Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. A. paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas D. A. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. gruodžio 5 d., 15 val., iki 2023 m. birželio 2 d. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2023 m. birželio 2 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas D. A. pratęsta iki bus pradėtas bausmės vykdymas, pradėjus bausmės vykdymą nuspręsta šią kardomąją priemonę panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, D. A. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A70”, kurio IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini), su SIM kortelėmis: „Megan Fon pre-5G“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Ežys“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir microSD atminties kortele „smartbuy” Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Varėnos skyriuje, nuspręsta konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos įrankį.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš D. A. nuspręsta nepriteisti.

Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas P. K. (P. K.), kuris apeliacinio skundo nepateikė (dėl kurio apeliacinis skundas nepateiktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. A. organizavo neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje: būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kybartų užsieniečių registracijos centre, adresu J. Biliūno g. 14, Kybartai, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2022 m. spalio 31 d., 22.33 val., telekomunikacijų pagalba susisiekęs su Baltarusijos Respublikos piliečiu P. K., kuris tuo metu buvo Rusijoje, Obninsko srityje, pasiūlė P. K. už atlygį – 2000 JAV dolerių neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o P. K. sutikus, D. A. telekomunikacijų pagalba organizavo neteisėtą užsieniečių – Sirijos Arabų Respublikos piliečio A. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir šešių Egipto Arabų Respublikos piliečių – M. M., gim. (duomenys neskelbtini), A. A., gim. (duomenys neskelbtini), M. A., gim. (duomenys neskelbtini), M. S., gim. (duomenys neskelbtini), R. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir I. A., gim. (duomenys neskelbtini), kurie buvo apgyvendinti Baltarusijos Respublikoje, Minsko mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, gabenimą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tai yra 2022 m. spalio 31 d., naudodamasis mobilaus ryšio telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini), per programėlę „Telegram” atsiuntė P. K. į mobilaus ryšio telefoną „Redmi” IMEI1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI2 Nr. (duomenys neskelbtini), koordinates ir maršrutą, nurodantį kur neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos netoli Brešt miestelio gyvenvietės į Lietuvos Respubliką iki Varėnos r., Marcinkonių sen., Darželių k., kelio Nr. 5003 Darželiai – Marcinkonys, pervesti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius aukščiau paminėtus užsieniečius, o nusikaltimo vykdymui P. K. 2022 m. lapkričio 1d. nuvykus į Baltarusijos Respubliką, Minsko miestą, D. A. 2022 m. lapkričio 1 d. telekomunikacijų pagalba organizavo šių paminėtų užsieniečių gabenimą iš Baltarusijos Respublikos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta transporto priemone iki Lietuvos Respublikos teritorijos, ties Varėnos r., Marcinkonių sen., Darželių k., kelio Nr. 5003 Darželiai – Marcinkonys, po ko P. K. rodant kelią minėtiems užsieniečiams P. K. ir aukščiau minėti asmenys, neturintys Lietuvos Respublikos teritorijoje nuolatinės gyvenamosios vietos, neturintys vizos ar kito dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, ne per nustatytus pasienio ar muitinės kontrolės perėjimo punktus, Varėnos r., Marcinkonių sen., Musteikos k. ribose tarp Valstybės sienos ženklų Nr. 0221 ir Nr. 0222, 2022 m. lapkričio 2 d., apie 11 val., neteisėtai pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir apie 8 km P. K. gabeno šiuos užsieniečius Lietuvos teritorija į Lietuvos gilumą, kol 2022 m. lapkričio 3 d., apie 14 val., buvo sulaikyti Varėnos r., Marcinkonių sen., Marcinkonių k. ribose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Kabelių pasienio užkardos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo (D. A.) veiksmus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 3 dalies į BK 292 straipsnio 1 dalį, paskiriant 8 mėnesių terminuotą laisvės atėmimo bausmę, įskaitant laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Neperkvalifikavus padarytos nusikalstamos veikos (alternatyviai), prašoma pakeisti Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėti (nuteistajam D. A.) paskirtos bausmės vykdymą, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 8 mėnesių nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį (įskaitant laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką), o likusios neatliktos bausmės vykdymą atidėti 2 metams.

