Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-556-221-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-05-24
Bylos Nr.: P-556-221-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujapilė”
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai

Kategorijos

66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
66.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P17 – 221/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.11; 66.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujapilė” prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14 – 1406/2006 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujapilė” skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Naujapilė” (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Naujapilis”) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (9.8)-I-7772 ,,Dėl prašymo nurašyti įmokų ir delspinigių įsiskolinimą ir nutraukti priverstinį skolos išieškojimą”, nutraukiant priverstinio išieškojimo procedūrą 89 205 Lt nesumokėtų socialinio draudimo įmokų bei 59 764 Lt šių įmokų delspinigių, suėjus skolos priverstinio išieškojimo senaties terminui.

Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėja nurodė 2005 m. lapkričio 2 d. prašymą Nr. 5s-26 grindusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktu. Pareiškėja pažymėjo, jog pagal įstatymą priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo dienos (2005-01-01), kaip nurodoma skundžiamame sprendime, o nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. UAB ,,Naujapilė” nesumokėtoms socialinio draudimo įmokoms, priskaičiuotoms iki 2000 m. spalio 1 d., 2005 m. lapkričio 2 d. prašymo padavimo dieną neabejotinai buvo suėjęs priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, todėl, pareiškėjo manymu, VSDFV skolą privalėjo nurašyti. Pareiškėjas skunde taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-976/2004. UAB ,,Naujapilė” pabrėžė, kad įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą mokėjimo santykių reguliavimas priskirtas viešajai teisei. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato jokių kitų sąlygų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymui, o plečiamasis įstatymo normų aiškinimas, kuriuo būtų siaurinamos arba kaip nors kitaip varžomos asmens teisės, viešojoje teisėje negalimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 27 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 16 straipsnio 7 dalį į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – ir VSDF) nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. To paties įstatymo priedo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad minėtas įstatymas, išskyrus 3 straipsnį, įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo” 113 punkte reglamentuota, jog į VSDF nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas, socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos tokiu atveju nurašomi VSDFV nustatyta tvarka. Socialinio draudimo įmokos gali būti tikslinamos už ne didesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi datos. Šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant ir aiškinant įstatymus bei kitus teisės aktus, 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-976/2004 konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2001 m. rugsėjo 21 d., buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas netaikomas, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška. Vadovaujantis minėto įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, ši taisyklė buvo taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Vėliau, 2001 m. birželio 29 d., buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, kuriuo buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Minėto Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, paskelbto „Valstybės žiniose” 2001 m. liepos 18 d., 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme nenustatyta išimčių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo. Nei Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenumatė nuostatos, numatančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, retroaktyvaus taikymo. Todėl, teismo konstatavimu, Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, laikytina įsigaliojusia nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ir negali būti taikoma retroaktyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad iki 2001 m. birželio 29 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-394 įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog iki 2003 m. liepos 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. I-974 redakcija) 5 straipsnyje tarp pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojamų mokesčių valstybinio socialinio draudimo įmokų nebuvo. Be to, minėto straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad administruojant muitų ir socialinio draudimo mokesčius, taikomos tik Mokesčių administravimo įstatymo normos, reglamentuojančios mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką (32 - 36 straipsniai). Tuo tarpu Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (2002 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. IX-870 redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta papildyti Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį 23 punktu „23) valstybinio socialinio draudimo įmokos”, o to paties straipsnio 2 dalyje - Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „4. administruojant