Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus, Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ūkininko L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1054-907/2018 pagal ieškovo ūkininko L. J. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ūkininkas L. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2011 m. balandžio 12 d. Kreditavimo sutarties su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00, sudarytos tarp akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Šiaulių bankas ir ūkininko L. J., vienašališką nutraukimą neteisėtu (29–30 b. l.).

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. balandžio 12 d. su atsakove AB Šiaulių bankas sudarė Kreditavimo sutartį su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00, pagal kurią prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas (žemės sklypai), taip pat pateikta trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija. Atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį nuo 2014 m sausio 30 d., nes nebuvo pasibaigusi ar panaikinta garantijos sutartis. Mano, kad atsakovė, nutraukdama sutartį, pažeidė Kreditavimo sutarties 2.11, 6.7.3 punktus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.70 straipsnį, ieškovas buvo sumokėjęs palūkanas ir grąžinęs 20 procentų kredito, nebuvo išnaudota garantija, todėl sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Mano, jog garantija nėra susijusi su įkeisto turto realizavimu, realizavus turtą, garantijos nereikės visai. Bankas sutarties nutraukti negalėjo, turėjo išnaudoti garantą, ieškovas sumokėjo 20 procentų paskolos, o 80 procentų paskolos turi dengti garantas.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė AB Šiaulių bankas prašė ieškinį atmesti, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bankas, nutraukdamas sutartį, nepažeidė Kreditavimo sutarties 2.11, 6.7.3 punktų, CK 6.70 straipsnio nuostatų, nes kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą nebuvo susijęs su kredito užtikrinimo priemonėmis, o su sutarties nevykdymu, todėl, remiantis sutarties 6.7 ir 6.7.1 punktais, ir buvo nutraukta sutartis. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta dėl to, kad ieškovas nebepajėgė vykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartį, nebesugebėjo valdyti ir vystyti ūkininko ūkio taip, kad jis galėtų generuoti pajamas. Kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą (toliau – ir ŽŪPGF) dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti ŽŪPGF nuostatuose ir 1997-08-22 Vyriausybės nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai. Tokiu būdu, bankas kreditavimo sutarties nutraukimo metu neturėjo jokios galimybės kreiptis į ŽŪPGF ir reikalauti sumokėti garantiją, kadangi iki šiol nėra realizuotas įkeistas turtas. Ieškovo kreipimasis į teismą vertintinas kaip siekis ne apginti savo pažeistas teises, bet sukelti kreditoriui įvairaus pobūdžio nepatogumų ir vilkinti skolos išieškojimo procesą (60–64 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo ūkininko L. J. atsakovei AB Šiaulių bankas 860 Eur bylinėjimosi išlaidas (127–136 b. l.).

Teismas nurodė, kad ieškovas ūkininkas L. J. ir atsakovė AB Šiaulių bankas 2011 m. balandžio 12 d. sudarė Kreditavimo sutartį su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00 (toliau – ir Kreditavimo sutartis), pagal kurią bankas ieškovui suteikė 143 000 Lt (41 415,66 Eur) kreditą. Kredito grąžinimo ir įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – keturi žemės sklypai: 6,82 ha, 1,47 ha, 6,15 ha ir 0,91 ha žemės sklypai. Taip pat kredito grąžinimas buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 2011 m. balandžio 15 d. garantija Nr. 1G-131/2011, kuria bendrovė garantavo 80 procentų negrąžinto kredito sumos grąžinimą. Atsakovė AB Šiaulių bankas 2014 m. sausio 16 d. atsiuntė ieškovui raštą, kuriame nurodė, kad Kreditavimo sutartis nutraukiama nuo 2014 m. sausio 30 d., nes kredito gavėjas (ieškovas) netinkamai vykdo įsipareigojimus, t. y. nemoka kredito grąžinimo įmokų pagal sutartyje numatytą grafiką. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. išdavė vykdomuosius įrašus, vykdomieji įrašai perduoti priverstinai vykdyti antstolei V. Š..

