Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

LR DK 216 str. numato darbuotojams kompensacijas, kurios turi padengti darbuotojo patirtas padidėjusias išlaidas, susidariusias ne nuo darbuotojo valios priklausančių priežasčių, vykdant jam priskirtas darbines funkcijas ir įgyvendinant pavestus uždavinius, ir visumoje ne nuo darbdavio valios, o esant darbiniam būtinumui. Pagal automobilio panaudos sutartis, jose buvo numatyta galimybė naudotis automobiliu visiems įmonės darbuotojams - ir jam pavaldiems kitiems įmonės darbuotojams. Jo darbas yra susijęs su važinėjimais, objektų apsauga ir darbuotojų priežiūra ne įmonės teritorijoje, o būtent saugomose objektuose. Pagal 2011-01-07 dienos panaudos sutartį atsakovas jam yra skolingas už jo lėšomis apmokėtą kurą 3806.69 Lt bei už automobilio remontą 996.00 Lt, dėl ko jis ne kartą kreipėsi į direktorę ir vyr.finansininkę. 2012-12-18 sudarius automobilio panaudos sutartį Nr. 12, atsiskaitant turėjo būti išmokėta už gruodžio ir sausio mėnesius 300.00 Lt su PVM suma už pirktą kurą, tačiau vyr.finansininkė šios sumos nepaskaičiavo, nes kuro kvitai tariamai dingo. Kelionės lapus su kvitais paėmė Saugos tarnybos vadovas R. G., tai patvirtindamas parašais. Darbdavys nepateikė instrukcijų, kaip reikia pildyti kelionės lapus, ar juose reikia žymėti kuro išlaidas iki limito ir virš limito atskirai, todėl šios pareigos perkėlimas darbuotojui yra neproporcingas ir nepagrįstas. Darbdavys turi teisę ir galimybę, viršyto kuro limito neapmokėti, bet tai negali būti sąlyga visiškai atsisakyti mokėti už kurą. Jis patyrė išlaidų už kurą jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. 2012 metais nuo 2012-04- 02 iki 2012-05-04 ir nuo 2012-06-26 iki 2012-08-01 jis buvo nedarbingas, tačiau turėjo spręsti visas kylančias problemas objektuose, kadangi UAB "R2 grupė" direktorė D. V. jo ligos metu nepaskyrė laikinai einančio Šiaulių regiono vadovo pareigas. Be to, į objektą adresu Pakruojo g. 2, kuris yra Šiaulių rajone, nuvykti sudėtinga, todėl jis darbuotojus ten arba nuveždavo pats, arba duodavo automobilį. Todėl atsakovas privalėjo jam kompensuoti kuro išlaidas. Už 2012 metus už kurą buvo paskaičiuota 3806.69 Lt išlaidų, sumokėta jam 444 Lt tik 2012-08-23, apmokant už sausio-kovo mėnesius bei 140 Lt gauta gruodžio mėnesį. Neatsiskaityta už 2012 metus 3222.69 Lt pagal panaudos sutartį Nr.5, už 2012 gruodžio-2013 sausio mėn. 300.00 Lt pagal panaudos sutartį Nr.12. Viso atsakovas jam skolingas 3522.69 Lt už kurą. Be to, atsakovas privalo jam sumokėti automobilio remonto išlaidas - 996 Lt pagal atsakovui patektas PVM sąskaitas - faktūras: 2012-08-04 Nr. AMER 00527-170 Lt, 2012-08-17 Nr. R00552 - 626,00 Lt, 2012-08-27 Nr. 052 - 200 Lt.

Remiantis 2011 lapkričio, gruodžio mėnesio grafiku, nesant pakankamai darbuotojų, darbdavio sutikimu, jis sutiko dirbti už apsaugos darbuotoją ir budėti naktimis. 2011 metų gruodžio mėnesį išdirbo 96 valandas, 2012 sausį 95 valandas ir 2012m. vasarį 88 valandas naktinio darbo. Visi jo sudaryti naktinio darbo (budėjimų) grafikai buvo suderinti su vadovybe ir pasirašyti, jie turėjo būti įtraukti į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau nebuvo įtraukti, tokiu būdu ir nepaskaičiuotas mokėjimas už šias išdirbtas naktines valandas. Viso jo išdirbtų naktinių valandų, už kurias atsakovas jam nesumokėjo, yra 279 valandos. 2007-12-17 dienos LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1368, buvo patvirtintas minimalus vienos valandos darbo užmokestis, kurį sudaro 4,85 Lt., ir minimali mėnesio alga 800,00 Lt. Taigi remiantis darbo kodekso 193 str., už darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, kas sudarytu 2,42+4,85=7,27 Lt, už valandą, viso išdirbta valandų 279x7,27 =2028.33 Lt. Atsakovas privalo sumokėti jam darbo užmokestį už viršvalandinį darbą bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Prašo panaikinti 2013-05-06 LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą, priteisti iš atsakovo 3522,69 Lt kompensaciją už kurą, 2028,33 Lt už naktinį darbą, 996 Lt automobilio remonto išlaidas, bylinėjimosi išlaidas.

