- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-367-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04025-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė, Vytautas Kursevičius, Danutė Matiukienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- UAB „R2 grupė“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5138-569/2013, iškeltoje pagal R. K. ieškinį atsakovui UAB „R2 grupė“ dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio bei kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė.
I. R. K. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (t.1, b. l. 88-89), kuriais prašė panaikinti 2013-05-06 LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą; priteisti iš atsakovo UAB „R2 grupė“ 3522,69 Lt kompensaciją už kurą, 2028,33 Lt už naktinį darbą, 996 Lt automobilio remonto išlaidas, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad pas atsakovą UAB „R2 grupė“ pradėjo dirbti 2011-01-07 pagal darbo sutartį Šiaulių regiono vadovu, kuri buvo nutraukta 2012-12-13 dieną. 2012-12-17 dieną jis su atsakovu sudarė naują darbo sutartį ir buvo pakartotinai įdarbintas apsaugos specialistu 0,2 etato.
Abiejų darbo sutarčių pagrindu 2011-01-07 ir 2012-12-18 buvo sudarytos jo automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos sutartys su atsakovu UAB „R2 grupė“ dėl automobilio naudojimo darbinėms funkcijoms vykdyti bei darbdavio įsipareigojimų kompensuoti automobilio išlaikymo ir kuro sąnaudas.
Pagal 2011-01-07 automobilio panaudos sutartį darbdavys UAB „R2 grupė“ įsipareigojo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti vykdydamas savo ūkinę veiklą, ir kompensuoti automobilio išlaikymo išlaidas, neviršijančias 300 Lt su PVM, kas sudaro 363,00 Lt.
Pagal 2012-12-18 automobilio panaudos sutartį darbdavys įsipareigojo tą patį automobilį naudoti jo darbinėms funkcijoms vykdyti, o taip pat kompensuoti automobilio išlaikymo išlaidas, neviršijančias 300 Lt su PVM, kas sudaro 363,00 Lt per mėnesį.
2013 sausio 31 d. darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta. Atleidęs iš darbo atsakovas UAB „R2 grupė“ su juo laiku ir tinkamai neatsiskaitė. Atsakovas UAB „R2 grupė“ nepagrįstai ieškovui nesumokėjo kompensacijos už padidėjusias darbines išlaidas, t.y. neatsiskaitė už naudoto ieškovo automobilio darbo reikmėms kuro sąnaudas, o taip pat neatsiskaitė už naktinį darbą.
Dėl kilusio ginčo jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. 2013-05-06 Lietuvos Respublikos Valstybinės Darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo reikalavimus darbdaviui UAB „R2 grupei“ dėl kuro išlaidų išieškojimo bei padidinto darbo užmokesčio už darbą nakties laiku išieškojimo, o reikalavimo dėl kuro išlaidų pagal panaudos sutartį, remiantis LR DK 290 str. l dalies 3punktą, iš viso nesprendė. Ieškovas R. K. su šiuo 2013-05-06 Darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinka.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „R2 grupė“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė (t.1, b. l. 42-46, 101-103), kad ieškinyje nėra nurodyta, kokioms 0,2 etato dirbusio parduotuvėje apsaugos specialisto funkcijoms tariamai buvo sudaryta automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) panaudos sutartis; neaišku, kokiu tikslu automobilis buvo naudojamas. 2012-12-14 įsakymu Nr. V-24 buvo paskirtas naujas Šiaulių regiono vadovas, todėl ieškovui automobilis neperduotas. Pridėtuose kelionės lapuose ieškovas R. K. tariamai nuo 2012-12-01 iki 2012-12-31 tikrino objektus ir ieškojo naujų objektų, tačiau jis 2012-12-13 buvo atleistas iš darbo ir kitam darbui priimtas tik 2012-12-17. Neaišku, kokius objektus R. K. tikrino ir ieškojo naujų saugomų objektų nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31, nes dirbo apsaugos specialistu 0,2 etato. 