Teismas konstatavo, kad ieškovas neginčija, jog jis netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, tačiau mano, jog ji buvo nutraukta neteisėtai, nes nebuvo išnaudota garantija.

Teismo vertinimu, pagal 2010-04-28 AB Šiaulių banko su UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarytos sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 28 punktą, ieškovui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti fondo nuostatuose ir LR Vyriausybės 1997-08-22 nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai, todėl bankas pirmiausia turi realizuoti turtą, o tik po to kreiptis į fondą dėl 80 procentų garantijos suteikimo nuo negrąžintos kredito sumos.

Teismas nustatė, kad ieškovas nevykdė savo prievolių pagal sutartį, tai truko gana ilgą laiko tarpą, todėl, negerėjant ieškovo finansinei padėčiai ir jam nemokant įmokų bankui, bankui atsirado pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti Kreditavimo sutartį, t. y. teismo vertinimu, pagrindas nutraukti sutartį buvo. Neįvykdyta prievolės suma sudarė 80 procentų, t. y. daugiau negu pusė visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti. Teismas vertino, kad sutarties pažeidimas yra esminis ir tai sudarė pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankas Kreditavimo sutarties nutraukimo metu neturėjo ir šiuo metu neturi galimybės kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą ir reikalauti apmokėti garantiją, nes iki šiol nėra realizuotas visas ieškovo bankui įkeistas turtas, į tai, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovu vienašališkai prieš terminą, ši teisė buvo įgyvendinta nepažeidžiant sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, atsakovė laikėsi Kreditavimo sutartyje ir įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, konstatavo, kad sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas ūkininkas L. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, pripažinti 2011-04-12 Kreditavimo sutarties Nr. KS-2011-009-00, sudarytos tarp AB Šiaulių bankas ir ūkininko L. J., vienašališką nutraukimą neteisėtu (144–145 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį, nes ieškovas buvo pateikęs UAB Žemės ūkio paskolų garantijos fondo 2011-04-15 garantiją Nr. 1G-131/2011. Ši garantija nebuvo pasibaigusi ir nebuvo panaikinta, todėl pagal kreditavimo sutarties 6.7.3. punktą atsakovė negalėjo vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutarties prieš terminą. Šiuo atveju atsakovė privalėjo pranešti garantijos davėjui UAB Žemės ūkio paskolų garantijos fondui, kuris turėjo apmokėti bankui 80 procentų gauto kredito sumos – 143 000 Lt kredito.

10.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal 2010-04-28 AB Šiaulių bankas su UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarytos sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 28 punktą, ieškovui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti, todėl bankas turi realizuoti turtą, o tik po to kreiptis į fondą dėl 80 procentų kredito apmokėjimo. Atsakovė pažeidė ne tik kreditavimo sutarties 2.11 ir 6.7.3 punktus, bet ir CK 6.70 straipsnio normą. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas ne tik turto įkeitimu, bet ir UAB Žemės ūkio paskolų garantijos fondo garantija.

