- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-200-1092/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00531-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- R. M.
- Ieškovas
- J. B.
- Kategorijos
- 2.1.3.3.1Piniginiai vertybiniai popieriai
- 2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas
- 2.1.5.1.2.7Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. (B.) ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. B. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 8 139 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. sausio 5 d. atsakovas surašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo ieškovui sumokėti 8 139 Eur iki 2019 m. sausio 1 d. Atsakovas vekselyje nurodytos pinigų sumos nesumokėjo, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl 8 139 Eur priteisimo.
3. Atsakovas R. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad vekselis nebuvo pateiktas vykdyti, todėl jo galiojimas yra pasibaigęs, vekselis tapo paprastu skolos rašteliu, kuriuo kaip rašytiniu įrodymu įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, todėl būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2019 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino.
5. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta žodinė sutartis, pagal kurią šalys susitarė, jog ieškovas investuos lėšas į istorinio automobilio pirkimą, automobilio transportavimą į Lietuvą, detales, atsakovas investuos į automobilį savo darbą, o gautą pelną abu pasidalys dalimis, proporcingai pagal kiekvieno iš šalių įdėtų investicijų dalį. Tuo tikslu ieškovas Norvegijoje nupirko 1972 metų automobilį „Buick Riviera“, kurį savo lėšomis pargabeno į Lietuvą ir perdavė atsakovui. 2014 m. rugsėjo mėnesį, išaiškėjus, jog automobilis išardytas detalėmis ir atsakovas nebegali automobilio suremontuoti, šalys susitarė, kad atsakovas atlygins ieškovui automobilio vertę ir į automobilį investuotas lėšas (iš viso 8 139 Eur) iki 2019 m. sausio 1 d. pagal surašytą rašytinį įsipareigojimą (2015 m. sausio 5 d. paprastąjį vekselį).
6. Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. sausio 5 d. vekselį, pagal kurį atsakovas įsipareigojo iki 2019 m. sausio 1 d. sumokėti 8 139 Eur ieškovui, atsakovas pasirašė kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonę, bet ne siekiant užtikrinti automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, kaip nurodo atsakovas.
7. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susitarimas, ketinimas kurti bendrą verslą – suremontuoti istorinį automobilį ir iš šios veiklos gauti pajamas ir tik atsakovui nevykdant susitarimo dėl automobilio remonto, buvo tariamasi dėl automobilio liekanų perdavimo atsakovui. Atsakovo įsipareigojimas sumokėti 8 139 Eur kilo šalių sudarytos automobilio remonto sutarties pagrindu, šis atsakovo pasirašytas dokumentas vertintinas kaip šalių susitarimas dėl nuostolių už automobilį atlyginimo būtent ieškovo investuotų lėšų sumokėjimui užtikrinti. Toks šalių susitarimas dėl nuostolių atlyginimo, įformintas vekseliu, neprieštarauja įstatymui.
8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais, taip pat gera verslo praktika, sąžiningumo, teisingumo principais, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė šalių susitarimą iki 2019 m. sausio 1 d. grąžinti sutartą 8 139 Eur sumą (7 250 Eur skolos sumą su 2 procentų dydžio metinėmis palūkanomis), todėl ši suma išieškotina teismine tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Atsakovas R. M. apeliaciniu skundu prašo Plungės apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nenurodė, kokia tarp šalių esančio teisinio santykio prigimtis bei kvalifikacija pagal teisės normas.
9.2. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiomis konkrečiomis teisės normomis kvalifikuojama ir iš kurios Civilinio kodekso (toliau – ir CK) dalies kyla atsakovo pareiga sumokėti ieškovui reikalaujamus pinigus: ar tai yra paskola, ar nuostoliai, ar žalos atlyginimas.
9.3. Teismas nurodo, jog vekselį atsakovas pasirašė kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonę, tačiau nėra aišku, koks konkretus ieškovo reikalavimas atsakovui, egzistavęs vekselio pasirašymo metu, laikomas įrodytu byloje.
9.4. Šalių sudarytas vekselis ne tik kad nebuvo pateiktas vykdyti, tačiau nuo pat pradžių nebuvo galiojantis, nes nuo 2015 m. sausio 1 d. pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles.
9.5. Susitarimą tarp šalių laikant paskolos teisiniais santykiais jam taip pat būtų privaloma teisinė forma ir taikomos notarinės formos nesilaikymo pasekmės.