2.1. Patikslindamas įvykio faktines aplinkybes apeliantas D. A. nurodo, kad 2022 m. spalio mėn. būnant Kybartų užsieniečių registracijos centre su juo susisiekė pažįstamas asmuo iš Rusijos Federacijos vardu M., kuris paprašė surasti žmogų, galintį padėti pergabenti žmonės per Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną. Už šią paslaugą pažadėjo sumokėti 2 000 JAV dolerių užmokestį. Vykdydamas M. prašymą, apeliantas nurodo susisiekęs su P. K. ir paklausęs, ar pastarasis galėtų pergabenti žmones. P. K. sutikus tai padaryti, šio asmens kontaktiniai duomenys buvo perduoti M., su kuriuo pastarasis derino savo veiksmus, t. y. kelionę į Baltarusijos Respubliką ir Maskvos bei užsieniečių paėmimo ir jų palydos klausimus. P. K. kertant Lietuvos Respublikos sieną nuteistasis D. A. nurodo su juo kontaktavęs ir nurodęs judėjimo maršrutą.

2.2. Pasisakydamas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo nuteistasis D. A. teigia, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra surinkta duomenų, jog jo vaidmuo atitinka organizatoriaus požymius. Nuteistasis apeliaciniame skunde prisipažįsta žinojęs maršrutą, kuriuo galima kirsti Lietuvos – Baltarusijos valstybinę sieną, taip pat siuntęs P. K. maršruto koordinates ir davęs patarimus, kurie padėjo įvykdyti nusikaltimą, tačiau neigia organizavęs užsieniečių keliones iš jų kilmės valstybių į Rusijos Federaciją. Apelianto teigimu, jis (D. A.) nežinojo, kiek užsieniečių bus gabenama, neorganizavo jų gabenimo iš Rusijos į Baltarusiją, neorganizavo jų apgyvendinimo Baltarusijoje, taip pat jam nėra žinoma, kas užsieniečius turėjo pasitikti Lietuvoje ir toliau gabenti į Vokietiją, taigi, visas kelionės maršrutas ir nusikaltime dalyvaujantys asmenys jam (D. A.) nėra žinomi. Apeliacinio skundo autorius taip pat neigia dalinęs nurodymus asmeniui vardu M., kūręs planus, numatęs nusikaltimo įvykdymo būdus ar parūpinęs nusikaltimo padarymo priemones. Priešingai, apeliaciniame skunde teigiama, kad užsieniečių sutikimą ir apgyvendinimą Maskvoje, jų kelionę iki Baltarusijos ir apgyvendinimą, atgabenimą iki Lietuvos – Baltarusijos valstybinės sienos organizavo M. Tačiau ir M. nėra užsieniečių gabenimo organizatorius, kadangi jis (M.) neturėjo galimybės pasitikti nelegalių migrantų Vokietijoje. Apeliantas teigia, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kybartų užsieniečių registracijos centre, taip pat neturėjęs galimybių organizuoti užsieniečių gabenimo.

2.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas teismo dėmesys į Sirijos ir Egipto piliečių A. A., M. M., M. S., R. A., I. A. parodymus – užsieniečiai nurodė, kad su savimi pinigų neturėjo, galutinis atsiskaitymas turėjo vykti Vokietijoje, dėl kelionės buvo tartasi tiesiogiai su organizatoriumi, užsieniečiai su vedliu nekalbėjo, nes jis nemokėjo arabų kalbos, o jie (užsieniečiai) nemoka rusų kalbos. Nuteistojo D. A. teigimu, atsižvelgus į tai, kad jis taip pat nemoka arabų kalbos, akivaizdu, jog negalėjo bendrauti su užsieniečiais ir duoti jiems nurodymus dėl atvykimo į Rusijos Federaciją, negalėjo padėti gauti vizas, priimti saugojimui pinigus (gauti galutinį atsiskaitymą už kelionę), įdėti skelbimus arabiškame interneto puslapyje, užtikrinti šių užsieniečių apgyvendinimą Maskvoje ar Baltarusijoje.

2.4. Vertinant anksčiau išdėstytas aplinkybes, anot apelianto, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo (D. A.) vaidmenį nusikalstamoje veikoje, kadangi jo veiksmai kvalifikuotini ne kaip organizatoriaus, o kaip padėjėjo. Apeliantas teigia padėjęs daryti nusikalstamą veiką, duodamas patarimus ir nurodymus, o ne subūręs organizuotą grupę ir jai vadovavęs ar koordinavęs organizuotos grupės narių veiklą. Nuteistasis D. A. neigia rengęs nusikalstamą veiką, teigia tik prisijungęs prie jos darymo, tad padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.

