Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

išteisintiesiems R. D., K. K., V. L., jų gynėjams advokatams Laimundui Baršauskui, Irmantui Motužiui, Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo draudimo bendrovės „I.“ atstovo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinius skundus dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 10 d.); 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (veikos po 2012 m. gruodžio 10 d., t. y. 2013 m. sausio–vasario mėn.) išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

K. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

V. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Daiktinius įrodymus nuspręsta saugoti, kol įsiteisės nuosprendis, o nuosprendžiui įsiteisėjus, vadovaujantis BPK 94 straipsniu, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK daiktinių įrodymų saugojimo kameroje saugojamus daiktus pagal 2014-07-10 Daiktų perdavimo protokolą (2014-07-24 kvitą Nr. (duomenys neskelbtini)):

2012-12-10 įvykio vietos apžiūros metu UAB „S.“, adresu: (duomenys neskelbtini), paimtus: keturias daktiloskopines plokšteles su avalynės pėdsakais, nukopijuotais nuo grindų patalpoje; vyniojamo popieriaus skiautę su avalynės pėdsaku; kartono iškarpą su avalynės pėdsaku, paimta iš sandėlio patalpos prie lango; nuoplovas su galimais biologiniais pėdsakais, 3 vnt.; nuoplovas su galimais biologiniais pėdsakais, 5 vnt.; popierių, surištą į mazgą, 3 vienetai; 2013-01-08 papildomos įvykio vietos apžiūros metu paimtą išpjautą metalinės tvoros dalį; 28 proceso dalyvių buvusius lyginamuosius pavyzdžius DNR tyrimui – seilių mėginius; 2013-05-07 paimtas 31 vnt. metalinęs aprūkusias skardines su matomais mechaniniais pažeidimais (pradurtos) bei aprūkusios servetėles; 2013-02-01 įvykio vietos apžiūros metu UAB „S.“, adresu: (duomenys neskelbtini), paimtas dvi juodos spalvos medžiagines pirštines; avalynės pėdsako gipsinę išlieją; nuo tvoroje esančios kiaurymės vielų, galimai audinių plaušelius (įpakuotus į popierinį voką); baltos spalvos nuorūką; baltos spalvos guminę pirštinę; 3 vnt. plastikinių indų su užrašu „Tichė“, kurie pilnai pripildyti gelsvos spalvos skysčiu; 2 vnt. ruloninį popierių su ant jo matomais avalynės pėdsakų fragmentais; 6 vnt. nuoplovų su galimais biologiniais pėdsakais, paimtais nuo indų kaklelio ir talpų kranų; 2 vnt. medžiaginių skiaučių, kurios rastos juodame plastikiniame maiše; plastikinį juodos spalvos maišą; 7 vnt. medžiaginių skiaučių mazgus; plastikinis indą su užrašu „Tichė“, kuris pilnai pripildytas šviesiai gelsvos spalvos skysčiu; 2 vnt. tuščių plastikinių indų su užrašu „Tichė“; plastikinį indą su etikete „Rimi“; mėlynos spalvos kamštelį; 3 vnt. tuščių plastikinių indų su etiketėmis „Tichė“; 2 vnt. mėlynos spalvos kamštelių, rastų parduotuvėje prie kasos ant žemės; 1 l talpos plastikinį butelį „Vaitspiritas“ – kaip menkaverčius ir nereikalingus daiktus sunaikinti;

2012-12-10 įvykio vietos apžiūros metu UAB „S.“, adresu: (duomenys neskelbtini), paimtus: 5 l talpos plastikinę talpą „skiediklis 646“ su skysčiu; 1 l talpos plastikinį butelį „Vaitspiritas“ su skysčiu; popieriaus ruloną iš sandėlio; pastato Nr. 4 durų spynos atraktą; kompiuterių sisteminius blokus 3 vnt., pakuotę „Vaitspirito“, 16 vnt.; kompiuterį „Super Write Master“; kompiuterio procesorių be šoninio dangčio „Gigabite“; kompiuterio procesorių „ADM“; 9 vnt. kietuosius diskus; kompiuterio sisteminį bloką; kompiuterį „Asus“ pilką; kompiuterį „AMD“; nešiojamą kompiuterį „Asus“; juodą kompiuterį iš apačios; kompiuterį; serverio procesoriaus dėžę „System x 3400“; serverio procesoriaus dėžę; 2012-12-12 paimtus: apsaugos signalizacijos (parduotuvės – sandėlio) centralę „SPC-1725EX+“; apsaugos signalizacijos (administracinio pastato – sandėlio) centralę „PC 5010“; vaizdo kaupiklį „EverFocus“ MODEL: EDVR16D3V, 2013-02-01 paimtus 2 vnt. signalizacijų konsolių PC 1864, grąžinti UAB „S.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini);

2013-07-10 kratos metu pas R. D. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), paimtus tris balto metalo raktus su oranžinės spalvos pakabuku, grąžinti R. D.;

(duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme saugomus du popierinius paketus su 26 vnt. CD laikmenomis perduotus kartu su byla teismui, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus R. D., K. K. ir V. L. panaikinti kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti.

Civilinis ieškinys atmestas.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti 2013-09-05 nutarimu paskirtą laikiną apribojimą įtariamojo R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėms į jo ir R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „S.“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir akcininku, siekdamas šios bendrovės naudai apgaule įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „I.“ turtą – draudimo išmoką, kuri pagal tarp UAB „S.“ ir draudimo bendrovės „I.“ sudarytą 2012-07-01 Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartį (liudijimas (polisas) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) gali siekti 18 000 000 Lt, 2012 m. gruodžio 10 d., naktį, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, atrakinęs adresu: (duomenys neskelbtini), esančių UAB „S.“ prekybos centro – sandėlio patalpų duris, administracinio pastato – sandėlio patalpų duris ir atjungęs apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, jose išdėliojo tose patalpose buvusias ne mažiau kaip 16 vienetų 5 litrų talpos plastikinių talpų su skiedikliu „646“, dalį jo išliejo patalpose, dalį talpų atsuko, bei po šias patalpas ir tarp patalpose buvusių degių prekių išvedžiojęs popierinį rankšluostį, atsirakino angaro – sandėlio, esančio tuo pačiu adresu, duris, ant jo durų užpylė skiediklį „646“, buvusį 5 litrų plastikinėje talpoje ir apie 7.30 val. padegė, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „S.“ turto už ne mažiau kaip 1 425 651,04 Lt, po to, nutylėdamas tikrąją kilusio gaisro priežastį, 2012-12-19 kreipėsi į draudimo bendrovę „I.“, prašydamas išmokėti avansinę draudimo išmoką už gaisre sudegusias prekes, kurių vertė daugiau kaip 800 000 Lt, taip, apgaule pasikėsino UAB „S.“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „I.“ turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jam nepavykus įrodyti UAB „S.“ negauto pelno fakto, draudimo bendrovė atsisakė atlyginti verslo nutrūkimo nuostolius.

