Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-01-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-303-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-11-23Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-01-25Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-25
Bylos Nr.
1A-107-303-2013
Teisminio proceso Nr.
1-17-1-02694-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audronė Kartanienė (pirm.), Daiva Kazlauskienė, Artūras Šumskas
Nuteistasis
G. J., J. L.
Advokatai
Svetlana Brencienė
Kategorijos
  • 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Valerij Paškevič Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02694-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. sausio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teisėjų Daivos Kazlauskienės, Artūro Šumsko,sekretoriaujant Daivai Mintautaitei,dalyvaujant prokurorei Rimutei Dzimanavičienei,gynėjai advokatei Svetlanai Brencienei,nuteistajam G. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. J. ir J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

J. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant J. L. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 23.00 iki 5.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. J. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant nuteistąjį įmokėti nurodytą sumą per du mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Procesas dėl Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. ir J. L. nuteisti už tai, kad jie, 2011-12-02, apie 23.45 val., kavinėje „Charlie pizza“, esančioje Justiniškių g. 91, Vilniuje, būdami girti, įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: G. J. priėjo prie R. P., sėdėjusio už stalo, ir kairės rankos kumščiu sudavė jam į galvą. Tuo metu tarp R. P. ir G. J. atsistojo E. M., kuris taip bandė juos išskirti. Į tai J. L. smogė pastarajam kumščiu į galvą. R. P. ir E. M. nuo smūgių nukrito ant grindų. G. J. ir J. L. po to suspardė nukentėjusiuosius, sudavę jiems didelį smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė R. P. bei E. M. sveikatą, t.y. G. J. ir J. L. nuteisti už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistieji G. J., J. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-23 nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantų teigimu, pripažindamas juos kaltais padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas neatskleidė įvykio aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie kiekvienam jų inkriminuotų veikų subjektyviuosius požymius, iš esmės apsiribodamas fizinio smurto panaudojimo faktų nustatymu. Apeliantų nuomone, savaip analizuodamas vaizdo įrašus, teismas nei paneigė, nei patvirtino, t.y. nenustatinėjo, faktinių aplinkybių, kurios yra susijusios su prieš tai įvykusiu konfliktu tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų. Nuteistųjų teigimu, su nukentėjusiuoju R. P. jie atsisakė bendrauti, nes nematė ir nedalyvavo jokiose muštynėse, kurių metu galimai buvo sumuštas nepažįstamas vaikinas. Tačiau R. P. pradėjo rodyti nepasitenkinimą jų atsakymu, nervinosi ir, jau sėdėdamas prie staliuko, demonstratyviai skambino telefonu. Todėl apeliantai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad veiksmų iniciatorius buvo G. J. ir tai rodo jo didesnį pavojingumo visuomenei laipsnį, bei, kad J. L. taip pat aktyviai dalyvavo nukentėjusiųjų sumušime.

Apeliantai mano, kad su alkoholio vartojimu susijusias aplinkybes teismui įvertinus tik jų atžvilgiu, buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Skunde pažymima, jog įvykęs incidentas nebuvo nemotyvuotas, nors ir buvo spontaniškas. Jis vyko kelias minutes, ką patvirtino liudytoju apklaustas apsaugininkas R. Z.: pastarojo teigimu, į kavinę jis atėjo tuo metu, kai konfliktas jau buvo baigtas. Pagal R. P. kvietimą atvykę policijos pareigūnai taip pat nematė konflikto, nes visi tuo metu buvo kavinės kieme.

Remiantis teismų praktikoje formuojamomis nuostatomis, skunde teigiama, jog nuteistųjų veiksmais viešoji tvarka nebuvo pažeista. Apeliantų nuomone, iš bylos dokumentų, liudytojų parodymų ir vaizdo įrašo matyti, kad nebuvo nutrauktas žmonių poilsis, nebuvo padaryta materialinė žala, nebuvo sutrikdyta ir kavinės veikla: kavinės lankytojus aptarnavo padavėja ir lankytojai nekreipė dėmesio į trumpalaikį konfliktą. Vien ta aplinkybė, kad pati vieta yra viešai prieinama, apeliantų nuomone, negali būti lemiama, konstatuojant, kad buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas. Apeliantai mano, kad teismas turėjo analizuoti priežastis, dėl kurių kilo konfliktas, t.y. kokie motyvai juos paskatino panaudoti smurtą.

