Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2946-232/2012 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S (tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Dailarta“, A. M.) dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. rugpjūčio 19 d. kredito sutartimi AB Sampo bankas (kurio teises ir pareigas yra perėmęs atsakovas Danske bank A/S) suteikė UAB „Dailarta“ tikslinę paskolą butui su parkingu, esantiems, Franko g. 10, Vilniuje, įsigyti. Be to, tarp banko iš vienos pusės bei ieškovės ir trečiojo asmens, ieškovės sutuoktinio, UAB „Dailarta“ akcininko A. M. iš kitos pusės sudaryta laidavimo sutartis, kuria laiduotojai J. M. ir A. M. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu bankui, jeigu UAB „Dailarta“ (kredito gavėjas) neįvykdys visų savo prievolių arba dalies jų pagal kredito sutartį.

Ieškovės nuomone, 2006 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia kaip sudaryta panaudojus apgaulę arba dėl esminio suklydimo. Nurodė, kad laidavimo sutarties pasirašymo metu ieškovė neturėjo absoliučiai jokios sprendimų, turinčių ekonomines, teisines ar finansines pasekmes, priėmimo patirties, o taip pat jokio ekonominio intereso laidavimo sutarties sudarymui. Pažymėjo, kad, nors UAB „Dailarta“ A. M. įsteigė santuokos metu, tačiau visos įmonės akcijos priklausė jam asmeninės nuosavybės teise, laidavimo sutarties iniciatorius buvo atsakovas, kas sąlygojo jos skubotą pasirašymą. Sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo supažindinta su visomis galimomis rizikomis, kylančiomis iš laidavimo už UAB „Dailarta“ prievoles pagal kredito sutartį. Pažymėjo, jog atsakovas kvalifikuotinas kaip šios specifinės verslo srities profesionalas, yra stipresnioji teisinių santykių šalis, galinti daryti spaudimą ir lemiamą įtaką kitai šaliai. Be to, kreditorius, prieš sudarydamas konkrečias sutartis privalo įsitikinti, kad konkretus klientas sudaromas sutartis bus pajėgus vykdyti. Kita vertus, sudarydamas konkrečias sutartis su klientais, kreditorius neišvengiamai turi prisiimti ir tam tikrą riziką, kad sutartys gali būti tinkamai ir laiku neįvykdytos. Nurodė, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta ne atsakovo buveinėje, o UAB “Dailarta” priklausančiame bute, sutartį pasirašyti pateikė ieškovės sutuoktinis, o pasirašymo metu nedalyvavo joks atsakovo atstovas, kuris, ieškovės įsitikinimu, turėjo užtikrinti, kad jai būtų išaiškinta sutarties esmė ir padariniai bei galimos rizikos. A. M., pateikdamas sutartį, neleido susipažinti su sutarties tekstu, pateikė tik paskutinį laidavimo sutarties lapą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Laidavimo sutartis tik datuojama ta pačia data kaip ir kredito sutartis, nors apeliantė pasirašė ją keliomis dienomis vėliau UAB „Dailarta“ biure.Ginčijama sutartis pasirašyta skubant, nesusipažinus su visu sutarties tekstu (sutuoktinis pateikė tik paskutinį laidavimo sutarties lapą) ir A. M. įtikinėjant, kad tai tik formalumas, neišaiškinus jai kredito sutarties sąlygų.Sutartis pasirašyta nedalyvaujant atsakovo atstovams ir niekada anksčiau jų nemačius bei tokiu būdu atsakovui neįvykdžius Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio ir Bankų įstatymo 56 straipsnyje numatytų prievolių patikrinti sandorio šalies asmenį ir įvertinti jo galimybes įvykdyti prisiimamas prievoles, o apgaulė ar esminių sandorio sąlygų bei pasekmių ieškovei kilimo nuslėpimas iš esmės buvo padaryti atsakovo neveikimu, t. y. įstatymuose numatytų prievolių nevykdymu. Atitinkamai, visų pirma, būtent bankui, o ne ieškovei taikytini teismų praktikoje minimi rūpestingumo ir atidumo standartai. UAB „Dailarta“ akcijos buvo asmeninė A. M. nuosavybė ir šią aplinkybę patvirtina tiek lėšų, panaudotų steigiant UAB „Dailarta“, įgijimo šaltinis, tiek liudytojo P. M. bei trečiojo asmens nurodytas ir aiškiai išreikštas šių lėšų panaudojimo tikslas (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.).Ieškovė dirbo UAB „Dailarta“ sekretore, jos išsilavinimas humanitarinis, todėl šios aplinkybes, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nepreziumuoja gero UAB „Dailarta“ finansinės – ekonominės būklės ir sudaromų sandorių tikslų žinojimo. Apeliantės vardas laidavimo sutartyje buvo įrašytas tiesiog iš A. M. žodžių – „Jurga“, nors tikrasis apeliantės vardas yra Jurgita.