Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Ieškovas ūkininkas L. J. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas pripažinti 2011 m. balandžio 12 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių banko ir ūkininko L. J., vienašališką nutraukimą neteisėtu (29-30 b. l.).

Ieškovo atstovas advokatas P. L. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog 2011 m. balandžio 12 d. ieškovas ūkininkas L. J. ir atsakovas AB Šiaulių bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią prievolių įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas (žemės sklypai), taip pat pateikta trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija. Vadovaujantis sutarties 6.7 punktu atsakovas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį nuo 2014 m sausio 30 d. Mano, kad atsakovas, nutraukdamas sutartį, pažeidė kreditavimo sutarties 2.11, 6.7.3 punktus, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnį, nes ieškovas buvo sumokėjęs palūkanas ir 20 procentų kredito grąžinęs, nes nebuvo išnaudota garantija, todėl sutarties nutraukimas neteisėtas. Mano, jog garantija nėra susijusi su įkeisto turto realizavimu, realizavus turtą, garantijos nereikės visai. Bankas sutarties nutraukti negalėjo, turėjo išnaudoti garantą, ieškovas sumokėjo 20 procentų paskolos, o 80 procentų paskolos turi dengti garantas.

Ieškovas ūkininkas L. J. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Atsakovo atstovė advokatė V. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, jog palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime (60-64 b. l.). Paaiškino, kad 2011 m. balandžio 12 d. AB Šiaulių bankas su ieškovu ūkininku L. J. sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią AB Šiaulių bankas L. J. suteikė 143 000 Lt (41 415,66 Eur) kreditą. Ieškovas sutartimi įsipareigojo grąžinti kreditą dalimis pagal grąžinimo grafiką iki 2018-04-12 dienos, mokėti palūkanas, įsipareigojimo mokestį, delspinigius. Kredito grąžinimo ir įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Taip pat kredito grąžinimas buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija (80 procentų negrąžintos kredito sumos). Kadangi ieškovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų (2013-09-12 paskutinis grąžinimas), byloje nėra ginčo, kad jis savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, nuo 2014 m sausio 30 d. sutartis buvo nutraukta, apie tai ieškovas buvo informuotas 2014-01-16 raštu, apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą dar informuotas 2013-11-18 raštu. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. išdavė vykdomuosius įrašus, kuriais L. J. 121 288,52 Lt skolos išieškojimas nukreiptas į sutartinės hipotekos lakštais įkeistą turtą. Vykdomieji įrašai perduoti priverstinai vykdyti antstolei V. Š.. Bankas, nutraukdamas sutartį, nepažeidė kreditavimo sutarties 2.11, 6.7.3 punktų, CK 6.70 straipsnio nuostatų, nes kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą nebuvo susijęs su kredito užtikrinimo priemonėmis, o su sutarties nevykdymu, todėl remiantis sutarties 6.7 ir 6.7.1 punktais ir buvo nutraukta sutartis. Sutarties 9.6 punkte bankui suteikta teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu jis išsiieškos skolą. Kadangi paskolos grąžinimas užtikrintas įkeitimu ir garantija, bankas pirmiausia išsiieško iš įkeisto turto. UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas yra valstybės įmonė. Visos 80 procentų paskolos jis niekada nedengia, nes minėta skola vėliau pripažįstama valstybės skola, kuri apmokama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl pirmiausia skolą dengia pats kredito gavėjas maksimaliai. 2010-04-28 AB Šiaulių bankas su UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarė sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7, kuria sutarė dėl garantijų išleidimo ir jų apmokėjimo. Būtent joje numatyta, kad ieškovui, negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti fondo nuostatuose ir LR Vyriausybės 1997-08-22 nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai (sutarties dėl garantijų teikimo 28 p.), todėl bankas pirmiausia turi realizuoti turtą, o tik po to kreiptis į fondą dėl 80 procentų garantijos suteikimo nuo negrąžintos sumos, taigi, ieškovas vis tiek dar liks skolingas bankui 20 procentų negrąžintos kredito sumos. Be to, fondas negarantuoja už delspinigius ir palūkanas. UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui buvo pranešta dėl sutarties nutraukimo, bankas neskubėjo išimti vykdomųjų įrašų net 7 mėnesius. Jeigu ieškovas būtų norėjęs padengti skolą, jis tai jau būtų padaręs. Jeigu ieškovas nesugebėjo kas mėnesį mokėti po 700 Eur bankui pagal grafiką, tai dabar visos susikaupusios skolos jis tikrai negali sumokėti, nes būtų tai jau padaręs. Ieškovui taip pat buvo siūloma sudaryti taikos sutartį, bet jis jos nepasirašė. Nenutraukus sutarties, ieškovui nuolat didėtų palūkanos ir delspinigiai, o nutraukus, jų skaičiavimas jau yra sustabdytas, skola neauga, tai palanku ieškovui. Bankas buvo geranoriškai nusiteikęs, ilgai laukė. Be to, pažymėtina ir tai, kad dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ieškovas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams, po to, kai antstolė pradėjo skolos išieškojimą iš jo turto, tai kelia abejonių ieškovo sąžiningumu, mano, jog jis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ūkininkas L. J. ir atsakovas AB Šiaulių bankas 2011 m. balandžio 12 d. sudarė kreditavimo sutartį su juridiniu asmeniu Nr. (duomenys neskelbtini) (3–13 b. l.), pagal kurią bankas ieškovui suteikė 143 000 Lt (41 415,66 Eur) kreditą (sutarties 2.1 punktas). Kredito paskirtis – 6,82 ha ir 1,47 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir žemės ūkio technikos ((duomenys neskelbtini)) pirkimas (sutarties 2.5 punktas). Galutinė kredito grąžinimo data 2018 m. balandžio 12 d. (sutarties 2.3 punktas). Kredito grąžinimo ir įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui bankui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – keturi žemės sklypai, t. y. (1) 6,82 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (2) 1,47 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (3) 6,15 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4) 0,91 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.11.1 – 2.11.4 p.). Sutartinės hipotekos lakštai patvirtina, kad vykdant kreditavimo sutarties 2.11 punktą banko naudai buvo įkeisti ieškovui priklausantys žemės sklypai (32-34, 36-37 b. l.). Taip pat kredito grąžinimas buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 2011 m. balandžio 15 d. garantija Nr. 1G-131/2011 (sutarties 2.11.5 p.), kuria bendrovė garantuoja 80 (aštuoniasdešimt) procentų negrąžinto kredito sumos grąžinimą (garantijos 3.1 punktas) ir negarantuoja už kredito gavėjo nesumokėtas bankui palūkanas, netesybas ar kitokius mokėjimus, numatytus kreditavimo sutartyje (garantijos 3.2 punktas) (14, 15 b. l.).

