- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-05
- Bylos Nr.
- eI3-873-535/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02348-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolanta Vėgelienė, Ina Kirkutienė
- Trečiasis asmuo
- K. M.
- Pareiškėjas
- O. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai
- Advokatai
- Andrius Bambalas, Gediminas Pranevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. M. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. R. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus (toliau – Kontrolierius) 2021-06-16 sprendimą Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad Kontrolierius 2021-06-16 sprendimu Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“ (toliau - Sprendimas-2) nusprendė ,,informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą“. Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba (toliau - Tarnyba) 2021-06-16 raštu Nr. S-204 Sprendimą-2 ir jo priedus išsiuntė Vilniaus universitetui (toliau - VU), nurodė, kad atsižvelgdama į Kontrolieriaus 202106-16 sprendime Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“ nustatytą mokslinės ir profesinės etikos pažeidimą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – MSĮ) 17 straipsnio 21 dalimi, kurioje nustatyta, kad „mokslo ir studijų institucija privalo pateikti kontrolieriui informaciją, kokių veiksmų bus imamasi, atsižvelgiant į kontrolieriaus sprendimą“, prašome pateikti informaciją apie tai, kokių priemonių Vilniaus universitete bus imamasi, atsižvelgiant į sprendime nustatytą mokslinės ir profesines etikos pažeidimą“.
Pareiškėjas teigia, kad Kontrolierius, priimdamas Sprendimą-2 ir apie jį informuodamas VU, pažeidė bendruosius teisės ir viešojo administravimo principus, viršijo savo kompetenciją, ignoravo ginčo klausimui taikytiną senatį ir priimtus teismų sprendimus, iš esmės apribojo jo galimybes dalyvauti tyrimo procese, susipažinti su tyrimo medžiaga ir efektyviai suformuluoti savo gynybinę poziciją (ignoravo teisėtus advokato prašymus dėl informacijos suteikimo, taip neleidžiant advokatui suteikti tinkamą teisinę savo kliento interesų gynybą).
Tyrimo metu Kontrolieriaus surinkti duomenys nėra pakankami jam nepalankioms išvadoms pagrįsti. Sprendimo-2 motyvai yra neišsamūs, neatitinka teisės principų ir logikos. Kontrolierius dėl jo akademinės etikos pažeidimo nusprendė lygindamas 2005 m. žurnale Laboratorinė medicina publikuoto K. M. straipsnį „Policijos pareigūnų stresas“ (toliau - Ginčo straipsnis) su magistro darbu, kuris Ginčo straipsnio publikavimo metu apskritai dar neegzistavo. Tų pačių duomenų pagrindu padarytos galutinės Sprendimo-2 išvados yra priešingos galutinėms Sprendimo-1 išvadoms, kas leidžia daryti išvada, jog Sprendimas-2 yra neobjektyvus. Kontrolierius išsiuntė pasekmes jam sukeliantį Raštą ir pateikė Sprendimą-2 VU ir pareikalavo informacijos apie VU šiuo klausimu numatytas taikyti priemones, nepasibaigus Sprendimo-2 apskundimo terminams. Tuo pažeidė jo konfidencialumą, teisėtumo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia, principus. Kontrolieriaus tyrimas apskritai neturėjo būti pradėtas, o jį pradėjus, turėjo būti nutrauktas. Sprendimas-2 prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui civilinėje byloje. Kontrolieriaus tyrimo eigoje pažeista konstitucinė jo teisė į gynybą, ignoruotas gero administravimo principas, jam nesuteikiant esminės informacijos apie jo atžvilgiu gautą skundą ir atliekamą tyrimą, buvo apribotos jo galimybės apginti savo poziciją. Kontrolierius rėmėsi apklausos protokolu, kuris apskritai negali būti pripažįstamas įrodymu. Teismui panaikinus Sprendimą-1, Kontrolierius neinformavo jo apie K. M. skundo nagrinėjimo atnaujinimą, nesuteikė galimybės dalyvauti atnaujintame skundo nagrinėjime, kurio pasekmėje buvo priimtas jam nepalankus Sprendimas-2. Tuo pakartotinai iš esmės ir grubiai pažeidė jo teisę į gynybą, vieną iš pagrindinių žmogaus teisių.
Pareiškėjas informuoja, kad ginčas tarp jo ir Kontrolieriaus, o taip pat tarp jo ir buvusios studentės K. M. yra ilgalaikis, nagrinėtas eilėje teisminių ir neteisminių institucijų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad išvados apie tai, kad jis yra „nereikšmingai prisidėjęs“ prie Ginčo straipsnio sukūrimo ir/ar, kad jo mokslinė veikla nebuvo grindžiama tiesos siekimo idealu, pažeidžiant mokslinės ir profesinės etikos normas, buvo padarytos remiantis išimtinai K. M. pateiktu magistro baigiamuoju darbu ir jos pačios komentarais, o taip pat jo apklausos kitame tyrime protokolu, kurio tikrumą patvirtinantis įrašas yra sunaikintas. Tyrimo metu - iki Sprendimo-1 priėmimo ir naujai priimant Sprendimą-2 jis nebuvo apklaustas. Jam nėra žinoma, kokiu būdu Kontrolierius informavo K. M., kad jos skundas nagrinėjamas iš naujo (K. M. administracinėje byloje nedalyvavo), jam buvo žinoma tik tai, kad administracinėje byloje teismas įpareigojo Kontrolierių priimti naują sprendimą. Tuo tarpu Kontrolierius apie tai, kad pradėta nauja nagrinėjimo procedūra jo neinformavo, vienintelė iš Kontrolieriaus gauta informacija - 2021-06-16 laiškas, kuriuo buvo persiųstas jau priimtas Sprendimas-2. Sprendimo-2 (taip pat kaip ir Sprendimo-1) priėmimas, remiantis išimtinai K. M. pateikta daugiau nei 15-os metų senumo informacija ir paaiškinimais, negali būti traktuojamas kaip objektyvus ir pagrįstas.
