- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-13
- Bylos Nr.
- A-403-975-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Advokatai
- Jūratė Valančiūtė
- Kategorijos
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovui Andriui Ūsui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. personalinės įmonės skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstoliui Vyteniui Stunguriui dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir priverstinio išieškojimo veiksmų nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja 2005 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-3) ir prašė teismo:
pripažinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus sk.) pareigūnų veiksmus neteisėtais atsisakius nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus dėl priverstinio išieškojimo senaties termino pasibaigimo;nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus pagal VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 1606 tai įmokos ir delspinigių daliai, kuriai yra suėję išieškojimo senaties terminai.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad 2005 m. liepos 28 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus 3478 Lt įmokai dėl priverstinio išieškojimo senaties termino pasibaigimo. Atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 16 straipsnio 7 dalis numato, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Atsakovas atsisakė taikyti VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatą, motyvuodamas, kad ši teisės norma turi būti taikoma tais atvejais, jei nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos VSDF administravimo įstaigos 5 metus nepradėjo vykdyti jokių priverstinio skolos išieškojimo veiksmų. Tačiau pareiškėja teigė, kad pagal VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 1606, VSDFV Vilniaus miesto skyriaus teisė priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsirado iki priimant šį sprendimą, t.y. iki 2000 m. spalio 5 d. Pabrėžė, kad VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis įtvirtinto priverstinio išieškojimo senaties termino nesieja su vykdymo veiksmų pradžia. VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis aiškiai numato, kad išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, o ne nuo mokesčių administratoriaus vykdymo veiksmų pradžios. Atsakovas įgijo teisę priverstinai išieškoti įmokas ne nuo vykdymo veiksmų pradžios, o nuo VSDĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyto termino. Pareiškėja teigė, kad įstatymų leidėjas įtvirtino 5 metų senaties terminą išieškojimo veiksmams pabaigti, o išieškojimo veiksmų pradžia siejama ne su senaties terminu, o su teise priverstinai išieškoti įmokas, kuri atsiranda sekančią dieną nuo įmokos nesumokėjimo į VSDF biudžetą. Tuo vadovaujantis, teigė, kad atsakovas netinkamai aiškino VSDĮ 16 straipsnio 7 dalį ir nepagrįstai atsisakė nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas savo atsisakymą nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus grindė tuo, kad išieškojimą vykdo antstolis V. Stungurys, o VSDFV Vilniaus skyrius neįtakoja antstolio veiksmų. Pažymėjo, kad išieškotojas turi teisę antstoliui teikti prašymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 639 straipsnis). Taigi, pareiškėjai kreipusis į atsakovą ir prašius taikyti išieškojimo senaties terminą, atsakovas galėjo priimti sprendimą nutraukti išieškojimo veiksmus ir atitinkamai apie tai informuoti antstolį, pateikdamas jam motyvuotą prašymą pagal CPK 629 straipsnio 4 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus sk. atsiliepimu (b. l. 20-21) į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja Vilniaus m. įmonių rejestre buvo įregistruota 1993 m. liepos 12 d. Neatsižvelgdama į VSDFV Vilniaus skyriaus priminimus ir pažeisdama Valstybinio socialinio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 863, 17 punktą, D. D. neatvykdavo į VSDFV Vilniaus skyrių ir neregistravo įmonės draudėju bei pagal VSDĮ 34 straipsnį (1994 m. lapkričio 29 d. redakcija) nuo 1995 m. sausio 1 d. nustatyta tvarka nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų pagrindinei pensijos daliai. 1999 m. lapkričio 15 d. VSDFV Vilniaus skyrius informavo D. D. , kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių (personalinių) įmonių savininkų (bendrasavininkų) atleidimo nuo nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų mokėjimo bei šių įmonių išregistravimo iš įmonių rejestro įstatymu (1999 m. balandžio 22 d., Nr. VIII-1153), įmonė gali būti išregistruota iš įmonių rejestro, o savininkė atleista nuo nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių. Nors pareiškėjai 1999 m. lapkričio 27 d. buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, savininkė nesikreipė į VSDFV Vilniaus skyrių dėl atleidimo nuo nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių.
Atsakovas taip pat nurodė, kad 2000 m. spalio 5 d. VSDFV Vilnius skyrius priėmė sprendimą Nr. 1606 dėl išieškojimo iš pareiškėjos 3478 litų įsiskolinimo (už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 27 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ne ginčo tvarka. VSDFV Vilniaus skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 1606 buvo perduotas Antstolių kontorai prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo (nuo 2003 m. sausio 1 d. šį sprendimą vykdo antstolis Vytenis Stungurys).