Atsakovas AB Šiaulių bankas 2014 m. sausio 16 d. atsiuntė ieškovui raštą, kuriame nurodoma, kad kreditavimo sutartis nutraukiama nuo 2014 m. sausio 30 d., nes kredito gavėjas (ieškovas) netinkamai vykdo įsipareigojimus, t. y. nemoka kredito grąžinimo įmokų pagal sutartyje numatytą grafiką (16 b. l.). Ieškovas AB Šiaulių banko prieš tai buvo ne kartą įspėtas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (72-76 b. l.), tačiau skolos nepadengė, pagal grafiką įmokų toliau nemokėjo (119-122 b. l.). Banko skaičiavimais, L. J. pagal kreditavimo sutartį nėra grąžinęs 118 649,50 Lt kredito, 2 405,87 Lt palūkanų ir 233,15 Lt delspinigių, iš viso 121 288,52 Lt (75 b. l.). Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė N. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. išdavė vykdomuosius įrašus (31, 35 b. l.), kuriais L. J. 121 288,52 Lt skolos išieškojimas nukreiptas į sutartinės hipotekos lakštais įkeistą turtą (32-34, 36-37 b. l.). Vykdomieji įrašai perduoti priverstinai vykdyti antstolei V. Š., kurios kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas neginčija, jog jis netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, tačiau mano, jog ji buvo nutraukta neteisėtai. Mano, kad bankas, nutraukdamas sutartį, pažeidė kreditavimo sutarties 2.11, 6.7.3 punktus ir CK 6.70 straipsnį, nes ieškovas buvo sumokėjęs palūkanas ir grąžinęs 20 procentų kredito, bet nebuvo išnaudota garantija, todėl sutarties nutraukimas neteisėtas. Mano, jog garantija nėra susijusi su įkeisto turto realizavimu, realizavus turtą, garantijos jau nereikės. Bankas sutarties nutraukti negalėjo, turėjo išnaudoti garantą, ieškovas grąžino 20 procentų kredito, o 80 procentų kredito turi dengti garantas. Atsakovo atstovė su tuo nesutiko, nurodė, jog sutarties nutraukimas nebuvo susijęs su kredito užtikrinimo priemonėmis, sutartis buvo nutraukta remiantis kreditavimo sutarties 6.7 ir 6.7.1 punktais dėl sutarties esminio pažeidimo, nevykdžius sutartinių įsipareigojimų, ko ieškovas neginčija, prieš tai kelis kartus įspėjus ieškovą. Pagal 2010-04-28 AB Šiaulių banko su UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarytos sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 28 punktą ieškovui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti fondo nuostatuose ir LR Vyriausybės 1997-08-22 nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai, todėl bankas pirmiausia turi realizuoti turtą, o tik po to kreiptis į fondą dėl 80 procentų garantijos suteikimo nuo negrąžintos kredito sumos. Ginčas byloje kilo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