Sprendimo-2 motyvai yra neišsamūs, neatitinka teisės principų ir logikos. Kontrolierius dėl jo akademinės etikos pažeidimo nusprendė lygindamas Ginčo straipsnį su magistro darbu, kuris Ginčo straipsnio publikavimo metu apskritai dar neegzistavo. Sprendimo-2 motyvai yra neišsamūs, nesuprantami, prieštaringi. Kontrolierius Sprendime-2 nepaaiškino loginio prieštaravimo, kodėl Ginčo straipsnio (kuris publikuotas pirmas) ir K. M. magistro darbo (kuris apgintas vėliau) sutaptys lemia išvadą, kad Ginčo straipsnis buvo parengtas magistro darbo pagrindu ir tai padarė K. M., o ne atvirkščiai. Logiška ir pagrista manyti, kad Ginčo straipsnis turėtų būti vienas iš magistro darbo šaltinių, tačiau akivaizdu, kad į juos nėra įtrauktas. Ginčo straipsnio sutaptys su chronologiškai vėlesniu (Ginčo straipsnio parengimo metu neegzistavusiu) magistro darbu gali kelti klausimus tik dėl K. M. sąžiningumo ir akademinės etikos ruošiant magistro darbą, o ne dėl atitinkamų jo veiksmų. Be to, Kontrolierius Sprendime-2 nepaaiškino, kodėl, nagrinėdamas klausimą dėl Ginčo straipsnio, rėmėsi 2014-2015 m. vykdyto tyrimo (dėl Straipsnio anglų kalba) duomenimis (apklausos protokolu, kurio garso įrašas neišsaugotas) ir jo prašė pakomentuoti prieš penkerius metus kito tyrimo eigoje pasakytas frazes, o ne vykdė naują jo apklausą. Kontrolierius Sprendime-2 nepasisakė dėl senaties taikymo/ netaikymo ginčo santykiams (nors apie tai Kontrolieriui rašė abi ginčo šalys - K. M. savo skunde ir jis savo 2020-05-13 rašte), neargumentavo dėl Sprendimo-2 ir K. M. ir jo tarpusavio ginče priimto, įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje tarpusavio santykio. Šie, kaip ir kiti trūkumai, buvo įvardinti administracinėje byloje, tačiau Kontrolierius tai ignoravo ir Sprendimo-2 motyvacijos nepapildė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad pats Kontrolierius pripažįsta, jog net ir teoriškai profesinės etikos pažeidimas negali būti nustatytas. Pareiškėjas nesupranta, kodėl Kontrolierius Sprendime-2 analizavo vėlesnius vienu ar kitu aspektu akademinę etiką reglamentuojančius/rekomendacinio pobūdžio dokumentus ir kodėl padarė išvadą, kad jis pažeidė bendro pobūdžio VU Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatą, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesos siekimo idealais. Jeigu jo 2004-2005 m. elgesys atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, toks elgesys ir vėliau turi būti laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių (lex retro non agit principas). Tokiu būdu Kontrolieriaus išvada dėl Akademinės etikos kodekso ir MSĮ pažeidimo, nepaisant, kad jo elgesys atitiko tuo metu galiojusias elgesio taisykles, yra absoliučiai nepagrįsta, o kreipimasis į VU dėl atitinkamų veiksmų šiuo klausimu atlikimo - neteisėtas.
Pareiškėjas nesupranta, kodėl remiantis tais pačiais duomenimis, Sprendimu-1 K. M. skundas yra pripažintas nepagrįstu, o Sprendimu-2 yra konstatuotas mokslinės ir profesinės etikos normų pažeidimas. Pareiškėjas teigia, kad abejonės dėl Sprendimo-2 rezultato yra pagrįstos, nes galutinis sprendimas kardinaliai pakeistas (iš skundo atmetimo į pažeidimo pripažinimą), tam nesant objektyvių priežasčių. Toks Sprendimas-2 negali būti paliekamas galiojančiu ir vykdomu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Kontrolierius išsiuntė jam pasekmes sukeliantį Raštą ir pateikė Sprendimą-2 VU, pareikalavo informacijos apie VU šiuo klausimu numatytas taikyti priemones, nepasibaigus Sprendimo-2 apskundimo terminams, taip pažeidė jo konfidencialumą, teisėtumo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia, principus. Akivaizdu, kad Sprendimas-2 dar gali būti teismine tvarka panaikintas, tačiau jo darbdaviai ir kolegos jau yra informuoti apie tariamai neteisėtus jo veiksmus, taip darant akivaizdžią žalą jo reputacijai.
Pareiškėjas nurodo, kad Ginčo straipsnis buvo publikuotas dar 2005 m., t. y. anksčiau nei jo bendraautorė K. M. apgynė savo magistro darbą tema „Stresas policijos pareigūnų tarpe“. Taigi nuo Ginčo straipsnio publikacijos iki 2020-01-10 skundo pateikimo Kontrolieriui yra praėję 15 metų, o K. M. apie jo veiksmus visą šį laikotarpį buvo žinoma. K. M. pati įtraukė jį į Ginčo straipsnio bendraautorių sąrašą. Pareiškėjas mano, kad Kontrolierius turėjo atsisakyti pradėti tyrimą, o jeigu tyrimas būtų pradėtas - jį nutraukti, taikydamas senatį ir lex retro non agit (įstatymas atgal neveikia) principą. Kontrolieriaus pozicija (išdėstyta ankstesnėje administracinėje byloje), kad skundams dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų „senaties terminas nenustatytas“ yra nemotyvuota. Ja yra ignoruojami pagrindiniai - teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių - principai.
Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra suformavęs ir savo naujausiuose sprendimuose pakartotinai įtvirtinęs praktiką, kad senaties termino nenustatymo teisės akte atvejai yra laikyti teisės spraga, o taikytinas senaties terminas tokiu atveju turėtu būti nustatytas, remiantis teisės analogija.
Būtent tokiu būdu ginčo klausimas turėtų būti sprendžiamas ir nagrinėjamoje byloje - pripažįstant, kad egzistuoja teisės spraga, pagal įstatymo analogiją nustatant (2-3 metų) senaties terminus Kontrolieriaus poveikio priemonėms taikyti ir konstatuojant, kad dėl šių priežasčių skundo tyrimas negalėjo būti atliekamas.
Motyvuojamoji dalis
Kontrolierius išnagrinėjo skundą dėl įvykių, kurie įvyko prieš 15 metų, kuriems pagrįsti dėl objektyvių priežasčių nėra išlikusių įrodymų ir kuriems, pačios K. M. vertinimu, yra suėjusi senatis.
Kontrolierius lygino Ginčo straipsnį su magistro darbo kopija, kurią pateikė pati pareiškėja K. M., nes netgi VU magistro darbas nėra išsaugotas (kaip nurodė VU savo 2020-02-14 rašte Nr. (1.44)16100-S-62, studentų baigiamieji darbai universitete yra saugomi penkerius metus).
Pareiškėjas teigia, kad Kontrolierius, išnagrinėjęs K. M. skundą, pažeidė lex retro non agit (jstatvmas negalioja į praeitį) principą, kuriuo siekiama teisinių santykių stabilumo ir kuriuo teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.
Pareiškėjas akcentuoja, kad 2005 m., kai su K. M. žinia buvo publikuotas Ginčo straipsnis, galioję teisės aktai (MSĮ, Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas) nenustatė nei akademinės etikos kontrolės valstybės mastu, nei atitinkamos kontrolės institucijos, nei jos taikomų poveikio priemonių. Tik 2009-05-12 įsigaliojusio naujo MSĮ 18 straipsnis įtvirtino akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus instituciją, kuri nagrinėja skundus ir inicijuoja tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo. Atitinkamai Tarnyba buvo įsteigta Lietuvos Respublikos Seimo 2011-09-15 nutarimu Nr. XI- 1583, praėjus daugiau nei šešeriems metams nuo Ginčo straipsnio paskelbimo.