Šalies argumentai
Be to, atsakovas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 27 d. D. D. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl įmonės išregistravimo ir 2001 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikto prašymo supaprastinta tvarka išduoti pažymas dėl atsiskaitymo su valstybės biudžetu ir fondais kopiją, todėl 2001 m. rugpjūčio 31 d. buvo sustabdytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 1606 vykdymas, o 2004 m. vasario 10 d. gavus informaciją iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus apie tai, kad D. D. personalinei įmonei netaikoma supaprastinto išregistravimo iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro tvarka, sprendimo Nr. 1606 vykdymas atnaujintas.
Atsakovas pažymėjo, kad D. D. prašymu, 2005 m. balandžio 21 d. tarp VSDFV Vilniaus skyriaus ir D. D. personalios įmonės buvo sudaryta sutartis Nr. 7‑IĮ-271 dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo atidėjimo, pagal kurią pareiškėja įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui už 1995-1999 metus įsipareigojo sumokėti iki 2006-04-15 (sutartis vykdoma laikantis grafiko).
Atsakovas atkreipė teismo dėmesį, kad 2000 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 1606 buvo priimtas ir perduotas antstoliui iki 2005 m. sausio 1 d., t.y., iki naujos VSDĮ redakcijos įsigaliojimo.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo antstolis Vytenis Stungurys atsiliepimu (b. l. 13-15) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad antstoliui vykdymui iš teismo antstolių kontorų buvo perduota vykdyti byla užvesta 2000 m. spalio 5 d. sprendimo pagrindu. Vykdydamas minėtą dokumentą antstolis 2004 m. gruodžio 30 d. persiuntė vykdomąjį dokumentą vykdyti į skolininkės darbovietę, tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas. 2005 m. rugpjūčio 22 d. antstolis gavo prašymą nutraukti vykdomąją bylą, motyvuojant, jog yra suėjęs sprendimo vykdymo senaties terminas. Pažymėjo, kad pagal CPK 587 straipsnio l punktą, 634 straipsnio l dalį, 588 straipsnio l dalį antstolis privalo vykdomąjį dokumentą vykdyti ir jo kompetencijai nepriskiriamas vykdomųjų dokumentų vertinimas. Todėl net ir jei įstatyme būtų įtvirtinta nuostata, jog suėjus 5 metų senaties terminui priverstinis išieškojimas (o jei vykdomas antstolio, tai ir antstolio) turi būti nutrauktas, neatsižvelgiant į visas kitas aplinkybes, antstoliui nebūtų pagrindo nutraukti vykdymo, kadangi prašymo rašymo dieną senaties terminas nebūtų suėjęs. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, senaties termino eiga yra sustabdoma pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui, o ir VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostata apskritai neturi būti taikoma, nes sprendimo priėmimo metu nebuvo šios nuostatos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 47‑49) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2000 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 1606 nusprendė išieškoti iš pareiškėjos ne ginčo tvarka 3478 Lt socialinio draudimo įmokų. Sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui. Kaip matyti iš byloje esančios 2005 m. balandžio 2 d. sutarties Nr. 7-1Į-271 pareiškėjai privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimas už 1995-1999 metus atidėtas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2005 m. rugpjūčio 26 d. prašymu Nr. 3-16374 VSDFV Vilniaus skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 1606 dėl išieškojimo iš D. D. personalinės įmonės 3478 litų įsiskolinimo Valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui vykdymas sustabdytas.
Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus miesto skyrius teisę išieškoti iš pareiškėjos 3478 Lt socialinio draudimo įmokas realizavo 2000 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 1606. Šis sprendimas nėra nuginčytas ir jo teisėtumas nėra paneigtas. Sprendimas, kurio teisėtumas nėra paneigtas, yra perduotas vykdyti antstoliui. VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimas yra priskiriamas prie vykdytinų dokumentų, o vykdymą pagal vykdomuosius dokumentus reglamentuoja CPK normos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nuspendė, kad tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 53-55) pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t.y.: pripažinti VSDFV Vilniaus sk. pareigūnų veiksmus neteisėtais atsisakius nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus dėl priverstinio išieškojimo senaties termino pasibaigimo ir nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus pagal VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 1606 dėl 3478 Lt.
Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad apeliantė skundė ne atsakovo sprendimą, bet atsakovo veiksmus, kuriais jis atsisakė nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus pasibaigus išieškojimo senaties terminui. Nurodo, kad nuo sprendimo Nr. 1606 priėmimo dienos suėjo 5 metų išieškojimo senaties terminas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 p. numato, kad suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos nurašomi Fondo valdybos nustatyta tvarka, o VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostata pabrėžia, kad suėjus išieškojimo senaties terminui, pasibaigia mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti. Teigia, kad apeliantė 2005 m. liepos 28 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus miesto skyrių, prašydama, kad mokesčių administratorius elgtųsi taip, kaip numato minėtos teisės normos, t.y. nurašytų įsiskolinimą ir taip pabaigtų savo priverstinio išieškojimo teisę suėjus išieškojimo senaties terminui. Mano, kad minėtos teisės normos įvardija, kad priverstinio išieškojimo teisė pati savaime pasibaigia suėjus išieškojimo senaties terminui. Nei viena iš šių nuostatų nenumato, kad mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas šiuo atveju turi būti nuginčytas ar paneigtas. Todėl teigia, kad teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovo sprendimo teisėtumas nėra paneigtas, dėl to jo veiksmai laikytini nepažeidžiančiais apeliantės teisių ir interesų. Tvirtina, kad suėjus išieškojimo senaties terminui, atsakovas privalo pabaigti savo teisę išieškoti ir nurašyti įsiskolinimą. Neatlikdamas šių veiksmų, jis pažeidžia apeliantės teises ir būtent šie veiksmai yra skundžiami.
Be to, pareiškėja mano, kad galiojantys įstatymai nenumato, kad sudarius sutartį dėl įsiskolinimo mokėjimo atidėjimo, yra sustabdomas priverstinio išieškojimo senaties terminas. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A6‑1229‑03 ir jos pagrindu teigia, kad netgi tokie atsakovo veiksmai kaip sutarties dėl įsiskolinimo atidėjimo sudarymas, prašymo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo pateikimas, laikytini neturinčiais teisinio pagrindo, nes santykiams tarp apeliantės ir atsakovo turėtų būti taikomas išieškojimo senaties terminas, kurio pagrindu apskritai jokių santykių tarp šių dviejų subjektų nebebūtų.
IV.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-71) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad 2000 m. spalio 5 d. VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimą Nr. 1606 dėl išieškojimo iš pareiškėjos 3478 Lt įsiskolinimo VSDF biudžetui ne ginčo tvarka. VSDĮ 17 straipsnio l ir 2 dalies nuostatos įtvirtina priverstinio išieškojimo veiksmus, kuriuos Fondo administravimo įstaigos gali pačios tiesiogiai atlikti skolos išieškojimui įvykdyti ir šiuos veiksmus, vadovaujantis VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis, Fondo administravimo įstaigos negali atlikti ilgiau nei penkerius metus nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Teigia, kad kadangi VSDF Vilniaus m. skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 1606 yra vykdomasis dokumentas, jo vykdymą nuo šio sprendimo pateikimo antstoliui įvykdyti reglamentuoja CPK normos, o ne VSDĮ nuostatos.
Atsakovas taip pat mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1. straipsnio 2 dalimi galimas subsidiarus civilinės teisės normų taikymas viešosios teisės normų nereglamentuojamose srityse. Pažymi, kad 2005 m. balandžio 21 d. tarp atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir apeliantės buvo sudaryta sutartis Nr. 7-IĮ-271, pagal kurios 2 punktą D. D. įsipareigojo pilnai mokėti privalomąsias valstybinio socialinio draudimo įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytais terminais, o atidėtą valstybinio socialinio draudimo įmokų 1583 Lt įsiskolinimo sumą sumokėti iki 2006 m. balandžio 15 d. pagal sutartyje sutartą atidėjimo grafiką. Įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutarties galimybė numatyta Taisyklių VIII skyriuje, kurio 61.9 punktas nustato, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai, gavę savarankiškai dirbančio asmens prašymą, patikslinę įsiskolinimo grąžinimo grafiką, parengia išvadas ir ne vėliau kaip per 20 darbo dienų visą medžiagą pateikia Fondo valdybai. Nuo dokumentų pateikimo Fondo valdybos teritoriniam skyriui dienos socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimas ir sankcijų taikymas sustabdomas. Tai reiškia, kad nuo dokumentų pateikimo Fondo valdybos teritoriniam skyriui dienos, Fondo valdybos teritoriniai skyriai negali atlikti jokių VSDĮ 17 straipsnyje numatytų veiksmų, todėl nuo priverstinių išieškojimo veiksmų sustabdymo momento turi būti stabdomas ir priverstinio išieškojimo senaties terminas iki skolininkas neįvykdys savo prievolės arba iki neatsiras pagrindas atnaujinti priverstinio išieškojimo veiksmus. Be to, teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio l dalimi, sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl šiuo atveju apeliantė akivaizdžiai piktnaudžiauja VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies normos suteiktomis teisėmis, elgiasi nesąžiningai, nepaiso sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas taip pat nurodo, kad kadangi socialinio draudimo įmokų išieškojimo ir sankcijų taikymo veiksmai sustabdyti, priverstinio išieškojimo senaties terminas taip pat turi būti sustabdytas.