Šalies argumentai

G. J. teigimu, teismas, skirdamas jam bausmę nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis buvo baustas administracine tvarka, nes jam paskirtos nuobaudos nebegalioja. Be to, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje jo turimos administracinės nuobaudos nebuvo nurodytas, o tai lėmė, kad jis šiuo klausimu bylą nagrinėjant teisme negalėjo pasisakyti ir apsiginti.

Nuteistojo J. L. teigimu, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta, neadekvati inkriminuojamam pažeidimui, bausmė. Nurodo, kad į konfliktą jis buvo įveltas atsitiktinai, pasekmių nenorėjo ir negalėjo jų numatyti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų į visumą, neanalizavo priežasčių, dėl kurių kilo konfliktas, kokie motyvai buvo lemiami, panaudojant smurtą, nesprendė dėl netinkamo nukentėjusiųjų elgesio įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir tuo, pagal apeliantą, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kas sukliudė teismui priimti pagrįstą bei teisėtą nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl apeliantų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, nors pastarieji pripažino savo kaltę, atlygino nukentėjusiajam žalą, su juo susitaikė. Nukentėjusysis taip pat prašė teismo jų griežtai neteisti. Pažymima, kad aplinkybės, jog abu apeliantai iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą ir per ilgą laikotarpį nepadarė naujų teisės pažeidimų ar nusikaltimų, įrodo, kad ir ateityje jie pažeidimų nedarys.

Teismo posėdyje nuteistasis G. J., jo ir nuteistojo J. L. gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų G. J. ir J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. J. ir J. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, jų veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Priešingai nei skunde teigia nuteistieji, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplin­kai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šioje normoje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežasti­nis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta.

Veika pasireiškia kaip ne­pagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, visais atve­jais būtina nustatyti, kad kaltininko vei­ka turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei, t.y. kad nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demons­travimas sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką.

Viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti bent vienu iš alternatyvių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti ar leisti laisvalaikį ir pan. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, dėl ko aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti, šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis, sutrikdyta normali įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ir pan.

Būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra ir vieta, t.y. viešoji vieta. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vie­ta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys.

Kaip matyti iš nustatytų byloje aplinkybių, G. J. ir J. L. nuteisti už tai, kad viešoje vietoje, t.y. kavinėje, būdami girti, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiųjų R. P. ir E. M. atžvilgiu ir tuo nežymiai sutrikdydami pastarųjų sveikatą, savo įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Sprendžiant iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistieji, pripažindami patį fizinio smurto panaudojimo faktą, ginčija jiems inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymį – tyčią. Apeliantų teigimu, kavinėje įvykusį incidentą sukėlė paties nukentėjusiojo R. P. inicijuotas žodinis konfliktas. Būtent ši aplinkybė, pagal nuteistųjų nuomonę, ir parodo, kad jų veiksmai nebuvo nukreipti viešajai tvarkai pažeisti. Tuo tarpu vien tai, kad muštynės įvyko viešoje vietoje, apeliantų teigimu, nesudaro pagrindo jų veiksmus vertinti kaip nusikalstamus BK 284 straipsnio 1 dalies prasme, juolab, kad įstatymo numatytų padarinių nenustatyta, t.y. nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar padaryta materialinė žala, nebuvo sutrikdyta kavinės veikla.

Tačiau tokią nuteistųjų gynybinę versiją paneigia bylos medžiaga, ir visų pirma nukentėjusiojo R. P. parodymai, iš kurių analizės matyti, kad nagrinėjamo įvykio dieną, jis su draugais buvo kavinėje „Charlie pizza“. Sėdėdamas už stalo matė, kaip trys jaunuoliai, lauke šalimais įėjimo į piceriją durų, rankomis ir kojomis mušė gulintį vaikiną. Todėl, kai po tam tikro laiko nuėjo į tualetą ir jame pamatė minėtą sumuštą vaikiną, pasidomėjo, kas jam nutiko. Tuo metu iš tualeto išeidinėjo tie patys trys, prieš tai sumušę vaikiną, asmenys. Vienas iš jų, paklausęs kokios problemos, nukentėjusįjį grubiai pastūmė. Siekdamas išvengti konflikto, R. P. išėjo iš tualeto. Įkandin jo, reikalaudamas, kad šis į lauką eitų „išsiaiškinti“, ėjo ir nuteistasis G. J. Tuo metu, kai nukentėjusysis mėgino paskambinti, pastarasis jam smogė kumščiu į veidą. Kai nuo smūgio R. P. nugriuvo ant grindų, pasipylė smūgiai ir kojomis ir rankomis.