Ieškiniu ieškovas ginčija atsakovo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą, prašydamas jį pripažinti neteisėtu. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojama CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais, kitais nenumatytais atvejais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuoto asmens ieškinį (CK 6.217 str. 4 d.). Ar šalies pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais. Proceso teisės aspektu pažymėtina, kad sutarties nutraukimo pagrįstumą ginčijanti šalis turi įrodyti, kad jos padarytas pažeidimas neesminis ir todėl kita šalis neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), nebent įstatyme būtų imperatyviai nustatyta, jog tam tikros sutartys nutraukiamos tik teismine tvarka.

CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; kt.).

Kreditavimo sutarties atveju, kai sprendžiama, ar dėl sutarties pažeidimo nukentėjusi šalis – kredito davėjas – iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, turi būti atsižvelgiama į šios sutarties esmę, pažeidimo trukmę, įsiskolinimo dydį, kredito gavėjo kaltę dėl įsiskolinimo, jo pastangas padengti įsiskolinimą, jo padengimo perspektyvas. Sprendžiant, ar kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis, dar įvertintina, ar sutarties pažeidimas nutrauktas ir ar ji bus vykdoma ateityje, taip pat tai, kad kredito grąžinimas, palūkanų mokėjimas yra ypač svarbūs ir turinčios esminę reikšmę kredito davėjui aplinkybės. Kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kurios šiam verslo subjektui yra ypatingai svarbūs dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Pagrindžiant tai, pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013, kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditavimo sutarties šalis (bankas) vienašališkai nutraukė sutartį prieš terminą joje nurodytu nutraukimo atveju – kredito gavėjui ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžinus sutartyje numatytais terminais kredito dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų bankui ne mažiau kaip prieš 14 kalendorinių dienų raštu įspėjus ieškovą (sutarties 6.7 punktas, 6.7.1 punktas). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog L. J. savo sutartinių įsipareigojimų grąžinti kredito dalį bei mokėti jam pagal sutartį priklausančius mokėjimus pagal grafiką nevykdė nuo 2013-09-12, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (121 b. l.). Atsakovo atstovė nurodė, kad ieškovui buvo siunčiami pranešimai ir įspėjimai dėl sutarties nutraukimo bei dėl priverstinio išieškojimo pradėjimo (2013-11-18, 2014-01-16, 2014-04-15, 72-76 b. l.). Ieškovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, 2014-01-16 raštu kreditavimo sutartis nuo 2014-01-30 buvo nutraukta (16, 74 b. l.), vykdomieji įrašai išduoti 2014-08-20, t. y., praėjus septyneriems mėnesiams po sutarties nutraukimo ir įspėjimo apie priverstinį išieškojimą, ieškovui net buvo pasiūlyta sudaryti taikos sutartį, tačiau jis skolos negrąžino, įmokų ir toliau nemokėjo, su banku nebendradarbiavo, nesitarė, kaip grąžinti skolą, siūlomos taikos sutarties nepasirašė. Beje, minėtų aplinkybių ieškovas neginčijo ir jų nepaneigė, taip pat neginčijo, jog banko pranešimus ir įspėjimus gavo. Ieškovas L. J. nuo 2013-09-12, t. y., ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžino kredito dalies ir kitų įmokų pagal grafiką, todėl iš esmės pažeidė sutartį, minėtų įmokų negrąžino ir po banko įspėjimų ir net bylą nagrinėjant teisme. Nors jo atstovas nurodė, jog ieškovas gali sumokėti negrąžintą kredito dalį bei privalomas įmokas, t. y., skolą bankui, paskaičiuotą iki šios dienos, tačiau nepateikė jokių duomenų apie dabartinę ieškovo darbovietę, gaunamas pajamas ir galimybes sumokėti minėtą skolą. Teismas sutinka su atsakovo atstovės argumentais, jog ieškovas, jeigu būtų turėjęs pajamų, jis jau būtų sumokėjęs bankui skolą, o ne ginčijęs sutarties nutraukimą, jis net neturėjo galimybės sumokėti apie 700 Eur einamas įmokas, todėl tokius ieškovo atstovo teiginius teismas laiko deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais, o prielaidomis teismas remtis negali, todėl juos atmeta. Pagal sutarties 6.7 ir 6.7.1 bankas turėjo teisę ne mažiau kaip prieš 14 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų kreditą bei sumokėtų palūkanas bei kitus mokėjimus, kas ir buvo padaryta. Kredito įsiskolinimas nėra padengtas iki šiol. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į nurodytas sutarties pažeidimo aplinkybes, kreditavimo sutarties ypatumus, esminę reikšmę laikytis jos sąlygų, kreditavimo sutarties pažeidimas nėra mažareikšmis ir vienkartinis, o vertintinas kaip esminis, pažeidžiantis atsakovo interesus.