Pareiškėjas mano, kad K. M. turėjo galimybę savalaikiai ginti savo tariamai pažeistas teises, kreipdamasi į VU Akademinės etikos komisiją. Atkreipia dėmesį, kad šios komisijos nuostatų 3.3 punkte yra numatyta, jog pareiškimus komisijai gali teikti bet kuris universiteto bendruomenės narys, o akademinės etikos pažeidimai, dėl kurių kreipiamasi, turi būti įvykę ne anksčiau nei prieš 3 mėnesius. K. M. į universiteto Akademinės etikos komisiją niekada nesikreipė ir suėjus nustatytam senaties terminui, tokią teisę prarado. Tuo tarpu tyrimą iniciavus 2020 m., jo atžvilgiu buvo pritaikyti jam nepalankūs teisės aktai, negalioję tiriamų veiksmų atlikimo metu, tuo pažeidžiant esminį konstitucinį teisinės valstybės principą.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime administracinėje byloje konstatavo, kad Sprendimas-1 „iš esmės yra grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio argumentais, nepaisant įsiteisėjusiais teismo sprendimais patvirtintų nenuginčijamų faktų“. Tačiau Kontrolierius neatsižvelgė ir ignoravo tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo pastabą, tiek jo poziciją ankstesnių teismo sprendimų klausimu.
Pareiškėjas teigia, kad palikus Sprendimą-2 galioti, būtų neteisėtai neigiamos Vilniaus apygardos teismo 2018-11-19 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018 išvados, jog jis nėra atlikęs K. M. autorystės teisę pažeidžiančių veiksmų (įskaitant ir autorystę Ginčo straipsnyje).
Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad K. M., 2014 m. kreipdamasi į Kontrolierių dėl straipsnio „A Study of Stress Affecting Police Officers in Lithuania“ plagiato, neprašė ištirti galimo autorystės pažeidimo, nurodant jį Ginčo straipsnio „Policijos pareigūnų stresas“ bendraautoriumi. Kontrolierius 2015-03-31 sprendime Nr.SP-9, be kita ko, konstatavo, kad „darbo vadovo vadovavimas baigiamojo darbo rengimui savaime nesuponuoja jo autorystės mokslinėje publikacijoje, parengtoje baigiamojo darbo pagrindu“. Tačiau Kontrolierius nepasinaudojo Nuostatų 13 straipsnio 1 punkte numatyta teise pradėti tyrimą dėl Ginčo straipsnio savo iniciatyva, taigi pagrindo tokiam tyrimui nematė. Savo ruožtu K. M. Kontrolieriaus 2015-03-31 sprendimo Nr. SP-9 niekada neskundė.
Pareiškėjas teigia, kad aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad Kontrolierius privalėjo vadovautis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o ne juos ignoruoti.
Pareiškėjas nurodo, kad Kontrolieriaus tyrimo eigoje pažeista jo konstitucinė teisė į gynybą, ignoruotas gero administravimo principas, jam nebuvo suteikta esminė informacija apie jo atžvilgiu gautą skundą ir atliekamą tyrimą, kas reikšmingai apribojo jo galimybes apginti savo poziciją. Kontrolierius rėmėsi apklausos protokolu, kuris apskritai negali būti pripažįstamas įrodymu. Tuo tarpu jam ir jo atstovui, nepaisant pakartotinių prašymų, Kontrolierius nesudarė galimybės susipažinti su tyrimo medžiaga, kuri tapo prieinama tik ją išreikalavus teismine tvarka administracinės bylos nagrinėjimo metu.
Pareiškėjas paaiškina, kad jo dalyvavimas tyrime vyko iš esmės jo paties iniciatyva, būtent teiraujantis ar reikalinga ir kada reikalinga pateikti atsiliepimą į gautą skundą, Kontrolieriui nuolat ignoruojant jo prašymus dėl informacijos suteikimo. Kontrolierius tyrimo metu nepateikė jam pilnos skundo kopijos, o tik atskiras jo iškarpas (pilna skundo kopija buvo išreikalauta tik administracinėje byloje), jis nebuvo informuotas, ar skundas bus nagrinėjamas pilna apimtimi.
Pareiškėjas nurodo, kad Kontrolierius pateikė vienintelį prašymą - 2020-04-23 raštu Nr.S-114 paprašė, kad jis pakomentuotų atskiras savo frazes („jį sutraukiant“, „papildomas veiksmas, sutraukiant darbą“, „in corpore“), kurios buvo užfiksuotos dar 2015-01-15, t. y. daugiau nei prieš penkerius metus vykusio Kontrolieriaus posėdžio protokole Nr. TS-16, kai tarp tų pačių šalių buvo sprendžiamas ginčas dėl autorystės kitame straipsnyje. Savo 2020-05-15 atsakyme į šį raštą nurodė, kad jam trūksta informacijos apie atliekamą tyrimą, kad jo manymu tyrimas apskritai negali būti tęsiamas ir turėtų būti nutrauktas dėl senaties, be to dėl Ginčo straipsnio autorystės jau yra pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Kontrolierius į jo raštą nereagavo. Tyrimas nebuvo nutrauktas, atsakymai į jo klausimus ar papildoma informacija jam nebuvo pateikta, tyrimo metu jis nebuvo apklaustas. Tuo tarpu, K. M. savo paaiškinimus/ komentarus tyrimo eigoje teikė ir į juos buvo atsižvelgiama. Teismui panaikinus Sprendimą-1, Kontrolierius jo neinformavo apie K. M. skundo nagrinėjimo atnaujinimą, nesuteikė galimybės dalyvauti atnaujintame skundo nagrinėjime, kurio pasekmėje buvo priimtas jam nepalankus Sprendimas-2. Tuo pakartotinai grubiai buvo pažeista jo teisė į gynybą. Kontrolierius iš esmės apribojo jo gynybos teises, teisę tyrimo metu būti išklausytam ir susipažinti su tyrimo medžiaga, išreikšti apie ją savo nuomonę. Tyrimas yra atliktas suteikiant prioritetą K. M. ir ignoruojant jį, iš esmės pažeidžiant gero administravimo principą.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas nepateikia menamą akivaizdumą patvirtinančių įrodymų (pvz., dokumentų, reglamentuojančių reikalavimus pareigoms, į kurias jam kandidatuojant akivaizdžiai kilo pasekmių dėl Sprendimo-2), todėl pareiškėjo įvardijama įtaka yra tik numanoma, o ne akivaizdi.
Atsakovė paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-03-03 sprendimu Sprendimą-1 panaikino ir įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimus, todėl Kontrolierius, atsižvelgdamas į teismo argumentus 2021-03-03 ir 2021-04-02 sprendimus, vykdydamas juose nustatytus įpareigojimus Tarnybai ir vadovaudamasis VAĮ nuostatomis, priėmė Sprendimą-2.