. Teismas pažeidė CK 6.90 bei 6.92 straipsnių normas, nes bankui vienašališkai nutraukus Kreditavimo sutartį, nutrūksta ir garantija. Garantija galioja kol galioja kreditavimo sutartis. Šiuo atveju bankas, nutraukdamas Kreditavimo sutartį, privalėjo pirmiausia pasinaudoti garantija ir tik po to realizuoti įkeistą turtą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB Šiaulių bankas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą, priteisti 290 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nutraukdama Kreditavimo sutartį prieš terminą dėl ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, atsakovė tiksliai laikėsi Kreditavimo sutartyje nustatytų procedūrų, apie Kreditavimo sutarties nutraukimą su ieškovu prieš terminą taip pat buvo informuotas ir trečiasis asmuo ŽŪPGF. Kad Kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai įrodo ir tai, kad 2014-08-20 Šiaulių m. 4-ojo notarų biuro notarė išdavė vykdomąjį įrašą dėl 121 288,52 Lt (35 127,58 Eur) skolos, 5 procentų metinių palūkanų ir 246,58 Lt (71,41 Eur) notaro išlaidų išieškojimo iš bankui įkeisto turto. Apmokėjimas pagal 2011-04-07 ŽŪPGF garantiją Nr. lG- 131/2011 būtų vykdomas vadovaujantis 2010-04-28 d. sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 nuostatomis. Garantijų teikimo sutartis Nr. 3G-10/7 numato, kad kredito gavėjui (šiuo atveju ieškovui) negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į ŽŪPGF dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti ŽŪPGF nuostatuose ir 1997-08-22 LR Vyriausybės nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai. Iki šiol bankui įkeistas turtas (žemės sklypas) dar nėra realizuotas priverstine tvarka, todėl bankas pagal Garantijų teikimo sutarties Nr. 3G-10/7 nuostatas neturėjo ir neturi galimybės kreiptis į ŽŪPGF su prašymu apmokėti pagal išduotą garantiją. Ši teisė bankui bus suteikta po to, kai bus pilnai realizuotas ieškovo bankui įkeistas turtas, ir tik tada garantas bankui padengs 80 procentų likusio negrąžinto kredito likučio sumos (164 –167 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo ūkininko L. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovas ūkininkas L. J. ir atsakovė AB Šiaulių bankas 2011 m. balandžio 12 d. sudarė Kreditavimo sutartį su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00, pagal kurią bankas ieškovui suteikė 143 000 Lt (41 415,66 Eur) kreditą (3–13 b. l.). Kredito sutartyje nurodyta kredito panaudojimo paskirtis: 6,82 ha ir 1,47 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypų, (duomenys neskelbtini), pirkimui skiriama 40 000 Lt suma ir žemės ūkio technikos (t. y. traktorius, du kombainai, frezas, sėjamoji ir sodinamoji) pirkimui skiriama 103 000 Lt suma (sutarties 2.5 p.). Kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamas įvykdymas užtikrintas 6,82 ha, 1,47 ha, 6,15 ha ir 0,91 ha žemės sklypų įkeitimu bei UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija – 80 procentų negrąžintos kredito sumos (2.11 p.). Atsakovė AB Šiaulių bankas 2014 m. sausio 16 d. raštu informavo ieškovą, kad Kreditavimo sutartis nutraukiama nuo 2014 m. sausio 30 d., kadangi ieškovas įsipareigojimus pagal sutartį vykdo netinkamai, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio negrąžina kredito ir nuo 2014 m. sausio mėnesio nebemoka palūkanų už naudojimąsi kreditu, dėl ko bankas skaičiuoja delspinigius, dėl sutarties nevykdymo ieškovas buvo įspėtas 2013-10-03, tačiau įsipareigojimų ieškovas nevykdė, skola bankui pagal Kreditavimo sutartį sudaro 120 620,40 Lt (34 934,08 Eur) (16 b. l.). Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 121 288,52 Lt (35127,58 Eur) išieškojimo (78 b. l.), vykdomasis įrašas perduotas priverstinai vykdyti antstolei V. Š. (17, 18–19 b. l.).

Ginčas byloje yra kilęs dėl 2011 m. balandžio 12 d. Kreditavimo sutarties su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00 vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį, nes ieškovas buvo pateikęs UAB Žemės ūkio paskolų garantijos fondo 2011-04-15 garantiją, ši garantija nebuvo pasibaigusi ir nebuvo panaikinta, todėl pagal Kreditavimo sutarties 6.7.3. punktą atsakovė negalėjo vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutarties prieš terminą. Apelianto teigimu, atsakovė privalėjo pranešti garantijos davėjui UAB Žemės ūkio paskolų garantijos fondui, kuris turėjo apmokėti bankui 80 procentų gauto kredito sumos – 143000 Lt (41 415,66 Eur) kredito. Tokiu būdu atsakovė pažeidė ne tik kreditavimo sutarties 2.11 ir 6.7.3 punktus, bet ir CK 6.70 straipsnio normą.

Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija - tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu asmuo - skolininkas - prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo. Skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos įvykdymas yra tas juridinis faktas, kuris sukelia prievolinius santykius tarp kreditoriaus ir garanto. Garanto įsipareigojimas atsakyti garantijoje nustatyta suma reiškia, kad jis gali garantuoti tiek už visos pagrindinės prievolės įvykdymą, tiek už jos dalį. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui (CK 6.90 straipsnio 3 dalis). Taigi, garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012).

Byloje nustatyta, kad pagal 2011 m. balandžio 12 d. Kreditavimo sutartį su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00 kredito gavėjo (ieškovo) prievolių tinkamas įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamuoju turtu (keturiais žemės sklypais) bei UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija 80 procentų negrąžintos kredito sumos (sutarties 2.11. p.) (3–14 b. l.). Pagal 2010 m. balandžio 28 d. Sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 28 p., kredito gavėjui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik pasibaigus kredito grąžinimo terminui ar kredito sutartį nutraukus prieš terminą ir tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal kredito įstaigai išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti Nutarime ir Nuostatuose nurodyti veiksmai. Bankas kartu su prašymu įvykdyti garantinį įsipareigojimą turi pateikti dokumentus, kurie patvirtina suteikto ir negrąžinto kredito dydį, nesumokėtas palūkanas ir netesybas, kredito gavėjo turto pardavimą ir (ar) turtinių teisių realizavimą, skolos išieškojimą, banko gautas lėšas realizavus kredito gavėjo turtą bei turtines teises, užtikrinusias kredito grąžinimą (30.3 p., 30.5 p.) (65–70 b. l.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 1997-08-22 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 912 „Dėl žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ 20 straipsnyje.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pagrindiniam skolininkui (ieškovui L. J.) neįvykdžius savo prievolių, atsakovė turėjo kreiptis į garanto davėją UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą dėl 80 procentų paskolos grąžinimo, nes, kaip nurodyta pirmiau, bankas, kreipdamasis su prašymu į garantą įvykdyti garantinį įsipareigojimą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius kredito gavėjo turto pardavimą ir banko gautas lėšas realizavus kredito gavėjo turtą bei turtines teises, užtikrinusias kredito grąžinimą. Bankas įgyja teisę reikalauti iš garanto įvykdyti savo įsipareigojimus pagal garantiją tik po to, kai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka realizuoja kredito grąžinimui užtikrinti įkeistą turtą ir iš kredito grąžinimą užtikrinančių priemonių negauna savo reikalavimų dėl kredito gavėjo skolos visiško patenkinimo. Nerealizavus bankui įkeisto turto, bankas neturėjo teisės kreiptis dėl garantijos išmokėjimo. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad atsakovė pažeidė CK 6.70 straipsnio normą, tačiau nenurodo, kokiais veiksmais atsakovė pažeidė CK 6.70 straipsnį, ir kuo pasireiškė šios teisės normos pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ieškovo deklaratyvaus pobūdžio argumentas yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytas aplinkybes išanalizavo išsamiai ir visapusiškai, įvertino jas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pagrįstai konstatavo, jog bankas nei sutarties nutraukimo metu, nei vėliau neturėjo galimybės kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą ir reikalauti apmokėti garantiją, kol nėra realizuotas ieškovo bankui įkeistas turtas. Nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė pažeidė Kreditavimo sutarties 2.11 ir 6.7.3 punktus.