Be to, R. D. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad po 2012 m. gruodžio 10 d. jo įvykdyto UAB „S.“ turto sunaikinimo padegant, draudimo bendrovei „I.“ atsisakius UAB „S.“ naudai atlyginti verslo nutrūkimo nuostolius pagal tarp UAB „S.“ ir draudimo bendrovės „I.“ sudarytą 2012-07-01 Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartį (liudijimas (polisas) (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), jis, būdamas UAB „S.“, direktoriumi ir akcininku, siekdamas jo vadovaujamos bendrovės naudai apgaule įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „I.“ turtą – draudimo išmoką, kuri pagal minėtą sutartį gali siekti iki 18 000 000 Lt, organizavo antrą UAB „S.“ turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant, o būtent: 2013 m. sausio mėnesį įkalbėjo savo pažįstamą K. K. surasti asmenį, kuris už atlygį apsiimtų padegti UAB „S.“ pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), o pastarajam sutikus ir tam tikslui suradus savo pažįstamą V. L., per K. K. jam davė nurodymus dėl planuojamo padegimo, pats pasirūpino, kad į bendrovės teritoriją ir patalpas, kurios turės būti padegtos, būtų pristatyta ne mažiau kaip 15 vienetų 5 litrų talpų su benzinu ir 2013 m. sausio 31 d., dienos metu, V. L. atvykus į (duomenys neskelbtini) miestą, jam ir dar vienam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui perdavė UAB „S.“ prekybos centro, administracinio pastato – sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų – vagonėlių durų raktus ir pasakė apsaugos signalizacijos atjungimo kodą, to eigoje, pagal jo sudarytą veiksmų planą, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val., V. L., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, per tvoros kiaurymę patekę į UAB „S.“ teritoriją, esančią minėtu adresu, atrakinę UAB „S.“ prekybos centro patalpų duris ir suvedę kodą, 20 val. 46 min. atjungė prekybos centro patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, į jas atsinešė ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpas su benzinu, šį benziną išliejo įvairiose patalpų vietose, po to atsirakinę administracinio pastato – sandėlio duris ir suvedę kodą, 21.45 val. atjungė administracinio pastato – sandėlio patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, kur į ilgį surišo baltos spalvos audinį ir išvedžiojo jį tarp sandėlyje buvusių degių medžiagų, nupjovę sandėlyje buvusią priešgaisrinę žarną, ją pritvirtino prie ne mažiau kaip trijų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu – „Vaitspiritas“ ir atsuko šių talpų kranus, taip pat atsuko kitų, ne mažiau kaip dviejų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu – „Vaitspiritas“ kranus ir išleido šį degų skystį, taip pat atsinešę ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpas su benzinu, iš jų išliejo benziną įvairiose patalpų vietose, po to atsirakinę laikinai įrengtų administracinių patalpų – trijų vagonėlių duris, pateko į jų vidų, kur atsinešę iš anksto paliktų talpų su benzinu, jį išliejo įvairiose šių patalpų vietose ir visas paminėtas UAB „S.“ patalpas 2013 m. vasario 1 d., apie 3.37 val. padegė, taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „S.“ ne mažesnės, nei 758 999 Lt vertės turtą, po to, jis, nutylėdamas tikrąją kilusio gaisro priežastį, dėl gaisro metu UAB „S.“ patirtos žalos atlyginimo 2013-02-07 kreipėsi į draudimo bendrovę „I.“, prašydamas išmokėti avansinę draudimo išmoką ir nurodydamas, kad naujoms prekėms įsigyti reikalinga apie 3 000 000 Lt, taip, apgaule, UAB „S.“ naudai pasikėsino įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „I.“ turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes draudimo bendrovei įtarus, kad prie šio gaisro kilimo yra prisidėję UAB „S.“ darbuotojai, draudimo išmoka nebuvo išmokėta.

K. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 187 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamos veikos organizatoriui – UAB „S.“ direktoriui R. D. padėjo padaryti nusikalstamą veiką, t. y. UAB „S.“ turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant, šiai nusikalstamai veikai padaryti sukurstęs V. L., o būtent, jis, po 2013 m. sausio 8 d., adresu: (duomenys neskelbtini), įvykusio jo susitikimo su nusikalstamos veikos organizatoriumi R. D., vykdydamas pastarojo prašymą surasti asmenį, galintį padegti UAB „S.“ pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini) mieste, iki 2013 m. sausio 30 d., apie 18 val., šiai nusikalstamai veikai padaryti už atlygį, t. y. duodamas pinigų automobiliui nusipirkti, palenkė V. L., jam perdavė nusikalstamos veikos organizatoriaus R. D. nurodymus dėl padegimo įvykdymo, to eigoje, pastarasis, 2013 m. sausio 31 d., dienos metu iš (duomenys neskelbtini) atvykęs į (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, vykdydamas jo perduotus nusikalstamos veikos organizatoriaus R. D. nurodymus, laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val., pateko į UAB „S.“ teritoriją, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), kur padegė šios bendrovės prekybos centro, administracinio pastato – sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų – trijų vagonėlių patalpas, taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu sunaikindamas UAB „S.“ ne mažesnės, nei 758 999 Lt vertės turtą.

V. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, 2013 m. sausio 31 d., dienos metu atvykęs į (duomenys neskelbtini) miestą, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku pagal nusikalstamos veikos organizatoriaus – UAB „S.“ direktoriaus R. D. iš anksto, per K. K. jam duotus nurodymus, R. D. jam ir dar vienam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui perdavus UAB „S.“ prekybos centro, administracinio pastato – sandėlio bei laikinųjų administracinių patalpų – vagonėlių durų raktus ir pasakius apsaugos signalizacijos atjungimo kodą, jis, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu bendrininku, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val., per tvoros kiaurymę patekęs į UAB „S.“ teritoriją, esančią minėtu adresu, atrakinęs UAB „S.“ prekybos centro patalpų duris ir suvedęs kodą, 2013 m. sausio 31 d., 20.46 val. atjungė prekybos centro patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, į jas atsinešė ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpas su benzinu, šį benziną išliejo įvairiose patalpų vietose, po to atsirakinęs administracinio pastato – sandėlio duris ir suvedęs kodą, 21.45 val. atjungė administracinio pastato – sandėlio patalpų apsaugos signalizaciją, pateko į šių patalpų vidų, kur į ilgį surišo baltos spalvos audinį ir išvedžiojo jį tarp sandėlyje buvusių degių medžiagų, nupjovę sandėlyje buvusią priešgaisrinę žarną, ją pritvirtino prie ne mažiau kaip trijų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu – „Vaitspiritas“ ir atsuko šių talpų kranus, taip pat atsuko kitų, ne mažiau kaip dviejų 1000 litrų talpų su degiu skysčiu – „Vaitspiritas“ kranus ir išleido šį degų skystį, taip pat atsinešęs ne mažiau kaip tris iš anksto paliktas 5 litrų plastikines talpas su benzinu, iš jų išliejo benziną įvairiose patalpų vietose, po ko atsirakinęs laikinai įrengtų administracinių patalpų – trijų vagonėlių duris, pateko į jų vidų, kur atsinešęs iš anksto paliktų talpų su benzinu, jį išliejo įvairiose šių patalpų vietose ir visas paminėtas UAB „S.“ patalpas 2013 m. vasario 1 d., apie 3.37 val., padegė, taip tyčia, visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „S.“ ne mažesnės, nei 758 999 Lt vertės turtą.

pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose,

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose,

pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose,

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal BK 63 straipsnio 2, 4 dalis, 5 dalies 1 punktą, 9 dalį, šias bausmes subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, taip pat ir su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinę bausmę R. D. paskirti laisvės atėmimą 6 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti R. D. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką.

K. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 187 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1 129,80 Eurų) dydžio bauda.

V. L. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams 20 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. baudžiamąjį įsakymą bei laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką.

Taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 bei 8 punktus ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kaltinamiesiems R. D., K. K. ir V. L. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Civilinio ieškovo – draudimo bendrovės „I.“ pareikštą civilinį ieškinį tenkinti ir iš R. D., K. K. bei V. L. solidariai priteisti 271 797,71 Eur turtinei žalai atlyginti bei atstovavimo šioje byloje išlaidas.

visiškai tenkinti pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti solidariai iš R. D., K. K. ir V. L. civilinio ieškovo naudai 271 797,71 Eur (du šimtus septyniasdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 71 ct) žalos atlyginimo;

Motyvuojamoji dalis

Dėl pirmojo gaisro

Dėl antrojo gaisro

Dėl civilinio ieškinio

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Pažymima, kad įrodymų vertinimo procese itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-976/2016).

Skundžiamu nuosprendžiu R. D. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 10 d. veikos), 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2013 m. sausio–vasario mėn. veikos), K. K. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 187 straipsnio 2 dalį, V. L. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad pastarieji padarė minėtas nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšis ir padariniai, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Turto sugadinimas – toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudotis pagal tikslinę paskirtį bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Ši nusikalstama veika laikoma baigta nuo momento, kai turtas faktiškai nustoja būti ekonomine – ūkine vertybe arba kai jis sugadinamas. Dažniausiai pasitaikanti visuotinai pavojingo būdo forma yra padegimas. Juo laikomas gaisro, t. y. nekontroliuojamo degimo procesas, per kurį sunaikinamos materialinės vertybės ai sudaromas pavojus žmonių gyvybei, sukėlimas.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis), kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 5 dalis), padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis).

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad R. D. kaltė dėl pirmojo gaisro grindžiama šiais argumentais: UAB „S.“ pardavimui buvo nusipirkusi durų už maždaug 0,6 mln. litų (tai atitinka beveik 174 000 eurų) ir neįvykus sandoriui, ši pinigų suma liko „užšaldyta“; likus keletui dienų iki gaisro R. D. prašė G. P. raktų nuo visų UAB „S.“ patalpų; 2012 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu nuo 7.46 val. iki 16.28 val. neatsakė į 19 skambučių (atsakytas skambutis būtų išdavęs jo buvimo vietą); liudytojas R. V. matė, kaip R. D. padegė angaro duris; R. D. į R. V. namus nusiuntė vyr. finansininkę E. B., paklausti, kaip galėtų pastarajam padėti, ar jam reikalingas advokatas (teigiama, jog tai įrodo, kad R. D. puikiai žinojo, jog R. V. galėjo jį nurodyti padegus „S.“ ir norėjo išsiaiškinti, ar taip neįvyko); iš specialisto išvados matyti, kad ant skiediklio dangtelio, paimto 2012 m. gruodžio 10 d. apžiūrint įvykio vietą, rastų biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. D. genotipu; R. D. kitame ikiteisminiame tyrime buvo įtariamas apgaulingu apskaitos tvarkymu, sukčiavimu, taigi galėjo būti suinteresuotas dokumentų sunaikinimu; UAB „S.“ buvo atjungtas vaizdo įrašų kaupiklis – bendrovės patalpų vaizdo įrašas sustojo 2012 m. gruodžio 5 d. 13.32 val., dėl žmogaus įsikišimo, o tai nėra įmanoma be įmonės vadovo nurodymo ar jo įsikišimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės nepatvirtina R. D. kaltės padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus.

Iš bylos matyti, kad R. D. kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų nepripažino. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad motyvas, jog jis turėjo pagrindą padegti savo įmonę, yra nelogiškas – tai būtų tas pats, kas padegti savo namus, tai, ką pats sukūrei, užgyvenai. Juo labiau, kad naudos gavėjas yra bankas, o verslo nutraukimas kompensuoja tik nuostolį, papildomai pinigų niekas neduoda. Atkreipė dėmesį, kad tokiu atveju, jeigu būtų siekęs tik kokios nors naudos, išmokų, jis nebebūtų ėmęsis jokių priemonių tęsti įmonės veiklai, tačiau jis darė viską, kad bendrovė toliau veiktų. Nurodė, kad draudimo bendrovės „I.“ klientu UAB „S.“ buvo apie 15 metų ir prieš 5–7 metus pati draudimo bendrovė įkalbėjo draustis dėl verslo nutraukimo. Nuo 2012 m. įmonė dirbo pelningai, norėjo taip dirbti ir toliau – patys, rizikuodami, po gaisro „išgelbėjo“ 50–60 palečių, išsaugojo prekių už 400 000 Lt, kreipėsi pagalbos į bankus. Paaiškino, kad po pirmojo gaisro įmonėje neliko vandens, nes nudegė vamzdžiai. Vagonėliuose, kuriuose jie dirbo po gaisro, elektra buvo, tačiau vandens nebuvo, todėl jie vandenį gėrimui atsiveždavo. Grįžus iš (duomenys neskelbtini) sūnui ir atvažiavus pas jį (R. D.) į bendrovę, jis pasiuntė sūnų į parduotuvę vandens. Vanduo buvo išdalintas po vagonėlius, kurie buvo tą pačią naktį išlaužti. Taip pat paaiškino, kad prieš gaisrą skysčiai į bendrovę specialiai nebuvo vežami, įmonėje tuomet ir taip buvo apie 10 000 vienetų taros, o joje – tonos degių skysčių. Vasarą „Vaitspirito“ išfasuojama daugiau kaip 60 t. Nurodė, kad tą patį vakarą jis praleido su sūnumi (duomenys neskelbtini), prieš sūnaus išvykimą į (duomenys neskelbtini), buvo nuvykę į kavinę (duomenys neskelbtini). Kadangi jis gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau namus turi ir (duomenys neskelbtini), lankydamasis (duomenys neskelbtini), nakvodavo (duomenys neskelbtini), aplankydavo parduotuves ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Į parduotuvę (duomenys neskelbtini) buvo užsukęs 2012 m. gruodžio 10 d. 8 val., o sužinojęs apie įmonėje kilusį gaisrą, iš karto, t. y. 8.10–8.15 val., išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Darbovietę, kurioje jis praleidžia daug laiko, R. D. įvardijo savo trečiaisiais namais, nuo kurių, akivaizdu, reikia turėti raktus. Kadangi darbo vieta jam buvo įkurta prekybos centre, jam reikėjo raktų – jis turi visų darboviečių raktus (parduotuvių, (duomenys neskelbtini)), turėjo ir raktus nuo vartų, kai pamiršdavo juos pasiimti, jam raktus duodavo. Pažymėjo, kad jis pats rūpinasi prekėmis, atvažiuodamas pats jas atveža. Dėl signalizacijos atstatymo paaiškino, kad tai buvo būtina padaryti, nes iš draudimo bendrovės dėl to buvo gautas raštas. R. D. teigimu, po pirmojo gaisro tiek jis, tiek kiti žmonės vaikščiojo, kur norėjo, jokių atskiriamųjų juostų nebuvo. Pažymėjo, kad jis dirba visus reikalingus darbus – tikrina skaitiklius, veža prekes. Taip pat nurodė manantis, kad po gaisro būtų kvaila draudimo bendrovės klausti: „Kas bus, jei užsidegsim?“ (25 t., 31–34 b. l.).

