- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- 2-509-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis pakeista.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė
- Kreditorius
- VSDFV Šiaulių skyriaus reikalavimas
- Atsakovas
- R. N.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius Ričardo Navicko individuali įmonė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto individualios įmonės savininko R. N. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus VSDFV Šiaulių skyriaus reikalavimas atsakovės R. N. individualios įmonės bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bankrutuojančios R. N. individualios įmonės savininkas R. N. pateikė prašymą netvirtinti VSDFV Šiaulių skyriaus kreditorinio reikalavimo. Jis nurodė, kad įmonė nuo 1995 metų nevykdo veiklos, joje niekada nebuvo samdomų darbuotojų. Įmonės likvidavimo supaprastinta procedūra nebaigta. Jis 2015 m. liepos 17 d. kreipėsi į VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašydamas patikrinti, ar teisingai skaičiuojamos VSD ir PSD įmokos už paskutinius dešimt metų, nurodė, kad nuo 2005 m. kovo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę užsienyje; nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. tęsė bausmės atlikimą Lietuvoje. VSDFV Šiaulių skyrius turėjo visus duomenis apie R. N. individualios įmonės veiklos nevykdymą, kadangi jos savininkas paskutinius dešimt metų buvo laisvės atėmimo vietoje. Jis negavo pranešimų apie priskaičiuotas įmokas, nors nesislapstė nuo VSDFV Šiaulių skyriaus. Nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. skyrius turėjo galimybę žinoti, kur yra pareiškėjas, tačiau neteikė pranešimų, inkasinių pavedimų, nors pareiškėjas dirbo. Apie iškeltą bankroto bylą jam nebuvo žinoma, nors bendravo su VSDFV Šiaulių skyrium nuo 2015 m. liepos 17 d. Pareiškėjas mano, kad skyrius siekė suklaidinti teismą, iškelti bankroto bylą, neinformuodamas jo apie ketinimą tai daryti. Paskaičiuoti mokesčiai ir delspinigiai nebuvo mažinami, o paskaičiuoti už tai, kad kaip įmonės savininkas negalėjo sustabdyti įmonės veiklos pasikeitus mokestiniams įstatymams. Prašo priskaičiuotiems mokesčiams taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios R. N. individualios įmonės kreditoriaus VSDFV Šiaulių skyriaus 2 172,99 Eurų reikalavimą; kitą reikalavimo dalį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2005 m. sausio 1 d.) (toliau – VSDĮ) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu VSDĮ pakeitimo įstatymu ir pagal pakeisto įstatymo 16 straipsnio 7 dalį į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Atsižvelgęs į nurodytų teisinių santykių sureguliavimą, teismas sprendė, kad nuostatos dėl senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d., t. y. nuo VSDĮ pakeitimo įstatymo 2004 m. lapkričio 4 d. Nr. IX-2535 įsigaliojimo dienos. Teismas pabrėžė, kad nurodytų teisės normų taikymo laike aiškinimą patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas, kuriame nurodyta, jog senaties terminas yra taikomas įvykiams, atsiradusiems po minėto VSDĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad analogiškas šių teisės normų taikymo laike aiškinimas yra pateiktas ir teismų praktikoje, todėl konstatavo, kad VSDĮ nuostatos dėl nurodyto senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. Teismas nustatė, kad skola susidarė iki 2005 m. sausio 1 d., todėl pabrėžė, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad po keleto metų jo prievolei, kurios jis, pažeisdamas teisės normas, nevykdo, bus taikomas senaties terminas.