Ieškovas, turėdamas finansinių sunkumų, nieko nedarė, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad pagerinti savo finansinę padėtį ir susimokėti skolą ar kreiptis į banką su prašymu dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar panašiai. Akivaizdu, jog ieškovo sutarties pažeidimai buvo nevienkartiniai, to neginčijo pats ieškovas, be to, jis net neatvyko į teismo posėdį, kad duotų paaiškinimus. Banko pateikta paskolos ir palūkanų mokėjimo informacija (119-122 b. l.) įrodo mokėjimų vėlavimo sistemiškumą bei didėjimo tendenciją, grąžinęs 20 procentų kredito, ieškovas daugiau nemokėjo, naiviai tikėdamasis, kad likusią skolos sumą padengs garantas. Taigi, akivaizdu, kad kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta dėl to, kad ieškovas nesumokėjo vienos įmokos. Pažymėtina, jog dalinis prievolės vykdymas taip pat nėra laikomas tinkamu sutarties vykdymu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovas nevykdė savo prievolių pagal sutartį, tai truko gana ilgą laiko tarpą, todėl, negerėjant ieškovo finansinei padėčiai ir jam nemokant įmokų bankui, bankui atsirado pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti kreditavimo sutartį, t. y. teismo vertinimu, pagrindas nutraukti sutartį buvo. Ieškovo argumentas, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, atmestinas, kadangi pats ieškovas turėjo galimybę nedelsdamas kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal CK 6.204 str. 3 d. bei pasirašyti taikos sutartį, kurią siūlė bankas, tačiau į teismą jis kreipėsi jau po faktinio sutarties nutraukimo praėjus net trejiems metams, kai jau prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto, anksčiau jis nemanė, jog sutarties nutraukimas yra neteisėtas, kas rodo ieškovo nesąžiningumą procese.