2012 m. gruodžio 18 d. automobilio panaudos sutarties Nr. 12, 2.2.2 p. buvo nurodyta padengti (kompensuoti) automobilio išlaikymo išlaidas ieškovui, neviršijančias 150 Lt su PVM (pagal spidometro parodymus mėnesio pradžioje ir pabaigoje bei kvitus už pirktą benziną ir dujas), todėl neaišku, kodėl ieškovas prašo priteisti 363,00 Lt per mėnesį, taip pat nėra nurodyti spidometro parodymai. Teigia, kad ieškovas nenurodė, kokias pareigas atsakovas atsisakė vykdyti; kas yra ,,padidėjusios darbines išlaidos“; kaip ieškovas naudojo automobilį. Ieškovo turėtos kuro išlaidos turėtų būti atlyginamos, jeigu jis tarnybinį automobilį naudotų tarnybiniams (darbo) reikalams, tačiau yra abejonių, ar ieškovas iš tikrųjų naudojo tarnybinį automobilį tik darbo reikalams, nes ieškovas kelionės lapuose iš viso nėra pažymėjęs jokio maršruto, tik nurodydavo: „objektų tikrinimas, objektų paieška“. Taip apibūdinti maršrutai kelionės lapuose yra pažymėti kiekvieno mėnesio dieną, įskaitant poilsio ir švenčių dienas (o taip pat ir ligos dienas). Nurodė, kad ieškovas R. K. nėra suradęs nė vieno naujo saugojimo objekto. Teigia, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog kiti darbuotojai turėjo teisę naudotis automobiliu, nes pagal 2012-06-01 įsakymo Nr. V-7 1 p. automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas naudotis ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu R. K. ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad nors ieškovas teigia, jog atsakovas jam neapmokėjo už kurą 2012 metais nuo 2012-04-02 iki 2012-05-04 ir nuo 2012-06-26 iki 2012-08-01, tačiau iš 2012 m. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti (Darbo ginčų komisijos medžiaga b. l. 92, 93, 90, 91), kad R. K. sirgo nuo 2012-04-02 iki 2012-05-04, taip pat sirgo 2012 m. liepos mėnesį ir 2012 m. nuo birželio 26 d. Kadangi ieškovas šiuo laikotarpiu buvo nedarbingas, o automobilis jam buvo skirtas darbo funkcijoms atlikti, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti ieškovui išlaidas už kurą. Pažymėjo, kad nors ieškovas teigia, jog jis privalėjo vykdyti darbines funkcijas, nes nebuvo, kas jį pakeičia, teismas sprendė, kad darbuotojas turėjo teisę atsisakyti dirbti dėl ligos. Jei ieškovas savo iniciatyva vykdė darbines funkcijas, jis negali tikėtis, kad jam bus kompensuotos darbinių funkcijų atlikimu patirtos išlaidos. Nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog darbdavys vertė R. K. eiti į darbą jo ligos metu.
Nors ieškovas reikalavo jam sumokėti už kurą už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesius bei teigė, kad kelionės lapus ir kvitus už šiuos mėnesius paėmė įmonės saugos tarnybos vadovas R. G., o po to šie kvitai tariamai dingo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš Darbo ginčų komisijos medžiagos matyti (b. l. 223, 223), jog ieškovas yra pateikęs kelionės lapus už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesius; pats ieškovas pripažįsta, kad kuro pirkimo kvitų nėra, nes jie dingo, padavus juos R. G. ir kadangi R. G. tokių aplinkybių byloje nepatvirtino, o kuro pirkimo kvitų ieškovas nepateikė, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl kuro išlaidų priteisimo už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio mėnesius.
Teismas konstatavo, kad iš Darbo ginčų komisijos medžiagos matyti (b. l. 64), jog 2012-06-01 atsakovas UAB „R2 grupei“ įsakymu Nr. V-7 automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paskyrė naudotis tik ieškovui darbo funkcijoms vykdyti, todėl jis neturėjo teisės vežioti darbuotojų į jų darbo vietas arba perduoti automobilį kitiems darbuotojams.
