Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-13-258/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-23
Bylos Nr.: 2A-13-258/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: D. K., I. P.
Ieškovas: D. S.

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinės bylos numeris: 2A-13-258/2014

Teisminio proceso numeris:2-01-3-12958-2012-6Procesinio sprendimo kategorija:35.3.6;121.14;121.18;121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės., Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovėms D. K. ir I. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. S. teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti jos naudai solidariai iš atsakovių D. K. ir I. P. 95600,00 Lt negrąžintos skolos, 23926,19 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė ir atsakovės 2004 m. spalio 7 d. sudarė susitarimą dėl laidavimo, pagal kurį už būsimą I. P. prievolę grąžinti D. S. 95600,00 Lt paskolą laidavo D. K.. D. S. ir I. P. 2004 m. spalio 24 d., pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu I. P. įsipareigojo grąžinti ieškovei 95600,00 Lt paskolos sumą. I. P. iki šiol negrąžino ieškovei suteiktos paskolos. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. LR CK 6.210 str. 1 d. nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Atsakovė D. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji nepamena, jog kada nors būtų pasirašiusi 2004 m. spalio 7 d. susitarimą dėl laidavimo, o tuo atveju, jeigu ir pasirašė ant kažkokio ranka surašyto „rašto“, nereiškia, kad buvo pasirašytas „susitarimas dėl laidavimo“, kuriuo D. K. tariamai prisiėmė atitinkamą įsipareigojimą už atsakovę I. P. grąžinti įsiskolinimą ieškovei. „Susitarimas dėl laidavimo“ yra visiškai neaiškus, dviprasmiškas, jame neatsispindi laidavimo sutartyje turintys būti rekvizitai / privalomos sąlygos, iš kurių būtų galima identifikuoti buvus atitinkamą susitarimą. Lingvistiškai aiškinant „susitarimo dėl laidavimo“ turinį, aiškiai matyti, kad D. K. tik patvirtino, jog būtent I. P. yra skolinga ieškovei ir turi atitinkamą pinigų sumą ieškovei grąžinti, o galimai dėl teisinių žinių trūkumo, atitinkamų juridinių terminų / sąvokų turinio ir pasekmių nežinojimo bei galimos klaidos buvo įrašytas žodis „laiduoju“, atsakovei D. K. iš tiesų turint omenyje „liudiju“ ar „patvirtinu“ atsakovės I. P. skolos ieškovei D. S. faktą. Jeigu atsakovė D. K. būtų supratusi, kad tokiu žodžiu „laiduoju“ jai asmeniškai atsiras kokios nors teisinės pasekmės, ji niekada nebūtų apskritai nieko pasirašiusi. „Susitarimas dėl laidavimo“ yra pasirašytas tik vieno asmens – D. K., todėl jis negali būti laikomas sutartimi (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 1 d., 6.79 str., 6.159 str., 6.173 str., 6.181 str.). Skiriasi „susitarime dėl laidavimo“ ir paskolos sutartyje nurodyti atsakovės I. P. gautos paskolos grąžinimo terminai, tai suponuoja išvadą, kad jokio laidavimo susitarimo iš tiesų nebuvo sudaryta ar kad atsakovė D. K. nelaidavo už I. P. prievolių įvykdymą pagal paskolos sutartį. Atsakovė D. K. neturėjo ir neturi jokio tikslo ir priežasties laiduoti už svetimo asmens prievoles trečiajam asmeniui (ieškovei), iš to negaudama jokios naudos, priešingai, rizikuodama savo turimu turtu. Atsakovės nėra susijusios jokiais giminystės ar kitokiais artimais ryšiais, D. K. neturi jokių prievolinių įsipareigojimų I. P., priešingai, pastaroji yra skolinga D. K. apie 15000 Lt. D. K. negali būti atsakove šioje civilinėje byloje, t.y. jai negali kilti atsakomybė už I. P. skolinių įsipareigojimų nevykdymą kreditorei. Atsakovė prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė I. P. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė. procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Ieškovei D. S. iš atsakovių I. P. ir D. K. solidariai priteista 60000 Lt skolos, 15000 Lt palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos (75000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2012-10-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovės I. P., ieškovei D. S. priteista 1 637,54 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės D. K. ieškovei D. S. priteista 892,34 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kita ieškinio dalis atmesta. Iš atsakovių I. P. ir D. K. priteista po 12,17 Lt, o iš ieškovės D. S. 14,45 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Teismas nurodė, kad 2005 m. gegužės 15 d., rašytine paskolos sutartimi buvo įforminta 1998 m. šalių žodžiu sudaryta paskolos sutartis, nes pati ieškovė patvirtino, jog pinigai pagal šią sutartį atsakovei buvo perduoti 1998 m. Sudarytos šabloninės paskolos sutarties 1 punktas, numatantis parduodamos sumos dydį nebuvo užpildytas. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, kad 95 600 Lt skolą sudaro atsakovei paskolinta ir negrąžinta 15000 JAV dol. ir 8900 JAV dol. priskaičiuotų palūkanų suma, konvertavus valiutą santykiu 1:4, kuriuos patvirtino 2004 m. spalio 7 d., tarp ieškovės bei atsakovės D. K. sudarytas rašytinis susitarimas nurodęs skolos apskaičiavimo tvarką, konstatavo, kad atsakovės iš esmės pripažino, jog ieškovė perdavė paskolos sumą. Todėl teismas sprendė, kad paskolos suma pagal šalių sudarytą paskolos sutartį yra ne 95600 Lt, o 60000 Lt, atsižvelgiant į tai, kad šalys susitarė, jog valiuta bus konvertuojama paskolos suteikimo metu galiojusiu valiutos keitimo santykiu 1:4 (15000 JAV dol. × 4). Atitinkamai 35600 Lt suma laikytina atsakovės I. P. nesumokėta palūkanų suma, kuri susidarė per laikotarpį nuo 1999 metų iki 2004 metų.