Iš 2011-01-07 dienos panaudos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo (I t. b.l. 60) matyti, kad ieškovas perdavė atsakovui laikinai ir neatlygintinai naudotis ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį CHRYSLER/VOYAGER v/nr. (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties sąlygas minėtas automobilis buvo paskirtas naudotis ieškovui, einant jo darbines pareigas. Atsakovas taip pat įsipareigojo padengti ieškovui automobilio išlaikymo išlaidas (pagal spidometro parodymus mėnesio pradžioje ir pabaigoje bei kvitus už pirktą benziną ir dujas). Iš darbo ginčų komisijos medžiagos matyti (b.l. 64), kad 2012-06-01 atsakovas priėmė įsakymą Nr, V-7, kuriuo ieškovui nustatė naudojimosi tarnybiniu automobiliu normą – 300 Lt mėnesiui. Iš byloje esančio 2012-12-18 analogiškos automobilio panaudos sutarties Nr. 12 matyti (I t. b.l. 59), kad šioje sutartyje ieškovui buvo nustatyta išnaudoto kuro norma už 150 Lt sumą su PVM. Ieškovas teigia, kad atsakovas jam neapmokėjo jam už kurą už laikotarpį: 2012 metais nuo 2012-04-02 iki 2012-05-04, nuo 2012-06-26 iki 2012-08-01. Iš 2012m. darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti (darbo ginčų komisijos medžiaga b.l. 92,93,90,91), kad ieškovas 2012m. liepos mėnesį sirgo, 2012m. nuo birželio 26d. – taip pat sirgo, laikotarpiu nuo 2012-04- 02 iki 2012-05-04 taip pat sirgo. Kadangi ieškovas šiuo laikotarpiu buvo nedarbingas, o automobilis jam buvo skirtas darbo funkcijoms atlikti, nėra pagrindo priteisti jam išlaidas už kurą. Nors ieškovas teigia, kad jis privalėjo vykdyti darbines funkcijas, nes nebuvo, kas jį pakeičia, darbuotojas turėjo teisę atsisakyti dirbti dėl ligos. Įmonės administracijai tokiais atvejais tenka pareiga organizuoti darbą. Akivaizdu, jog ieškovui yra žinoma, jog nedarbingumo laikotarpis darbuotojui nustatomas tuo tikslu, kad jis turėtų galimybę gydytis, šiuo laikotarpiu darbuotojas gauna išmokas iš Sodros ir dirbti negali, priešingu atveju jis nepagrįstai naudojasi socialinio draudimo išmokomis. Jei ieškovas savo iniciatyva vykdė darbines funkcijas, jis negali tikėtis, kad jam bus kompensuotos su darbinių funkcijų atlikimu patirtos išlaidos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų atsisakęs dirbti, o darbdavys jį vertęs eiti į darbą jo ligos metu. Ieškovas nurodė, kad jam taip pat nebuvo sumokėta už kurą 2012m. gruodžio ir 2013m. sausio mėnesį. Ieškovas nurodė, kad kelionės lapus ir kvitus už šiuos mėnesius paėmė įmonės saugos tarnybos vadovas R. G., o po to šie kvitai tariamai dingo. Iš darbo ginčų komisijos medžiagos matyti (b.l. 223,223), kad ieškovas yra pateikęs kelionės lapus už 2012m. gruodžio ir 2013m. sausio mėnesį. Tačiau pats ieškovas pripažįsta, kad kuro pirkimo kvitų nėra, nes jie dingo, padavus juos R. G.. Kadangi jis tokių aplinkybių nepatvirtino, o kuro pirkimo kvitų nėra, tenkinti ieškovo reikalvimą dėl kuro išlaidų priteisimo už 2012m. gruodžio ir 2013m. sausio mėnesį nėra pagrindo.