Kreditavimo sutarties su juridiniu asmeniu Nr. KS-2011-009-00 2.11 punkte numatytas kredito gavėjo prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimas. Kaip jau minėta aukščiau, prievolių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas ieškovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu (keturiais žemės sklypais) bei UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija 80 procentų negrąžintos kredito sumos (sutarties 2.11 p.). Sutarties 6.7.3. punktas numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 14 kalendorinių dienų, raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis ir galimais delspinigiais, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šių esminių sutarties pažeidimų: sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nepateikia bankui prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, numatytų sutarties 2.11 punkte, arba bankui pateiktos užtikrinimo priemonės prarandamos, yra ginčijamos arba paaiškėja, kad jos yra niekinės arba nebegalioja ir kredito gavėjas nepateikia papildomų banko prašomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių įvykdymo.

Iš AB Šiaulių bankas 2014-01-16 rašto Nr. 449 Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo matyti, kad atsakovė Kreditavimo sutartį su ieškovu vienašališkai nutraukė dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo, nurodydama, jog nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio negrąžinamas kreditas, nuo 2014 m. sausio mėnesio nemokamos palūkanos už naudojimąsi kreditu (3–13 b. l.). Taigi, Kreditavimo sutartį bankas nutraukė vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 6.7.1 punktu, ieškovui netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, o ne pagal Kreditavimo sutarties 6.7.3 punktą – nepateikus sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių. Ieškovas nepagrįstai vadovaujasi šiuo sutarties punktu, nurodydamas, kad atsakovė pažeidė Kreditavimo sutarties 6.7.3 punktą.

Sutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovė privalėjo pranešti garantijos davėjui UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui, kuris turėjo apmokėti bankui 80 procentų gauto kredito sumos – 143 000 Lt. 2014-01-16 AB Šiaulių banko raštas Nr. 454 Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo patvirtina, kad atsakovė apie Kreditavimo sutarties nutraukimą garantui UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui pranešė prieš Kreditavimo sutarties nutraukimą, nurodė, jog ūkininkas kreditą vėluoja grąžinti daugiau nei 120 dienų, su banku bendrauja nenoriai, nesilaiko susitarimuose nurodytų mokėjimų, skola pagal Kreditavimo sutartį sudaro 120 620,40 Lt (74 b. l.). Dėl apelianto argumento, kad UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas privalėjo bankui sumokėti 80 procentų gauto kredito sumos, teisėjų kolegija pasisakė nutarties 18-19 punkte, todėl šių motyvų nebekartoja.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas pažeidė CK 6.90 bei 6.92 straipsnių normas, nes, bankui vienašališkai nutraukus Kreditavimo sutartį, nutrūksta ir garantija, garantija galioja tol, kol galioja kreditavimo sutartis.

Pažymėtina, kad CK 6.90 straipsnio 2 dalies norma numato, kad garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta. Garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma (CK 6.92 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei nurodo apeliantas, nei CK 6.90 straipsnio, nei CK 6.92 straipsnio norma nenumato, kad vienašališkai nutraukus Kreditavimo sutartį, nutrūksta ir garantijos sutartis. Kreditoriaus AB Šiaulių bankas ir garanto UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo tarpusavyje pasirašytoje Garantijoje Nr. 1G-131/2011 reglamentuotos sąlygos, kurios esant garantija pasibaigia: 1) kredito gavėjui pilnai grąžinus kreditą bankui; 2) kitais pagrindais pasibaigus kredito gavėjo prievolei bankui pagal Kreditavimo sutartį; 3) bendrovei pilnutinai įvykdžius garantinį įsipareigojimą bankui; 4) bankui raštu pranešus apie savo teisių atsisakymą pagal šią Garantiją; 5) kitais 2010 m. balandžio 28 d. Sutartyje dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7, pasirašytos tarp bendrovės ir banko numatytais pagrindais (15 b. l.). Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nenurodė nei vienos Garantijoje Nr. 1G-131/2011 reglamentuotos sąlygos, kuriai esant garantija turėtų pasibaigti.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 290 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas, jų sumokėjimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos, todėl atsakovei iš ieškovo priteistinos 290 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas, juridinio asmens kodas 112025254, iš ieškovo ūkininko L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 290 Eur (du šimtai devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.