Vadovaudamasis VSDĮ 16 straipsnio 7 ir 8 dalimis bei atsižvelgęs į raginimą ir taikomas priverstinio poveikio priemones, teismas nustatė, kad nuo 2015 m. liepos 18 d., kuomet debeto mokėjimo tvarka iš pareiškėjo į SODROS biudžetą buvo pervesta 14,37 Eur, pradedamas 5 metų senaties terminas skolai išieškoti. Teismas nurodė, jog iki to laiko kreditorius arba neatliko realių veiksmų, arba nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjui neturėjo būti skaičiuojamas socialinio draudimo mokestis. Vadinasi, 2010 metų 1 368 Lt paskaičiavimas nepatenka į 5 metų ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad 2005-2010 metų laikotarpiu skaičiuojami mokėjimai ir delspinigiai nebegali būti išieškomi, o nuo 2011 metų VSDFV Šiaulių skyrius paskaičiavimų nebeatliko. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad VSDFV Šiaulių skyrius į kreditorių sąrašą gali patekti tik pareiškęs 7 502,89 Lt reikalavimą už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 1 d. Perskaičiavęs skolos dydį eurais, teismas patvirtino 2 172,99 Eur VSDFV Šiaulių skyriaus reikalavimą bankrutuojančios R. N. individualios įmonės bankroto byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį, kuria patvirtintas VSDF Šiaulių skyriaus kreditorinis reikalavimas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai vadovaujasi nutartyje nurodyta teismų praktika, kadangi šios bylos ir teismo minėtų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Minimose administracinėse bylose nebuvo praėję penkeri metai nuo naujojo VSDĮ įsigaliojimo, o teismų praktikos, kur patvirtinti iki 2004 m. gruodžio 31 d. susidarę reikalavimai praėjus penkeriems metams po naujojo VSDĮ įsigaliojimo, teismas nenurodo.
Žemesnės instancijos teismas
2.Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėse bylose Nr.3K-3-552/2011 ir Nr. 3K-3-551/2011, dėl santykių, atsiradusių iki 2005 m. sausio 1 d. įstatymo įsigaliojimo, ir senaties termino pradžios skaičiavimo tokiems santykiams, darytina išvada, kad teismas neteisingai sprendė, jog tokiems santykiams senatis netaikoma. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d.
3. Pagal 1991 m. VSDĮ 38 straipsnį nuo 1994 m. iki 1997 m. liepos 15 d. priskaičiuotos sumos, delspinigiai, baudos buvo išieškomos ne daugiau nei už dviejų paskutinių metų periodą. Šis įstatymas galiojo iki 1997 m. liepos 16 d. Nuo 1997 m. liepos 16 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. galiojusio VSDĮ 38 straipsnyje buvo parašyta, kad apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Net pasikeitus 38 straipsnio redakcijai, 1995 metų pirmo pusmečio priskaičiuotoms įmokoms jau buvo suėjusi dviejų metų ieškinio senatis. Teismas neatsižvelgė į šį laikotarpį, ir neteisingai pritaikė nuo 1997 m. liepos 16 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. galiojusio VSDĮ 38 straipsnį visoms nuo 1995 metų iki 2004 m. gruodžio 31 d. priskaičiuotoms socialinio draudimo įmokoms ir delspinigiams.
4. Teismas neteisingai aiškina, kad pagal VSDĮ (redakcija, galiojusi iki 2005 m. sausio 1 d.) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino, nes ši įstatymo redakcija galiojo tik nuo 1997 m. liepos 16 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.
Atsiliepimas
5. Laikotarpiu nuo 1995-2015 metų galiojo skirtingos VSDĮ redakcijos, kuriomis savininkams buvo keičiamos mokėjimo sąlygos. Iš kreditoriniame reikalavime ir atsiliepime pateiktos informacijos neįmanoma nustatyti įmokų skaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo, nes nėra nurodytos priskaičiuotos sumos mėnesiais, nenurodytas teisinis reglamentavimas pagal tuo laikotarpiu galiojusią VSDĮ redakciją dėl individualių įmonių savininkų įmokų mokėjimo arba nemokėjimo, jei jie drausti socialiniu draudimu. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad VSDFV Šiaulių skyrius nepateikė teismo prašytų įrodymų, pagrindžiančių priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skaičiavimo pagrįstumą ir teisėtumą 1995-2015 metais, sumų skaičiavimo mėnesiais bei galiojusio tuo metu teisinio reglamentavimo.