9.6. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas atsakovo pareigą sumokėti ieškovui jo reikalaujamą sumą faktiškai kildina iš jo nuostolių. Toks ieškinys yra neįrodytas, o nuostolių dydžio ieškovas nepagrindė jokiais leistinais dokumentais. Sprendime nėra paaiškinta, kas sudaro žalos sumą, nepateikti jos skaičiavimai, taip pat nėra jokių ginčo automobilio įgijimą pagrindžiančių dokumentų (pirkimo sutarčių, atsiskaitymo dokumentų, kvitų, sąskaitų, važtaraščių ir pan.).
9.7. Byloje yra taikytina senatis ir atsakovas prašė (prašo) ją taikyti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Netgi pripažįstant, kad žala ieškovui susidarė 2015 metų sausio 5 d., kai šalys pasirašė susitarimą, senaties terminas ieškiniui pareikšti baigėsi 2018 metais ir vien jau šiuo pagrindu ieškinys privalėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
9.8. Atsakovas nesutinka su priteistomis mokėti vekselyje nustatytomis palūkanomis. Tarp ieškovo ir atsakovo jokie pinigų skolinimo santykiai neatsirado, o žalos santykiai palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją, turėti negali.
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas J. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atsakovas į bylą nepateikė nei prievolės nebuvimą, nei prievolės pasibaigimą patvirtinančių dokumentų. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teisminio proceso metu atsakovas neneigė aplinkybių dėl susitarimo remontuoti istorinį automobilį, neneigė, kad automobilį pirko ieškovas ir jam perdavė, neneigė, kad automobilis buvo išrinktas dalimis ir iš jo liko tik metalo laužo krūva, neneigė, kad nesugebėjo atgal surinkti automobilio ir grąžinti jį į pirminę padėtį, neneigė, kad automobilis po vekselio surašymo liko jo nuosavybė ir jo žinioje, neneigė, kad automobilį išpirko surašydamas vekselį ir po to iškeitė į kitą automobilį – „Camaro“, neneigė, kad derino su ieškovu jam mokėtiną sumą, pats pasiūlė atpirkti automobilį, savarankiškai rašė vekselį, netgi 2019 metais jis neneigė turįs skolą ieškovui, kai atsakovą informavo, jog ruošiasi bankroto bylai ir ieškovas, kaip kreditorius, gaus pranešimą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas atsakovui ir jo nurodytiems asmenims mokėjo pinigus už automobilio detales ir remonto darbus. Atsakovas savo pareigą sumokėti pinigus ieškovui neigia tik ta aplinkybe, jog vekselis turėjo būti surašytas notarine forma, tačiau jokių prievolinių santykių susiformavimo aplinkybių, ištakų ir reikalavimo sumos neneigia.
10.2. Teismas teisingai sprendime konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių faktinių sutartinių santykių turinys patvirtina, kad šiems santykiams identifikuoti ir jų teisiniam reguliavimui, teisinei apsaugai užtikrinti negalima vadovautis CK nuostatomis, susijusiomis su transporto priemonės pirkimo–pardavimo, rangos, jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčių sudarymu ir vykdymu, nes tarp šalių susiklostę sutartiniai santykiai neatitinka įstatymo nustatytų šioms sutartims keliamų imperatyvių turinio ir formos reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi CK 6.156 straipsnio 1 dalies nuostata, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, taip užtikrinant dispozityvumo principo įgyvendinimą.
10.3. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija savo pareigą sumokėti ieškovui pinigus ne todėl, kad jis nebūtų jam skolingas, o vien todėl, kad, atsakovo manymu, nėra pagrindo tų pinigų iš jo priteisti – nėra CK numatytos sutarties rūšies, iš kurios kilo pareiga mokėti pinigus. Pačios skolos sumos ir atsiradimo atsakovas neginčija. Atsakovas neginčija aplinkybių, jog remontui perduoto automobilio ieškovui negrąžino ir jo neišsaugojo.
10.4. Vekselio pasirašymą inicijavo atsakovas, nes jis, negalėdamas suremontuoti automobilio, pats pasiūlė ieškovui suskaičiuoti, kokia yra ieškovo investuota pinigų suma. Atsakovas niekada neginčijo, kad pavertė istorinį automobilį metalo laužu, ir, nesugebėdamas pateikto automobilio suremontuoti ir perduoti jį atgal ieškovui bent jau tokios pat būklės, koks buvo perduotas, pats ir įsipareigojo atlyginti nuostolius ieškovui.