Teismo vertinimu, sprendžiant iš 2004 m. spalio 24 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, pasirašydamos šią sutartį, šalys patvirtino bendrą susidariusį įsiskolinimą, ir nustatė terminą, per kurį atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolintą sumą ir priskaičiuotas palūkanas. Tai reiškė, kad šalys rašytine paskolos sutartimi užfiksavo paskolos ir priskaičiuotų palūkanų sumą, kuri susidarė iki 2004 m. spalio 24 d. (CK 6.193 str. 2 d.). Atsakovė I. P. neįrodė, jog grąžino ieškovei 60 000 Lt paskolos sumą, todėl jos ieškinys šioje dalyje buvo pripažintas pagrįstu. Teismo nuomone, atsakovė nepaneigė ir šalių susitarimo dėl palūkanų pagal sudarytą paskolos sutartį mokėjimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2004 m. spalio 24 d. iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino - 2005 gegužės 15 d., ieškovė palūkanų atsakovei I. P. neskaičiavo, laikė, kad šalys susitarė nuo 2004 m. spalio 24 d. nebeskaičiuoti palūkanų už naudojimąsi pasiskolintais pinigais. Įvertinęs šalių susitarimo sąlygas ir ieškovės kreipimosi į teismą laiką (2013-09-13), teismas padarė išvadą, jog pagal šalių sudarytą paskolos sutartį paskolos suma, į kurią įeina ir 35600 Lt priskaičiuotų palūkanų suma, turėjo būti grąžinta iki 2005 m. gegužės 15 d. Todėl suėjus penkerių metu ieškinio senaties terminui, ieškinį dalyje dėl 35 600 Lt palūkanų sumos priteisimo atmetė (CK 1.125 str. 9 d., 1.127 str. 2 d., 1.121 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad 23 926,19 Lt dydžio palūkanas ieškovė skaičiavo nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d., iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad minėtos palūkanos buvo skaičiuojamos ne paskolos sutarties pagrindu, o dėl to, kad buvo praleistas sutarties įvykdymo terminas, tai reiškė, jog ieškovė prašė priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Teismas konstatavęs, kad atsakovė I. P. pažeidė savo sutartinę prievolę laiku grąžinti paskolą, pripažino, kad ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Tačiau nustačius, kad pasirašydamos 2004 m. spalio 24 d., paskolos sutartį, šalys nurodė 95600 Lt paskolos sumą, nors pati ieškovė teisme iš esmės pripažino, kad dalis šios sumos, t. y. 35600 Lt, yra priskaičiuotos palūkanos (mokėjimo palūkanos) už suteiktą paskolą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepagrįstai skaičiavo palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį nuo 95600 Lt sumos, nes šalys nebuvo susitarusios dėl CK 6.37 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties. Todėl ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas už prievolės termino pažeidimą pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį teismas tenkino iš dalies, ieškovei priteisdamas penkių procentų dydžio metines palūkanas už laiku negrąžintą 60 000 Lt paskolos sumą už paskutinius penkerius metus, iš viso – 15000 Lt (60000 Lt × 5 proc. × 5 m.).

Teismas nesutikdamas su atsakovės D. K. teiginiais, jog ji nelaidavo už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą pagal paskolos sutartį, konstatavo, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė, o rašytinės formos nesilaikymas daro laidavimo sutartį negaliojančia. Kadangi byloje buvo pateiktas 2004 m. spalio 7 d. rašytinis susitarimas tarp ieškovės ir atsakovės, nurodęs skolos dydį - 95600 Lt, jos apskaičiavimo tvarką, taip pat sutartyje nurodytas prierašas „šita skola yra teisinga. 2005-01-01 grąžina I. P.. D. K. laiduoja“, teismas padarė išvadą, jog šiame susitarime buvo aiškiai apibūdintas prievolės įvykdymas. Todėl susitarimą pripažino galiojančiu ir sukuriančiu atsakovei D. K. pareigą solidariai atsakyti už atsakovės I. P. prievoles pagal paskolos sutartį (CK 6.189 str. 1 d., 6.193 str. 3 d.)

Teismas įvertinęs atsakovės D. K. argumentus dėl CK 6.88 ir 6.89 straipsnių taikymo šioje byloje, konstatavo, kad šiuo atveju yra terminuotas laidavimas, kadangi laidavimo susitarime yra nurodytas paskolos grąžinimo terminas ir nėra nurodyta, kad laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo. Ta aplinkybė, kad laidavimo susitarimas buvo pasirašytas anksčiau nei paskolos sutartis, teismo nuomone, šiuo atveju neturėjo reikšmės, kadangi faktiškai paskolos sutartis buvo sudaryta 1998 m. Raštu sudarytoje paskolos sutartyje nurodytas vėlesnis paskolos grąžinimo terminas, nei nurodytas laidavimo susitarime, tačiau ši aplinkybė turėtų reikšmės tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pareiškusi reikalavimus laiduotojai anksčiau nei būtų suėjęs paskolos sutartyje numatytas laidavimo terminas. Šiuo atveju paskola nebuvo grąžinta nei per laidavimo susitarime nurodytą terminą, nei per paskolos sutartyje nurodytą terminą.