2.5. Apeliacinės instancijos teismui sutikus su apeliacinio skundo argumentais dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, padaryta veika iš sunkaus nusikaltimo būtų perkvalifikuota į apysunkį nusikaltimą, o vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, nuteistajam D. A., kaip pirmą kartą už apysunkį tyčinį nusikaltimą teisiamam asmeniui, teismas turėtų skirti su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

2.6. Net ir atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl padarytos veikos kvalifikavimo, individualizuojant bausmę, apelianto teigimu, svarbu tai, kad inkriminuotas nusikaltimas yra padarytas pirmą kartą, o jis (D. A.) visiškai prisipažino padaręs veiką, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, veiką atliko ne iš savanaudiškų paskatų, serga sunkia, nepagydoma liga, reikalaujančia nuolatinės kvalifikuotos medicininės priežiūros. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistasis D. A. pažymi, kad jam inkriminuotas nusikaltimas patenka į BK XLII skyriaus nusikaltimų grupę (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai), tad nėra apribojimų jo (nuteistojo) atžvilgiu taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal teismui suteiktos diskrecijos ribas pirmiau nurodo svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be kita ko, vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant nuteistųjų turimų socialinių ir ekonominių ryšių.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. A. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Vanagas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Arūnas Verenius – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis. Skundžiamas Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo atlikti neteisėti veiksmai kvalifikuoti tinkamai, bausmė parinkta ir paskirta atsižvelgus į visas reikšmingas BK bendrojoje dalyje numatytas taisykles.

Dėl nuteistojo D. A. veikos teisinio vertinimo ir kvalifikavimo

5. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 24-27, 90-93), tiek bylą nagrinėjant teisme nuteistasis D. A. nuosekliai prisipažino kaltu. Tačiau laikėsi pozicijos, kad ne jis pats organizavo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtą šių užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet veikė kaip tarpininkas tarp neva su juo susisiekusio asmens vardu M. (kaip nurodė – M. A. P. (P. M. A.)) ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių faktinio vedlio, kito nuteistojo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje – P. K. Apibūdindamas padaryto nusikaltimo aplinkybes D. A. teigė, kad su juo per pažįstamus asmenis telefonu susisiekė P. K., teiraudamasis dėl darbo pasiūlymo. Netrukus paskambino jo darbdavys iš Maskvos, Rusijos Federacijos vardu M. ir paklausė, ar žino žmogų, kuris galėtų pereiti per Lietuvos Respublikos sieną. Atsižvelgęs į tai, D. A. teigia nusiuntęs pastarajam asmeniui P. K. telefono numerį bei šio nuteistojo paklausimu pasiteiravo M., koks siūlomo darbo užmokestis, vėliau – perdavė šią informaciją P. K. Kaip teigė šis apeliantas, 2022 m. spalio pabaigoje P. K. informavo, jog M. jį iš Maskvos atvežė į Minską, Baltarusijos Respubliką, kur paėmę nelegalius migrantus, nuvežė juos į Ščiunčin miestą, esantį 50 km nuo Lietuvos valstybinės sienos. Šiame mieste M. paliko nuteistąjį P. K. ir minėtus užsieniečius. Nuteistasis D. A. pažymėjo, kad jam paskambinęs P. K. skundėsi, jog pėsčiomis valstybės sienos link eina jau keturias valandas, prašė pagalbos, tad jis nusiuntė šiam nuteistajam telefone turėto maršruto duomenis, kuriais naudodamasis pats anksčiau ketino neteisėtai keliauti iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką. Taip pat atsiuntė žemėlapyje pažymėtą judėjimo kryptį per valstybinės sienos vietą, per kurią pats neteisėtai pateko į Lietuvos teritoriją. D. A. teigia, kad jam vadovavo M. P., o jis pats tik padėjo kitam nuteistajam – P. K. daryti inkriminuotą nusikaltimą (nusiųsdamas reikiamą informaciją, maršrutą, koordinuodamas nelegalių migrantų pervedimą iš Baltarusijos į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną, suorganizavo užsieniečius vedusiam nuteistajam P. K. transportą Baltarusijoje ir Lietuvoje, P. prašymu nurodė vairuotojo Lietuvos Respublikoje koordinates, kuris turėjo paimti nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos nelegalius migrantus), kadangi pats tuo metu buvo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kybartų užsieniečių registracijos centre. Taip pat nurodė nežinojęs, į kurią šalį toliau šie migrantai turėjo vykti, kadangi šiuos veiksmus jau derino M. P. Tačiau mano, kad tai galėjo būti Vokietijos Federacinė Respublika.