Atsakant į apeliacinių skundų argumentus, susijusius su UAB „S.“ įsigytomis ir nerealizuotomis durimis, atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklausiamas „I.“ draudimo bendrovės darbuotojas S. B. parodė, jog durys, kurios R. D. teigimu, buvo didmenos užsakymas, ir kurias buvo žadama parduoti su 30–40 procentų antkainiu, nuo UAB „S.“ turto sudarė „mažą procentą“. Pažymėjo, kad bendrovė prekybą vystė 9 taškuose (23 t., 64–66 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad „I.“ draudimo bendrovės Tyrimo departamento tyrėjas N. M. parodė nemanantis, jog priežastis sukelti gaisrą buvo UAB „S.“ finansinė būklė. Nurodė, kad įmonės finansinė būklė nebuvo tokia, kad dėl draudimo išmokos būtų apsimokėję įmonę padegti. Atliekant tyrimą (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad R. D. įmonės (duomenys neskelbtini) finansinė būklė taip pat nėra bloga (23 t., 202–204 b. l.). Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų keliamą versiją, kad priežastis padegti UAB „S.“ buvo siekis gauti draudimo išmoką siekiant kompensuoti nepardavus durų prarastas lėšas, byloje nėra.

Liudytojas J. T. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad G. P. jo prašė raktų nuo UAB „S.“ patalpų, sakydamas, kad raktų reikia direktoriui (R. D.). Jis raktus davė. Taip pat nurodė, kad R. D. yra davęs raktus nuo mažųjų ir didžiųjų vartų. Paaiškino, kad raktus yra davęs ne kartą, nes spynos buvo keičiamos (23 t., 53–57 b. l.). Tai, kad R. D. turėjo bendrovės patalpų raktus, taip pat raktus nuo vartų, teisme patvirtino pats R. D., šią aplinkybę patvirtina ir kratos protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad atliekant kratą R. D. namuose (duomenys neskelbtini), buvo rasti trys raktai su pakabuku ir užrašu „Mažieji+didieji vartai“ (18 t., 172–173 b. l.). Teisėjų kolegija R. D. parodymų, kad raktai jam buvo reikalingi kaip įmonės direktoriui, turinčiam joje darbo vietą ir atliekančiam aibę darbinių funkcijų, neturi pagrindo laikyti neteisingais ir nelogiškais. Akivaizdu, kad įmonės darbuotojui, juo labiau administracijos atstovui, būtina turėti darbovietės raktus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad kiti darbuotojai ne tik turėjo raktus nuo bendrovės patalpų, bet ir žinojo apsaugos kodus. Liudytojas J. T. parodė, kad kodą žinojo 4 sandėlininkai, 4–5 vadybininkai, buhalteriai, 3–4 vairuotojai, iš viso – apie 15 žmonių (23 t., 53–57 b. l.). Liudytojas V. N. taip pat patvirtino, kad buvo tam tikras ratas žmonių, kurie turėjo raktus, jiems buvo žinomas apsaugos kodas (23 t., 140–141 b. l.).

Kolegija R. D. kaltės įrodymu nelaiko ir nustatytos aplinkybės, kad pastarasis 2012 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu nuo 7.46 val. iki 16.28 val. neatsakė į telefoninius skambučius (15 t., 65–67 b. l.). Liudytojas A. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2012 m. gruodžio 10 d. jis į darbą – UAB „S.“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), atėjo anksčiau. 8 val. parduotuvėje pradėjo rinktis pirkėjai, jam bendraujant su pirkėjais, tuoj po 8 val., pasirodė direktorius R. D.. Jis (A. Š.), paskambinęs į UAB „S.“, norėdamas užsakyti prekių, sužinojo, kad ten kilo gaisras. Kai jis tai pasakė R. D., pastarasis labai nustebo, „stipriai sureagavo“ ir, pasakęs, kad važiuoja žiūrėti, kas vyksta, išvažiavo. Taip pat nurodė, kad R. D. P. turi kotedžą, į parduotuvę atvažiuoja ir prekes atveža iš (duomenys neskelbtini) (23 t., 60–62 b. l.). Liudytojas D. M. nurodė, kad tąkart jis lankėsi (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje „S.“, iš šios parduotuvės jis perka statybines medžiagas. Atvykęs apie 8 val. rado parduotuvę atidarytą. Bekalbėdamas su pardavėju A., pamatė R. D.. Nežinojo, kad parduotuvė yra R. D. (24 t., 30–31 b. l.). Tai, kad 2012 m. gruodžio 10 d. R. D. buvo (duomenys neskelbtini), patvirtina ir byloje esantis tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog laikotarpiu nuo 00.14 val. iki 2.54 val. įvyko 4 GPRS duomenų perdavimai, šiuo laikotarpiu telefonas, kurio SIM kortelės numeris (duomenys neskelbtini) (R. D. mobiliojo telefono SIM kortelė), jungėsi prie UAB „Omnitel“ bazinių stočių (celių), veikiančių (duomenys neskelbtini) mieste (15 t., 65–67 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad UAB „S.“ darbuotojai A. V., A. A., V. N., Š. V. patvirtino, kad R. D., kai vyko pirmasis gaisras, UAB „S.“ teritorijoje matė apie 9 val. (23 t., 84–85, 139–141 b. l., 24 t., 29 b. l.). V. N. pažymėjo, kad R. D. pro jį praėjo „persigandęs, stresinėje būklėje“. Atkreipiamas dėmesys, kad R. D. į telefoninius skambučius neatsakė ir būdamas gaisro vietoje, taigi manyti ir sutikti su skundų argumentais, kad jis taip elgėsi dėl to, kad bet koks atsakytas skambutis būtų išdavęs jo buvimo vietą, nėra jokio pagrindo.