Netikėti šiais, gana nuosekliais nukentėjusiojo R. P. parodymais, teismui nebuvo jokio pagrindo, juolab, kad juos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Faktą, kad trys asmenys lauke mušė ant žemės gulintį vaikiną, patvirtino ir nukentėjusiuoju apklaustas E. M. Taipogi pastarasis patvirtino ir tai, kad asmenys, kurie prieš tai mušėsi lauke, rankomis stumdė iš tualeto grįžtantį R. P. O kai šis priėjo prie staliuko, vienas iš jų, kaip nustatyta byloje, G. J., R. P. trenkė į veidą, po ko kilo muštynės.

Kad nukentėjusiajam R. P. smogė pirmas, pripažįsta ir nuteistasis G. J. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti vaizdo medžiaga. Nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai: R. P. – galvos ir veido sumušimas, E. M. –muštinės žaizdos viršutinės ir apatinės lūpų dešinėje pusėje, užfiksuoti jų apžiūros protokoluose (1t. b. l.21, 31).

Gi nuteistųjų parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, ne tik kad buvo neišsamūs, bet ir nenuoseklūs, be to, jų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga.

Taigi, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nuteistasis G. J., nors ir savaip interpretuodamas, tačiau pripažino, kad prieš nagrinėjamą įvykį, lauke, prie picerijos, tarp jo, J. L. ir nepažįstamo vaikino išties buvo kilęs konfliktas, kurio metu jie apsistumdė ir apsikumščiavo. Kai grįžę į piceriją nuėjo į tualetą, dėl konflikto lauke, prie jų „prisikabino“ kažkoks vyriškis. O kai grįžo į salę, tarp jų ir to vyriškio, kaip nustatyta byloje, R. P., kilo muštynės. Vėlesnėje apklausoje, nors jam ir atrodė, kad kažkoks pradinis konfliktas buvo, tačiau išsamiau detalizuoti tiriamo įvykio aplinkybių G. J. negalėjo, teisindamasis tuo, kad „viską“ sunkiai pamena. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. L. parodė, kad jie su kažkuo sukonfliktavo tualete, o vėliau, picerijos patalpose susimušė. Tačiau ką nors tiksliau paaiškinti jis negalėjo, nes, kaip pripažino, tuo metu buvo nemažai išgėręs. Ir nors bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nuteistasis G. J., atsiribojęs nuo savo pirminių parodymų dėl kilusio konflikto lauke, jau vienareikšmiai tvirtino, kad konflikto iniciatorius buvo R. P., kadangi šis priėjęs prie jų tualete, pradėjo aiškinti, neva tai jie kažką lauke sumušė, bei, kad žodinis konfliktas tęsėsi ir grįžus jiems į salę, ir tik po to peraugo į muštynes, o šio poziciją palaikė ir nuteistasis J. L., pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus nagrinėjamo įvykio dalyvių parodymus bei kitą bylos medžiagą, pagrįstai patikėjo nukentėjusiuoju. Akivaizdu, kad pretekstas nuteistųjų nusikalstamiems veiksmams buvo tik mažareikšmė dingstis, t. y. parodytas nukentėjusiojo R. P. dėmesys pastarųjų prieš tai lauke sumuštam vaikinui. Kad apeliantams tai nepatiko, abejonių nekyla, tačiau tai negali būti vertinama, kaip aiški ir pagrįsta asmeninė motyvacija, pastarųjų įžūliam elgesiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad kilusio konflikto iniciatorius yra R. P. bei kad šis konfliktas kilo dėl asmeninių paskatų.

Apeliantų skundo argumentai, kad jų smurtinio pobūdžio veiksmų pasėkoje nebuvo pažeista viešoji tvarka ir visuomenės rimtis, taipogi yra nepagrįsti ir atmestini. Iš kartu su nukentėjusiaisiais įvykio vakarą buvusios liudytojos Ž. J. parodymų matyti, kad kilus tarp vaikinų konfliktui, ji labai išsigando. Prie staliuko priėjusio asmens, t y. G. J. ir elgsena ir kalba buvo labai agresyvi. Kita vertus, ir iš vaizdo įrašo matyti, kad vykusių muštynių metu, dalis kavinės lankytojų būriavosi už staliukų, prie stalų sėdintys asmenys, stebėdami muštynių eigą, dairėsi. Abejonių nekyla, kad nuteistųjų elgesys aplinkinius vertė nepatogiai jaustis ir išgyventi baimę, o tai reiškia, kad buvo sutrikdytas jų poilsis, rimtis. Kita vertus, dėl kavinėje kilusių muštynių buvo panaudotas pavojaus mygtukas, į kurį reaguodamas pasirodė ir apsaugos darbuotojas, ir tai, priešingai nei teigiama skunde, pagrindžia byloje esanti vaizdo medžiaga. Vėliau į įvykio vietą atvyko ir policija. Visos šios aplinkybės liudija, jog buvo sutrikdyta ir normali kavinės veikla.