Ieškovas teigia, kad jam priskirtu automobiliu jis veždavo į darbą įmonės darbuotojus arba duodavo jiems naudotis automobiliu, pvz. nuvykti į objetą Pakruojo 2, Šiaulių raj., kur susisiekimas viešuoju transportu yra sudėtingas. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai D. Š., K. J.. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokius veiksmus ieškovas atliko savavališkai, savo rizika, nes pagal panaudos sutartį atsakomybė už automobiliui padarytą žalą tenka atsakingai už jį šaliai – šiuo atveju ieškovui. Iš darbo ginčų komisijos medžiagos matyti (b.l. 64), kad 2012-06-01 atsakovas įsakymu Nr. V-7 automobilį paskyrė naudotis tik ieškovui darbo funkcijoms vykdyti, todėl jis neturėjo teisės nei vežioti darbuotojų į jų darbo vietą, nei perduoti automobilį kitiems darbuotojams. LR DK 216str. numato, kad darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Ieškovo kelionės išlaidos buvo aptartos tiek panaudos sutartimi, tiek 2012-06-01 atsakovas įsakymu Nr. V-7, ieškovas su tokiomis sutarties sąlygomis sutiko. Atsakovo atstovas nurodė, kad darbuotjams, pateikusiems raštiškus prašymus, buvo kompensuojamos kelionės viešuoju transportu išlaidos, ką patvirtino liudtojas K. J., įrodo byloje esantys įrodymai (II t. b.l. 7-12). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo priteisti ieškovui išlaidas už kurą.

Ieškovas prašo priteisti už automobilio remontą 996 Lt. Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų matyti (I t. b.l. 90-95), kad ieškovas atliko einamąjį automobilio remontą darbo pas atsakovą laikotarpiu, kurias, jo nuomone, atsakovas privalo atlyginti. Pagal LR CK 6.629 straipsnį neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. LR CK 6.636 straipsnis numato, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal 2011-01-07 automobilio panaudos sutartį 4.2p. lėšų, skirtų automobiliui remontui, komepnsavimo tvarka nustatoma atskiru susitarimu. Tačiau tokio susitarimo šalys nepteikė. Sudarius 2012-12-18 sutartį ši sąlygas apskritai nebuvo nustatyta. Ant dviejų PVM sąskaitų – faktūrų (I t. b.l. 90,91) yra direktorės D. V. vizos apmokėti ieškovui sąskaitas, esant galimybei pagal atskirą įsakymą. Tačiau tokių įsakymų ieškovas teismui nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad tokie įsakymai nebuvo priimti, o ieškovui už automobilio remontą turėjo būti apmokama atskiru susitarimu, kuris taip pat nebuvo sudarytas. Kadangi už automobilio remontą šiuo atveju buvo atsakingas panaudos gavėjas – atsakovas, pareigą atlikti remontą turėjo jis. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų reiškęs atsakovui pretenzijas dėl automobilio remonto, reikalavęs jį remontuoti. Šiuo atveju reikia įvertinti ir tą aplinkybę, kad ieškovas automobiliu naudojosi ne tik darbo laiku, bet ir po darbo. Todėl atsakovo pareiga apmokėti išlaidas turėjo būti aptarta rašytiniu susitarimu. Ieškovo prašymas priteisti 200 Lt už automobilio galinio žibinto sugadinimą autoįvykio metu nepagrįstas jokiais įrodymais. Pats ieškovas pripažįsta, kad autoįvykio neįformino, pagailėjęs jauno kito automobilio vairuotojo, žibinto nebepakeitė, žalą prašo priteisti tik todėl, kad automobilis buvo apgadintas jam einant darbines pareigas. Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Atsakovas negali būti atsakingas už ber kokį automobilio apgadinimą. Kadangi tarp šalių sudarytoje panaudos sutartyje atsakovas neprisiėmė pareigos apmokėti ieškovui už automobilio remontą, atskiras susitarimas dėl jo remonto teismui nepateiktas, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė žalą dėl žibinto sugadinimo, kad automobilis buvo apgadintas jam einant darbines pareigos, ieškovas naudojosi automobiliu ne darbo laiku, jo reikalavimas priteisti automobilio remonto išlaidas atmestinas.