Teismo vertinimu, sprendžiant, ar atsakovės D. K. laidavimas pasibaigė, atsižvelgtina į byloje pateiktus įrodymus, t. y. 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakovių I. P., kaip skolininkės, ir D. K., kaip laiduotojos, pasirašytą skolos pripažinimą-įsipareigojimą, kuriuo pripažįstama skola ieškovei D. S. ir įsipareigojama skolą sumokėti dalimis iki 2015 m. birželio 30 d.; taip pat 2012 m. rugsėjo 25 d., šalių pasirašytą taikos sutartį, kuria atsakovė I. P. įsipareigojo grąžinti skolą dalimis iki 2015 m. birželio 30 d., o atsakovė D. K. įsipareigojo atsakyti kreditorei solidariai su skolininke, jeigu ši neįvykdys prievolės nustatytais terminais. Taikos sutarties 4 punkte numatyta, kad kiekviena sutarties šalis pareiškia kitai ir garantuoja, kad nei viena iš šalių nepatyrė jokio grasinimo, smurto ar ekonominio spaudimo tam, kad pasirašytų taikos sutartį tokiomis sąlygomis, kokios yra nurodytos taikos sutartyje.

Teismo vertinimu, minėta taikos sutartis nebuvo patvirtinta teismo, todėl teismas ją vertino, kaip rašytinį įrodymą byloje, neturintį galutinio teismo sprendimo (res judicata) galios (CK 6.985 str. 1 d.). Teismas, įvertinęs byloje liudijusio A. K. liudijimus ir byloje esančių įrodymų visumą konstatavo, jog atsakovės D. K. laidavimas nėra pasibaigęs, todėl ji yra solidariai atsakinga už atsakovės I. P. neįvykdytas prievoles pagal 2004 m. spalio 24 d. paskolos sutartį (CK 6.81 str. 1 d.). Pripažinus, kad ieškovės reikalavimai iš dalies pagrįsti, ir kad atsakovės yra solidariai atsakingos už neįvykdytas prievoles pagal 2004 m. spalio 24 d., paskolos sutartį, ieškovei buvo priteista solidariai iš atsakovių 60000 Lt skolos ir 15000 Lt palūkanų.