muitų mokesčius, taikomos tik šio įstatymo normos, reglamentuojančios mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką”. Įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. Tokiu būdu, valstybinio socialinio draudimo įmokoms Mokesčių administravimo įstatymo, tame tarpe ir jo 29 straipsnio, reglamentavusio mokesčių išieškojimo senaties terminus, nuostatos pradėtos taikyti tik nuo 2003 m. liepos 1 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, jie taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios - svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Teismas konstatavo, kad atleidimas nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių mokėjimo negali apimti laikotarpio iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. bei 1998 m. kovo 25 d. nutarimais, pažymėdamas, kad nagrinėjamu atveju įstatymo galiojimo atgal sąlygos nėra nustatytos nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme. Teismas pažymėjo, jog pilietinės teisės sampratos pagrindu pripažinus ne įstatymo, o teisės viršenybę, įstatymas negali galioti atgal, net jeigu tai numatyta pačiame įstatyme, nes įstatymų leidėjo valią dabar varžo ne jo priimami įstatymai, o didesnės už juos vertybės - pagrindinės žmogaus teisės.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė yra valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų galiojimo laike taisyklių aiškinimas ir taikymas. Teisės norma, kuria pareiškėja grindžia savo poziciją yra įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje. Ši teisės norma buvo įvesta į valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemą 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 ir įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d. Pagal cituojamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normoje įtvirtintą taisyklę praėjus 5 metų terminui nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas dienos išnyksta draudėjo pareiga mokėti įmokas ir tuo pačiu - kompetentingų institucijų teisė priverstinai šias įmokas išieškoti. Taigi ši teisės norma pakeičia subjektines asmenų teises ir pareigas, kitaip tariant tai yra materialinė teisės norma. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Valstybinio socialinio draudimo įstatymą pakeitusiame 2004 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr. IX-2535 nustatyta, kad 16 straipsnio 7 dalis įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d., t. y. šios teisės normos galiojimas atgal nenustatytas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkte yra nustatyta, kad ,,į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos nurašomi Fondo valdybos nustatyta tvarka. Socialinio draudimo įmokos gali būti tikslinamos už ne didesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi datos. Šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6295) įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai.“. Ši poįstatyminė teisės norma visiškai atitinka įstatyminį reglamentavimą. Teismas konstatavo, kad nurodytų pirmiau teisės normų visuma patvirtina, jog pareiškėjos nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimo senaties terminas prasidėjo 2005 m. sausio 1 d., todėl jo reikalavimas pripažinti, kad šis terminas yra pasibaigęs, nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A15-976/2004, yra suformuluotos analogiškos Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies, nustatančios mokesčių išieškojimo senaties terminą, galiojimo laike taisyklės. Pareiškėjas klaidingai vertina šią teismo nutartį ir nepagrįstai ja grindžia savo poziciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo minima įstatymų galiojimo laike išimtis taikoma tik baudžiamąją atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Administracinė atsakomybė pagal savo prigimtį laikytina tam tikra baudžiamosios atsakomybės už lengvesnius teisės pažeidimus rūšimi, todėl švelninančių atsakomybę įstatymų galiojimo atgal taisyklė administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams taikoma. Taip pat pažymėjo, kad ginčo teisiniai santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra administracinės atsakomybės teisiniai santykiai ir administracinę atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėja ginčija nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimo teisėtumą. Pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies funkcionavimą, ir niekaip nėra susijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų išieškojimo senaties terminų taikymo valstybinio socialinio draudimo teisiniams santykiams yra klaidingi ir pašalinami iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies. Iki 2004 m. sausio 1 d. pagal Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. Nr. I-974) 5 straipsnį (1999 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. VIII-1382 redakcija) administruojant muitų ir socialinio draudimo mokesčius, buvo taikomos tik šio įstatymo normos, reglamentuojančios mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 7 dalies norma (2003 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-1832 redakcija), pagal kurią valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal šį įstatymą buvo administruojamos tik tiek, kiek tai numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 33 straipsnis ,,Valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimas” nenumatė Mokesčių administravimo įstatymo taikymo socialinio draudimo įmokų išieškojimui.