6. Tuo tarpu P. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, kad į jo telefono, kuris buvo paimtas kratos metu, numeriu, per „Telegram“ programėlę, paskambino draugas iš Baltarusijos Respublikos vardu D., kurio adresatas telefone pavadintas „D. Europa“ (kaip nustatyta asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (2 t., b. l. 109-116) – nuteistasis D. A.). Besikalbant pašnekovas jo paklausė, ar nenorėtų užsidirbti pinigų – reikėtų per valstybės sieną iš Baltarusijos į Lietuvą pervesti 2 žmones, t. y. parodyti jiems kelią. Už šią paslaugą pažadėjo sumokėti 2 000 JAV dolerių. Jie aptarė, kiek ir kokios tautybės nelegalių migrantų reikės pervesti iš Baltarusijos Respubliką į Lietuvos Respubliką, jų judėjimo maršrutus, taip pat aplinkybes, kad bus atsiųstos koordinatės vietos, kurioje turės laukti automobilis su vairuotoju. D. A. nurodė, kad atsiųs žmogų vardu M., kuris jį (nuteistąjį P. K.) iš Rusijos perveš į Baltarusiją. Nuteistojo D. A. nurodymu, kaip teigia P. K., M. jį nuvežė į Minską prie namo, kuriame buvo apgyvendinti migrantai. Nors buvo tartasi tik dėl dviejų žmonių gabenimo, jų (nelegalų) buvo septyni, tad jis teigia paskambinęs D. A. pasiteirauti dėl pasikeitusių aplinkybių. Kiek suprato iš pokalbio, pastarasis nuteistasis (D. A.) pats gerai nežinojo, kiek migrantų reikės gabenti, tačiau jie sutarė, kad P. K. per valstybės sieną perves visus minėtus užsieniečius. 2022 m. lapkričio 1 d. M. jį (P. K.) ir 7 migrantus atvežė netoli Baltarusijos – Lietuvos valstybių sienos ir pats išvyko. Tuomet D. A. atsiuntė koordinates ir maršrutą, kuriais šiuos užsieniečius jis (P. K.) turėjo pervesti per valstybių sienas bei nuvesti iki tam tikros vietos Lietuvoje. Taip pat iš apelianto sužinojo, kad pervestų per sieną migrantų Lietuvoje lauks vairuotojai su dviem automobiliais.

7. P. K. asmens kratos metu paimto mobiliojo ryšio telefono „Redmi“ apžiūros eigoje gauti duomenys patvirtina tarp nuteistųjų P. K. ir D. A. vykusį bendravimą „Telegram“ programėlėje laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 31 d. iki lapkričio 2 d. (2 t., b. l. 3-11). Iš šio bendravimo žinutėmis, balso pranešimais (įrašais) ir skambučiais turinio akivaizdu, kad nuteistieji bendravo dėl neteisėto nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėto valstybės sieną perėjusių tokių užsieniečių gabenimo Lietuvoje. D. A. siuntė neteisėto perėjimo per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną maršrutus, vietas ir koordinates, konsultavo P. K. dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių Sirijos Arabų Respublikos piliečio ir šešių Egipto Arabų Respublikos piliečių pervedimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos pusės būdų. Nuteistajam P. K. paprašius pervesti į banko sąskaitą pinigų, D. A. nurodė, kad juos perves vėliau, kai pastarasis nuves nelegalius migrantus iki atitinkamos vietos. Iš D. A. žinučių P. K. taip pat matyti, kad būtent jis rūpinosi vairuotojo, kuris pavežtų vedlį P. K. ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, atvykimu. Nors šie mobiliojo ryšio telefono „Redmi“ apžiūros metu gauti duomenys leidžia teigti, kad P. K. dėl nelegalių migrantų gabenimo už Lietuvos Respublikos ribų ir jose bendravo ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu vardu M., visgi tarp nuteistųjų įvykusios komunikacijos apimtis ir D. A. išsakyti teiginiai (pavyzdžiui, „Na matai nereikėjo čia jokio M. <...>“, 2 t. b. l. 8), leidžia teisėjų kolegijai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nuteistojo P. K. kelionę per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir valstybės teritorijoje organizavo ir koordinavo būtent nuteistasis D. A. Juolab, kad aplinkybę, jog daugiausiai bendravo su apeliantu patvirtina P. K. parodymai.