Teismas pažymėjo, kad pagal 2011-01-07 automobilio panaudos sutarties 4.2. punktą, lėšų, skirtų automobiliui remontui, kompensavimo tvarka nustatoma atskiru susitarimu, tačiau tokio susitarimo šalys nepateikė, o sudarius 2012-12-18 automobilio panaudos sutartį, ši sąlyga apskritai nebuvo nustatyta. Teismas nurodė, kad ant dviejų PVM sąskaitų – faktūrų (1 t. b. l. 90, 91) yra direktorės D. V. vizos apmokėti ieškovui sąskaitas, esant galimybei pagal atskirą įsakymą, tačiau tokių įsakymų ieškovas teismui nepateikė.
Teismas nurodė, kad Darbo kodekso 150 str. 5 dalis numato, jog viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Teismas sutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimo argumentais, kad ieškovas R. K. pagal savo pareigas buvo priskirtinas prie administracijos pareigūnų, todėl jo naktinis darbas negali būti laikomas viršvalandiniu. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovas apskritai dirbo viršvalandinį darbą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
1. Pirmoji darbo sutartis buvo sudaryta 2011-01-07 ir tą pačią dieną buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis, galiojusi iki 2012-06-01. Susipažinus su 2013-11-07 banko „Swedbank“ pažyma apie pavedimus Nr. VL-SR/13-3991, matyti, jog minėtu laikotarpiu, o būtent automobilio panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu: 2012-03-12 (331,66 Lt), 2012-03-13 (394,95 Lt), 2012-03-19 (339,26 Lt), 2012-03-27 (488,47 Lt), 2012-04-17 (400 Lt), ieškovui R. K. buvo apmokamos lėšos už kurą bei automobilio išlaikymą, viršijančios panaudos sutartyje nurodytą sumą - 300 litų. Tai patvirtina, kad šiuo laikotarpiu atsakovas UAB „R2 grupė“ sutiko su panaudos sutarties sąlygomis, joje numatytomis piniginėmis sumomis, sutikdamas su aplinkybe dėl didesnių, nei numatyta sutartyje, kuro sąnaudų dėl tiesiogiai atliekamo darbo, nes visiškai apmokėdavo pagal pateiktus išlaidų dokumentus.
2. Atsakovas nė karto nebuvo ginčijęs prašomų apmokėti sumų dydžio ir jų pagrindimo, sutiko su išlaidų pagrįstumu ir, būdamas nerūpestingas, nepriėmė atskiro įsakymo, kaip tai buvo numatyta panaudos sutartyse. Ieškovas, būdamas atsakingas, rūpestingas bei elgdamasis sąžiningai, pateikdamas tai patvirtinančius dokumentus, iš atsakovo prašė apmokėti tik tiesiogiai su atliekamomis pareigomis susijusias išlaidas, tuo taip pat pasitikėdamas atsakovo sąžiningumu. Pažymi, kad lengvojo automobilio kelionės lape ieškovas ypatingai detaliai, šimtųjų dalių ir vieno kilometro tikslumu nurodė patirtų išlaidų skaičiavimo lentelę ir šiais duomenimis nėra pagrindo abejoti. Kita vertus, darbdavys, kaip darbo santykių stiprioji pusė, turėjo pareigą priimti reikalingus įsakymus dėl darbo santykių tinkamo reglamentavimo, išlaidų apmokėjimo, jų pagrindimo būdo, tačiau, siekdama sudaryti ateityje nepalankią situaciją darbuotojui, to nepadarė. Be to, po automobilio panaudos sutarties nutraukimo ir naujos sutarties sudarymo, jos pakeitimo 2012-06-01 ir 2012-12-18, buvo tęsiamas kuro išlaidų atlyginimas, o būtent 2012-06-07 (100 Lt), 2012-08-23 (444,43 Lt), tuo patvirtinant, kad bendrovėje galiojanti ir nusistovėjusi protingumo ir sąžiningumo principais grindžiama tvarka dėl kuro sąnaudų ir automobilio išlaikymo sąnaudų apmokėjimo yra tęsiama, ieškovui apmokant faktiškai patirtas išlaidas.