Liudytojas R. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė 2012 m. gruodžio 10 d. atvykęs į darbovietę, UAB „S.“, kur dirbo sandėlininku, matęs, kaip apie 7.45–7.50 val. R. D. padegė sandėlį. Teisiamajame posėdyje R. V. nurodė, kad jis, eidamas persirengti, pamatė R. D., besinešantį „bambalį“ skiediklio. Jie pasisveikino, paspaudė rankas, R. D. jam pasakė pasišalinti iš teritorijos, tačiau jis, paėjęs apie 5 m stebėjo, ką R. D. toliau darys. Matė, kaip R. D. pasilenkė, papylė skiediklio, padegė ir pasišalino už kampo. Po to užsidegė didysis sandėlis. Taip pat nurodė, kad tąkart R. D. padegęs angaro duris „bambalį“ nuo skiediklio paliko prie angaro durų, atvykę šią talpą rado kriminalistai. Tuo metu kartu su juo (R. V.) UAB „S.“ buvo T. S., M. S. ir S., kurio pavardės nežino. Tą pačią dieną R. D. UAB „S.“ matė apie 10–11 val. Atsakydamas į prokuroro klausimus, R. V. paaiškino, kad jis buvo sulaikytas po trečiojo gaisro, buvo įtariamas padegimu ir, prieš sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, nusprendė papasakoti „visą istoriją“, nes jam reikėjo išvažiuoti į Islandiją. Jeigu jį būtų paleidę, jis nieko nebūtų pasakojęs. Viską papasakojo todėl, kad bijojo būti suimtas. Pradėjo kalbėti, kai jam „pasiūlė 10 parų“, t. y. pasakė, kad siūlo 10 parų, o jis nenorėjo prarasti darbo ir pradėjo kalbėti. Nors jo klausinėjo apie trečiąjį gaisrą, jis papasakojo apie pirmąjį, nes pasakydamas, kad matė R. D., suprato, kad bus paleistas. Kriminalistas A. jį parvežė į namus ir jie tą patį vakarą išvažiavo į (duomenys neskelbtini) – kriminalistas A. jam buvo sakęs kažkur išvažiuoti. Vėliau jis išvyko į (duomenys neskelbtini), iš ten skambino A., sakė, kad jo (R. V.) kažkas ieškojo. A. pasidomėjęs pasakė, kad iš policijos ir teismo jo niekas neieškojo (23 t., 145–152 b. l.).

Liudytojo R. V. parodymai vertintini kritiškai. Visų pirma nelogiška manyti, kad įmonės darbuotojas, sumanęs padegti įmonę, tai darytų prieš pat prasidedant darbo valandoms, į darbovietę pradėjus rinktis kitiems darbuotojams, matydamas ir suprasdamas, jog yra stebimas asmens, kuris jį pažįsta, prieš tai su pastaruoju pasisveikinęs netgi paduodamas jam ranką. Be to, esant tokiai situacijai, tarsi tai būtų įprasta, ramiai, be jokio jaudulio, matant kitam žmogui, padegtų įmonės pastatą. Antra, taip pat nelogiška manyti, kad tai padaręs asmuo talpą nuo degaus skysčio paliktų prie padegto pastato, t. y., kad net nebandytų slėpti nusikaltimo pėdsakų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal bylos duomenis, kilus pirmajam gaisrui (2012 m. gruodžio 10 d.), UAB „S.“ teritorijoje buvo ne tik R. V., bet ir bendrovės darbuotojai T. S. ir M. S., tačiau pastarieji R. D. nematė. Liudytojas T. S. paaiškino, kad jis, sėdėdamas automobilyje, angaro vartus galėjo matyti, tačiau tąkart be R. V., M. S. ir įmonės darbuotojo S. kitų asmenų jis nematė (24 b. l.). Liudytojas M. S. nurodė, kad tąkart į įmonės teritoriją jie įėjo keturiese – jis, T. S., R. V. ir S., kurio pavardės nepamena, jie matė vieni kitus, kiemas buvo apšviestas, tačiau kitų žmonių, taip pat ir padegėjo, jie įmonės teritorijoje nematė (24 t., 27–28 b. l.). Taigi kyla pagrįstų abejonių, kaip vienas žmogus iš keturių galėjo matyti padegėją, kuris net nesislapstė, o kiti jo nematė. Abejonių kelia ir R. V. parodymai, kad jis, žinodamas, kas padegė angarą, niekam apie tai nepasakojo (lyg tai būtų įprastas, kasdieniškas reiškinys) ir tik jį sulaikius, bei, kaip jis pats nurodė, pradėjus jo klausinėti apie trečiąjį gaisrą, jis pradėjo pasakoti apie pirmąjį, pasakydamas, jog matė, kaip gaisrą sukėlė įmonės direktorius R. D.. Šiame kontekste ypatingai akcentuotini liudytojo R. V. parodymai, kad jis suprato, jog suėmimas jam nebus skirtas tik tuomet, jei pasakys, kad UAB „S.“ patalpas padegė R. D.. Pastebėtina ir tai, kad kalbėdamas apie procesinius veiksmus su juo atlikusį policijos pareigūną, R. V. jį nurodė kaip A., o tai yra pagrindas manyti, kad jų santykiai gana familiarūs.

Siekiant objektyviai nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas: apklausti išteisintasis R. D., liudytojai R. V., T. S. ir M. S.. Nors liudytojas R. V. dar kartą patvirtino matęs, kaip sandėlį padegė direktorius R. D., išteisintasis ir liudytojai T. S. bei M. S. R. V. parodymų nepatvirtino. Kadangi, kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų R. V. parodymus, šie parodymai nepripažįstami R. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Tai, kad po gaisro į R. V. namus buvo nuvykusi įmonės finansininkė E. B., nėra pagrindas išvadai, jog tokiu būdu R. D. norėjo sužinoti, ar R. V. nenurodė jo kaip asmens, padegusio UAB „S.“. Teisiamajame posėdyje liudytoja E. B. patvirtino, kad „prasidėjus suėmimams“ ji važiavo pas R. V. į namus. Paaiškino, kad važiavo įsitikinti, ar jis tikrai suimtas, nes visiems įmonės darbuotojams buvo neramu, klausė, ar reikalingas advokatas, nes R. V. buvo jų įmonės darbuotojas. Be to, pas jį vyko ir dėl tos priežasties, kad reikėjo įteikti raštą dėl įmonės restruktūrizacijos. Nurodė, kad R. D. neliepė jai vykti pas R. V. (23 t., 85–87 b. l.). Atsižvelgiant į R. V. parodymus, kad jie su R. D. nekonfliktavo, jų santykiai buvo darbiniai, įmonės administracijos rūpinimasis darbuotoju neatrodo keistas ir nenatūralus.

Dėl įvykio vietoje ant skiediklio dangtelio rasto biologinių pėdsakų genotipo, sutampančio su R. D. genotipu. Iš tikrųjų, kaip akcentuota apeliaciniuose skunduose, byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova nuo skiediklio dangtelio, padaryta 2012 m. gruodžio 10 d. apžiūrint įvykio vietą – UAB „S.“, rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. D. genotipu (1 t., 119–128 b. l.). Prokuroro manymu, tai yra vienas iš R. D. kaltės įrodymų, nes dangtelis rastas ten, kur R. D. nebuvo nei poreikio, nei būtinybės lankytis ir liesti skiediklio dangtelius. Civilinio ieškovo atstovo apeliaciniame skunde taip pat atkreiptas dėmesys į „specifinę“ R. D. biologinių pėdsakų radimo vietą. Tokius skundų argumentus pripažinti teisingais kolegija neturi pagrindo. Įvertinus tai, kad R. D. yra UAB „S.“ direktorius, net nekyla abejonių, kad jis turi teisę būti bet kurioje bendrovės patalpoje ir bet kurioje jai priklausančios teritorijos vietoje. Be to, R. D. nurodė, kad jis bendrovėje atlieka aibę darbų, pats rūpinasi prekėmis, pats jas atveža, ir šiuos jo parodymus patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai. Tai, kad UAB „S.“ direktorius pats atveždavo prekes, nurodė liudytojai A. Š. (23 t., 60–62 b. l.), R. K. (23 t., 201–202 b. l.), kuris be kita ko parodė, kad direktorius R. D. ateidavo į sandėlį, žiūrėdavo prekes, etiketes, jas liesdavo, t. y. kontaktavo su minėtais daiktais. Liudytojas A. M. nurodė, kad R. D., esant reikalui, pats veždavo prekes į filialus, kai atvažiuodavo, dirbdavo ir kabinete, ir prekybos centre (24 t., 25–26 b. l.). Abejonių dėl įvykio vietoje rasto skiediklio dangtelio kelia ir pirmiau minėta aplinkybė – kad asmuo, padaręs neteisėtą veiką, nesistengtų sunaikinti jo kaltės įrodymų, priešingai, juos paliktų įvykio vietoje, taip pat užtikrintas liudytojo R. V. teiginys, kad įvykio vietoje buvo rasta būtent ta talpa nuo skiediklio, kurią prie angaro durų po padegimo paliko R. D., turint omenyje jo neformalius santykius su policijos pareigūnu. Pastebėtina, kad duodamas parodymus R. V. be kita ko paminėjo, kad jam paskambino A. (o ne atitinkamas pareigas einantis konkretus policijos pareigūnas) ir liepė ateiti į apklausą.

Nors byloje esančiuose UAB „S.“ vaizdo įrašų kaupiklio „Ever Focus EDVRI6D3 apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „S.“ vaizdo įrašas sustojo 2012 m. gruodžio 5 d. 13.32 val. (1 t., 161–162, 163–165 b. l.), tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vaizdo įrašas sustojo būtent dėl R. D. įsikišimo ar jo nurodymu. Atkreipiamas dėmesys į liudytojo G. P. parodymus, kad jis tikrindavo vaizdo kameras, tačiau atsakyti, kodėl nuo 2012 m. gruodžio 5 d. kameros neveikė, jis negali. Kad kas nors su vaizdo kameromis būtų daręs ką nors neteisėto, jis nėra pastebėjęs, atjungti kameras labai paprasta – užtenka jas išjungti iš maitinimo tinklo. Pažymėjo, kad „ten“ galėjo užeiti 7–8 prekybos centro darbuotojai, jis, 8 administracijos darbuotojai, bet kuris „S.“ darbuotojas, „principe visi 16 žmonių galėjo atjungti“ (23 t., 66–68 b. l.).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmiau paminėti apeliacinių skundų argumentai, nurodyti kaip priežastys R. D. padegti UAB „S.“ turtą ir taip apgaule UAB „S.“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės „I.“ turtą, tėra tik prielaidos, o prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).

R. D. kaltė dėl antrojo gaisro, t. y. jo kaltė organizavus antrą UAB „S.“ turto sunaikinimą padegant ir pasikėsinus UAB „S.“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės turtą, grindžiama šiais argumentais: R. D. draudimo brokerio P. M. klausė, kas būtų, jeigu kiltų dar vienas gaisras; telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuota, kad R. D., K. K. ir V. L. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d. labai intensyviai bendravo tarpusavyje telefonais; pokalbiai dėl kavos aparato – tik legenda, sukurta tikrajam susitikimų tikslui pridengti; automobilio pirkimas – tik pretekstas V. L. atvykti į (duomenys neskelbtini); A. M. prieš kelias dienas iki gaisro R. D. prašymu pastarajam davė raktą nuo pagrindinių parduotuvės durų; R. D. ėmėsi desperatiškų veiksmų bendrovės patalpose kuo greičiau atstatyti signalizaciją; R. D. pasirūpino, kad į bendrovės patalpas būtų pristatytos talpos su benzinu.

Iš tikrųjų, liudytojas P. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad R. D. klausė jo, kas būtų, kaip draudimo bendrovė elgtųsi, jeigu kiltų antras gaisras ir jam toks klausimas pasirodė keistas, nes praktikoje nėra buvę, kad įmonėje būtų kilę keli gaisrai. R. D. nurodė, kad jis tokio klausimo neuždavė, nes, anot jo, po gaisro pateikti tokį klausimą būtų neprotinga. Kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei R. D. ir būtų pateikęs klausimą, kaip draudimo bendrovė elgtųsi, jeigu kiltų antras gaisras, šis klausimas neturėtų būti laikomas keistu – kiekvienam neabejingam ir atsakingam vadovui turi rūpėti įmonės reikalai ir jis, jau būdamas patyręs neigiamų padarinių įmonės atžvilgiu, mąstydamas apie tolimesnę jos veiklą ir perspektyvas, turi visiškai realų pagrindą kelti klausimą, kas bus tokiu atveju, jeigu įmonė ir vėl patirs nuostolių. Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojas P. M. parodė, jog draudimo kompanijai užbaigus fizinę bendrovės apsaugą, R. D. klausė, ką toliau daryti, skambino dėl to, kad „nuimta“ apsauga. Jis R. D. pasakė, kad patys samdytųsi apsaugą ar atstatytų signalizaciją. Taigi akivaizdu, kad R. D. rūpinosi savo bendrove, todėl kaltinti jį, kad jis ėmėsi veiksmų atstatyti signalizaciją bendrovės patalpose būtent ruošdamasis antrajam gaisrui, nėra pagrindo. Dėl šios priežasties R. D. kaltės įrodymais nelaikytini ir liudytojo S. B. parodymai, kad R. D. klausė, ar galios draudimo apsauga be signalizacijos (23 t., 64–66 b. l.) bei liudytojos I. R. parodymai, kad R. D. klausė, kas bus, „jei vėl kas vyktų vėliau“ ir jam buvo paaiškinta, jog tam, kad gauti draudimą, būtina atstatyti signalizaciją. Juo labiau, kad po R. D. klausimo, 2013 m. sausio 23 d. „S.“ buvo išsiųstas elektroninis laiškas „atstatyti signalizaciją“ (25 t., 90–92 b. l.). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja I. R. parodė, jog draudimo bendrovė po pirmojo gaisro UAB „S.“ buvo išnuomojusi vagonėlius, nupirkę kompiuterius, samdė apsaugą. Tai patvirtina R. D. parodymus, kad jis rūpinosi bendrove, stengėsi, kad ji toliau veiktų. Aplinkybę, kad direktorius rūpinosi įmone, teisiamajame posėdyje nurodė ir liudytojas J. T.. Šio liudytojo teigimu, direktorius po gaisro organizavo nesudegusių prekių išvežimą (kad jos nesušaltų), į prekybos centrą buvo išvežta apie 50 palečių, žmonės rizikavo, nes buvo ir kvapas, ir perdanga galėjo užkristi (23 t., 53–57 b. l.). Liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad R. D. organizavo nesudegusių prekių „gelbėjimą“, buvo „išgelbėta“ prekių už 40 000 Lt (24 t., 25–26 b. l.). Duomenų, kurių pagrindu R. D. veiksmus atstatant signalizaciją būtų galima vertinti kaip „desperatiškus“, byloje nėra, todėl šis skundų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Tokiais duomenimis nelaikytini ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys (15 t., 175–182 b. l.).

Dėl liudytojo A. M. parodymų, kad jis R. D. prieš tris dienas iki antrojo gaisro davė raktą. Kolegija dėl argumentų, susijusių su bendrovės raktais, jau yra pasisakiusi pirmiau ir lieka prie savo nuomonės. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas A. M. nurodė ir tai, jog raktą nuo pagrindinių parduotuvės durų turėjo visi pardavėjai (24 t., 25–26 b. l.). Taigi nieko keista, kad raktas buvo duotas ir bendrovės direktoriui, be to, ne jis vienintelis žinojo ir apsaugos kodą.

Iš tarnybiniame pranešime dėl V. L., K. K. išklotinių analizės bei R. D. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautos informacijos analizės nurodytų duomenų (15 t., 68–76 b. l.), taip pat iš papildomame telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad R. D., K. K. ir V. L. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2013 m. vasario 1 d. bendravo tarpusavyje (16 t., 13–16 b. l.). Tačiau, kolegijos vertinimu, šie duomenys neįrodo, kad minėtų asmenų bendravimas tarpusavyje vyko būtent planuojant, organizuojant ir koordinuojant nusikalstamą veiką. Atkreipiamas dėmesys, kad iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog buvo nustatytas tik pats R. D., K. K. ir V. L. bendravimo mobiliojo ryšio telefonais faktas, tačiau šių asmenų pokalbių turinys neužfiksuotas. Taigi daryti išvadą, kad R. D., K. K. ir V. L. telefoninių pokalbių metu tarėsi daryti nusikalstamą veiką, derino tarpusavio veiksmus, nėra pagrindo. Pagrindu tokiai išvadai negali būti ir papildomame telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys, kurie, nors ir patvirtina patį R. D. bei K. K. bendravimo telefonu faktą, tačiau taipogi neįrodo, kad šių pokalbių metu buvo tariamasi įvykdyti nusikalstamą veiką – sukelti gaisrą UAB „S.“, taip sunaikinant bendrovės turtą, ir tokiu būdu UAB „S.“ naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės turtą. Teisiamajame posėdyje R. D. paaiškino, kad jie su K. K. buvo kaimynai, bendraudavo tarpusavyje, švęsdavo vaikų gimtadienius ir kitas šventes, be to, K. K. įmonė užsiėmė įvairių paslaugų teikimu, todėl jis, sugedus internetui ar kavos aparatui, ir kreipdavosi į K. K. (25 t., 31–34 b. l.). Tai, kad jo ir R. D. santykiai buvo geri ir jie nuolat tarpusavyje bendravo, nurodė ir K. K.. Jis taip pat patvirtino, kad buvo problemų su R. D. kompiuteriu, todėl R. D. prašė jo atvažiuoti. Nurodė, kad ne kartą yra remontavęs ir R. D. kavos aparatą (25 t., 34–35 b. l.). Aplinkybę, kad K. K. įmonė – UAB „M. S. LT“ užsiėmė įvairių paslaugų teikimu, įskaitant ir kompiuterių bei kavos aparatų remontą, ir iš tikrųjų teikė šias paslaugas UAB „S.“, patvirtina ir byloje esančios PVM sąskaitų faktūrų kopijos bei duomenys apie UAB „M. S. LT“ veiklą (24 t., 20, 21, 22 b. l.). Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. D. buvo susijęs su V. L. atvykimu į (duomenys neskelbtini), byloje nėra.

Kaip minėta, dėl UAB „S.“ rastų plastikinių talpų nuo mineralinio vandens „Tichė“, kurios buvo pirktos antrojo gaisro išvakarėse ir kuriose buvo rasta benzino (13 t., 4–91, 96–98, 99–107, 118–124, 125–127, 128–133) R. D. paaiškino, kad dėl to, jog po pirmojo gaisro įmonėje neliko vandens, nes nudegė vamzdžiai, vandenį reikėjo atsivežti. Grįžus iš (duomenys neskelbtini) sūnui ir atvažiavus pas jį į bendrovę, jis pasiuntė sūnų į parduotuvę nupirkti vandens ir parvežtą vandenį išdalino po vagonėlius. Taip pat paaiškino, kad bendrovėje prieš gaisrą buvo tonos degių skysčių, prieš gaisrą degūs skysčiai į bendrovę specialiai nebuvo vežami. Netikėti minėtais parodymais nėra pagrindo – neabejotina, kad visiems žmonėms geriamas vanduo yra būtinas, taip pat natūralu, kad atsakingas įmonės vadovas rūpinasi savo darbuotojais. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. D. pats būtų išpylęs iš talpų mineralinį vandenį ir į jas pripylęs benzino ar būtų liepęs tai padaryti kitiems asmenims. Taigi ir aptarta aplinkybė neįrodo R. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

K. K. buvo kaltinamas tuo, kad UAB „S.“ direktoriui R. D. padėjo padaryti nusikalstamą veiką, t. y. UAB „S.“ turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu – padegant: vykdydamas R. D. prašymą, šiai nusikalstamai veikai padaryti sukurstė V. L., už atlygį, t. y. duodamas pinigų automobiliui nusipirkti, palenkė jį, perdavė pastarajam nusikalstamos veikos organizatoriaus R. D. nurodymus dėl padegimo įvykdymo ir to eigoje V. L. laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. 18.36 val. iki 2013 m. vasario 1 d. 3.37 val., pateko į UAB „S.“ teritoriją, kur padegė šios bendrovės patalpas.