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad tyrimo, kurio pagrindu 2015-03-31 buvo priimtas Kontrolieriaus sprendimas Nr. SP-9 (toliau - Sprendimas-3), ir jo priėmimo metu Tarnyboje buvo vadovaujamasi Kontrolieriaus 2014-11-11 įsakymu Nr. V-32 patvirtintomis Tyrimų akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus iniciatyva atlikimo ir skundų nagrinėjimo rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos), tačiau jose susitikimų su asmenimis, suteikusiais Tarnybai informacijos, susijusios su atliekamu tyrimu, protokolų pasirašytinis susipažinimas ir tvirtinimas nedetalizuojamas.
Pareiškėjo nurodyto 2014-2015 m. vykdyto tyrimo pagrindu buvo priimtas Sprendimas-3. Pareiškėjas nei dėl Sprendimo-3, nei dėl 2015-01-15 posėdžio protokolo Nr. TS-16 panaikinimo į atitinkamas institucijas nesikreipė. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad 2015-01-15 posėdžio garso įrašas buvo sunaikintas vadovaujantis Kontrolieriaus 2014-11-11 įsakymu Nr. V-31 patvirtintų Asmens duomenų tvarkymo Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje taisyklių 7.2 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad „Renkant ir tvarkant asmens duomenis laikomasi tikslingumo ir proporcingumo principų, nereikalaujama iš duomenų subjektų pateikti tų duomenų, kurie nėra reikalingi, nekaupiami ir netvarkomi pertekliniai duomenys“. Atsižvelgiant į tai, kad 2015-01-15 posėdžio protokole Nr. TS-16 yra užfiksuoti pareiškėjo pasisakymai ir dėl jo indėlio į 2005 m. publikaciją „A Study of Stress Affecting Police Officers in Lithuania“, dėl kurios kreiptasi 2020-01-10 skundu, ir į tai, kad minėtas protokolas nebuvo ginčytas nei po Sprendimo-2, nei po Sprendimo-3 priėmimo, t. y. laikytinas validžiu, priimant Sprendimą-2, juo buvo remiamasi kaip Tarnybos surinkta informacija, susijusia su atliekamu tyrimu pagal 2020-01-10 skundą. Atsakovė teigia, kad pareiškėjo argumentas dėl 2015-01-15 posėdžio protokolo Nr. TS-16 nepakankamumo ir dėl minėto posėdžio garso įrašo sunaikinimo laikytinas nepagrįstu.
Atsakovė mano, kad pareiškėjas klaidingai tapatina Sprendimo-1 ir Sprendimo-2 priedų stulpeliuose „Vertinimas“ visų pateiktų duomenų autorių tik su K. M., nes tai - ir Tarnybos pateikta informacija. Pažymi, kad tik dėl neaiškumų buvo kreiptasi ir į K. M., taip pat remtasi 2015-01-15 posėdžio protokolu Nr. TS-16, kuriame yra užfiksuoti pareiškėjo pasisakymai ir dėl jo indėlio į 2005 m. publikaciją „A Study of Stress Affecting Police Officers in Lithuania“.
Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Sprendimo-1 ir Sprendimo-2 priedai yra tapatūs, tačiau pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl Sprendimo-1 panaikinimo, Sprendimo-1 priedo (Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje parengta PlagScan tekstų sutapčių vertinimo ataskaitos) nekvestionavo, nors inter alia remiantis jame esančia informacija buvo priimtas Sprendimas-1, kuriame, pareiškėjo teigimu, buvo „pabrėžtos šios Pareiškėjui nepalankios konstatuojamojo pobūdžio išvados“. Pareiškėjas turėjo teisę ir galėjo ginčyti Sprendimo-1 priede esančią informaciją, tačiau pasirinko jos neįgyvendinti. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo teiginį, kad priimant Sprendimą-2 buvo remiamasi „pačios K. M. pateikta magistro baigiamojo darbo kopija“, t. y. pareiškėjas (ar jo atstovas) neginčijo K. M. magistro baigiamojo darbo autentiškumo ir tikrumo teisminiuose procesuose (Teismo 2018-11-19 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-595-881/2019). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-03-03 sprendime dėl Sprendimo-1 priedo taip pat nepasisakė.
Atsakovė nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad teisminiame procese dėl Sprendimo-1 pareiškėjas turėjo teisinį atstovą, tačiau Sprendimo-1 priedą ir K. M. magistro baigiamojo darbo autentiškumą ir tikrumą ginčija ir kvestionuoja tik šiame skunde teismui, pareiškėjo argumentai dėl Sprendimo-1 priedo, kaip nepakankamo duomens, ir K. M. magistro baigiamojo darbo, kaip nepatikimo duomens, priimant Sprendimą-2, laiko nepagrįstais.
Atsakovė dėl pareiškėjo argumentų, kad Kontrolierius Sprendimą-2 priėmė tų pačių duomenų pagrindu kaip ir Sprendimą-1, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl Sprendimo-1 priėmimo aplinkybių ir duomenų, kuriais remiantis buvo priimtas tiek Sprendimas-1, tiek Sprendimas-2, tiek Sprendimas-3, nebuvo ginčijami teisminiame procese dėl Sprendimo-1, o Sprendimas-3 nebuvo apskųstas teisme. Tai suponuoja apie pareiškėjo turimas abejones ne tik dėl teismo 2021-03-03 sprendimo išsamumo, pagrįstumo ir teisėtumo, bet ir dėl teismo 2018-11-19 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019-11-29 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-595-881/2019.
Atsakovė nurodo, kad teismas 2021-03-03 sprendimu įpareigojo Kontrolierių „priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus“, bet ne pradėti naują nagrinėjimo procedūrą, kaip supranta pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat pripažįsta, kad jam buvo žinomas toks teismo įpareigojimas Kontrolieriui. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teisės į gynybą kontekste K. M. (ne)informavimas pareiškėjui nėra ir negali būti aktualus, nes K. M. teisę į gynybą gali įgyvendinti asmeniškai ar per teisinį atstovą, o ne per pareiškėją ar jo atstovą. Taip pat pažymi, kad 2020-01-10 skundo tyrimo Tarnyboje metu pareiškėjas su Tarnyba bendradarbiavo ir per savo teisinį atstovą advokatą. Iš teismui kartu su skundu teismui pateiktos medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas žinojo apie pareiškėjo teisę susipažinti su tyrimo medžiaga, o pareiškėjas šią savo teisę įgyvendino pateikdamas Tarnybai 2020-01-24 prašymą.