Akivaizdu, kad kavinėje sukeldami muštynes, nuteistieji suprato, jog savo įžūliais veiksmais sutrikdys normalią šios maitinimo įstaigos veiklą bei, kad tuo metu kavinėje buvę asmenys pasijus nesaugiai, šokiruoti dėl fizinio smurto panaudojimo kitų asmenų atžvilgiu. Tačiau to nepaisydami bei ignoruodami už tvarkos įstaigoje užtikrinimą atsakingų asmenų įsikišimą, smurtinio pobūdžio veiksmus tęsė. Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad ir asmeninio pobūdžio paskatų buvimas, priešingai nei mano jie, ne visada eliminuoja veikos priešingumą viešajai tvarkai. Jeigu savo asmeniniams santykiams aiškintis kaltininkas pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taipogi gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Be to, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti ir nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010, 2K-719/2012).

Skundo argumentas, jog nenustačius nukentėjusiųjų girtumo laipsnio, buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas rungimosi bei bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, nepagrįstas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad nukentėjusiųjų galimai suvartotas alkoholinių gėrimų kiekis turėjo neigiamos įtakos pastarųjų elgesiui. Todėl, kolegijos nuomone, spendžiant G. J. ir J. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nukentėjusiųjų blaivumo ar girtumo nustatymas neturi jokios reikšmės. Tuo tarpu skundo teiginys, jog įvykio aplinkybių tyrimui ir vertinimui galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo R. P. užimamos pareigos, paremtas tik subjektyvia apeliantų nuomone, todėl nesant byloje šį teiginį patvirtinančių objektyvių faktinių duomenų, atmetamas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistųjų G. J. ir J. L. veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Todėl vien tai, kad byloje surinkti duomenys teismo buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantai, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kas sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

Apeliantų teiginys, jog teismas nepagrįstai nesvarstė BK 38 straipsnio nuostatų taikymo jų atžvilgiu, taipogi yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

BK 38 straipsnyje nustatyta, kad teismas asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priimti sprendimą atleisti konkretų asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį teismas gali (bet neprivalo), tik įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir jų pagrindu nustatęs, jog egzistuoja aukščiau nurodytų sąlygų visuma.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes G. J. ir J. L. padarė nesunkų nusikaltimą, savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą ir su nukentėjusiaisiais susitaikė. Tačiau, įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad formaliai deklaruojamas G. J. ir J. L. prisipažinimas dėl jiems inkriminuojamos veikos padarymo negali būti vertinamas kaip tinkamai įvykdyta sąlyga BK 38 straipsnio 1 dalies1 punkto prasme.

Pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-317/2012, 2K-106/2011, 2K-514/2010).

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duodami parodymus apie jiems inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, stengėsi juos derinti prie jau surinktų, pastarųjų kaltę patvirtinančių įrodymų, kiek įmanoma mažindami padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t.y. neneigdami fakto, jog viešoje vietoje nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – kas ir taip buvo užfiksuota vaizdo įrašu, savo veiksmus menkino, įrodinėdami nukentėjusiojo R. P., kaip pradinio konflikto iniciatoriaus, provokacinį elgesį. Todėl ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų nulemtas nuteistųjų prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir tai tik iš dalies, pagrįstai nebuvo įvertintas, taip kaip to norėtų nuteistieji (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tokiu būdu, nenustačius vienos iš įstatymo numatytų būtinųjų sąlygų, t.y. tai, kad G. J. ir J. L. prisipažino padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo atleisti jų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo J. L. atžvilgiu taip pat taikytina ir BK 38 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią, recidyvistas, BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems G. J. ir J. L. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, į jų vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, pastarųjų atsakomybę sunkinančias ir lengvinančią aplinkybes, taip pat kitas bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

