- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- e2A-1525-577/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29249-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- M. S.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui M. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. S. 242,58 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir žyminį mokestį. Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. balandžio 26 d. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, buvo apgadintas UAB „Reitan Convenience Lithuania“ priklausantis turtas, apdraustas ieškovo įmonėje. Ieškovė išmokėjo 242,58 Eur draudimo išmoką. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 14-1-01593-14 nustatyta, kad dėl šio įvykio atsakingas asmuo yra atsakovas M. S., kuris važiuodamas su riedlente nušoko nuo jos, dėl ko riedlentė įvažiavo į UAB „Reitan Convenience Lithuania“ priklausančios parduotuvės „Narvesen“ kiosko Nr. K48 stiklines duris ir sudaužė jų priekinį stiklą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas M. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, jog 2015 m. kovo 2 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuratūra pažymėjo atsakovo veiksmuose nesant tyčios, nutraukė ikiteisminį tyrimą, nesant jo padarytoje veikoje nusikalstamos veikos požymių. Pasak atsakovo, teisės aktai nedraudžia naudoti riedlentės, todėl atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtumo. Teigia, kad įvykio metu „Narvesen“ parduotuvėje paliktos atviros durys laikytina sukėlusią įvykį. Nurodė, jog pagal Prekybos viešosiose vietose taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1-1312 (toliau ir - Taisyklės), nuostatas (14 punktas) prekybos vieta neturėtų trukdyti pėsčiųjų eismui. Pardavėjas palikdamas praviras duris galėjo numatyti, kad toks jo elgesys sukels pavojingą situaciją, nulemiančią, kad į duris gali atsitrenkti pėstysis. Atsakovui civilinė atsakomybė negali būti taikoma dėl būtinųjų sąlygų nebuvimo – neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp minėtų veiksmų ir kilusios žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo M. S. 242,58 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 8 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmeniui nekilo baudžiamoji atsakomybė (pagal baudžiamuosius įstatymus), neįtakoja įrodinėjimo dalyko, sprendžiant klausimą, ar asmeniui dėl tų pačių veiksmų atlikimo nekilo civilinė atsakomybė (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintas deliktinės atsakomybės sąlygas).
5. Pažymėjo, kad atsakovas įrodinėja, jog nėra jo kaltės bei tai, kad jo kaltę eliminuoja paties draudėjo neteisėti veiksmai. Pabrėžė, kad skolininko kaltė yra preziumuojama ir gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė teiginio, kad stiklinės durys buvo nematomos, nepaneigė savo kaltės, kilusios dėl neatsargaus elgesio, prezumpcijos. Atkreipė dėmesį, jog iš atsakovo veiksmų (tiek nurodytų atsiliepime, tiek užfiksuotų ikiteisminio tyrimo nutarime) matyti, kad atsakovas siekė išvengti susidūrimo su durimis – tai yra nušoko nuo riedlentės, bet jos nespėjo sustabdyti, kas reiškia, kad jis stiklines duris matė iki riedlentės susidūrimo su jomis, tačiau dėl pasirinkto nesaugaus greičio ar atstumo, nespėjo riedlentės sustabdyti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo minimose savivaldybės taisyklėse nėra įtvirtintas draudimas parduotuvių ar kitų statinių duris laikyti atidarytas; taip pat nėra įtvirtintas imperatyvas žymėti stiklines duris skiriamaisiais ženklais ir pan.
6. Teismas sprendė, kad yra nustatytos visos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos, dėl ko draudikas įgijo teisę į atsakovą regreso tvarka reikalauti sumokėtos draudimo išmokos, todėl ieškovo reikalavimą tenkino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Atsakovas M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Atsiliepimas
7.1. Atsakovas atsiliepime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė ginčijantis tiek neteisėtų veiksmų buvimą, tiek priežastinį ryšį tarp jo elgesio ir kilusių pasekmių.
7.2. Teisės aktai nedraudžia naudoti riedlentės. Kelių eismo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau ir – KET), priskiria riedlentininkus pėstiesiems. Važiuoti riedlente specialūs leidimai nereikalingi; atsakovo veiksmuose neteisėtumo nebuvo.
7.3. Teismo sprendime iškraipomos faktinės įvykio aplinkybės - teismas nurodo, kad atsakovas neva savanoriškai nušoko nuo riedlentės ir jos nesustabdė, dėl ko ji atsitrenkė į duris. Pažymi, kad atsakovo elgesys buvo inspiruotas būtent atvirų kiosko durų, kurios sudarė kliūtį judėjimui. Jeigu atsakovas būtų nebuvęs budrus, šiuo atveju būtų įsirėžęs į praviras kiosko duris kartu su riedlente.
7.4. Neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos. Važiuodamas riedlente Gedimino prospektu asmuo objektyviai negali numatyti, jog kils kažkokia nelaimė. Įvykio metu „Narvesen“ parduotuvėje Nr. K48 durys buvo paliktos atviros, būtent ši aplinkybė, apelianto teigimu, laikytina sukėlusia įvykį.
7.5. Teismas susiaurino Taisyklių taikymą, kadangi jos aiškiai nurodo pareigą prekybininkams kontroliuoti, ar jų prekybos vietos netrukdo pėstiesiems, o ne atvirkščiai. Teismas nepagrįstai perkėlė pareigą įrodyti atitinkamas aplinkybes atsakovui. Palikdamas duris atidarytas, pardavėjas galėjo numatyti, kad toks jo elgesys sukels atitinkamas pasekmes, jis savo veiksmais sukūrė pavojingą situaciją, kurioje nukentėjo atsakovas. Su žalos kilimu atsakovo veiksmai neturi jokio priežastinio ryšio. Atsakovo atžvilgiu civilinė atsakomybė negali būti taikoma dėl būtinujų sąlygų nebuvimo.