Atsakovas taip pat pažymi, kad VSDĮ redakcija, įtvirtinusi socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojo 2005 m. sausio l dieną, todėl 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas gali būti taikomas tik toms skoloms, kurios atsirado po šį 5 metų terminą įtvirtinusio VSDĮ įsigaliojimo, t. y. tų socialinio draudimo įmokų įsiskolinimų atžvilgiu, kurie atsirado po 2005 m. sausio l dienos. Teigia, kad iki įsigaliojant minėtai VSDĮ redakcijai galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos (Žin., 1991, Nr. 17-447) 38 straipsnio 8 dalis numatė, kad apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 62-63) prašo pareiškėjos skundą atmesti. Palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime nurodytus motyvus. Be to, nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi atmetė analogišką pareiškėjos skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė yra valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų galiojimo laike taisyklių aiškinimas ir taikymas.
Teisės norma, kuria pareiškėja grindžia savo poziciją yra įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio ,,Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą“ 7 dalyje. Ji nustato, kad ,,Į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas.“. Ši teisės norma įsigaliojo 2005m. sausio 1 d. (Valstybinio socialinio draudimo 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymas Nr.IX-2535).
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą taisyklę praėjus 5 metų terminui nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas dienos išnyksta draudėjo pareiga mokėti įmokas ir tuo pačiu- kompetentingų institucijų teisė priverstinai šias įmokas išieškoti. Taigi ši teisės norma pakeičia subjektines asmenų teises ir pareigas, kitaip tariant tai yra materialinė teisės norma.
Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip.
Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir “Valstybės žiniose” paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Minėtame Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme, paskelbto “Valstybės žiniose” 2004 11 26, nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2005 01 01. Šiame įstatyme nenustatyta išimčių dėl 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos, numatančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo. Kadangi nei aukščiau nurodytas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato minėtos nuostatos retroaktyvaus taikymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, laikytina įsigaliojusia nuo 2005 01 01 ir negali būti taikoma retroaktyviai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647113 patvirtintų ,,Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 113 punkte yra nustatyta, kad ,,į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos nurašomi Fondo valdybos nustatyta tvarka. Socialinio draudimo įmokos gali būti tikslinamos už ne didesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi datos. Šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6295) įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai.“. Ši poįstatyminė teisės norma visiškai atitinka įstatyminį reglamentavimą.
Nurodytų teisės normų visuma patvirtina, kad pareiškėjos nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimo senaties terminas prasidėjo 2005 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad jos reikalavimas pripažinti, jog šis terminas yra pasibaigęs, nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A15-976-2004, o taip pat apelialiantės skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A6‑1229‑03, yra suformuluotos analogiškos Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies (2001 06 29 įstatymo Nr.IX-394 redakcija), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartyje Nr.A14-975-2006 - Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, nustatančios mokesčių išieškojimo senaties terminą, galiojimo laike taisyklės.
Pareiškėjos minima įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit taikoma tik baudžiamąją atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Administracinė atsakomybė pagal savo prigimtį laikytina tam tikra baudžiamosios atsakomybės už lengvesnius teisės pažeidimus rūšimi, todėl švelninančių atsakomybę įstatymų galiojimo atgal taisyklė administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams taikoma. Kartu pažymėtina, kad ginčo teisiniai santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra administracinės atsakomybės teisiniais santykiai ir administracinę atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėja ginčija nesumokėtų socialinio draudimo įmokų išieškojimo teisėtumą. Pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies funkcionavimą, ir niekaip nėra susijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Net ir delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.
Dėl visumos išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.
Konstatavus, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, laikytina įsigaliojusia nuo 2005 01 01 ir negali būti taikoma retroaktyviai, o tuo pačiu padarius išvadą, kad nėra suėjęs VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2000 m. spalio 5 d. sprendime Nr. 1606 nurodytos 3478 Lt socialinio draudimo įmokos išieškojimo terminas, šioje byloje jau netikslinga vertinti pareiškėjos ir ypač atsakovo nurodomų aplinkybių, susijusių su antstolio veiksmais bei sutarties dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo atidėjimo sudarymu ir vykdymu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
D. D. personalinės įmonės apeliacinį skundą atmesti.