10.5. Ieškinio senaties terminas šioje byloje netaikytinas, nes skolos sumokėjimo terminas suėjo 2019 m. sausio 1 d. Nepaisant to, iš ko kilo atsakovui pareiga sumokėti pinigus, šalys buvo susitarusios dėl jų sumokėjimo termino, todėl iki 2019 m sausio 1 d. ieškovas nebūtų turėjęs galimybių šios sumos prisiteisti iš atsakovo. Tik suėjus mokėjimo terminui, ieškovui atsirado reikalavimo teisė į atsakovą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškinio senatis šiuo atveju nėra pasibaigusi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovui 2015 m. sausio 5 d. vekselyje nurodytą sumą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti skolą, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenustatė, kokių materialiųjų teisinių santykių pagrindu atsirado atsakovo pareiga sumokėti ieškovo reikalaujamą pinigų sumą, 2015 m. sausio 5 d. vekselis yra netekęs galios ir neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, taip pat nėra įrodymų, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Atsakovas taip pat prašo taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, teigia, kad žalos dydis yra neįrodytas.
Dėl esminių bylos aplinkybių
14. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.).
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta žodinė sutartis, pagal kurią šalys susitarė, jog ieškovas investuos lėšas į istorinio automobilio pirkimą, automobilio transportavimą į Lietuvą, detales, atsakovas investuos į automobilį savo darbą, o gautą pelną abu pasidalys dalimis, proporcingai pagal kiekvieno iš šalių įdėtų investicijų dalį. Paaiškėjus, jog automobilis išardytas detalėmis ir atsakovas nebegali automobilio suremontuoti, šalys susitarė, kad atsakovas atlygins ieškovui automobilio vertę ir į automobilį investuotas lėšas iki 2019 m. sausio 1 d. pagal surašytą rašytinį įsipareigojimą (2015 m. sausio 5 d. paprastąjį vekselį). Tokį šalių susitarimą patvirtina byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga, iš kurios matyti, kad atsakovas remontavo automobilį, o ieškovas pervesdavo lėšas detalių pirkimui. Tačiau atsakovui nurodžius, kad jam automobilio surinkti nepavyks, pats atsakovas pasiūlė ieškovui įvertinti automobilį pinigais ir pasirašyti vekselį, kurio turinį pateikė ieškovui. Atsakovui pažeidus šalių susitarimą grąžinti iki 2019 m. sausio 1 d. sutartą 8 139 Eur sumą, ieškovas kreipėsi į teismą dėl sumos išieškojimo teismine tvarka.
16. Anksčiau paminėtų aplinkybių ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, klausimo dėl įrodymų vertinimo ar įrodinėjimo taisyklių tinkamo taikymo nekelia. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis esminėmis bylos aplinkybėmis.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Tačiau tai, kad vekselio gavėjas nepasinaudoja vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę gauti prievolės įvykdymą supaprastinta tvarka, išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo (kreditoriaus) reikalavimo teisės vekselio davėjui (skolininkui). Neapmokėtas vekselis patvirtina vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolę, kol ji nėra pasibaigusi bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais arba kol vekselis (vekselio atsiradimo pagrindas (sandoris)) nepripažintas negaliojančiu įstatymų nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl vekselio turėtojas (kreditorius) gali ginti savo pažeistas teises dėl vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreipdamasis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019, 17 p.). Be to, aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (CPK 178 straipsnis) ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019, 30 p.).
18. Nagrinėjamu atveju tarp šalių 2015 m. sausio 5 d. pasirašytas vekselis suėjus terminui nebuvo pateiktas apmokėti. Vadinasi, jis yra netekęs vekselio kaip vertybinio popieriaus statuso ir jo įvykdymas negali būti užtikrintas taikant ĮPVĮ nuostatas. Be to, ginčo vekselis neatitinka ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neturi esminės reikšmės.
19. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, ta aplinkybė, jog vekselis yra netekęs vertybinio popieriaus statuso, nepanaikina vekselio turėtojo reikalavimo teisės vekselio davėjui, jei tokia teisė kyla iš šalių sudarytos sutarties, kurios pagrindu buvo išrašytas vekselis. Nagrinėjamu atveju atsakovo ieškovui pasiūlytas ir atsakovo laisva valia pasirašytas dokumentas (2015 m. sausio 5 d. vekselis) yra realiai egzistuojantis rašytinis dokumentas. Vadinasi, šis dokumentas gali būti laikomas rašytiniu įrodymu, pagrindžiančiu tarp šalių susiklosčiusius materialiuosius teisinius santykius.
20. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bylos šalys susitarė, kad atsakovas atlygins ieškovui automobilio, dėl kurio remonto šalys buvo susitarusios, vertę ir į automobilį investuotas lėšas iki 2019 m. sausio 1 d. pagal surašytą rašytinį įsipareigojimą (2015 m. sausio 5 d. paprastąjį vekselį). Bylos medžiaga taip pat sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas, pasirašydamas ginčo vekselį, suvokė ir siekė prisiimti teisinę pareigą kompensuoti ieškovo patirtas išlaidas (nuostolius), susijusias su atsakovui remontuoti perduotu automobiliu, įvertinant pinigų nuvertėjimą iki 2019 m. sausio 1 d. Vadinasi, nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudarytas susitarimas (dvišalė sutartis), pagal kurį atsakovas iki 2019 m. sausio 1 d. įsipareigojo sumokėti ieškovui konkrečią pinigų sumą – 8 139 Eur – kaip ieškovo patirtų nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovo pasirašytas dokumentas vertintinas kaip šalių susitarimas dėl nuostolių už automobilį atlyginimo.
21. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad minėta sutartis (dėl nuostolių atlyginimo) imperatyvioms įstatymų nuostatoms neprieštarauja, tokiai sutarčiai sudaryti notarinė forma yra nebūtina, o atsakovo pasirašytas vekselis, nors ir neturintis vertybinio popieriaus statuso, yra šios sutarties sudarymą patvirtinantis rašytinis dokumentas. Vadinasi, apibendrinant tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad tarp šalių nagrinėjamu atveju susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai – šalys sudarė sutartį, pagal kurią atsakovas iki 2019 m. sausio 1 d. įsipareigojo sumokėti ieškovui 8 139 Eur kaip ieškovo patirtų nuostolių atlyginimą. Dėl šios priežasties yra teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai dėl įrodymų apie paskolos teisinius santykius tarp šalių nebuvimo ar paskolos sutarties formos. Nagrinėjamu atveju atsakovo prievolė atsirado ne iš paskolos sutarties, bet iš kitos rūšies sutarties, kurios sudaryti įstatymai nedraudžia ir kurią patvirtina rašytinis įrodymas – atsakovo pasirašytas vekselis.
Dėl įrodymų apie žalos dydį ir ieškinio senaties termino
22. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad byloje turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.
23. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju bylos šalys susitarė, kad atsakovas sumokės ieškovui vekselyje nurodytą 8 139 Eur sumą iki 2019 m. sausio 1 d. Atsakovas šios sutarties neginčijo, ją pripažinti negaliojančia nereikalavo, todėl atsakovui teko pareiga ją tinkamai ir visiškai įvykdyti. Vadinasi, ieškovas šioje byloje pareiškė ne reikalavimą dėl žalos atlyginimo, bet reikalavimą natūra įvykdyti šalių sudarytą sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 8 139 Eur (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tokiam reikalavimui netaikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes šiuo atveju yra taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas (dešimt metų; CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
24. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pareiškė reikalavimą ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl sutartyje nurodytos pinigų sumos priteisimo, ieškovas neprivalėjo įrodinėti patirtų nuostolių. Šiuo atveju ieškovui pakako įrodyti sutarties, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti 8 139 Eur kaip nuostolių atlyginimą, sudarymą, tai jis ir padarė. Juolab kad minėta suma iš esmės atitinka ieškovo patirtas išlaidas, susijusias su atsakovui remontuoti perduotu automobiliu, įvertinant pinigų nuvertėjimą iki 2019 m. sausio 1 d.
Dėl palūkanų priteisimo
25. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su priteistomis vekselyje nurodytomis palūkanomis, teigia, kad vekselyje sutarta dviejų procentų sąlyga turėjo būti įrodinėjama atskirai.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo vekselyje palūkanos konkrečiai ir atskirai nebuvo aptartos ir nustatytos. Minėtu dokumentu atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti konkrečią 8 139 Eur sumą kaip ieškovo patirtų nuostolių atlyginimą, įvertinus ieškovo patirtas išlaidas, susijusias su automobiliu, kuris buvo perduotas remontuoti atsakovui, įvertinant pinigų nuvertėjimą. Sutarties, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti minėtą sumą, sudarymas yra įrodytas, atsakovas šios sutarties neginčijo, ją pripažinti negaliojančia nereikalavo. Vadinasi, atsakovui teko pareiga šią sutartį tinkamai ir visiškai įvykdyti, o teismas turėjo pagrindą priteisti visą šalių sutartą pinigų sumą. Juolab kad pirmosios instancijos teismas jokių palūkanų iš atsakovo atskirai nepriteisė, o priteisė tik tą sumą, kurią atsakovas buvo įsipareigojęs sumokėti pagal sutartį.
Dėl bylos baigties
27. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
28. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą iš jo priteistinos ieškovo J. B. patirtos 500 Eur išlaidos už teisinę pagalbą šioje byloje rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Šios išlaidos yra pagrįstos 2019 m. lapkričio 20 d. sąskaita už suteiktas teisines paslaugas Nr. 0310, 2019 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymu ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui J. B. (B.) iš atsakovo R. M. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.