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad ji laidavimo sutartį pasirašė ne tą pačią dieną, kurią buvo sudaryta kredito sutartis, ginčo sutartis buvo pasirašyta ne banko patalpose, pasirašyti buvo pateiktas tik paskutinis sutarties lapas, sutartis pasirašyta nesusipažinus su visu jos tekstu, paskubomis, atsakovo atstovams su ja nebendraujant, o sutartyje vietoj jos viso vardo ,,Jurgita“ įrašytas vardo trumpinys ,,Jurga“. Tačiau taip teigdama apeliantė nepaaiškina, kodėl, jos nuomone, ginčo šalių išsprendimui reikšmę turinčių aplinkybių dėl laidavimo sutarties pasirašymo laiko bei ieškovės vardo sutartyje įrašymo (pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovė neneigė, kad ginčo sutartis apskritai buvo sudaryta jos vardu) ji nenurodė nei viename iš savo procesinių dokumentų, teiktų pirmosios instancijos teismui, dėl ko minėtų aplinkybių kolegija nenagrinėja (CPK 306 str. 2 d.). Be to, pažymėtina, kad ieškovė apskritai kiekviename naujame savo procesiniame dokumente nurodė vis naujas ginčo sutarties pasirašymo aplinkybes. Antai ieškinyje J. M. aiškiai nurodė, kad laidavimo sutarties pasirašymo iniciatorius buvo atsakovas, sutartis buvo pasirašyta atsakovo buveinėje, atsakovas reikalavo pasirašyti sutartį, kuri buvo pateikta A. M. ir ieškovei prieš pat ją pasirašant (2 b. l.; tai kartu paneigia ieškovės teiginius, kad su ja banko darbuotojai nebendravo bei kad buvo pateiktas pasirašyti tik paskutinis sutarties lapas). Tuo tarpu praėjus trims mėnesiams dublike ieškovė nurodė, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta ne atsakovo buveinėje, o bendrovės ,,Dailarta“ bute, nedalyvaujant banko atstovams ir A. M. neleidus jai susipažinti su visu sutarties tekstu bei pateikiant tik paskutinį sutarties lapą (66, 67 b. l.), tačiau kodėl dublike ji nurodė visiškai kitokias sutarties sudarymo aplinkybes nei ieškinyje, J. M. nepaaiškino, kas kelia rimtų abejonių dėl naujai nurodytų sutarties sudarymo aplinkybių tikrumo. Be to, šias aplinkybes, o kartu ir pirmosios instancijos teismo pareigą jas konstatuoti, ieškovė įrodinėjo išimtinai savo pačios bei jos sutuoktinio A. M. paaiškinimais, tačiau abu jie yra atsakovai civilinėje byloje pagal banko ieškinį dėl skolos pagal ginčijamą laidavimo sutartį priteisimo (Vilniaus m. I apylinkės teismo bylos Nr. 2-916-430/2012), kas leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje jie turi akivaizdų teisinį suinteresuotumą išsaugoti bent dalį turto (ką taip pat patvirtina A. M. ir J. M. bandymai bylos nagrinėjimo metu paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje numatytą prezumpciją, akcentuojant, kad turtas valdomas atskirai), dėl ko vertinti tokius paaiškinimus kaip patikimus bei pakankamus įrodymus nėra pagrindo (CPK 185 str.). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė įrodymų pakankamumo standartus, o tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliantės nuoroda į tai, kad tiek ji, tiek A. M., prieš duodami paaiškinimus, pasirašė dėl baudžiamosios atsakomybės.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog kita sandorio šalis nuslėpė nuo jos reikiamą informaciją apie sudaromą sandorį, neleido susipažinti su sutartimi. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliantės nuoroda į tai, kad ji pasirašė tik paskutinį sutarties lapą, nes būtent šiame lape buvo nurodyta vieta šalių parašams. Pažymėtina, kad 2005 m. gegužės 19 d. ir 2007 m. balandžio 18 d. ieškovė, sudarydama su Vilniaus banku kredito sutarties pakeitimo susitarimus, šiuos dokumentus taip pat pasirašė tik paskutiniuose lapuose, tačiau duomenų, kad ieškovė prašė dėl nurodytos aplinkybės šiuos susitarimus pripažinti negaliojančiais, byloje nėra (34-37 b. l.). Be to, ieškovės nuoroda į Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies bei Bankų įstatymo 56 straipsnio nuostatas nėra pagrįsta, nes nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne iš finansinės paslaugos teikimo sutarties. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą, pareikštą CK 1.91 straipsnio (kaip sandorį, sudarytą dėl apgaulės) pagrindu, o apeliacinio skundo argumentai, skirti šiai teismo išvadai paneigti (skundo 20, 21 punktai, 182 b. l.), grindžiami byloje nenustatytomis aplinkybėmis bei nėra pagrįsti.