IV.

Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14 – 1406/2006; jei, teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas nustato priešingą teisinį reguliavimą, t. y. kad senaties terminas taikomas tik įvykiams atsiradusiems po naujos redakcijos VSD įstatymo įsigaliojimo, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar minėta punkto nuostata atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Konstitucijos 29 straipsnį, konstitucinį principą lex benignior retro agit, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktus. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo nutartis priimta netaikant išieškojimo senaties, numatytos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstatymo 38 straipsnyje, jo redakcijoje galiojusioje iki 1997 m. liepos 15 d. (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)

2. Pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas ir įvykiais, įvykusiais iki 1997 m. liepos 15 d. imtinai. Šios dienos būklei UAB ,,Naujapilė” nepriemoka biudžetui sudarė nesumokėtos socialinio draudimo įmokos – 38 522 Lt ir delspinigiai. Tačiau ji nebuvo išieškota per dvejus metus nuo šios datos. Taigi laikantis bendrosios materialinių teisės normų galiojimo ir taikymo laike taisyklės, pareiškėjos reikalavimas turėjo būti tenkintinas bent iš dalies. Teismai privalėjo aptariamą 2 metų išieškojimo senaties terminą taikyti ex officio (savo iniciatyva).

3. Minėta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio redakcija nenumatė, kad ši norma taikoma tik mokesčių mokėtojo reikalavimu. Tai netiesiogiai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 pažymėjo, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva), o to nepadaręs pirmos instancijos teismas pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį. Minėto įstatymo 68 straipsnio 1 dalis taip pat nenumatė, kad joje įtvirtinta senatis taikoma tik mokesčių mokėtojo reikalavimu. Remiantis konstituciniu principu, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 1997 m. liepos 15 d. imtinai, numatyta dvejų metų išieškojimo senatis taip pat turėjo būti taikoma teismo iniciatyva.

4. 1997 m. liepos 15 d. būklei UAB ,,Naujapilė” priskaičiuotų ir nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių sumas patvirtina rašytinis įrodymas - Forma 4 už 1997 m. II ketvirtį bei 1998 m. liepos 29 d. patikrinimo aktas byloje nebuvo pateikti, kadangi pareiškėjo reikalavimas apėmė šių sumų nurašymą. Teismas privalėjo šiuos dokumentus išsireikalauti savo iniciatyva.

5. Proceso atnaujinimo pagrindas - materialinės teisės normų pažeidimai: mokestinių santykių - socialinio draudimo įmokų santykių prilyginimas privatinės teisės reguliuojamiems ginčo santykiams, jų išskyrimas iš visos valstybės mokesčių sistemos ir to išdavoje konstitucinio principo lex benignior retro agit pažeidimas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), taip pat būtinybė užtikrinti vieningą administracinių teismų praktiką aiškinant šio principo nuostatas (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.)

6. Socialinio draudimo įmokų sistema yra valstybės mokesčių sistemos dalis ir yra įvardinta kaip viena iš mokesčių rūšių Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 19 punkte. Taigi Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokestiniai santykiai, kaip ir visi kiti mokestiniai santykiai priklauso viešajai teisei, yra reguliuojami administraciniais teisiniais metodais, taigi jų reguliavimo srityje atsakomybę švelninantys bei prievartos mastą mažinantys įstatymai galioja atgal. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimu, Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu, Konstitucinis Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimu. Atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje teisėje nuteistojo padėtį lengvinantys įstatymai galioja atgal (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas).

7. Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarime esančios doktrininės nuostatos niekaip nepaneigia galimybės, kad kitose viešosios teisės šakose įstatymai gali galioti atgal ir nesant apie tai specialiai nuorodos įstatyme. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais. Pažymi, kad visais atvejais reikalaujant prieš taikant tam tikrą įstatymą atgal, kad apie jo galiojimą atgal butų specialiai pažymėta įstatyme, būtų sudarytos prielaidos pažeisti konstitucinį asmenų lygybės ir teisinės valstybės principą. Be to, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje, įtvirtinančioje priverstinio išieškojimo senaties terminą, įtvirtinta ir nuostata, netiesiogiai nurodanti, kad šis terminas taikomas atgal. Tai nuostata, kad ,,socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos”. Tai, kad minėta įstatymo nuostata, turi būti vertinama, kaip nuoroda į atgalinį įstatymo galiojimą, patvirtina analogiškos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos interpretacija Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-976/2004.

8. Siekiant užtikrinti vieningą teismų praktiką, būtina atnaujinti šią bylą, kad aiškiai pašalinti prieštaravimus tarp skirtingų Vyriausiojo administracinio teismo sprendimų (nutarčių) obiter dicta dėl išieškojimo senaties terminų taikymo atgal viešojoje teisėje (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

9. Proceso atnaujinimo pagrindas - materialinės teisės normų pažeidimai: Konstitucijoje įtvirtintų asmenų lygybės, valdžios pareigos tarnauti žmonėms, įstatymų viršenybės, protingumo, teisingumo, humanizmo ir kitų principų pažeidimai (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija savo sprendimą šioje administracinėje byloje grįsdama išimtinai tik bendrąja materialinių normų taikymo laike taisykle, socialinio draudimo įmokų santykius prilygindama ginčo santykiams ir juos išskirdama iš visos mokesčių sistemos, padarė esminius materialinės teisės normų taikymo pažeidimus, galėjusius turėti įtaką neteisėtos nutarties (sprendimo) priėmimui. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimais.