K. K., apklausiamas teisiamajame posėdyje, parodė, kad tarp jo ir R. D. kalbos apie UAB „S.“ padegimą nebuvo, jų bendravimas nebuvo suintensyvėjęs, jis buvo toks, kaip įprasta, paaiškino, kad V. L. pažįsta, pastarasis yra buvęs jo namuose. Nurodė, kad V. L. (duomenys neskelbtini) pirkdamas automobilį „VW Golf“, iš jo (K. K.) skolinosi pinigų, o kai neteko teisės vairuoti transporto priemones, jie susitarė, kad automobilį perleis jam (K. K.). Taip pat nurodė, kad V. L. automobilius pirko ne kartą, juos suremontuodavo ir parduodavo (25 t., 34–35 b. l.). V. L. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis ir K. K. – pažįstami, jie buvo kaimynai. Nurodė, kad jis nuo jaunystės remontuodavo automobilius, tąkart jo kelionės į (duomenys neskelbtini) tikslas buvo įsigyti automobilį (25 t., 35–36 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie patvirtintų, jog K. K. būtų sukurstęs V. L. padaryti nusikalstamą veiką. K. K. kaltė apeliaciniuose skunduose iš esmės grindžiama tarnybiniame pranešime dėl V. L., K. K. išklotinių analizės bei R. D. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautos informacijos analizės nurodytais duomenimis (15 t., 68–76 b. l.) ir papildomame telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotais duomenimis, tačiau, kaip jau minėta, kolegijos nuomone, šie duomenys tik patvirtina patį išteisintųjų bendravimo telefonu faktą, tačiau jų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas neįrodo. Taigi sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino K. K. pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 187 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad pastarasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

V. L. kaltė grindžiama tuo, kad po antrojo UAB „S.“ kilusio gaisro netoli šios bendrovės teritorijos buvo rastos pirštinės su V. L. genotipu, pastarasis buvo sulaikytas netoli nuo UAB „S.“ teritorijos, taip pat liudytojų, policijos pareigūnų A. M. ir R. M. parodymais, kad V. L. neoficialios apklausos metu papasakojo, kad už 5 000 Lt buvo pasamdytas padegti „kioskelį“, tačiau atvykęs į vietą pamatė, kad reikės padegti „S.“.

Nors byloje nustatyta, kad V. L. prieš antrąjį UAB „S.“ kilusį gaisrą buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), tačiau nepaneigta, kad jo atvykimo tikslas buvo nusipirkti automobilį – automobilį jis iš tikrųjų įsigijo (25 t., 41 b. l.) ir, kolegijos įsitikinimu, neįrodyta, kad būtent V. L. 2013 m. vasario 1 d., apie 3.37 val., padegė UAB „S.“ patalpas. V. L. parodė, kad jis, nusipirkęs automobilį, ne kartą vartojo alkoholinius gėrimus, todėl ne viską prisimena. Nurodė, kad po to, kai už automobilio vairavimą esant neblaiviam, pareigūnai iš jo atėmė automobilį, jis norėjo važiuoti į namus traukiniu, tačiau traukinys jau buvo išvykęs, todėl jis, gavęs informacijos, kad gali pernakvoti „B.“, ėjo jos ieškoti. Kol rado „B.“, buvo nuėjęs į degalinę, ten nusipirko cigarečių, taip pat buvo picerijoje, ten prašė telefono, kad galėtų prisiskambinti ir skambino tiems, kurių numerius prisiminė. Eidamas ieškoti „B.“, pasiskambinti buvo užėjęs ir į parduotuvę. Dėl pirštinių paaiškino, kad jos galėjo likti jo automobilyje, o automobilis buvo paliktas neužrakintas, taigi pirštines galėjo paimti bet kuris asmuo. Į pateiktus klausimus atsakė, kad pareigūnams „atvirai“ nieko nepasakojo, o įsigytų automobilių anksčiau savo vardu neregistruodavo, nes turi skolų ir antstoliai vykdo jų išieškojimą. Automobilį „VW Golf“ savo vardu jis registravo tik dėl to, kad priešingu atveju nebūtų galėjęs jo atsiimti iš saugojimo aikštelės (25 t., 35–36 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys V. L. parodymų nepaneigia, priešingai, juos patvirtina. VĮ „R.“ pateikti duomenys patvirtina, kad V. L. 2013 m. sausio 30 d. (duomenys neskelbtini) įsigijo automobilį „VW Golf“ (14 t., 106–108 b. l.), kurį kitą dieną po įsigijimo (duomenys neskelbtini) mieste vairavo būdamas neblaivus (nustatytas 1,7 promilės neblaivumo laipsnis), todėl automobilis iš jo buvo paimtas (20 t., 179–183 b. l., 23 t., 136–138 b. l.). Liudytojai B. V., D. B., B. Z., R. V., V. S. (23 t., 62, 63, 64, 138, 152–153 b. l.) patvirtino, kad skolino telefoną rusakalbiam vyrui, kuris buvo „užbaliavojęs“, taip pat nurodė, kad vyras buvo apsirengęs tvarkingai, joks specifinis kvapas – vaitspirito, benzino ar dūmų – nuo jo nesklido. Kadangi specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota ne tik tai, kad ant tirti pateiktų juodos spalvos pirštinių, paimtų 2013 m. vasario 1 d. apžiūrint įvykio vietą UAB „S.“, adresu: (duomenys neskelbtini), rastas biologinių pėdsakų genotipas sutampa su V. L. genotipu, bet ir tai, kad ant šių pirštinių rasta sumaišyta ne mažiau kaip dviejų biologinių pėdsakų (1 t., 119–128 b. l.), neatmetama, kad V. L. pirštinėmis galėjo pasinaudoti kitas asmuo, juo labiau, kad iš V. L. paimtame automobilyje buvo likę jo daiktų. Tai, kad V. L. buvo sulaikytas netoli UAB „S.“ teritorijos, taip pat nėra jo kaltės įrodymas – iš bylos matyti, kad V. L. (duomenys neskelbtini) mieste pakankamai nesiorientavo, po jį klaidžiojo. Šią aplinkybę be kita ko nurodė ir liudytojas, policijos pareigūnas R. M., paaiškindamas, kad V. L. nesiorientavo (duomenys neskelbtini) mieste, nežinojo, ar čia miestas, ar kaimas. Pastebėtina ir tai, kad liudytojas V. V. parodė, jog prie UAB „S.“ šiaurinėje tvoros pusėje buvo rasti dviejų asmenų avalynės pėdsakai (23 t., 196–198 b. l.), tačiau kokių asmenų šie pėdsakai, byloje nenustatyta, V. L. sulaikytas vienas. Be to, liudytojas A. M. parodė, kad iš teritorijos vedė pėdsakai „greičiausiai guminių batų“, o V. L. buvo sulaikytas apsiavęs ne guminiais batais (23 t., 80–81 b. l.). Liudytojų A. M. ir R. M. parodymų, kad V. L., vežant jį į (duomenys neskelbtini), pripažino, kad buvo pasamdytas įvykdyti nusikaltimą – padegti kioskelį, tačiau atvykęs pamatė, kad jo dydis kaip „S.“ (23 t., 68–71, 80–81, 198–201 b. l.), jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, o V. L. šiuos liudytojų parodymus paneigė, taigi V. L. kaltė liudytojų A. M. ir R. M. parodymais negali būti grindžiama. Dėl to, kas paminėta, sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad V. L. išteisintas nepagrįstai, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nėra, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nors, kaip teisingai pažymėta prokuroro skunde, įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų išteisintųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, o grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis negalima.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai priėmė R. D., K. K. ir V. L. išteisinamąjį nuosprendį. Tenkinti prokuroro ir civilinio ieškovo skundus juose išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu, bausmių skyrimu, kardomosiomis priemonėmis, daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikinu nuosavybės teisių apribojimu pasisakyti netikslinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo draudimo bendrovės „I.“ atstovo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinius skundus atmesti.