Ieškinį patenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų 2 punktu, CK 1.5 straipsniais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė D. K. (toliau - apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys atsakovės D. K. atžvilgiu tenkintas, ir ieškovės D. S. ieškinį atsakovei D. K. atmesti; priteisti iš ieškovės D. S., atsakovei D. K. bylinėjimosi išlaidas už advokato teiktą teisinę pagalbą.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino, aplinkybės, kad apeliantė neprisimena, jog kada nors būtų pasirašiusi 2004 m. spalio 7 d. ,,susitarimą dėl laidavimo“, o tuo atveju, jei ir pasirašė ant kažkokio ranka surašyto ,,rašto“, tai nereiškia, kad buvo pasirašytas ,,susitarimas dėl laidavimo“ už atsakovės I. P. prisiimtus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Šiuo atveju, aiškiai matyti, kad D. K. tik patvirtino, jog būtent I. P. yra skolinga ieškovei ir turi atitinkamą piniginę sumą ieškovei grąžinti, o galimai dėl teisinių žinių trūkumo, atitinkamų juridinių terminų/sąvokų turinio ir pasekmių nežinojimo bei galimos klaidos buvo įrašytas žodis ,,laiduoju“, apeliantei D. K. iš tiesų turint mintyje ,,liudiju“ ar ,,patvirtinu“ atsakovės I. P. skolos ieškovei D. S. faktą. Apeliantės teigimu, skundžiamame sprendime teismas nevertino lingvistinio raštelio turinio. Minėtame raštelyje žodžiai ,,Šita skola yra teisinga“ patvirtina, jog apeliantė tik patvirtino skolos faktą. Minėti žodžiai yra skolos fakto patvirtinimas ir nieko daugiau. Toliau nurodyta, kad ,,2005.01.1 d., grąžina I. P.“ – minėta frazė akivaizdžiai nurodo, kada atsakovė turėtų grąžinti paskolą. Trečias raštelio junginys ,,D. K. laiduoja“ reiškia ne ką kitą, kaip tai, jog apeliantė tvirtina ankstesnius teiginius. Pažymi, kad teismas klaidingai nurodė, kad paskutinioji frazė įrodo laidavimo faktą, Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu atveju lieka neaišku, kodėl nebuvo aiškiai nurodyta, kad apeliantė laiduoja už paskolos gavėją, nenurodytos jos teisės ir pareigos, teisiniai padariniai, kaip ir priklauso laidavimo sutarčiai. Atkreipia dėmesį į tai, kad vėlesnė sudaryta paskolos sutartis (2004-10-24) atitinka visiems sutarčių reikalavimams, aiškiai nurodant šalių teises ir pareigas, teisinius padarinius. Apeliantės manymu, nurodyti argumentai pagrindžia, jog apeliantės pasirašytas dokumentas 2004 m. spalio 7 d., buvo tik patvirtinimas, jog atsakovė skolinga ieškovei. Apeliantės manymu, atlikęs lingvistinę raštelio analizę, teismas netinkamai interpretavo žodžio laiduoti“ reikšmę nustatydamas, kad šis žodis neturi žodžio ,,patvirtinu“ reikšmės, nes lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos žodynas internete, tokios reikšmės egzistavimą žodžio ,,laiduoti“ kontekste patvirtina. Dėl šios priežasties apeliantė teigia, jog žodis ,,laiduoti“ norminėje kalboje, ne teisinėje, vartojamas kita reikšme – garantavo kam ką, o ne teisine reikšme – prievolės sukūrimo. Analogiškai aiškinamos ir CK 1.9 straipsnio 2 dalies nuostatos numatančios, kad šiame kodekse vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę. Todėl teismas netinkamai nustatė žodžio“ laiduoti“ bendrinę reikšmę, netinkamai atliko minėto žodžio lingvistinę analizę. Kita vertus, pagrindinėje paskolos sutartyje niekus nėra užsimenama apie laidavimą ar kitokį pagrindinės prievolės užtikrinimo būdą, o tai įrodo, kad jokia laidavimo sutartis nebuvo sudaryta tarp ieškovės ir apeliantės, priešingai nei teigia teismas priėmęs skundžiamą sprendimą. Apeliantės manymu, teismo posėdžio metu užfiksuotas faktas, kad pati ieškovė pripažino aplinkybę, jog apeliantė niekada nebuvo supažindinta su paskolos sutartimi, kurią sudarė atsakovė su ieškove, ar jos turiniu yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, tačiau teismas į šią aplinkybę nekreipė dėmesio ir dėl jos nepasisakė. Dėl šios aplinkybės apeliantė teigia, jog ji nežinodama apie paskolos sutartį, negalėjo sudaryti jokio laidavimo dėl prievolės, apie kurios egzistavimą ji net nežino, ir dėl sąlygų, su kuriomis ji nebuvo supažindinta. Apeliantės teigimu, sandorį paprastai sudaro du asmenys, pasirašydami ir apsikeisdami atskirais dokumentais. Šiuo atveju, teismo įvardijamas ,,susitarimas dėl laidavimo“ yra pasirašytas tik vieno asmens – apeliantės (jei iš tikrųjų parašas yra jos), todėl vadovaujantis teisiniu reglamentavimu nustatančiu sutarčių sudarymo tvarką, taip pat tuo, kad laidavimo sutarties šalis yra užtikrinantis kito asmens prievolę asmuo (laiduotojas) ir kito asmens kreditorius, pagal savo esmę jis negali būti laikomas sutartimi, susitarimu ar juo labiau laidavimo sutartimi. Tai, tik patvirtina faktą, jog ant dokumento esantis tik apeliantės parašas įrodo, kad minėto dokumento paskirtis liudyti atsakovės skolos faktą, o ne sudaryti laidavimo sutartį. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad ,,susitarimas dėl laidavimo“ sudarytas 2004 m. spalio 7 d., o paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovės I. P. 2004 m. spalio 24 d. ir minėtoje sutartyje nėra jokios užuominos apie atsakovės I. P. prievolių įvykdymo užtikrinimą kito asmens laidavimu. Be to, skiriasi ,,susitarime dėl laidavimo“ ir paskolos sutartyje nurodyti atsakovės I. P. gautos paskolos grąžinimo terminai, t.y. ,,susitarime dėl laidavimo“ nurodyta, jog paskolą atsakovė I. P. grąžina 2005 m. sausio 1 d., o paskolos sutartyje – 2005 m. gegužės 15 d. Apeliantė mano, jog nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jokio laidavimo susitarimo iš tiesų nebuvo sudaryta ir apeliantė nelaidavo už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą pagal paskolos sutartį, kadangi grąžinimo terminas būtų sutapęs. Tačiau teismas dėl nurodytų aplinkybių nepasisakė. Apeliantė nurodo, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė (CK 6.79 str.). Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Šiuo atveju rašytinės sutarties nebuvo, minėtas raštelis gali būti laikomas vienašaliu sandoriu (CK 1.63 str.). Laidavimo sandoris yra dvišalis ar daugiašalis sandoris, kurio sudarymui reikalinga išreikšta suderinta šalių valia išreikšta raštu (CK 1.63 str. 6 d., 6.79 str., 6.154 str. 2 d.). Apeliantės manymu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vadinamąjį laidavimo susitarimą pasirašė tiek ieškovė, tiek apeliantė, kadangi prie prierašo ,,Šita skola yra teisinga. 2005.01.1 d. grąžina I. P.. D. K. laiduoja“. Yra tik apeliantės parašas, o ieškovė prie prierašo nepasirašė. Apeliantės teigimu, ji neturėjo tikslo prisiimti atsakomybės už kito asmens prievoles, juo labiau, kad apeliantė nebuvo susijusi su atsakove I. P. jokiais giminystės ar kitokiais artimais ryšiais, neturi jokių prievolinių įsipareigojimų ir atsakovė I. P. apeliantei nėra grąžinusi skolų. Todėl apeliantė niekada nelaiduotų už asmenį kuris jai yra skolingas nemenką sumą pinigų. Tačiau teismas priimdamas skundžiamą sprendimą į tai neatsižvelgė. Ieškovė 2012 m. spalio 2 d. apteikė į bylą 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimą- įsipareigojimą, pasirašytą atsakovių I. P. ir D. K., kuris, anot ieškovės, patvirtina apeliantės laidavimo faktą, tačiau teismas vertindamas minėtą dokumentą neatsižvelgė į tai, kad jis neatspindi tikrosios apeliantės valios, jame nėra išreikšta tikroji jos valia, o dokumentas išgautas apgaulės ir psichologinio spaudimo pasėkoje, bei pasirašytas apeliantei suklydus ir nežinant tikrosios atitinkamo rašto esmės ir jo sukeliamų pasekmių. Kadangi raštas buvo išgautas darant psichologinį poveikį apeliantei ir grasinant neigiamomis pasekmėmis, byloje pateiktas 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimas-įsipareigojimas negali būti laikomas įrodymu. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 7 d., buvo sudarytas neterminuotas laidavimas, todėl jis turėjo baigtis praėjus dviem metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškė ieškinio laiduotojui. Dėl šios priežasties apeliantė daro išvadą, jog laidavimas turėjo pasibaigti dar 2006 metų spalio 7 d. Jos teigimu, nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą naikinti skundžiamąjį teismo sprendimą. Apeliantės teigimu, CK nuostatos nedraudžia šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Šiuo atveju laidavimo susitarime apeliantė nenurodė, jog ji laiduoja iki visiško prievolių įvykdymo, ką nustatė ir teismas. Vadinasi, laidavimas šiuo atveju turėjo baigtis per tris mėnesius nuo 2005 metų sausio 1 d, t.y. 2005 m. balandžio 1 d. praėjus laikotarpiui kai kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kuria suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas nepareiškė laiduotojui ieškinio. Pastebi ir tai, kad laidavimo sutartis buvo terminuota, todėl atsakovė suėjus paskolos grąžinimo terminui turėjo ją grąžinti. Paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas 2004 m. spalio 24 d. Paskolos grąžinimo sutartyje iki 2005 metų gegužės 15 d. Atkreipia dėmesį, jog akivaizdu, kad šiuo atveju, paskolos grąžinimo prievolė buvo terminuota, joks kitas susitarimas nenumato kitokio paskolos grąžinimo termino. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantė teigia, jog laidavimas vėliausiai turėjo baigtis per 3 mėnesius nuo paskolos grąžinimo termino dar 2005 m. rugpjūčio 15 d. Nesutinka su teismo išvada, jog laidavimas yra terminuotas vien dėl to, kad nėra nurodyta laidavimo galiojimo pabaiga, nes tokia išvada prieštarauja CK 6.88 straipsnio nuostatoms. Apeliantės teigimu, net jeigu jos pasirašytas raštelis būtų pripažintas laidavimo susitarimu – jos laidavimo akcesorinė prievolė jau seniai pasibaigusi bet kokiu atveju, nesvarbu ar ji būtų terminuota at neterminuota, kadangi nuo visų sutartyse nurodytų prievolių įvykdymo terminų jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai, o ieškovė per tą laiką nebuvo pareiškusi ieškinio. Nesutinka su teismo išvada, jog aplinkybė, kad laidavimo paskolos sutartyje neva nurodytas vėlesnis terminas nei laidavimo sutartyje neturi jokios reikšmės. Apeliantės teigimu, laidavimo sutartyje nurodytas terminas nurodo laidavimo pasibaigimo terminą, kadangi apeliantė nėra paskolos sutarties šalis ir neturi teisės be atsakovės sutikimo susitarti, kada atsakovei kils pareiga grąžinti paskolą, ką patvirtina ir kitoks paskolos grąžinimo terminas sulygtas atsakovės ir ieškovės paskolos grąžinimo sutartyje. Dėl šios priežasties, terminas laidavimo sutartyje negali būti aiškinamas, kaip laidavimo galiojimo terminas. Apeliantės manymu, svarbi aplinkybė ir tai, jog dalis skolos yra grąžinta, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir priteisė ieškovei visą reikalaujamą sumą. Tokiu būdu priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Ieškovė D. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei 1452,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodo, kad apeliantės argumentai apie tai, jog ji nesuprato sudaromo dokumento - 2004 m. spalio 7 d susitarimo esmės ir laidavimo prievolių už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą yra nepagrįsti, nes įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Nenustatyta, kad parašas ant 2004 m. spalio 7 d. susitarimo dėl laidavimo būtų ne apeliantės, o jos suklydimas pasirašant minėtą dokumentą, taip pat nenustatytas. Ieškovė nesutinka su tuo, kad teismas neatliko lingvistinės 2004 m. spalio 7 d. susitarimo analizės, nes teismas nustatė, kad žodis ,,laiduoti“ gali turėti kelias reikšmes, tačiau tokios reikšmės kaip ,,liudiju“ ar ,,patvirtinu“ šis žodis neturi. Ieškovės teigimu, 2004 m. spalio 7 d. susitarimas dėl laidavimo atitiko būtinus ir laidavimo sutarčiai keliamus reikalavimus, nes jame nurodyta paskolos davėja, pagrindinė skolininkė, apibrėžta pinigų suma ir jos mokėjimo terminas (CK 6.76 str. 1 d.). Tai, kad susitarime nenurodomos laiduotojos teisės ir pareigos šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes minėtos pareigos yra apibrėžiamos imperatyviomis teisės normomis numatytomis CK. Iš minėto susitarimo yra aišku kokius įsipareigojimus ir už ką laiduotoja prisiima. Todėl mano, jog jokio pagrindo teigti, kad susitarimas buvo neaiškus nebuvo. Ieškovė nurodo, kad apeliantės teiginys apie fiduciarinius ginčo šalių santykius, tik patvirtina, kad apeliantė, būdama draugiškuose ir tarpusavio pasitikėjimo santykiuose su atsakove I. P. ir ieškove, prisiėmė solidarią atsakomybę už atsakovės I. P. prievolę. Ieškovės teigimu, 2004 m. spalio 24 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tik tarp ieškovės ir atsakovės I. P. dėl pagrindinės skolos grąžinimo ir, kad laidavimas gali atsirasti neatsižvelgiant į tai ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo užtikrinti prievolę, taip pat į tai, ar tas asmuo žino apie laiduotoją (CK 6.77 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teigia, kad laidavimo nurodymas 2004 m. spalio 24 d. paskolos sutartyje nebuvo būtinas ir tai, kad jis nenurodytas minėtoje sutartyje nereiškia, kad jo nebuvo. Apeliantės žinojimą apie sudarytą laidavimo sutartį patvirtino ir vėlesni dokumentai 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimas –įsipareigojimas ir 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutartis. Ieškovė mano, jog apeliantė negali remtis CK 6.87 straipsnio nuostatomis, nes šioje civilinėje byloje nebuvo nustatyta nei esminių pagrindinės prievolės pasikeitimų, nei laiduotojo atsakomybės padidėjimo. Tai, kad 2010 m. spalio 7 d. susitarime dėl laidavimo buvo numatytas skolos grąžinimo terminas – 2005 m. sausio 1 d., o 2004 m. spalio 24 d. paskolos sutartyje skolos grąžinimo terminas buvo 2005 m. gegužės 15 d., neturi teisinės reikšmės laidavimo galiojimui ir pažymima, kad toks paskolos grąžinimo termino prailginimas kaip tik buvo naudingas atsakovei ir niekaip nepadidino jos atsakomybės. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, jog 2004 m. spalio 7 d. susitarime dėl laidavimo pasirašė tik vienas asmuo – apeliantė, nes minėtas susitarimas yra pasirašytas ieškovės ir apeliantės, todėl susitarimo būvimas minėtame dokumente yra akivaizdus. Be to, apeliantė patvirtindama laidavimą pasirašė 2012 m. rugsėjo 20 d skolos pripažinimą-įsipareigojimą, taip pat 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutartį. Iš nurodytų dokumentų yra akivaizdu, kad dėl laidavimo buvo išreikšta trijų asmenų valia, todėl nėra jokio pagrindo teigti kad nebuvo pasirašytas susitarimas dėl laidavimo. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, jog 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimas-įsipareigojimas neatspindi tikrosios apeliantės valios, nes buvo išgautas naudojant psichologinį spaudimą, nes apeliantės nurodomos aplinkybės nebuvo patvirtintos jokiais byloje esančiais įrodymais. Be to, 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimas–įsipareigojimas nebuvo nuginčytas ir pripažintas niekiniu, todėl yra teisėtas įrodymas civilinėje byloje. Ieškovė nesutinka su apeliantės aiškinimu dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nes byloje esantys 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakovių (skolininkės ir apeliantės) pasirašytas skolos pripažinimas-įsipareigojimas ir 2012 m. rugsėjo 25 dienos taikos sutartis patvirtina, kad laidavimas nėra pasibaigęs ir patvirtinamas minėtais dokumentais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija įvertinus civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai ištyrus faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykius. Todėl naikinti skundžiamojo teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde keliami laiduotojo atsakomybės už laiduojamąjį asmenį atsakomybės, terminuoto laidavimo, taip pat netinkamo įrodymų vertinimo klausimai, todėl teisėjų kolegija pasisako šiais aspektais.

Laidavimo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A., T. A. ir kt., bylos Nr.3K-3-526/2010). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir S. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Nustatyta, kad 1998 metais tarp ieškovės ir atsakovės I. P., tarpininkaujant atsakovei D. K., buvo sudaryta žodinės formos neterminuota paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovei I. P. 15 000 JAV dolerių sumą. Šalys žodžiu susitarė, kad ieškovei bus mokamos palūkanos 4 proc. už mėnesį nuo paskolintos sumos. Ieškovė iki 1999 m. pabaigos priskaičiavo 5752 JAV dolerių palūkanų. Per nurodytą laikotarpį atsakovė dalį palūkanų sumokėjo, o nesumokėta dalis sudaro 4400 JAV dolerių. Nuo 2000 m. iki 2004 m. ieškovė skaičiavo 6 proc. metines palūkanas, iš viso už penkis metus nesumokėta palūkanų suma – 4500 JAV dolerių. Atsakovė I. P. teigė, kad nuolat nešdavo ieškovei pinigus skolai grąžinti, tačiau nenurodė konkrečios sumos, kurią sumokėjo ieškovei, ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. 2004 m. spalio 7 d., ieškovė ir atsakovė D. K. sudarė rašytinį susitarimą, kuriame nurodė, kad skolos suma yra 15000 JAV dol., palūkanos 8900 JAV dol. (iki 1999 m. 4400 JAV dol., už 2000-2004 m. 4500 JAV dol.), iš viso skolos suma 23900 JAV dol., dolerio kursas skolinimo metu buvo 1:4, iš viso skola 95600 Lt. Pasirašydama minėtą susitarimą, atsakovė D. K. nurodė, kad „šita skola yra teisinga. 2005-01-01 grąžina I. P.. D. K. laiduoja“. 2004-10-24 ieškovė ir atsakovė I. P. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2005-05-15 grąžinti ieškovei 95600 Lt paskolos sumą. Sutarties 3 punkte įrašyta, kad „95600 Lt bus pervesta pardavus butą“ (b.l. 5-11;21;25-27).

Apeliantė teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog apeliantė neatsimena, kad kada nors būtų pasirašiusi 2004 m. spalio 7 d., ieškovės įvardijamą susitarimą dėl laidavimo, o tuo atveju, jei ir pasirašė ant kažkokio ranka surašyto ,,rašto“ tai nereiškia, kad buvo pasirašytas ,,susitarimas dėl laidavimo“, kuriuo apeliantė tariamai prisiėmė įsipareigojimą grąžinti skolą už I. P.. Apeliantės teigimu, minėtu dokumentu ji tik patvirtino, kad I. P. yra skolinga ieškovei ir turi jai grąžinti atitinkamą pinigų sumą. Apeliantė pripažįsta, kad dėl teisinių žinių stokos ir galimos klaidos 2004 m. spalio 7 d. susitarime buvo įrašytas žodis ,,laiduoju“. Remiasi lingvistiniu sąvokos ,,laiduoti“ aiškinimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu pažymėti ir tai, kad laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau.

Šiuo atveju, byloje esantys rašytiniai įrodymai, virš minėtas 2004 m. spalio 7 d. susitarimas ir raštelyje nurodytas tekstas ,,Šita skola yra teisinga 2005.01. 1 d. gražina I. P.. D. K. laiduoja“ ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos metu nustatytos aplinkybės, jog atsakovė I. P. ir apeliantė buvo artimos draugės, apeliantė ieškovei siūlė investuoti paskolinant pinigus atsakovei I. P.. Ieškovė atsižvelgusi į gerus santykius su apeliante paskolino jai prašomą 15 000 JAV dolerių sumą, kurią apeliantė perskolino atsakovei I. P., 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimo-įsipareigojimo susitarime nurodomas apeliantės laidavimas už I. P., ieškovės ir atsakovės I. P. bei apeliantės sudaryta taikos sutartis (kurią, beje, pirmos instancijos teismas vertino, kaip rašytinį įrodymą byloje), kurioje apeliantė nurodoma kaip laiduotoja (1.3 p.) (b.l. 21;25; 113, 105-106, 162-163 T1), priešingai nei teigia apeliantė įrodo, kad apeliantė suvokė sudaromo sandorio esmę ir žinojo apie ginčiamo paskolos sandorio sudarymą. Sudarytas 2004 m. spalio 7 d. susitarimas dėl laidavimo, priešingai nei teigia apeliantė, atitinka būtinus ir laidavimo sutarčiai keliamus reikalavimus, nes jame nurodyta paskolos davėja, pagrindinė skolininkė, apibrėžta pinigų suma ir jos mokėjimo terminas (CK 6.76 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentu, jog pasirašydama 2004 m. spalio 7 d. susitarime tik patvirtino skolos ieškovei buvimo faktą ir skolos grąžinimą ieškovei. Laidavimo sandorio esmė – užtikrinti, jog pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą, kaip jau minėta, atsakys trečias asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į laidavimo instituto esmę, šiuo atveju, apeliantė savo parašu patvirtindama, kad atsakovė I. P. gražins skolą ieškovei, iš esmės laidavo už I. P. įsipareigojimų ieškovei įvykdymą. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog ji nesiekė laiduoti už atsakovės I. P. prievolių ieškovei įvykdymą ir sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog 2004 m. spalio 7 d. susitarime yra pakankamai aiškiai apibūdintas prievolės įvykdymas. Minėtas susitarimas yra galiojantis ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas. Iš byloje esančios 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutarties, kuri nebuvo teismo patvirtinta ir į kurios tekstą iš esmės perkeltas 2004 m. spalio 7 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimo-įsipareigojimo tekstai, apeliantė įvardijama kaip laiduotoja (taikos sutarties 1.3 p.) už atsakovės I. P. prievolių ieškovės atžvilgiu įvykdymą (b.l. 105-107,T1). Minėta taikos sutarytis taip nenuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Todėl pirmos instancijos teismas ją pagrįstai vertino šios bylos kontekste kartu su kitais įrodymais. Dėl šios priežasties, apeliantės dėstomi argumentai apie netinkamą lingvistinį sąvokos ,,laiduoju“ aiškinimą, nepaneigia jos laidavimo už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą fakto ir aiškiai išreiškia jos valią ir ketinimus (CK 6.193–6.195 str.).

Kartu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad laidavimo sutartys, nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialiųjų finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje numeris 3K-P-537/2011).

Vadinasi, apeliantė būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pareigą pasidomėti turiniu dokumento, kurį ji pasirašo, priešingu atveju, šios bylos kontekste, jai tenka dėl jos nerūpestingumo kylančios pasekmės – solidari atsakomybė už atsakovės I. P. neįvykdytas prievoles ieškovei.

Teisėjų kolegijos vertinimu, net darant prielaidą, kad apeliantė nesuvokdama sudaromo 2004 m. spalio 7 d. susitarimo esmės laidavo už atsakovą I. P., vėlesni ir jau minėti apeliantės, kaip laiduotos parašai ant 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimo-įsipareigojimo ir 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutarties, paneigia apeliantės argumentus apie tai, kad ji nežinojo, kad laiduoja už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą (CK 6.193 str.-6.195 str.).

Teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės argumentus, jog pirmos instancijos teismo įvardijamas 2004 m. spalio 7 d. ,,susitarimas dėl laidavimo“ yra pasirašytas tik vieno asmens – apeliantės, nes minėtas susitarimas, kaip beje, ir kiti byloje esantys dokumentai pagrindžiantys solidarią apeliantės atsakomybę už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą yra pasirašyti tiek I. P., tiek ir apeliantės (b.l. 5;10;21;25). Vadinasi, susitarimą pasirašius abiems šalis laikoma, kad susitarimas yra sudarytas (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliantė remiasi aplinkybe, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutartyje išdėstytas sąlygas ir apeliantės pripažinimą laiduotoja. Apeliantės teigimu, 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutarties sąlygos buvo išgautos naudojant psichologinį spaudimą ir neatitinka tikrosios apeliantės valios, pasirašyta apeliantei suklydus.