10. Teismas privalėjo vadovautis bendruoju principu, įtvirtintu Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje: „Visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ir neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.” Teismas šį principą pažeidė. Be to, plečiamasis įstatymo normų aiškinimas, kuriuo siaurinamos arba kitaip varžomos asmens teisės viešojoje teisėje yra negalimas (piktnaudžiavimas teise).

11. Poįstatyminis teisės aktas - Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 niekaip negali konkuruoti su Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintomis teisės normomis (niekaip negali jas išplėsti, aiškinti ar pan.). Tačiau yra akivaizdu, jog poįstatyminis aktas konkuruoja su minėto įstatymo normomis, jas išplečia, o būtent: „šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6295) įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai.” Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkto nuostata prieštarauja įstatymui. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad poįstatyminiuose teisės aktuose, nustatančiuose mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarką, taigi ir mokesčių apskaičiavimo tvarką, negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą negu nustato įstatymas ir konkuruojančių su įstatymo normomis. Taigi savo sprendimą grįsdamas poįstatyminiu aktu, konkuruojančiu su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies normomis, teismas tiesiogiai pažeidė Konstitucijos 7 straipsnį, jame įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

12. Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies teisės normos, nors ir išdėstytos skirtinguose įstatymuose, yra identiškos. Taigi jos ir turi būti vertinamos, aiškinamos bei taikomos taip pat vienodai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalį bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Administracinė byla, kurioje atnaujinti procesą prašo pareiškėjas, užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomus argumentus dėl teisės normų netinkamo taikymo bei atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, neturi pagrindo manyti, kad pareiškėjas pateikė akivaizdžių įrodymų, jog teismai būtų padarę esminį materialinės teisės normų taikymo pažeidimą. Teisėjų kolegija sutinka su teismų pateiktu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų ,,Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 113 punkto aiškinimu.

Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų galiojimo laike taisyklių aiškinimas ir taikymas.

Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 16 straipsnio 7 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis dėl 5 metų išieškojimo senaties termino taikymo. Kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl socialinio draudimo įmokų bei delspinigių apskaičiavimo bei jų išieškojimo reglamentuojami specialiu įstatymu - Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, ir tiek, kiek yra leidžiama šiuo įstatymu, – kitais įstatymais. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991-05-21 įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005-01-01) 38 straipsnio 8 dalį, apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcija), pagal kurio 16 straipsnio 7 dalį į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Toks nurodytų teisinių santykių sureguliavimas reiškia, kad nuostatos dėl nurodyto senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. (2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2535 redakcijos įsigaliojimo dienos). Tokį nurodytų teisės normų taikymo laike aiškinimą patvirtina ir poįstatyminis aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės pagal kurių 113 punktą nurodytas senaties terminas yra taikomas įvykiams, atsiradusiems po minėto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Taigi nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės konkuruoja su Valstybinio socialinio draudimo įstatyme įtvirtintomis teisės normomis. Pažymėtina, kad analogiškas šių teisės normų taikymo laike aiškinimas yra pateiktas ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-975/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 526/2007). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismų konstatavimu, jog nagrinėjamuoju atveju lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma. Vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad ginčo teisiniai santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra administracinės atsakomybės teisiniai santykiai ir administracinę atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėjo minima įstatymų galiojimo laike išimtis taikoma tik baudžiamąją atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, suinteresuotas asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Vienodos administracinių teismų praktikos formavimas ir užtikrinimas ypač reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principus, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Tačiau pareiškėjo nurodytos administracinės bylos ir nagrinėjama byla nėra analogiškos. Pareiškėjo nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog ši administracinė byla, ją atnaujinus, galėtų būti, materialine teisine prasme, išspręsta kitaip, nei yra išspręsta šiuo metu, t. y. pateikti teismų praktikos pavyzdžiai nesudaro pagrindo tikėtis, kad galėtų būti priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad identiškose faktinėmis aplinkybėmis administracinėse bylose keliami nagrinėjamoje byloje klausimai buvo išspręsti taip pat (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-975/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 526/2007).

Pareiškėjo prašyme nurodomais Konstitucinio Teismo nutarimais nebuvo sprendžiami klausimai, kurie galėtų būti reikšmingi aptariamai administracinei bylai, o pareiškėjo paminėti atskiri šio Konstitucinio Teismo nutarimų teiginiai patys savaime taip pat nesudaro pagrindo abejoti aptariamą administracinę bylą nagrinėjusių teismų išvadomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14 – 1406/2006 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujapilė” skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius