi smūgį į pilvą, pajutusi skausmus pilve, būtų dejavusi, kvietusi greitąją medicinos pagalbą, o ne, kaip ji teigė, susiėmusi už pilvo dar būtų bėgusi ją sužalojusiam asmeniui iš paskos. Todėl vien tokie nukentėjusiosios veiksmai kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad V. R. buvo suduotas bet koks smūgis į pilvą. Be to, akivaizdu, kad jeigu V. R. būtų gavusi smūgį į pilvą, būtų buvusi pastumta, ji tokią svarbią aplinkybę neabejotinai būtų neužmiršusi nurodyti atvykusiam policijos pareigūnui, šią aplinkybę policijos pareigūnui iš karto būtų nurodęs ir T. R.. Tačiau iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo T. A. parodymų nustatyta, kad jam apie smurtą prieš moterį niekas iš buvusių asmenų neužsiminė, moteris blaškėsi po koridorių. Jeigu būtų pranešta, kad buvo pavartotas smurtas prieš moterį, liudytojas T. A. būtų tokią aplinkybę užfiksavęs tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 154–154). Apie tai, kad įvykio dieną jai buvo suduotas smūgis į pilvą ar ji nukentėjo fiziškai kitokiu būdu, V. R. nenurodė ir nuvykusi į ligoninę medikams. Iš 2014 m. vasario 15 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės išrašo iš medicininių dokumentų nustatyta, kad ji skundėsi skausmais pilvo apačioje dėl patirto streso, gultis į ligoninę atsisakė kategoriškai (t. 1, b. l. 72). 2014 m. vasario 17 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytojui dėl to, kad ji būtų nukentėjusi fiziškai nenurodė taip pat, skundėsi tik skausmais pilvo apačioje, atsisakė gultis į ligoninę dėl šeiminių aplinkybių (t. 1, b. l. 80). Šiuo atveju nėra net menkiausio pagrindo abejoti tuo, kad jeigu M. R. būtų prasidėję skausmai po patirto fizinio kontakto su D. S., žinodama, kad jai grėsė abortas, net ir būdama susijaudinusi, neabejotinai tokią svarbią aplinkybę, kad jai skausmai prasidėjo būtent po to, kai ji patyrė smūgį į pilvą, būtų nurodžiusi ją apžiūrėjusiai gydytojai (duomenys neskelbtini) universitetinėje ligoninėje, tačiau apie tokią aplinkybę V. R. net neužsiminė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytojui nebenurodė ir to, kad buvo patyrusi stresą. Pažymėtina, kad iš karto po įvykio V. R. nesikreipė ir į teismo medicinos ekspertus. V. R. į teismo medicinos ekspertą kreipėsi tik 2015 m. liepos 28 d., t. y. praėjus po įvykio daugiau kaip penkiems mėnesiams (t. 1, b. l. 7), o su skundu į teismą dėl D. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kreipėsi po įvykio praėjus net metams ir devyniems mėnesiams (t. 1, b. l. 2). Šiame kontekste dar kartą pažymėtina, kad specialisto išvadose iš medicininių dokumentų nėra konstatuota, jog V. R. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą būtent dėl jai suduoto smūgio, jos sveikata galėjo būti sutrikdyta ir dėl streso, o kaip jau buvo aptarta, stresą ji galėjo patirti ir ne nuo D. S. veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad tarp D. S. veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. R. kreipėsi į Plungės rajono apylinkės teismą su skundu dėl D. S. baudžiamosios bylos iškėlimo tik praėjus dar beveik keturiems mėnesiams po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti nuteistojo T. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendis buvo paliktas nepakeistas. Ši aplinkybė nepaneigia to, kad V. R. turėjo pagrindo D. S. apkalbėti, pasinaudojo tuo, jog įvykio metu buvo nėščia.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir nuosekliai aptarė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispoziciją, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijos nebeanalizuoja. Atsižvelgdamas į surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios V. R. nurodytas aplinkybes ir jos pateiktas įvykio versijas, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-24/2014), taip pat atsižvelgė ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kur taip pat pripažįstama, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.), todėl skundžiamu nuosprendžiu D. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių, pagrįstai ir teisėtai. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas aptarė, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia, tačiau nenustačius D. S. veiksmuose vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių – tyčios, t. y. nenustačius, kad D. S. iš viso kaip nors kontaktavo su V. R. ir padarė tyčinę veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, aptarti tyčios kaltės formos dėl neatsargumo nėra jokio pagrindo.

Esant aptartoms aplinkybėms, Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Išteisintojo D. S. gynėjas advokatas R. Lupeika prie atsiliepimų į nukentėjusiosios V. R. apeliacinį skundą pridėjo pinigų priėmimo kvitą, iš kurio nustatyta, kad išteisintasis D. S. už gynybą apeliacinės instancijos teisme, dokumento surašymą, advokatui sumokėjo 250 Eur (t. 2, b. l. 11), prašė šias proceso išlaidas priteisti.

Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, advokato sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2015).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios V. R. apeliacinį skundą atmeta. Nustatydamas proceso išlaidų dydį, apeliacinės instancijos teismas įvertintina tai, kad tas pats advokatas dalyvavo byloje nuo proceso pradžios iki jos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, t. y. bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, papildomas susipažinimas su bylos medžiaga ar ypatingas pasiruošimas apeliaciniam procesui nebuvo būtinas, tačiau advokatas R. Lupeika išteisintąjį D. S. ne tik gynė apeliaciniame teismo posėdyje, bet ir surašė atsiliepimus į nukentėjusiosios apeliacinį skundą. Akcentuotina, kad apeliaciniame skunde nukentėjusioji ginčijo faktinių aplinkybių nustatymą, o tai, be jokios abejonės, nulėmė didesnes darbo laiko sąnaudas, surašant išteisintajam atsiliepimus į apeliacinį skundą. Todėl atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, prašomas priteisti proceso išlaidų dydis yra proporcingos suteiktoms teisinėms paslaugoms.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiosios V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nukentėjusiosios V. R. priteisti išteisintajam D. S. 250 eurų proceso išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.