3. Teismo motyvas, kad ieškovui dirbant, esant nedarbingumui, kuro išlaidos neatlyginamos, yra neteisingas ir nepagrįstas. Teigia, kad ieškovas, būdamas padalinio vadovu ir siekdamas tinkamai įgyvendinti darbo funkcijas, t.y. padėti bendrovei atlikti sutarčių pagrindu turimas pareigas, veikė išskirtinai atsakovo naudai, neatsisakydamas dirbti ligos metu, ir jokių būdu nesiekė pasipelnyti iš jam kaip akcininkui iš dalies priklausančios bendrovės.
4. Mano, jog darbuotojų vežimas į darbo vietą ar automobilio naudojimas darbo funkcijoms atlikti, vairuojant kitiems asmenims, logiškai laikytinas tiesioginių darbo funkcijų vykdymu, todėl patirtos išlaidos privalo būti atlygintos. Dirbdamas ligos metu darbuotojas gavo socialinio draudimo išmokas, tačiau dėl atliktų darbinių funkcijų patirtos kuro išlaidos negali būti laikomos pajamomis, prieštaraujančiomis socialinio draudimo esmei, todėl turi būti atsakovo atlygintos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „R2 grupė“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Apeliantas yra įmonės akcininkas, todėl kaltinti, kad darbdavys yra stiprioji pusė ir, kad sudarė nepalankią situaciją akcininkui - darbuotojui, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Apeliantas buvęs policijos pareigūnas, todėl žino įstatymus ir žino savo teises.
2. Tik bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad apeliantui priklausęs automobilis buvo patekęs į eismo įvykį ir apeliantas gavo 250,00 Lt į rankas grynais iš jauno ir nepatyrusio vairuotojo. Kadangi gautų pinigų neužteko, todėl nutarė išsireikalauti iš įmonės.
3. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad apeliantas klastojo kelionės lapus. Darbo ginčų komisijai pateikti kelionių lapai yra be darbuotojų, liudijusiu teisme, parašų, o teismui pateikti jau su liudytojų parašais. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai nepatvirtino fakto, kad naudojosi apelianto automobiliui, todėl neaišku, kodėl ir dėl kokių aplinkybių liudytojai pasirašė kelionės lapuose, nesinaudodami automobiliu. Atsakovas UAB „R2 grupė“ niekada nesutiko ir niekada neprašė, kad sergantis žmogus atliktų darbo funkcijas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad byla išnagrinėta išsamiai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus; pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas, nes sprendimo išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimų; sprendimo motyvai išsamūs ir aiškūs, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais bei išvadomis ir neturi pagrindo šioje nutartyje jų kartoti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams detaliai nepasisakydamas dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl išlaidų už kurą priteisimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas R. K. 2011 m. sausio 7 d. buvo priimtas į darbą pas atsakovą UAB „R2 grupė“ Šiaulių regiono vadovu (t.1, b. l. 8-9) ir 2011 m. sausio 7 d. tarp „panaudos davėjo“ R. K. ir „panaudos gavėjo“ buvo sudaryta „Automobilio panaudos sutartis Nr. 05“, kuria automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas R. K. perdavė šį automobilį panaudai atsakovui UAB „R2 grupė“. Panaudos gavėjas įsipareigojo „Naudoti automobilį pagal šią Sutartį ir automobilio paskirtį bei suteikti jį naudotis panaudos davėjui (darbuotojui), vykdant darbines pareigas“ (Sutarties 2.2.1. punktas); „Padengti (kompensuoti) automobilio išlaikymo išlaidas (pagal spidometro parodymus mėnesio pradžioje ir pabaigoje bei kvitus už pirktą benziną ir tepalus)“ (Sutarties 2.2.1. punktas). Sutarties 2.1.2. ir 2.1.3. punktuose nurodyta, kad „darbuotojas materialiai atsako už automobilį, įsipareigoja laikyti jį tvarkingą ir saugoti; darbuotojas privalo vesti automobilio ridos ir kuro apskaitą bei ne vėliau kaip iki mėnesio 5 dienos pateikti ataskaitą buhalterijai“. Sutarties 4.2. punkte numatyta, kad „Lėšų, skirtų automobilio einamajam remontui, techninei priežiūrai ir apžiūrai kompensavimo sąlygos ir tvarka yra nustatoma atskiru Šalių susitarimu“ (t.1, b. l. 60).
Šalys byloje pripažino, kad R. K. 2012-12-13 nutraukus Darbo sutartį, 2012-12-13 buvo nutraukta ir „Automobilio panaudos sutartis Nr. 05“.
Ieškovas R. K. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo 2012-03-12 (331,66 Lt), 2012-03-13 (394,95 Lt), 2012-03-19 (339,26 Lt), 2012-03-27 (488,47 Lt) iki 2012-04-17 (400 Lt), jam buvo apmokamos lėšos už kurą bei automobilio išlaikymą, viršijančios „Automobilio panaudos sutartyje“ nurodytą sumą (300 litų) ir tai, neva, patvirtina, kad 2011-01-07 sudarytos Automobilio panaudos sutarties laikotarpiu atsakovas UAB „R2 grupė“ sutiko su panaudos sutarties sąlygomis, joje numatytomis piniginėmis sumomis, sutikdamas dėl didesnių, nei numatyta sutartyje, kuro sąnaudų dėl tiesiogiai atliekamo darbo, nes visiškai apmokėdavo pagal pateiktus išlaidų dokumentus ir šių sumų atsakovas niekada neginčijo.
Teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų pažymi, kad minėti argumentai neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes pagal bylos duomenis nuo 2011-01-07 iki 2012-06-01 R. K. nebuvo nustatytas išlaidų limitas naudojantis automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau 2012-06-01 atsakovas UAB „R2 grupė“ parašė įsakymą Nr. V-7, kuriuo apribojo R. K. išlaidas ir nustatė jam naudojimosi tarnybiniu automobiliu išlaidų normą – 300 Lt mėnesiui (Darbo ginčų komisijos medžiaga, b. l. 64). Todėl apelianto argumentai, kad atsakovas sutiko ir su „didesnių, nei numatyta sutartyje, kuro sąnaudų dėl tiesiogiai atliekamo darbo“, yra visiškai nepagrįsti, ir greičiau reiškia priešingai, kad atsakovas UAB „R2 grupė“, pastebėjęs per dideles ieškovo išlaidas, minėtu įsakymu jas apribojo.
Iš byloje esančios 2012-12-18 analogiškos „Automobilio panaudos sutarties Nr. 12“ matyti (t.1. b. l. 59), kad šioje sutartyje R. K. buvo nustatyta išnaudoto kuro norma už 150 Lt sumą su PVM. Taigi atsakovas UAB „R2 grupė“ įsakymu ir Sutartimi sureguliavo ieškovui sunaudojimui skirtą kuro limitą ir nustatė sąlygas, kaip ieškovui turės būti kompensuojama už sunaudotą kurą, todėl apeliantas negalėjo turėti jokių kitų teisėtų lūkesčių dėl kitokio kompensavimo už kurą, juolab, kad nuo 2011-01-07 iki 2012-12-13 jis buvo padalinio vadovu ir pats turėjo kontroliuoti įmonės išlaidas.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad jam atsakovas turėjo apmokėti už kurą ir jo sirgimo metu.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir aiškiai nurodė, kad R. K., nors ir būdamas padalinio vadovu, neprivalėjo dirbti, o tuo pačiu neturėjo naudoti jam priskirtą transportą savo ligos metu, ir tai daryti jo niekas nevertė. Su apeliaciniu skundu R. K. nepateikė jokių naujų įrodymų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas. Apeliantas tik „mano“, kad pirmosios instancijos teismo motyvai yra neteisingi, tačiau sprendimas grindžiamas įrodymais, o ne nuomone, ir įrodinėjimo pareiga šiuo atveju teko ieškovui (CPK CPK 178, 185 straipsniai).
Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimą naikinti arba pakeisti nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1dalies 1punktas).
Duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas atsakovas nepateikė, todėl, atmetus apeliacinį skundą, jos iš ieškovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
I. R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.