Atsakovė nurodo, kad skundo šalių teisė teikti duomenis, informaciją, paaiškinimus ir prašymus, susijusius su atliekamu tyrimu, susipažinti su tyrimo medžiaga ir kita, yra numatyta Kontrolieriaus 2019-09-09 įsakymu Nr. V-19 patvirtintų Skundų, pranešimų nagrinėjimo ir tyrimų akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus iniciatyva atlikimo rekomendacijų 21 punkte. Apie šias teises pareiškėjas buvo informuotas Tarnybos 2020-01-22 raštu Nr. S-25, t. y. apie 2020-01-10 skundo nagrinėjimą jam buvo žinoma. Pažymi, kad nei pareiškėjui, nei jo atstovui, kurie susipažinę su įsiteisėjusiu teismo 2020-03-03 sprendimu, įpareigojančiu Tarnybą priimti naują (VAĮ reikalavimus atitinkantį) sprendimą, nebuvo ribojama teisė kreiptis dėl susipažinimo su 2020-01-10 skundo medžiaga, tačiau vėliau (ne tik 2020-01-10 skundo nagrinėjimo pradžioje 2020 m. sausio mėnesį) tokių prašymų Tarnyboje gauta nebuvo. Taip pat svarbiomis aplinkybėmis laiko ir tai, kad pareiškėjas apie 2020 -01-10 skundo nagrinėjimą buvo tinkamai informuotas Tarnybos 2020-01-22 raštu Nr. S-25, ir tai, kad pareiškėjo „neapklausimo“, kaip tai įvardinta skunde teismui pareiškėjas, skųsdamas Sprendimą-1, nekvestionavo.
Atsakovė teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas-2 priimtas pagal teismo įpareigojimą priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą, bet ne nagrinėti kitą (naują) skundą, ir į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas apie tokį įpareigojimą žinojo, o Kontrolierius neturi teisės nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, Tarnyba neturėjo pagrindo informuoti pareiškėją apie naujai rengiamą Sprendimą-2. Pažymi, kad Sprendimas-2 buvo priimtas atsižvelgiant ir į teismo 2021-04-02 sprendimo motyvus ir argumentus.
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo K. M. baigiamojo magistro darbo vadovas, todėl keldamas klausimus dėl K. M. sąžiningumo ir akademinės etikos ruošiant baigiamąjį magistro darbą, kartu kelia klausimus ir dėl jo, kaip baigiamojo darbo vadovo, funkcijų tinkamo atlikimo. Taigi jis, kaip baigiamojo darbo vadovas, buvo susipažinęs su K. M. baigiamuoju magistro darbu iki jo gynimo (iki 2005-03-20).
Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui cituoja Sprendimo-2 dalį be viso reglamentavimo konteksto akademinės etikos srityje.
Taip pat pažymi, kad Kontrolieriui pareiga informuoti pareiškėją, VU ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį MSĮ 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, nustatytą MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punkte. Pareiškėjo, mokslo ir studijų institucijos ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos informavimas iš karto priėmus sprendimą sudaro sąlygas ginčo šalims skųsti Kontrolieriaus sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) nustatyta tvarka iki jo įsiteisėjimo, t. y. per vieną mėnesį nuo kontrolieriaus sprendimo įteikimo datos. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija Tarnybos 2021-06-16 raštu Nr. S-205 buvo informuota apie nustatytą pažeidimą neatskleidžiant pareiškėjo asmens duomenų.
Atsakovė nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punktas įpareigoja Kontrolierių informuoti mokslo ir studijų instituciją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (ar) procedūrų pažeidimus, ir nenustato, kad pareiškėjo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei mokslo ir studijų institucijos informavimas turi būti įvykdytas skirtingais terminais, o 21 dalis įpareigoja mokslo ir studijų instituciją pateikti informaciją dėl planuojamų veiksmų atsižvelgiant į Kontrolieriaus sprendimą, taip pat į tai, kad VAĮ 8 straipsnis 4 dalis įpareigoja Tarnybą informuoti asmenį, kuriam kyla tiesioginės teisinės pasekmės (šiuo atveju, MSĮ 17 straipsnio 21 dalyje nustatytas įpareigojimas), apie priimtą Kontrolieriaus sprendimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, Tarnybos 2021-06-16 raštas Nr. S-204 VU buvo išsiųstas vadovaujantis teisės aktų (MSĮ ir VAĮ) nuostatomis.
Atsakovė mano, kad pareiškėjo nurodytoje VAĮ nuostatoje dėl senaties taikymo nurodyta, kad skundas gali būti nenagrinėjamas, tačiau toks sprendimas dėl skundo nenagrinėjimo neprivalomas. Nors pareiškėjas remiasi teismų praktika, tačiau pateikiami pavyzdžiai nėra analogiški teismų praktikai dėl Kontrolieriaus sprendimų. pareiškėjas taip pat nepagrįstai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir Kontrolieriaus sprendimą tapatina su asmens patraukimu atsakomybėn.
Atsakovė nurodo, kad teismas 2018-03-28 sprendime yra nurodęs, kad „N. M. ir studijų įstatyme, nei Nuostatuose ar kituose teisės aktuose nėra nustatyti senaties terminai akademinės etikos pažeidimams konstatuoti“. LVAT 2021-02-24 nutartimi teismo 2018-03-28 sprendimas nebuvo panaikintas. Atsakovė pažymi, kad LVAT (2020-12-22 nutartis; 2021-05-26 nutartis) ne kartą yra pasisakęs, kad mokslinė veikla, kurią vykdo ir pareiškėjas, yra viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020-12-03 nutarimu išaiškino, kad viešąjį interesą, kylantį iš mokslinės veiklos, įpareigotas ginti Kontrolierius, t. y. „iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies kylanti valstybės priedermė užtikrinti aukštojo mokslo kokybę suponuoja inter alia akademinės etikos ir procedūrų standartų laikymosi kontrolę“. Iš to matyti, kad teisinis tikrumas taip pat laikytinas viešąjį interesą užtikrinančiu principu, todėl negali būti priešinamas su kitu viešuoju interesu - moksline veikla. Taip pat atkreipia dėmesį, kad esant galimam akademinės etikos pažeidimui tyrėjas turi turėti galimybę ginti savo interesus visą gyvenimą. Tarptautinėje praktikoje akademinės etikos požiūriu senaties terminas akademinės etikos pažeidimams netaikomas, jeigu moksliniai tyrimai, ypač mokslinių tyrimų etika ir sąžiningumas, nereglamentuoti teisės aktais. Praktikoje yra daugybė atvejų, kai paskelbti mokslinio tyrimo rezultatai atšaukiami po daugelio metų dėl akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje, t. y. poveikio priemonės įgyvendinamos mokslo savitaisos būdu. Atsakovė nurodo, kad teismų praktika ir tarptautinė praktika akademinės etikos srityje patvirtina, kad būtent akademinės etikos pažeidimams konstatuoti senaties terminų nėra.
Atsakovė cituoja LVAT praktiką akademinės etikos pažeidimo bylose ir nurodo, kad jose, Kontrolieriaus sprendimai informuoti atitinkamus asmenis apie nustatytą pažeidimą nebuvo panaikinti, todėl laiko, kad kontrolierius turėjo teisę konstatuoti akademinės etikos pažeidimą, įvykdytą iki Tarnybos įsteigimo.