8. Aktualios redakcijos BK 292 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Tuo tarpu 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas organizavo šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų.

9. Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taigi įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai: suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą; suburia nusikalstamą susivienijimą, ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2009). Tuo tarpu BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjas apibrėžiamas, kaip asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

10. Anksčiau nurodytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad aprašyti nuteistojo D. A. veiksmai, t. y. pasiūlymas kitam nuteistajam P. K. būti vedliu, parengtas nusikalstamos veikos planas, nurodant nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių pervedimo iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką maršrutus, siunčiant aktualių vietovių koordinates, rūpinimasis transportu nelegaliems migrantams ir vedliui pavežti, patvirtina, kad nuteistasis D. A. buvo jam inkriminuoto nusikaltimo organizatorius, vadovavęs šių asmenų perėjimui per Lietuvos Respublikos sieną ir gabenimui valstybės teritorijoje, tam panaudojęs aktyvius organizacinius veiksmus. Šie veiksmai išeina už nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos bendrininko rūšies – padėjėjo, vaidmens. Aptariamų teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia liudytojų (neteisėtai gabentų užsieniečių – Sirijos Arabų Respublikos piliečio A. A. ir Egipto Arabų Respublikos M. M., A. A., M. A., M. S., R. A., I. A.) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 34-37, 43-46, 53-56, 63-66, 73-76, 82-85, 87-90), kuriuose šie asmenys nenurodė konkrečios organizatoriaus tapatybės, teigdami, kad galutinis atsiskaitymas turėjo vykti Vokietijoje. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde teigia, kad negalėjo bendrauti su šiais užsieniečiais ir duoti jiems nurodymus dėl atvykimo į Rusijos Federaciją, negalėjo padėti gauti vizų, priimti saugojimui pinigų ar gauti galutinio atsiskaitymo už neteisėto nelegalių migrantų gabenimo organizavimą, įkelti skelbimus apie šias neteisėtas paslaugas internete, užtikrinti užsieniečių apgyvendinimą Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje, jų gabenimą į pastarąją valstybę, taip pat teigia nežinojęs, kas šiuos asmenis toliau gabens Lietuvos Respublikoje ir iš jos išvykus. Visgi pažymėtina, kad apelianto nurodyti veiksmai nėra būtini BK 292 straipsnio 3 dalies inkriminavimui. Nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas nebūtinai turi apimti visą užsieniečių gabenimo iš vienos šalies į kitą organizavimą, tai gali būti ir atskirų šios nusikalstamos veikos etapų organizavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2012). Taigi, ta aplinkybė, kad D. A. organizavo ne visą neteisėtai gabentų užsieniečių kelionę nuo pat jų išvykimo valstybės iki galutinio kelionės tikslo (Vokietijos Federacinės Respublikos) arba žinojo ne visas tokio gabenimo aplinkybes už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat tai, kad prie nusikalstamos veikos įvykdymo galėjo prisidėti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vardu M., neturi įtakos apelianto atliktų teisei priešingų veiksmų kvalifikavimui. Šie D. A. veiksmai ir jų vertinimas buvo išsamiai aptarti tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje, jie atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą organizatoriaus sampratą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti nuteistojo atliktų veiksmų kvalifikavimo iš BK 292 straipsnio 3 dalies į minėto straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės ir jos vykdymo atidėjimo

11. Skundžiamame Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendyje nuteistajam D. A. už BK 292 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, byloje atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į kurią, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime praleistas laikas.

12. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-39-895/2016).

13. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir paskirdamas bausmę, atsižvelgė į nuteistojo D. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą (vienas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), kaltininko asmenybę (be kita ko, į tai, kad nors apklausiamas D. A. nurodė, kad yra vieną kartą teistas Rusijos Federacijoje už plėšimą, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog šis nuteistasis praeityje būtų teistas ar baustas administracine tvarka Lietuvos Respublikoje; iki sulaikymo dirbo šilumos tinklų darbininku; yra nevedęs), į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegija sutinka su šių aplinkybių visumos vertinimu ir jų įtaka parenkant ir paskiriant bausmę nuteistajam D. A. Pažymėtina ir tai, kad D. A. kitam nuteistajam taip pat užsiminė apie galimybę tokia neteisėta veikla užsiimti ir ateityje („Kaip ir susitarėme, jų paprasčiausiai daug. P. galim drąsiai į savaitę kartą eiti, pirmam kartui 2000 dolerių stabiliai, toliau kalbėsime galim bus truputį dadėti“, 2 t., b. l. 7), kas rodo, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, taip susiklosčius aplinkybėms. Pagrįstai atmetus apelianto argumentus dėl jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, BK 55 straipsnio nuostatos, numatančios bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų, nesunkų arba apysunkį tyčinį nusikaltimą, netaikomos, kadangi padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Papildomai pažymėtina tai, kad laisvės atėmimas šiam asmeniui paskirtas už BK 292 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, kurio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo ketverių iki dešimties metų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas pagrindas D. A. taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokių aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Atitinkamai, atsižvelgęs į anksčiau aprašytas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. A. skyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu. Darytina išvada, kad pastarajam nuteistajam bausmė buvo paskirta tinkamai, yra proporcinga jo padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir kaltininko asmenybei, tad teisėjų kolegija neturi pagrindo dar labiau švelninti D. A. paskirtos bausmės.

14. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde dėsto, jog atsižvelgus į tai, kad inkriminuotas nusikaltimas yra padarytas pirmą kartą, jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, veiką atliko ne iš savanaudiškų paskatų, serga sunkia, nepagydoma liga, reikalaujančia nuolatinės kvalifikuotos medicininės priežiūros, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, jam turėtų būti iš dalies atidėtas bausmės vykdymas.

15. BK 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Taigi, teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

16. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). BK 41 straipsnio 2 dalies punktuose yra įtvirtinti keli bausmės paskirties aspektai: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

17. Be anksčiau išvardytų aplinkybių, svarbių bausmės skyrimui, sprendžiant dėl dalinio bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam D. A. svarbu paminėti ir tai, kad jo organizuotu nusikaltimu kėsintasi į Lietuvos Respublikos valdymo tvarką ir valstybės sienų neliečiamumą. Padarytas nusikaltimas išaiškėjo tik todėl, kad valstybės sienos apsaugos pareigūnai sulaikė septynis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir juos per valstybės sieną ir valstybės teritorijoje pagal D. A. nurodymus vedusį nuteistąjį P. K. To nepadarius, pastarieji asmenys būtų toliau neteisėtai keliavę Lietuvos Respublikos teritorijoje ir galimai – neteisėtai dar kartą kirtę valstybės sieną, siekdami patekti į kaimynines valstybes. Dar daugiau, tokio pobūdžio veikos – neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną, pastaraisiais metais ne tik neregėtai išplito, bet ir sukėlė krizę Lietuvos valstybėje, pareikalavo didelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Tad nepaisant to, kad nuteistasis D. A. Lietuvos Respublikoje nusikalto pirmą kartą, pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi (atkreiptinas dėmesys, kad šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pastarajam nuteistajam, įvertino), įvardytos nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę apibūdinančios aplinkybės, ypač tai, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, apeliantas tokia veika ketino užsiiminėti nuolatos (13 pastraipa), teisėjų kolegijai neleidžia spręsti apie tai, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų bus galima pasiekti nuteistajam neatliekant realaus laisvės atėmimo bausmės.

18. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo surinkti duomenys apie nuteistojo D. A. sveikatos būklę: diagnozė – (duomenys neskelbtini); ligos kodas – (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 87, 100-112). Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, apklaustas teisme specialistas, teismo medicinos ekspertas Dainius Tumėnas, susipažinęs su aptariamais medicininiais dokumentais, paaiškino, kad juose nėra nurodyta, jog nuteistojo diagnozė būtų negydytina ar sunkios stadijos. Paskirta reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju neturėtų įtakos ligos dinamikai, kadangi nuteistajam D. A. paskirtas gydymas yra galimas ir įkalinimo įstaigoje. Taigi, duomenų, jog nuteistajam šiuo metu būtų reikalinga išskirtinė, ypatinga, skubi medicininė pagalba, kurios suteikimas nebūtų įmanomas laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniuose ar kitose įstaigose, kuriose pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnį gali būti teikiamos paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų pirminio, antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugos, baudžiamojoje byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistojo gynėjas ar pats nuteistasis D. A., šiuo metu jau atliekantis laisvės atėmimo bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartį, kuria jam (nuteistajam) leista pradėti atlikti skundžiamu Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki nuosprendis įsiteisės (5 t., b. l. 39-40).

19. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad tais atvejais, kai to reikalauja sveikatos būklė, diagnozės ir gydymas būtų atliekami laiku, o priežiūra būtų reguliari ir sisteminga bei apimtų išsamią gydymo strategiją, siekiant išgydyti suimto asmens ligas arba užkirsti kelią jo būklės pablogėjimui, o ne spręsti dėl jų tik atsiradus simptomams. Valdžios institucijos turi užtikrinti, kad būtų sudarytos būtinos sąlygos faktiškai laikytis paskirto gydymo (EŽTT 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Hummatov prieš Azerbaidžianą, peticijos Nr. 9852/03 ir Nr. 13413/04, EŽTT 2019 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Urbonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 549/17). Todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas, negali būti interpretuojamas kaip nustatantis bendrą įpareigojimą sveikatos problemų turintį įkalintą asmenį paleisti į laisvę ar perkelti jį į civilinę ligoninę, net jei minėtas asmuo serga ypač sunkiai gydoma liga. Tačiau Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad valstybė užtikrintų, jog įkalinti asmenys būtų laikomi pagarbą žmogaus orumui užtikrinančiomis sąlygomis, kad asmenų kalinimas nesukeltų jiems tokių sunkumų ir nepatogumų, kurie viršija neišvengiamus nepatogumus įkalinimo metu, ir kad įkalintų asmenų sveikata ir gerovė būtų tinkamai užtikrinta, be kita ko, jiems suteikiant reikiamą medicinos pagalbą (EŽTT 2022 m. kovo 17 d. sprendimas byloje Normantowicz prieš Lenkiją, peticijos Nr. 65196/16, EŽTT 2022 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Cosovan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 13472/18). Taigi, nepaisant to, kad nuteistasis D. A. turi teisę ne tik prašyti, bet ir reikalauti, įkalinimo įstaigos užtikrinti, kad jam būtų suteiktas reikalingas gydymas, tačiau su nuteistojo sveikatos būkle susijusios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.

20. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. A. turimos sveikatos problemos nėra tokio pobūdžio, kad šiuo metu neleistų laikyti jo izoliuoto nuo visuomenės, siekiant bausmės tikslų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo šių aplinkybių traktuoti nei, kaip aptarta anksčiau, išimtinėmis ir pagrindžiančiomis švelnesnės bausmės rūšies ar jos trukmės (dydžio) paskyrimą BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste, nei BK 75 straipsnio 3 dalies kontekste.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

21. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Ši konstitucinė įtariamojo ar kaltinamojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatyme – šiuo konkrečiu atveju BPK 44 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.

22. Baudžiamojo proceso įstatyme yra nustatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 106 straipsnis). Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteistinas iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai.

23. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. spalio 30 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma Nr. APD-2023-15303 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo D. A. gynėjo advokato Ramūno Vanago 2023 m. spalio 30 d. prašymas Nr. ATP-2023-41242 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato). Taigi, valstybės naudai prašoma priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 80 Eur.

24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2A-2-458/2021), taip pat koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015).

25. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė pats D. A., taigi apeliacinis procesas vyko nuteistojo iniciatyva. Apelianto reikalavimai buvo nepagrįsti – apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo duomenimis pastarasis nuteistasis pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tad jam buvo pradėta prieglobsčio suteikimo procedūra (2 t., b. l. 43-47). Be kita ko, kaip minėta, nuteistasis D. A. šiuo metu atlieka realią laisvės atėmimo bausmę (5 t., b. l. 39-40), jokio turto Lietuvos Respublikoje neturi.

26. Atsižvelgdama į nuteistojo gynėjo dalyvavimo būtinumą apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių pagrindų (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 ir 10 punktai, 322 straipsnio 1 dalis) egzistavimą, taigi į aplinkybę, kad be gynėjo pagalbos nuteistojo D. A. teisės nebūtų tinkamai apgintos, į jam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, turto neturėjimą, dėl ko jo galimybė sumokėti nurodytą išlaidų sumą būtų apsunkinta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas išieškoti proceso išlaidas už nuteistajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą netenkinamas.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nuteistojo D. A. apeliacinis skundas yra atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo baudžiamojoje byloje netenkinti.