Skundžiamu nuosprendžiu G. J. yra nuteistas už nusikaltimą viešajai tvarkai, kuri pagal įstatymą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Be to, pastarasis praeityje neteistas, su žmona, kuri nedirba, augina mažametę dukrą. Taipogi apeliantas registruotas darbo biržoje ir gauna nedarbo draudimo išmokas (1 t. b.l. 93, 97; 2 t. b.l. 31-35). Visos šios aplinkybės, parenkant G. J. vieną iš straipsnio, kuris numato atsakomybę už jo padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių – laisvės apribojimą, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos. Taipogi buvo įvertintos ir byloje nustatytos veikos padarymo aplinkybės, t. y. nuteistajam G. J. inkriminuotų veiksmų įžūlumas - sužalojimai nukentėjusiesiems buvo padaryti smūgiuojant rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias jų kūno vietas - galvos – veido sritį; nuteistojo vaidmuo nusikaltimo padaryme - G. J. be aiškios asmeninės motyvacijos pradėjo muštynes, o tai reiškia, kad veiką iniciavo, aktyviai joje dalyvavo, panaudodamas fizinį smurtą ir kitų asmenų, kurie siekė apginti R. P., atžvilgiu. Visa tai teismui leido daryti išvadą, jog švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė - viešieji darbai, būtų neadekvati G. J. nubaudimo priemonė ir neatitiktų teisingos bausmės sampratos. Tuo tarpu baudos paskyrimas, kaip pagrįstai pastebėjo teismas, būtų per didelė našta nuteistojo šeimai, be to, neužtikrintų bausmės paskirties, nesant objektyvių galimybių ją įvykdyti.

Reikia pažymėti ir tai kad, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis priklauso ir nuo kaltininko asmenybės. Todėl teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į visas teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius ir pan., taigi ir į tai, ar pastarasis buvo baustas administracine tvarka. Gi, kaip matyti iš bylos dokumentų, administracine tvarka, tame tarpe ir už teisės pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nuteistasis buvo, ir ne kartą, baustas (1 t. b. l. 94-95). Ir nors, kaip pagrįstai nurodoma skunde, apeliantui paskirtos nuobaudos nebegalioja, ką nuosprendyje pažymėjo ir teismas, į šią aplinkybę teismas atsižvelgė kaip į charakterizuojančią kaltininko elgesį visuomenėje iki nusikalstamos veikos padarymo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. J. bausmę, atsižvelgė ne tik į aukščiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad apeliantas nukentėjusiųjų atsiprašė ir atlygino nusikaltimu padarytą žalą, kas buvo įvertinta, kaip G. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tačiau buvo įvertinta ir apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. tai, kad nusikaltimą G. J. padarė, veikdamas bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas be jokių abejonių turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Todėl nuteistajam G. J. paskirtą straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, kuri savo dydžiu artima šios bausmės rūšies vidurkiui, vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau ją švelninti, apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir teismo neįvertintų argumentų, nėra teisinio pagrindo.

J. L. yra nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri pagal įstatymą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Tačiau sprendžiant iš byloje esančių duomenų, ši nusikalstama veika apeliantui nebuvo atsitiktinė. Praeityje J. L. jau buvo keturis kartus teistas, tame tarpe tiek už sunkaus, tiek ir už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, teistumas neišnykęs. Be to, pastarasis buvo baustas ir administracine tvarka, tarp teisės pažeidimų buvo padarytas ir nedidelis chuliganizmas (1 t. b. l. 128-129, 131-132). Ir nors paskirta nuobauda nebegalioja, tačiau ši aplinkybė, vertinant ją aukščiau paminėtų duomenų kontekste, kaip ir neigiamai charakterizuoja apelianto asmenybę. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į aplinkybes, sunkinančias apelianto atsakomybę, t. y. tai, kad pastarasis padarė nusikaltimą veikdamas bendrininkų grupe bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas be jokių abejonių turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p, 9 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, daromų nusikalstamų veikų kartotinį pobūdį, pastarajam, kaip recidyvistui, už jo padarytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.).

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo J. L. šiuo metu turimus teigiamus socialinius ryšius, t. y. tai, kad nuteistasis dirba, kur charakterizuojamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Atsižvelgė ir į apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y tai, kad J. L. atsiprašė nukentėjusiųjų ir atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes bei tai, kad po paskutinės nusikalstamos veikos padarymo yra praėję šešeri metai, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir BK 75 straipsnio pagrindu atidėjo paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistajam J. L. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu, paskirtais draudimais bei poveikio priemone, yra adekvati padarytai veikai bei nuteistojo asmenybei, ir gali pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus. Todėl J. L. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų G. J. ir J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Audronė KartanienėTeisėjai Daiva KazlauskienėArtūras ŠumskasNuorašas tikras :Kolegijos pirmininkė Audronė Kartanienė