Atsakovė nurodo, kad skundžiami Kontrolieriaus veiksmai ir kitos aplinkybės, susijusios su Sprendimo-1 priėmimu, kurių pareiškėjas, skųsdamas teismui tą patį Sprendimą-1, nekvestionavo, o teismo 2021-03-03 sprendimas dėl Sprendimo-1 jau įsigaliojęs, mano, kad jie nėra reikšmingi ir susiję su Sprendimo-2 priėmimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nesutinka su skunde nurodomais 8 argumentais (jų grupėmis), kurie pareiškėjo manymu pagrindžia Sprendimo-2 neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat nesutinka ir su šiais argumentais grindžiamu pareiškėjo prašymu panaikinti Sprendimą-2 visa apimtimi, t. y. su reikalavimu Sprendimą-2 be kita ko panaikinti ir ta apimtimi, kuria jo konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas faktas „Atsižvelgiant į tai, kad profesoriui, kaip buvusiam baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, kad 2005 m. publikacija buvo parengta studentės K. M. baigiamojo magistro darbo pagrindu, kad autorius yra kūrinį sukūręs asmuo, kad mokslinė veikla grindžiama tiesos siekimo idealais, konstatuotina, kad profesoriaus neveikimas, t. y. nesiėmimas veiksmų, kad tiesa 2005 m. publikacijos sukūrimo ir autorystės nustatymo srityje būtų pasiekta, prieštaravo universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesios siekimo idealu, ir taip pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų” bei rezoliucinėje dalyje suformuluotas sprendimas „informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą”.
Pažymi, kad ji taip pat yra užginčijusi Sprendimą-2. Tačiau kadangi ji ginčija tik tuos Sprendimo-2 elementus, kurių šioje byloje neginčija pareiškėjas ir kadangi dėl jos ginčijamų Sprendimo-2 elementų vyksta atskiras teisimo procesas, šiame atsiliepime atitinkamus klausimus detaliau neaptars.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti remiantis skunde nurodytais motyvais. Atsakovės atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kontrolieriaus 2021-06-16 sprendimo Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“, kuriame konstatuota, kad profesorius O. R. pažeidė MSĮ 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų, ir apie tai nuspręsta informuoti pareiškėją, VU ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad K. M. 2020-01-09 kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl pareiškėjo, kaip buvusio jos magistro baigiamojo darbo vadovo, akademinės etikos vertinimo. K. M. skunde nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo įvardintas Ginčo straipsnio bendraautoriumi, nes Ginčo straipsnis buvo parengtas išimtinai jos magistro baigiamojo darbo pagrindu.
Išnagrinėjusi K. M. skundą, Tarnyba 2020-05-26 sprendimu skundą pripažino nepagrįstu, tačiau sprendime konstatavo, kad tik studentė K. M. gali būti laikoma prisidėjusia prie publikacijos lietuvių kalba sukūrimo – autoriumi, o profesorius nėra šios publikacijos bendraautorius, todėl nurodė, kad profesoriaus, kaip autoriaus, nurodymas turėtų būti pašalintas iš publikacijoje lietuvių kalba nurodytų autorių sąrašo. Taip pat konstatavo, kad dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų nėra pagrindo konstatuoti akademinės etikos pažeidimo, todėl pripažino profesoriaus veiksmus kaip sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealų nepaisymą ir neveikimą, kurie prieštarauja Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais.
Priėmusi sprendimą, Tarnyba 2020-05-26 raštu Nr. S-143 ginčijamą sprendimą persiuntė pareiškėjui, siūlydama jam inicijuoti savo, kaip autoriaus nurodymo pašalinimą iš publikacijos lietuvių kalba, t. y. straipsnio „Policijos pareigūnų stresas“ autorių sąrašo. Taip pat 2020-05-26 raštu Nr. S-144 Tarnyba ginčijamą sprendimą persiuntė VU Gyvybės mokslų centrui, prašydama esant galimybei, informuoti Tarnybą, kokių veiksmų bus imamasi, siekiant užtikrinti ginčijamame sprendime konstatuoto prieštaravimo pašalinimą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu ir raštais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-03-03 sprendimu pareiškėjo O. R. skundą patenkino iš dalies. Panaikino Kontrolieriaus 2020-05-26 sprendimą Nr. SP-8 ,,Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ ir įpareigojo atsakovę priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Pareiškėjo O. R. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Administracinę bylą dalyje dėl 2020-05-26 raštų Nr. S-143 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ ir Nr. S-144 „Dėl kontrolieriaus sprendimo nuorašo išsiuntimo“ panaikinimo nutraukė.
Pareiškėja K. M. 2020-06-22 kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Tarnybos 2020-05-26 sprendimą Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą, pripažinti, kad sprendimas priimtas praleidus jo priėmimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-04-02 sprendimu pareiškėjos K. M. skundą patenkino. Panaikino Tarnybos 2020-05-26 sprendimą Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020-01-10 skundą ir priimti naują sprendimą.
Kontrolierius, vykdydamas teismo 2021-03-03 ir 2021-04-02 sprendimų įpareigojimus ir atsižvelgdamas į teismo sprendimų motyvus, priėmė Sprendimą-2, kuriame nustatė, kad „Atsižvelgiant į tai, kad profesoriui, kaip buvusiam baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, kad 2005 m. publikacija buvo parengta studentės K. M. baigiamojo magistro darbo pagrindu, kad autorius yra kūrinį sukūręs asmuo, kad mokslinė veikla grindžiama tiesos siekimo idealais, konstatuotina, kad profesoriaus neveikimas, t. y. nesiėmimas veiksmų, kad tiesa 2005 m. publikacijos sukūrimo ir autorystės nustatymo srityje būtų pasiekta, prieštaravo (Vilniaus) universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesos siekimo idealu, ir taip pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų“. Taip pat, vadovaudamasis MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punktu, nusprendė „informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą“.
Pareiškėjas O. R. nesutinka su Kontrolieriaus Sprendimu-2, teigia, kad Kontrolierius grubiai pažeidė bendruosius teisės ir viešojo administravimo principus, viršijo savo kompetenciją, ignoravo ginčo klausimui taikytiną senatį ir priimtus teismų sprendimus, iš esmės apribojo jo galimybes dalyvauti tyrimo procese, susipažinti su tyrimo medžiaga ir efektyviai suformuluoti savo gynybinę poziciją, ignoravo teisėtus advokato prašymus dėl informacijos suteikimo.
Ginčo klausimą reglamentuoja VAĮ, MSĮ, Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo 2011-09-15 nutarimu Nr. XI-1583 ,,Dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos įsteigimo ir Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai), Lietuvos universitetų rektorių konferencijos įstatai (toliau – Įstatai).
Kontrolierius yra valstybės pareigūnas, pagal MSĮ 17 straipsnio 1 dalį nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo. Kontrolierius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiklai taikytinas VAĮ bei jame nustatyta skundų nagrinėjimo procedūra bei 10 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. Kontrolieriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principais.
MSĮ 3 straipsnyje nustatyti mokslo ir studijų principai. Šio straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad studijos grindžiamos akademinės etikos principu.
VU Akademinės etikos kodekso (patvirtintas 2004 m.) 4.1 punkte nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais.
Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Sprendimo-2 turinio matyti, kad jame buvo konstatuota, jog kontrolierius atsižvelgė į tai, kad mokslinės ir profesinės etikos nuostatos, paskelbtos Komisijos rekomendacijoje dėl Europos mokslininkų chartijos ir dėl Mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodekso, Europos mokslų akademijų federacijose, kurios viena iš narių yra Lietuvos mokslų akademija (toliau - LMA), Europos elgesio kodekse mokslinių tyrimo etikos klausimais (pataisytas leidimas) (toliau - Kodeksas) įtvirtinti mokslinių tyrimų etikos principai ir geroji mokslinių tyrimų praktika, LMA Mokslininko etikos kodekso ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Publikavimo etikos gairės, nėra akademinės etikos kodekso nuostatos, kurių laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją vykdo kontrolierius, todėl kvalifikuodamas profesoriaus veiksmus netaikė.
Kontrolierius atsižvelgęs į tai, kad profesoriui, kaip buvusiam baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, kad 2005 m. publikacija buvo parengta studentės K. M. baigiamojo magistro darbo pagrindu, kad autorius yra kūrinį sukūręs asmuo, kad mokslinė veikla grindžiama tiesos siekimo idealais, konstatuotina, kad profesoriaus neveikimas, t. y. nesiėmimas veiksmų, kad tiesa 2005 m. publikacijos sukūrimo ir autorystės nustatymo srityje būtų pasiekta, prieštaravo universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesos siekimo idealu, ir taip pažeidė MSĮ 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų.
Sprendžiant Kontrolieriaus surinktų įrodymų pakankamumo klausimą pažymėtina, kad vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra objektyvumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (LVAT administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014 ir kt.). Įstatymo viršenybės, kuris įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (LVAT administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).
Aktualu pažymėti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (LVAT administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punkte nustatyta (ginčo metu galiojusi redakcija), kad išnagrinėjęs skundą (pranešimą) arba atlikęs tyrimą, kontrolierius priima sprendimą informuoti pareiškėją, mokslo ir studijų institucijas ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (arba) procedūrų pažeidimus.
MSĮ 39 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų.
Nuostatų 3 dalis įtvirtina, kad Kontrolieriaus tarnyba savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu, kitais teisės aktais, šiais nuostatais ir savo darbo reglamentu.
Kaip jau nustatyta byloje, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-03-03 sprendimu Kontrolieriaus Sprendimą-1 panaikino ir įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Teismas konstatavo, kad „Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo-1 turinį, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad kontrolieriaus priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, t. y. nepagrįstas; neatitinkantis minėtų imperatyvių VAĮ nuostatų bei administracinių teismų praktikos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-04-02 sprendime konstatavo, kad „Apibendrinus išdėstytą, teismas daro išvadą, kad Tarnyba Sprendime-1 nepagrįstai nurodė, jog pažeidimo metu nebuvo reglamentuotos mokslinės ir profesinės etikos normos, susijusios su autoriaus nurodymu publikacijoje, ir šiuo pagrindu negalima konstatuoti profesoriaus O. R. mokslinės bei profesinės etikos pažeidimo. Priešingai, iš aptarto teisinio reguliavimo ir Kontrolieriaus sprendime išdėstytos medžiagos matyti, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2004-2005 metais plagijavimas mokslo kūriniuose buvo visuotinai laikomas kaip neteisėtas ir nebuvo pagrindo jį laikyti suderinamu su akademine etika. Plagijavimą draudžiantis akademinio sąžiningumo principas - vienas esminių akademinės etikos principų ir Mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnio 11 dalis (nukreipianti į akademinės etikos šaltinį - akademinės etikos kodeksus) negali būti suprantama siaurinamai, kaip užkertanti galimybę Kontrolieriui konstatuoti, kad moksliniame leidinyje aptikus plagiato požymių akademinė etika buvo pažeista (žr., pvz., LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-756-624/2021). Taigi, įvertinus akademinio sąžiningumo svarbą mokslinėje veikloje ir Kontrolieriaus pareigybės paskirtį, pripažįstama, kad Kontrolierius pareiškėjos skundo ir nustatytų pažeidimų atžvilgiu netinkamai interpretavo teisinį reglamentavimą, todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas“.
Teismas, įvertinęs ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, anksčiau priimtų teismo sprendimų motyvus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ginčijamo Sprendimo-2 turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisės normos skundžiamame Sprendime-2 pritaikytos tinkamai, ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, buvo laikytasi esminių (pagrindinių) procedūrinių reikalavimų.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Kontrolierius, priimdamas Sprendimą-2 nepagrįstai rėmėsi 2014-2015 m. Kontrolieriaus vykdyto tyrimo metu vykusio 2015-01-15 posėdžio protokolu Nr. TS-16, kurio garso įrašas sunaikintas.
Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Tarnyboje 2014-2015 m. buvo išnagrinėtas skundas ir priimtas Kontrolieriaus 2015-03-31 sprendimas SP-9 „Dėl akademinės etikos principo pažeidimo straipsnyje „A study ofstress affecting police officers in Lithuania“. Minėto skundo pagrindu buvo išnagrinėtos su G. Ž., B. B., O. R., V. G. ir J. T. M. bendraautoryste 2009 m. publikacijoje susijusios aplinkybės ir priimtas Kontrolieriaus sprendimas, kuriame buvo konstatuotas akademinės etikos principo pažeidimas 2009 m. publikacijoje. Teismo įsitikinimu, minėtos aplinkybės, t. y. nagrinėjant pareiškėjo skundą Kontrolieriaus vertinti ir 2015-01-15 posėdžio protokolo Nr.TS-16 duomenys, nelaikytini naujomis aplinkybėmis.
Kontrolieriaus 2019-08-02 įsakymu Nr. V-18 patvirtintų Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje taisyklių 15 punkte nustatyta, kad „Asmens duomenų tvarkymo funkcijas vykdantys Tarnybos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, siekdami užkirsti kelią atsitiktiniam ar neteisėtam asmens duomenų sunaikinimui, pakeitimui, atskleidimui, taip pat bet kokiam kitam neteisėtam tvarkymui, turi saugoti dokumentus bei duomenų rinkmenas tinkamai ir saugiai bei vengti nereikalingų kopijų
darymo. Tarnybos dokumentų kopijos, kuriose nurodomi asmens duomenys, turi būti sunaikintos taip, kad šių dokumentų nebūtų galima atkurti ir atpažinti jų turinio. Šiam tikslui Tarnybos valstybės tarnautojai darbuotojai, praktikantai ir tyrėjai privalo naudotis dokumentų naikikliais. Kiti dokumentų ir / ar jų kopijų, kuriuose nurodomi asmens duomenys, naikinimo būdai gali būti pasirenkami tik nesant objektyvių galimybių naudotis Tarnyboje esančiais dokumentų naikikliais“.
Taigi, darytina išvada, jog minėto protokolo įrašo saugojimas / laikymas yra atsakovės diskrecijos teisė, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovė veikė priešingai negu nustatyta teisės aktuose.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl 2015-01-15 posėdžio protokolo Nr. TS-16 nepakankamumo ir dėl minėto posėdžio garso įrašo sunaikinimo laikytini nepagrįstais.