Byloje nustatyta, kad ieškovui pažeidus sutartį, atsakovas informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą ir nustatė terminą sutarties vykdymo trūkumams pašalinti. Nustatęs aplinkybes, kad iki kreditavimo sutarties nutraukimo įmokos faktiškai nebuvo mokamos keturis mėnesius, teismas turi pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka ieškovo atstovo teiginių, kad ieškovas sugebės sutartį toliau vykdyti, nes kredito grąžinimo terminas jau baigiasi (2018-04-12), o skola nėra padengta, negrąžinto kredito ir priklausančių mokėti pagal sutartį įmokų dalis, t. y., skola didelė, be to kreditorius prarado tam interesą. Neįvykdyta prievolės suma sudarė 80 proc., t. y., daugiau negu pusė, visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-7-508/2013; teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-420-969/2015; kt.) laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti. Ieškovas nuo 2013 metų rugsėjo mėnesio iš esmės tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį; atotrūkis tarp ieškovo pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės susiformavo per paskutinį pusmetį iki sutarties nutraukimo ir vis didėjo, todėl atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, nors ir deklaruoja turintis geriausius ketinimus vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgus tai padaryti, ir šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Todėl konstatuotina, kad sutarties pažeidimas, atsižvelgiant į kitų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo apimtį bei kitas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, pripažintinas esminiu, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas mano, kad bankas, nutraukdamas sutartį, pažeidė kreditavimo sutarties 2.11, 6.7.3 punktus, CK 6.70 straipsnį, nes ieškovas buvo sumokėjęs palūkanas ir grąžinęs 20 procentų kredito, nebuvo išnaudota garantija, todėl sutarties nutraukimas neteisėtas. Mano, jog garantija nėra susijusi su įkeisto turto realizavimu, realizavus turtą, garantijos jau nereikės. Bankas sutarties nutraukti negalėjo, turėjo išnaudoti garantą, ieškovas sumokėjo 20 procentų kredito, o 80 procentų kredito turi dengti garantas. Atsakovo atstovė su tuo nesutiko. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.70 straipsnyje tik išvardyti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, todėl, neaišku, kaip minėtas nuostatas bankas galėjo pažeisti nutraukdamas sutartį. Kreditavimo sutarties 2.11 punkte nurodytos kredito gavėjo (ieškovo) prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimas, t. y., kad kredito grąžinimas užtikrinamas įkeitimu ir garantija, todėl taip pat neaišku, kaip bankas minėtas sutarties nuostatas pažeidė vienašališkai nutraukdamas sutartį prieš terminą, nes čia net nėra nurodoma garantijos panaudojimo tvarka ar pan. Kreditavimo sutarties 6.7.3 punktas numato, jog bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 14 kalendorinių dienų raštu įspėjęs ieškovą vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti grąžinti visą kreditą, jeigu sutartyje nustatyta tvarka ir terminais kredito gavėjas nepateikia bankui prievolių pagal sutartį užtikrinimo priemonių, numatytų sutarties 2.11 punkte, arba bankui pateiktos užtikrinimo priemonės prarandamos, yra ginčijamos arba paaiškėja, kad jos yra niekinės arba nebegalioja ir kredito gavėjas nepateikia papildomų banko prašomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių įvykdymo. Ieškovas mano, jog jam trečiojo asmens suteikta garantija yra galiojanti, todėl bankas turėjo ją pirmiausia išnaudoti, o tik po to kreiptis dėl įkeisto turto realizavimo. Atsakovo atstovė su tuo nesutinka, nurodydama, jog sutarties 9.6 punkte bankui suteikta teisė pasirinkti, kokiu eiliškumu jis išsiieškos skolą. Kadangi paskolos grąžinimas užtikrintas įkeitimu ir garantija, bankas pirmiausia išsiieško iš įkeisto turto. Taip pat nurodė, jog 2010-04-28 AB Šiaulių bankas su UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarė sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7, kuria sutarė dėl garantijų išleidimo ir jų apmokėjimo (65-71 b. l.). Būtent joje numatyta, kad ieškovui negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti fondo nuostatuose ir LR Vyriausybės 1997-08-22 nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai (sutarties dėl garantijų teikimo 28 p.), todėl pirmiausia skolą maksimaliai dengia pats kredito gavėjas (šiuo atveju - ieškovas) ir tik po to bankas turi teisę kreiptis į garantą. Be to, fondas negarantuoja už delspinigius ir palūkanas.

CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija – tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantija yra savarankiška, o ne papildoma prievolė. Garanto atsakomybė yra papildoma, t. y., subsidiari (CK 6.92 str. 1 d.). Todėl kreditorius pirmiausia iš skolininko turi reikalauti įvykdyti prievolę ir tik šiam atsisakius ar neįvykdžius per nustatytą terminą, gali reikalauti iš garanto (CK 6.245 str. 5 d., 6 d.). Taigi, kreditorius privalo pirmiausiai pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui. Kadangi kreditorius privalo pirmiausiai pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui, kreditorius turi panaudoti prieš jį visus galimus gynybos būdus. Todėl subsidiariojo skolininko atsakomybė galima tik kai nuostolių atlyginimo pagrindinio skolininko sąskaita negalima gauti jokiu kitu būdu.

Byloje nustatyta, kad ieškovo kredito grąžinimas buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 2011 m. balandžio 15 d. garantija Nr. 1G-131/2011 (sutarties 2.11.5 p.), kuria bendrovė garantuoja 80 (aštuoniasdešimt) procentų negrąžinto kredito sumos grąžinimą (garantijos 3.1 punktas) ir negarantuoja už kredito gavėjo nesumokėtas bankui palūkanas, netesybas ar kitokius mokėjimus, numatytus kreditavimo sutartyje (garantijos 3.2 punktas) (14, 15 b. l.). UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas buvo įkurtas 1997 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912, Žemės ūkio ministerija yra vienintelis Fondo akcininkas bei vykdo Fondo priežiūros funkcijas.

UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas teikia Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių kredito įstaigoms ir finansinės nuomos (lizingo) bendrovėms garantijas, kuriomis užtikrina Nuostatuose nurodytiems ūkio subjektams teikiamų kreditų grąžinimą ir finansinės nuomos (lizingo) sutartyje nustatytos naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (ar) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos dalies sumokėjimą. Bendrovės garantiniams įsipareigojimams skirtos lėšos, laikomos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vardu atidarytoje sąskaitoje. Bendrovė garantuoja kredito įstaigoms iki 80 procentų neatgautos kredito dalies grąžinimą už Lietuvos Respublikoje veikiantiems ūkio subjektams, užsiimantiems žemės ūkio ir (ar) alternatyviąja veikla, įmonėms, superkančioms ir (ar) perdirbančioms, ir (ar) realizuojančioms žemės ūkio produktus, ir kaimo bendruomenėms, įgyvendinančioms investicijų projektus, finansuojamus iš Europos Sąjungos paramos fondų lėšų, suteiktus kreditus, skirtus investicijoms ir (ar) trumpalaikiam turtui ir (ar) biologiniam turtui (gyvūnams ir augalams) įsigyti, ir (ar) už paslaugas, susijusias su ūkio subjektų veikla, sumokėti (1997 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 912 4.1 punktas).

2010 m. balandžio 28 d. AB Šiaulių bankas su UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondu sudarė sutartį dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7, kuria sutarė dėl garantijų išleidimo ir jų apmokėjimo tvarkos ir sąlygų, jei ūkio subjektai (kredito gavėjai) neįvykdytų savo įsipareigojimų bankui pagal kreditavimo sutartis (65-71 b. l.). Todėl 2011 m. balandžio 7 d. UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija Nr. 1G-131/2011 ieškovui buvo suteikta remiantis 2010 m. balandžio 28 d. AB Šiaulių banko ir UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo sudarytos sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 nuostatomis ir 1997 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912. 2010 m. balandžio 28 d. sutartis dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 reglamentuoja garanto prievolių įvykdymo tvarką už kredito gavėją. 2010 m. balandžio 28 d. sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 28 punkte numatyta, kad kredito gavėjui (šiuo atveju – ieškovui) negrąžinus kredito ar jo dalies, bankas įgyja teisę kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą dėl garantinių įsipareigojimų įvykdymo tik po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bankui įkeistas turtas ir (ar) turtinės teisės realizuotos ir (ar) reikalavimai pagal bankui išduotus vekselius įvykdyti bei atlikti kiti UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo nuostatuose ir LR Vyriausybės 1997-08-22 nutarime Nr. 912 nurodyti veiksmai. Bankas, prašydamas, kad UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas įvykdytų savo garantinį įsipareigojimą, turi garantui pateikti dokumentus, kurie patvirtina kredito gavėjo turto pardavimą ir (ar) turtinių teisių realizavimą, skolos išieškojimą, banko gautas lėšas realizavus kredito gavėjo turtą bei turtines teises, užtikrinusias kredito grąžinimą (2010 m. balandžio 28 d. sutarties dėl garantijų teikimo Nr. 3G-10/7 30 punktas, 30.5 punktas), todėl bankas pirmiausia turi realizuoti ieškovo įkeistą turtą, t. y., skolą maksimaliai išieškoti iš ieškovo (pagrindinio skolininko), o tik po to kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą dėl 80 procentų garantijos suteikimo nuo negrąžintos kredito sumos. Vadinasi, net ir panaudojus garantiją, ieškovas bankui vis tiek dar liks skolingas 20 procentų negrąžintos kredito sumos. Be to, UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas negarantuoja už delspinigius ir palūkanas, kurie, nutraukus sutartį, nėra skaičiuojami, kas ieškovui taip pat yra naudinga. UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui buvo pranešta dėl sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą (77 b. l.), tačiau garantija pasinaudoti atsakovas negali, nes ne visas ieškovo įkeistas turtas yra realizuotas, todėl ir tokių dokumentų jis fondui pateikti dar negali. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad bankas kreditavimo sutarties nutraukimo metu neturėjo ir šiuo metu neturi galimybės kreiptis į UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondą ir reikalauti apmokėti garantiją, nes iki šiol nėra realizuotas visas ieškovo bankui įkeistas turtas, į tai, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovu vienašališkai prieš terminą, ši teisė buvo įgyvendinta nepažeidžiant sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyje ir įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, todėl sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo, dėl ko ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės (41-42 b. l.) paliktinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).