Iš tikrųjų, byloje esantis 2012 m. spalio 30 d. apeliantės prašymas dėl taikos sutarties nepriėmimo ir netvirtinimo civilinėje byloje numeris 2-16474-779/2012, rodo, kad apeliantė nurodė priežastis dėl kurių prašė teismo netvirtinti tarp jos, ieškovės ir atsakovės I. P. sudarytos taikos sutarties (b.l. 52, T1). Pašyme nurodoma, kad apeliantė ketina kreiptis į teismą ginčydama 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimo-įsipareigojimo raštelį. Tačiau, jokie įrodymai apie pradėtą teismo procesą ir/ar nuginčytą 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimo-įsipareigojimo raštelį nepateikiami (CPK 178 str.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliantės valios išraiška laiduojant už atsakovės I. P. prievolių ieškovei įvykdymą. Tuo labiau, kad byloje liudijęs A. K. parodė, kad siekiant išvengti teisminių ginčų skolininkės ir ieškovė siekė sudaryti taikos sutartį. Taikos sutartis pasirašyta liudytojui dalyvaujant. Jo teigimu, apeliantė ir I. P. į liudytojo teisinių paslaugų kontorą atvyko, laisva valia pasirašė sutartyje, sutartyje nurodė, kad pasirašo nepatyrę jokio psichologinio ar kitokio spaudimo (b.l. 138-139, T1).

Byloje esantis Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių tyrimų skyriaus 2012 m. lapkričio 5 dienos raštas numeris 10-4-S-10941 tvirtina, kad pagal apeliantės pareiškimą dėl A. K. (liudytojo) panaudoto psichologinio smurto, ko pasėkoje, apeliantė pasirašė 2012 m. rugsėjo 20 d. pripažinimą-įsipareigojimą ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti. Iš to paties nutarimo matyti, kad A. K. veiksmuose nebuvo nustatyti aiškūs nusikalstamos veikos požymiai (b.l. 156-157, T1).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad sudarant 2012 m. spalio 30 d. taikos sutartį apeliantei darytas psichologinis poveikis įrodytas nebuvo, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo abejoti liudytojo A. K. parodymais, patvirtinančiais apeliantės valios išraiškos laisvę laiduojant už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą ieškovei (CPK 178 str., 183 str., 185 str.). Dėl šios priežasties apeliantės argumentai dėl pirmos instancijos teismo netinkamai įvertintos 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutartyje išreikštos šalių valios pripažįstant apeliantę laiduotoja atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 185 str.).

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog tarp ginčo šalių buvo sudarytas terminuotas laidavimas, kadangi laidavimo sutartyje nebuvo nurodyta, jog jis galioja iki visiško prievolės įvykdymo Kadangi ginčo šalys nebuvo susitarusios jog prievolė galioja iki visiško jos įvykdymo apeliantės laidavimas už atsakovės I. P. prievolių įvykdymą baigėsi 2005 m. rugpjūčio 15 d. Dėl šios priežasties, apeliantės laidavimui pasibaigus ji neturi pareigos atsakyti už atsakovės I. P. įsipareigojimus ieškovei (CK 6.68 str., 6.88 str. 1 d., 6.89 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje numeris K-7-229/2009, siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnio nuostatas, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga, yra nurodžiusi, kad tuo atveju, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, kartu pažymėjo, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4-5 d.), o laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės prievolės pobūdį. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikytinas, bet prievolės užtikrinimo priemonė galioja tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Šios praktikos kasacinis teismas laikosi ir kitose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje numeris 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis numeris 3K-3-459/2012; 2013 m. kovo 5 d, nutartis numeris 3K-3-92/2013).

Teisėjų kolegija tik akcentuoja, kad pagal virš aptartus išaiškinimus laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, kai yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta laiduotojo valia, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsakovo laiduotojas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo 2012 m. rugsėjo 20 d. skolos pripažinimo-įsipareigojimo susitarimo ir 2012 m. rugsėjo 25 d. taikos sutarties, o liudytojas A. K. rengęs ginčo šalių taikos sutarties projektą patvirtino, kad apeliantė ir atsakovė I. P. minėtą taikos sutartį pasirašė bendru šalių sutarimu ir laisva valia, į tai, kad prievolės atsiskaityti su ieškove, atsakovė I. P. neįvykdė (kas sąlygojo ieškovės kreipimąsi į teismą), darytina išvada, jog laiduotojos-apeliantės laidavimas negali būti laikomas pasibaigusiu iki visiško atsakovės I. P. prievolių ieškovei įvykdymo ir sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad apeliantė yra solidariai atsakinga už atsakovės I. P. neįvykdytas prievoles pagal 2004 m. spalio 24 d. paskolos sutartį (CK 6.81 str.). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai solidariai iš apeliantės ir atsakovės I. P. priteisė ieškovei 60 000Lt skolos ir 15 000 Lt palūkanų (CPK 178 str., 183 str., 185 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atmetus apeliantės D. K. apeliacinį skundą, ieškovei D. S. pateikus įrodymus patvirtinančius patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, jai priteistinos 1452 Lt bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (18-19, T2) (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš D. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini) 1452 (vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Romualda JanovičienėRita KisielienėAlma Urbanavičienė