Kaip nustatyta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-03-03 sprendimu įpareigojo Kontrolierių priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, bet ne pradėti naują nagrinėjimo procedūrą. Pareiškėjui apie teismo sprendimą buvo žinoma. Taip pat pažymėtina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2020-01-10 skundo tyrimo Tarnyboje metu pareiškėjas su Tarnyba bendradarbiavo ir per savo teisinį atstovą advokatą Gediminą Pranevičių. Taigi, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas žinojo apie pareiškėjo teisę susipažinti su tyrimo medžiaga. Pareiškėjas šią savo teisę įgyvendino pateikdamas Tarnybai 2020-01-24 prašymą; pareiškėjo atstovas 2020-02-06 el. laišku kreipėsi į Tarnybą prašydamas pateikti 2020-01-10 skundą ir su juo susijusią medžiagą. Tarnyba 2020-02-11 el. laišku informavo pareiškėjo atstovą, kad pareiškėjas 2020-01-30 buvo atvykęs į Tarnybą susipažinti su prašomais dokumentais ir jam buvo padarytos jų kopijos, jų gavimą pareiškėjas patvirtino savo parašu ant 2020-01-24 prašymo kopijos. Pareiškėjo atstovui taip pat buvo paaiškinta, kad kita prašoma, su skundu susijusi informacija, negali būti pateikta, nes Tarnyboje nebuvo gauta nauja, pareiškėjui nepateikta, informacija.
Skundo šalių teisė teikti duomenis, informaciją, paaiškinimus ir prašymus susijusius su atliekamu tyrimu, susipažinti su tyrimo medžiaga ir kita yra numatyta kontrolieriaus 2019-08-09 įsakymu Nr. V-19 patvirtintų Skundų, pranešimų nagrinėjimo ir tyrimų akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus iniciatyva atlikimo rekomendacijų 21 punkte.
Byloje pateikto Tarnybos 2020-01-22 rašto Nr. S-25 turinys patvirtina, apie šias teises pareiškėjas buvo informuotas, taigi apie 2020-01-10 skundo nagrinėjimą jam buvo žinoma. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas jo „neapklausimo“, skųsdamas Sprendimą, nekvestionavo.
Teismo įsitikinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjui ar jo atstovui nebuvo ribojama teisė kreiptis dėl susipažinimo su 2020-01-10 skundo medžiaga. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė atsiliepime nurodė, kad vėliau (ne tik 2020-01-10 skundo nagrinėjimo pradžioje 2020 m. sausio mėnesį) tokių prašymų Tarnyboje gauta nebuvo.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, į tai kad Sprendimas-2 priimtas pagal teismo įpareigojimą priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą, bet ne nagrinėti kitą (naują) skundą, ir į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas apie tokį įpareigojimą žinojo, o Kontrolierius neturi teisės nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, daro išvadą, kad informuoti pareiškėją apie naujai rengiamą Sprendimą-2 pagrindo nebuvo.
MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punktas įpareigoja kontrolierių informuoti mokslo ir studijų instituciją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (ar) procedūrų pažeidimus, ir nenustato, kad pareiškėjo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei mokslo ir studijų institucijos informavimas turi būti įvykdytas skirtingais terminais, o 21 dalis įpareigoja mokslo ir studijų instituciją pateikti informaciją dėl planuojamų veiksmų atsižvelgiant į kontrolieriaus sprendimą. VAĮ 8 straipsnio 4 dalis įpareigoja Tarnybą informuoti asmenį, kuriam kyla tiesioginės teisinės pasekmės (šiuo atveju, MSI 17 straipsnio 21 dalyje nustatytas įpareigojimas), apie priimtą kontrolieriaus sprendimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Darytina išvada, kad Tarnybos 2021-06-16 raštas Nr. S-204 VU buvo išsiųstas vadovaujantis teisės aktų (MSĮ ir VAĮ) nuostatomis.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Kontrolierius turėjo atsisakyti nagrinėti 2020-01-10 skundą dėl senaties termino suėjimo.
Nei MAĮ, nei Nuostatuose ar kituose teisės aktuose nėra nustatyti senaties terminai akademinės etikos pažeidimams konstatuoti. Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad mokslinė veikla yra viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020-12-03 nutarimu pasisakė, kad viešąjį interesą, kylantį iš mokslinės veiklos, įpareigotas ginti kontrolierius, t. y. „iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies kylanti valstybės priedermė užtikrinti aukštojo mokslo kokybę suponuoja inter alia akademinės etikos ir procedūrų standartų laikymosi kontrolę“. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad esant galimam akademinės etikos pažeidimui tyrėjas turi turėti galimybę ginti savo interesus visą gyvenimą. Tarptautinėje praktikoje akademinės etikos požiūriu senaties terminas akademinės etikos pažeidimams netaikomas, jeigu moksliniai tyrimai, ypač mokslinių tyrimų etika ir sąžiningumas, nereglamentuoti teisės aktais. Praktikoje yra daugybė atvejų, kai paskelbti mokslinio tyrimo rezultatai atšaukiami po daugelio metų dėl akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje, t. y. poveikio priemonės įgyvendinamos mokslo savitaisos būdu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei remiantis teismų praktika ir tarptautine praktika akademinės etikos srityje dėl senaties terminų konstatuojant akademinės etikos pažeidimus ir taikant poveikio priemones, taip pat dėl mokslinės veiklos pripažinimo viešuoju interesu, konstatuotina, kad akademinės etikos pažeidimams konstatuoti senaties terminų nėra, todėl Kontrolierius nepažeidė teisės aktų nuostatų, netaikydamas senaties termino 2020-01-10 skundui nagrinėti.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl juos atmeta. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011-11-14 LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas-2 atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, jos tinkamai įvertinos, teisės aktų nuostatos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis. Taigi nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir panaikinti ginčijamą Sprendimą-2.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. prašo teismo priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 3 dalimi, tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimą, 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20). Vertinant šių teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą.
Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas prašė panaikinti Kontrolieriaus 2021-06-16 sprendimą Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė pareiškėjo skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Darytina išvada, jog galutiniu teismo sprendimu buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens K. M. teisės.
Nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. 2018-11-29 sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu P. R.. Trečiasis suinteresuotas asmuo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro procesinio dokumento rengimas grindžia 2021-12-31 mokėjimo nurodymu.
Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Teisinių paslaugų teikimo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 566,40 Eur.
Nustatant priteisiamo užmokesčio dydį už atsiliepimo surašymą, taikytinas Rekomendacijų 8.2 punktas, pagal kurį už atsiliepimo surašymą maksimalus užmokesčio dydis yra 2.5 (2,5 x 1 566,40 Eur = 3 916 Eur). Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad už atsiliepimo rengimą sumokėta 1 089 Eur ir tai neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto užmokesčio dydžio, todėl ši suma trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti iš O. R. 1 089 Eur K. M. naudai bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.