6. Atsiliepime nurodoma, kad delspinigiai 1997, 1998 metais nebuvo skaičiuoti, o papildomai pateiktų duomenų akte delspinigiai 1997 ir 1998 metais skaičiuojami. Pateiktas delspinigių skaičiavimo aktas su neteisingu jo vardo inicialu ir neteisinga pavarde, be parašų, todėl nėra aišku, ar tas aktas yra surašytas jo įmonei ir kokią įrodomąją reikšmę turi. Valstybinio socialinio draudimo delspinigių ataskaitoje parodytas sumos perskaičiavimas 2006 m. gruodžio 15 d., bet delspinigiai neperskaičiuoti. Jei buvo perskaičiuota suma, tai turėjo būti įskaičiuoti ir delspinigiai. Nėra nurodytas teisinis reglamentavimas, pagal kurį delspinigių skaičiavimui taikomas neribotas dienų skaičius.
7. Nėra aišku, kodėl įmonei, kuri 20 metų nevykdė veiklos, neturėjo darbuotojų, nemokėjo įmokų Sodrai, išieškojimo priemonės pradėtos po 20 metų. Tai pažeidžia bet kokius protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsakovės bankroto administratorius prašo apelianto atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, kadangi neturi dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės kreditorių reikalavimų susiformavimo pagrindus ir/ar įvertinti jų pagrįstumą.
Kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymas Nr. IX-2535 nuo 2005 m. sausio 1 d. pakeitęs VSDĮ 16 straipsnį, turi būti taikomas iki 2005 m. sausio 1 d. priskaičiuotoms valstybinio socialinio draudimo įmokoms ir delspinigiams ir nuo šio laikotarpio taikoma priskaičiuotų VSD įmokų ir delspinigių išieškojimo 5 metų senatis. Pareiškėjas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2011; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2011, tačiau šiose nutartyse aiškiai konstatuota, jog šios normos galia yra nukreipta į ateitį ir galioja tokiems santykiams, kurie atsirado nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d.
2. Pagal VSDĮ 16 straipsnio 7 ir 8 dalis, skolininkui palankus penkerių metų terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.
3. Pagal VSDĮ (1991-05-21 įstatymo Nr. 1-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista nuo 2005 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad nuostatos dėl senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. apskaičiuotoms valstybinio socialinio draudimo įmokoms bei jų delspinigiams.
4. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis negauna reikiamos informacijos ar ta informacija yra nuo jo slepiama. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius pateikė teismui informaciją už kokį laikotarpį susidarė įsiskolinimas. Teismui buvo pateikti išsamūs paskaičiavimai už kiekvienus metus atskirai. Šių duomenų teismui pakako, kad būtų priimtas pagrįstas sprendimas ir teisingai patvirtinti kreditoriniai reikalavimai.
Šalies argumentai
5. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad kreditorius jo tinkamai neinformavo apie bankroto bylos iškėlimą ir ilgus metus nesiėmė reikiamų priemonių dėl įsiskolinimo išieškojimo. VSDFV Šiaulių skyrius turėjo 2006 m. lapkričio 23 d. Joniškio rajono Policijos komisariato raštą, kuriame nurodoma, kad R. N. Jungtinėje Karalystėje, Old Bailey teisme 2006 m. gegužės 8 d. nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Kadangi įmonės savininkas neturėjo turto, iš kurio buvo galima išieškoti skolą, o teisės aktai nenumato galimybės įmonę atleisti nuo susidariusio įsiskolinimo, todėl nebuvo galimybių vykdyti išieškojimą. Be to, apeliantas iki jo nuteisimo nesiėmė veiksmų dėl įmonės išregistravimo ar skolos sumokėjimo. Išieškojimas buvo atnaujintas todėl, kad pasikeitė aplinkybės: apeliantas paleistas į laisvę, prievolės likusios, todėl pradėti išieškojimo veiksmai.
6. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad delspinigių paskaičiavimo pažymoje yra nurodyti ne jo duomenys. Pažyma surašyta R. N. individualiai įmonei, pažymos antraštėje nurodyta įmonė, jos tikslus pavadinimas, įmonės duomenys, tik pažymos gale padaryta klaida ir nurodyta ne ta vardo raidė : vietoj „R“ įrašyta „G“ raidė, tačiau tai tik klaida.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditorinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Byloje keliamas VSDĮ nuostatų, reglamentuojančių socialinio draudimo įmokų išieškojimo ieškinio senaties termino, taikymo laike klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
Kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius pareiškė atsakovei 3 021,17 Eur finansinį reikalavimą, kurį prašė teismo patvirtinti ir įtraukti į kreditorių sąrašą atsakovės bankroto byloje. Teismas sprendė, kad atsakovei po 2005 m. sausio 1 d. priskaičiuotoms įmokoms taikomas VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, kuris yra suėjęs, todėl reikalavimo dalies netenkino. Teismas nustatė, kad iki 2005 m. sauso 1 d. atsakovei priskaičiuotoms 2 172,99 Eur įmokoms ieškinio senaties terminas nėra taikoma, todėl šią reikalavimo dalį pripažino pagrįsta ir patvirtino.
Apelianto vertinimu, teismas netinkamai taikė VSDĮ nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą, nepagrįstai sprendė, kad iki 2005 m. sausio 1 d. susidariusioms įmokomos nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas netaikomas, taip pat nurodė, kad tokiu teismo sprendimu atsakovės skola tampa amžina, todėl pažeidžiami teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.
Nagrinėjimu atveju sprendžiamas iki 2005 m. sausio 1 d. susidariusio kreditorinio reikalavimo dėl nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių tvirtinimo klausimas. Pagal VSDĮ (1991-05-21 įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu VSDĮ pakeitimo įstatymu (2004-04-13 įstatymo Nr. 2112 redakcija), pagal kurio 16 straipsnio 7 dalį į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Ši įstatymo nuostata paneigia apelianto argumentus, kad penkerių metų senaties terminas taikomas ir šio termino eigos pradžios momentas skaičiuojamas nuo 2005 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, iki 2005 m. sausio 1 d. įstatymo įsigaliojimo susidariusioms skoloms taikomas tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas, pagal kurį nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino.
Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad jo teiginius dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo nuo 2005 m. sausio 1 d. patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-552/2011 ir Nr. 3K-3-551/2011, suformuota praktika. Pažymėtina, kad nurodytose nutartyse nėra suformuotas išaiškinimas dėl ieškinio senaties termino pradžios nuo 2005 m. sausio 1 d. Teismas tik cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006, pateiktus išaiškinimus, kur nurodyta, jog tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. Nurodytose nutartyse (Nr. 3K-3-552/2011 ir Nr. 3K-3-551/2011) kasacinis teismas neišaiškino, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas įmokoms, susidariusioms iki 2005 m. sausio 1 d., tačiau pabrėžė, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) expressis verbis nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006, pateiktas išaiškinimas, kad tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d., po 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 įsigaliojimo (nuo 2008 m. sausio 1 d.), tampa nebeaktualus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-556-221-07, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra išaiškinta, kad nesumokėtoms socialinio draudimo įmokoms, priskaičiuotoms iki 2000 m. spalio 1 d., išieškojimo senaties terminas prasidėjo nuo 2005 m. sausio 1 d. Nutartyje nurodyta, kad pagal VSDĮ (1991-05-21 įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcija), pagal kurio 16 straipsnio 7 dalį į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Toks nurodytų teisinių santykių sureguliavimas reiškia, kad nuostatos dėl nurodyto senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcijos įsigaliojimo dienos).
Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, ir 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010, priimtais išaiškinimais, kadangi šios bylos savo esme neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nes nurodytose bylose kreditoriniai reikalavimai patvirtinti 2004 metų gegužės mėnesį, o šioje byloje nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 11 d., praėjus daugiau nei dešimčiai metų po naujojo VSDĮ įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtose nutartyse išaiškino, kad VSDĮ redakcijos, galiojusios 2008 m. priimto ginčijamo VSDFV sprendimo metu, 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovei bankroto byla iškelta 2015 metais, ar, kad po naujojo VSDĮ įsigaliojimo praėjo daugiau nei dešimt metų, neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais.
Apeliantas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-526-07 (A11-526/2007), 2006 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-403-975-06 (A6-975/2006), 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-556-221-07 (P17-221/2007), pateiktais išaiškinimais negalima vadovautis todėl, kad jie savo esme taip pat neatitinka nagrinėjamos bylos esmės, nes jose nebuvo praėję penkeri metai nuo naujojo socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. VSDĮ naujos redakcijos įsigaliojimo praėjęs laikas neturi įtakos nustatant skolų, susidariusių iki šio įstatymo įsigaliojimo, ieškinio senaties termino pradžios momentą.
Apeliantas teigia, jog nei teismas, nei kreditorius nenurodė tokios teismų praktikos, kurioje būtų patvirtinti iki 2004 m. gruodžio 31 d. susidarę kreditoriniai reikalavimai, praėjus penkeriems metams po VSDĮ naujos redakcijos (2005 m. sausio 1 d.) įsigaliojimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015, buvo sprendžiamas ginčas dėl laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2000 m. susidariusių delspinigių už laiku nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas išieškojimo. Šioje byloje teismas išaiškino, kad pagal VSDĮ 16 straipsnio 8 dalį, šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas priverstinio išieškojimo skolininkui palankus ieškinio senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., Įstatyme nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-526/2007, 2009 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-203-2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010). Minimoje byloje administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjo ginčijama valstybinio socialinio draudimo įmokų delspinigių suma buvo apskaičiuota laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. sausio 21 d., o pagal tuo metu galiojusią VSDĮ (1991-05-21 įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino, taigi tuo metu pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog po kelerių metų delspinigių mokėti nereikės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo klausimu teismų suformuotoje praktikoje yra aiškiai pasakyta, kad iki 2005 m. sausio 1 d. susidariusioms skoloms nėra taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, todėl atmestini apelianto argumentai, kad kreditoriaus prašomas patvirtinti reikalavimas turėjo būti atmestas visa apimtimi dėl suėjusio ieškinio senaties termino.
Apeliantas neteisus, kad ginčo atveju turėjo būti taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykiams taikomos specialiosios VSDĮ nuostatos. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. VSDĮ 38 straipsnio 8 dalyje (redakcija galiojusi iki 2005 m. sausio 1 d.) reglamentuota, kad apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Taigi nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti CK įtvirtintus ieškinio senaties terminus.
Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad ginčo atveju nėra nurodytas kreditorinio reikalavimo teisinis pagrindas. Apeliantui įmokos paskaičiuotos vadovaujantis VSDĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, kur numatyta, jog valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami individualių (personalinių) įmonių savininkai, taip pat jie privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. VSDĮ 38 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 1995 m. sausio 1 d.) numatyta, kad už pavėluotai pervestas į valstybinio socialinio draudimo fondą įmokas mokama 0,3 procento delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną; nuo 1995 m. lapkričio 2 d. įsigaliojusioje straipsnio redakcijoje numatyti 0,2 procentų delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną, o nuo 1997 m. liepos 16 d. įsigaliojusioje 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už pavėluotai pervestas į valstybinio socialinio draudimo fondą įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą. Taigi tiek pagrindinių įmokų, tiek delspinigių skaičiavimo teisinis pagrindas yra nurodytas. Kreditorius pateikė skolos paskaičiavimo dokumentus (50-51, 52, 53 b. l.), o aplinkybė, kad nurodytuose skaičiavimuose įmokos pateiktos už kiekvienus metus, o ne atskirai už kiekvieną mėnesį, nedaro įtakos šių skaičiavimų teisingumui.
Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad VSDĮ 38 straipsnio 8 dalies redakcija, kurioje reglamentuota, jog apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino, įsigaliojo tik nuo 1997 m. liepos 16 d., o iki tol 38 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį. Įstatyme nustatytas dvejų metų terminas nelaikytinas ieškinio senaties terminu, pagal šią nuostatą, įmokos, kurias prašoma priteisti, neturi būti paskaičiuotos už ilgesnį nei dvejų metų laikotarpį. Kreditorius įmokas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. liepos 16 d. paskaičiavo už ilgesnį nei dvejų metų laikotarpį, todėl įmokos už 1995 metus ir 1997 metus mažintinos per pus, kadangi kreditorius turi teisę tik į įmokas, apskaičiuotas už dvejus metus iki 1997 m. liepos 16 d. Taigi per laikotarpį nuo 1995 m. liepos 16 d. iki 1997 m. liepos 16 d. kreditoriaus paskaičiuota įsiskolinimo suma nuo 1 471,21 Lt (426,09 Eur) mažintina iki 971,23 Lt (281,29 Eur). Atitinkamai iki 1 265,71 Lt (366,57 Eur) mažintina ir šiuo laikotarpiu apskaičiuota delspinigių suma (neįtraukiant 1995 m. kovo 15 d. 305,25 Lt įmokos, kadangi ji apskaičiuota ilgiau nei už dvejus metus nuo 1997 m. liepos 16 d. ).
Nuo 1997 m. liepos 16 d. įsigaliojusi VSDĮ 38 straipsnio 8 dalies redakcija (galiojo iki 2004 m. gruodžio 31 d.) numatė, kad apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima ne daugiau kaip penkerių praėjusių kalendorinių metų valstybinio socialinio draudimo fondui priklausančias įmokas. Taigi iki 2004 m. gruodžio 31 d. susidariusios valstybinio socialinio draudimo įmokos gali būti apskaičiuotos ne daugiau kaip už penkerius metus, t. y. ne daugiau kaip nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir sudarytų 1 831,59 Lt (530,47 Eur), o delspinigiai – 296,07 Lt (85,75 Eur), todėl teismas nepagrįstai patenkino kreditoriaus pareikšto reikalavimo dalį, kuri apskaičiuota už ilgesnį nei penkerių praėjusių kalendorinių metų terminą, skaičiuojant nuo 2004 m. gruodžio 31 d.
Tokiu atveju bendra šioje byloje tvirtintino kreditorinio reikalavimo suma sudarytų 1 264,08 Eur (4 364,60 Lt). Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį pakeisti ir teismo patvirtintą VSDFV Šiaulių skyriaus kreditorinį reikalavimą sumažinti iki 1 264,08 Eur.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareikšto kreditorinio reikalavimo daliai ieškinio senaties terminas nėra taikomas, tačiau neatsižvelgė į VSDĮ įtvirtinus maksimalius laikotarpius, už kuriuos gali būti apskaičiuotos priverstinio išieškojimo valstybinio socialinio draudimo fondui priklausančios įmokos ir delspinigiai, todėl išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą nutartį pakeisti, nurodant, kad kreditoriaus tvirtintiną reikalavimą sudaro 1 264,08 Eur (CPK 330 str., 337 str. 1 d. 4 p., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Patvirtinti bankrutuojančios R. N. individualios įmonės kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 1 264,08 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų šešiasdešimt keturių eurų ir 8 ct) reikalavimą.
Kitą reikalavimo dalį atmesti“.