Šalies argumentai
8. Ieškovė atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 26 d. buvo apgadintas UAB „Reitan Convenience Lithuania“ priklausantis turtas, t. y. išdaužtas (duomenys neskelbtini) esančio „Narvesen“ kiosko Nr. K48 stiklas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad M. S. 2014 m. liepos 26 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini), važiuodamas su riedlente nušoko nuo jos ir riedlentė įvažiavo į UAB „Reitan Convenience Lituania“ priklausančios parduotuvės „Narvesen“ kiosko Nr. K48 stiklines duris ir taip sudaužė jų priekinį stiklą. Vilniaus apylinkės prokuratūros 2015 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 14-1-01593-14 ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant M. S. padarytoje veikoje nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 straipsnio 1 dalyje požymių. Apgadintas UAB „Reitan Convenience Lituania“ turtas buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, todėl dėl šio įvykio metu padarytos žalos ieškovė 2015 m. gegužės 7 d. išmokėjo 242,58 Eur draudimo išmoką ir kreipėsi į atsakovą dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovui jų neatlyginus, ieškovė pateikė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo 242,58 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad sprendimas priimtas įvertinus ne visas reikšmingas bylos aplinkybes, prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teismo argumentacija neatitinka realios situacijos.
11. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).
12. Tam, kad atsakovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti, ar jo veiksmai atitiko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai).
13. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal kasacinio teismo praktiką neteisėtais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti pripažinti veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą.
14. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas, 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-687/2017).
15. Taigi, pagal paminėtas teisės aktų nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus, tam, kad asmens veiksmai civilinės atsakomybės kontekste būtų pripažinti neteisėtais, nebūtina nustatyti imperatyviųjų normų pažeidimą, tam pakanka nustatyti bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, pažeidimą. Dėl šios priežasties, apeliacinio skundo argumentas, kad teisės aktai nedraudžia naudotis riedlente, ir kad tam nereikalingi jokie leidimai, šiuo atveju nėra reikšmingi sprendžiant atsakovo veiksmų teisėtumo klausimą.
16. Apelianto argumentai, kad skundžiamame sprendime iškraipytos faktinės įvykio aplinkybės, nes neva teismas nurodė, jog atsakovas savanoriškai nušoko nuo riedlentės ir jos nesustabdė, atmestinas kaip neatitinkantis sprendimo turinio. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas siekė išvengti susidūrimo su durimis (ką apeliaciniame skunde nurodo pats apeliantas), ir būtent šį faktą laikė patvirtinančiu, kad jis stiklines duris matė dar iki riedlentės susidūrimo su jomis. Teismas laikė, kad atsakovas nespėjo sustabdyti riedlentės dėl pasirinkto nesaugaus greičio ar atstumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai išvadai.
17. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas, važiuodamas riedlente pėstiesiems skirtu taku, kaip ir bet kuris kitas vidutiniškai atidus asmuo, atsidūręs analogiškoje situacijoje (vadovaujantis bonus pater familias elgesio standartu) turėjo stebėti aplinką, laikytis saugaus atstumo, dairytis ir dėti protingas pastangas, kad neįvyktų susidūrimas su kitu pėsčiuoju ar daiktu. Apeliantas neneigia, jog pats kioskas buvo matomas, tačiau nenurodė argumentų, kurie pateisintų (pagrįstų) jo pasirinktą važiavimo greitį bei atstumą nuo kiosko. Savaime suprantama, kad net jei kiosko stiklinės durys būtų uždarytos, egzistuoja galimybė, kad jas bet kuriuo momentu gali atidaryti išeinantys klientai, taip staiga sudarydami kliūtį, todėl apdairus ir rūpestingas asmuo važiuodamas riedlente turi arba laikytis atitinkamo atstumo nuo paties statinio, arba sumažinti judėjimo greitį. Sutiktina su skundžiamo sprendimo išvada, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, jog durų nebuvo įmanoma apeiti/apvažiuoti.
18. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas susiaurino Taisyklių taikymą. Kaip minėta, atsakovas nurodo, kad pagal minėtų Taisyklių nuostatas prekybos vieta neturėtų trukdyti pėsčiųjų eismui, o jos konstrukcija numato dvivėres duris, todėl pastarosios turi būti uždarytos. Teigia, jog palikdamas duris atdaras, pardavėjas galėjo numatyti, kad toks jo elgesys sukels atitinkamas pasekmes – į jas gali atsitrenkti pėstysis.
19. Pasisakydamas dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamame sprendime pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad atsakovo nurodyta aplinkybė – draudimas laikyti duris atidarytas – taisyklėse nenumatyta. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 12 punktą, laikinieji prekybos įrenginiai, kioskai <...> įrengiami pagal patvirtintą projektą. Atsakovas nepateikė jokių oficialių įrodymų, kad statinys (kioskas) pastatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, netinkamos konstrukcijos ar pan.
20. Nėra pagrindo abejoti, kad būtent dėl atsakovo veiksmų riedlentei atsitrenkus į kiosko duris sudužo jų stiklas, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (neatidaus važiavimo riedlente) ir kilusios žalos. Atsakovo samprotavimai dėl priežastinio ryšio nebuvimo nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą.
21. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė žalą patyrusiai bendrovei išmokėtą draudimo išmoką.
21. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.