Kreipdamasi į teismą su reikalavimu sandorį pripažinti negaliojančiu dėl esminio suklydimo ieškovė nurodė, kad sutartį sudarant ji neturėjo absoliučiai jokios sprendimų, turinčių ekonomines, teisines ar finansines pasekmes, priėmimo patirties, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta priešingai - ieškovė 2003 metais sudarė su AB Vilniaus banku kredito sutartį, kuri jos iniciatyva buvo kelis kartus keičiama, o jos turtas įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas (25-29 b. l.), o apeliaciniame skunde ieškovė nepaaiškina, kodėl paminėtų sutarčių sudarymas nevertintinas kaip sprendimų, turinčių ekonomines, teisines ar finansines pasekmes, priėmimo patirtis. Tiesa, apeliantė nurodė, kad ji yra naujokė tokio pobūdžio santykiuose, kokie dėl laidavimo sutarties susiklostė tarp jos ir banko, tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje nėra nustatyta, kad bankas nuslėpė nuo ieškovės sutarties sąlygas arba ji neturėjo galimybės susipažinti su sutarties turiniu. Tokiu būdu, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes (apeliantės patirtį sudarant ir keičiant kredito sutartį bei įkeičiant turtą (34 - 39 b. l.), o taip pat tai, kad ieškovė turi nors ir humanitarinį, bet aukštąjį išsilavinimą, teigti, kad ieškovė negalėjo suprasti sudarytos sutarties (kurios jau pats pavadinimas – „laidavimo sutartis“, pakankamai aiškiai nurodo jos esmę) sąlygų bei jos pasirašymo teisinių pasekmių, nėra pagrindo. Be to, net ir sutikus su ieškovės teiginiais, kad sutartį ji pasirašė paskubomis, neskaitant, pasitikint savo vyru bei nesiimant priemonių išaiškinti visų sutarties sudarymo aplinkybių, tai reikštų, kad ieškovė elgėsi neapdairiai bei nerūpestingai, dėl ko visos sutarties sudarymo neigiamos pasekmės tenka jai pačiai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, tame tarpe ir susiję su bendrovės ,,Dailarta“ akcijų nuosavybės teisių priklausymu (turint omenyje, kad laiduotojas neprivalo turėti ekonominio suinteresuotumo), neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d,. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CK 1.90, 1.91 str., CPK 178, 185 str.).

Teikdama apeliacinį skundą ieškovė prašė atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, leidžiant sumokėti 200 Lt žyminio mokesčio (183 b. l.), o iš teismo veiksmų siunčiant apeliacinio skundo kopijas dalyvaujantiems byloje asmenims (185 b. l.), laikytina, kad minėtas apeliantės prašymas tenkintas (CPK 7, 317 str. 1 d.; 46, 47 b. l.). Kita vertus, pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad kartu teismui pridedamas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas (183 b. l.), tačiau realiai jis nepridėtas, o duomenų apie 200 Lt žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimą Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO taip pat nėra (CPK 179 str. 3 d.), todėl minėto dydžio žyminio mokesčio dalis priteistina iš ieškovės valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.